TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Studentų korporacijos ugdo žmones Lietuvai

2014 11 24 6:00
Simas Ignatavičius. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Atsistojus prieš mokinius klasėje, išgaruoja viskas, ką mokeisi, sako praėjusiais metais Vytauto Didžiojo universitete studijas pabaigęs Vilniaus licėjaus mokytojas Simas Ignatavičius. 

Negali atsiminti teorinių modelių apie skirtingų situacijų suvaldymą, tad imi vadovautis savo galva ir širdimi. Vienintelės problemos, su kuria iki šiol susidūrė neseniai biologiją bei biotechnologijas pradėjęs mokyti jaunuolis, problema net nepavadinsi – tai besaikis mokinių žingeidumas. „Reikia maksimalaus žinių kiekio, kad jie būtų patenkinti. Turiu daug ruoštis, kad galėčiau duoti tiek, kiek jie nori“, – teigia S. Ignatavičius. Licėjuje skambučio nėra, tad jei mokytojas neparodytų į laikrodį, mokiniai nesiliautų klausinėję.

Interviu portalui lzinios.lt metu kalbėta ne tik apie mokinius bei mokytojus, bet ir studentiškus metus. S. Ignatavičius yra tautinės studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ narys. Tarpukariu Kaune įkurtos korporacijos garbės nariai – tokie Lietuvai reikšmingi asmenys kaip Maironis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Petras Vileišis. Jaunam mokytojui jie – autoritetai, kurių veikla žavi bei kelia jo paties motyvaciją dirbti Lietuvai. „Tarpukario asmenybės man simbolizuoja valstybingumą“, – sako jis. Nors šiandien, lyginant su tarpukariu, studentų korporacijų veikia ženkliai mažiau, pašnekovo teigimu, tokia saviorganizacijos forma išlieka svarbi, nes ugdo sąmoningus piliečius.

- Kaip apsisprendei, kad būsi mokytojas? Šiais laikais tai nėra prestižinė specialybė ir finansiniu, ir visuomenės nuomonės atžvilgiu.

- Abu mano tėvai, močiutė ir daug kitų giminaičių – pedagogai. Sakė, kad neičiau į mokyklą, bet kai šitaip įtikinėja – dar daugiau ryžto atsiranda. Vienuoliktoje klasėje sugalvojau, kad noriu būti biologijos mokytoju, nes sekėsi dalykas. Mokyklą pabaigiau gerai, būčiau įstojęs ir į mediciną, bet pasirinkau biologijos bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete, tuo pačiu pradėjau ir gretutines pedagogikos studijas. Biologiją dėstė ir mano močiutė.

Vaikystėje nemačiau nieko kito, tėvai grįžę namo toliau kalbėdavo apie mokyklą. Ypač patiko, kaip mokė mama – nors ir dailę, bet šiuolaikiškai, naudodama technologijas, kaip pati tobulėjo. Toks nuolat besimokančio žmogaus modelis man patiko.

Kursiokams dažnai būdavo siurprizas, kad noriu būti mokytoju. Jie gal tik trečiame ar ketvirtame kurse suprato, kodėl lankau gretutines studijas. Žinojau, kad požiūris bus skeptiškas, todėl daug nepasakodavau apie savo apsisprendimą.

- Kuo tavo mokiniai skiriasi nuo to, koks mokinys buvai tu pats? Neretai pabrėžiama vaikų priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų problema.

- Tarp manęs ir mokinių metų skirtumas – nedidelis. Kartais ir budinti prieš paduodama kabineto raktą paklausia, kam jis man reikalingas. Nei ūgis nei barzda ryškiai iš vyresnių klasių moksleivių neišskiria – yra aukštų ir barzdotų abiturientų. Todėl sunku pasakyti, ar jie skiriasi nuo to, kokie buvome mes. Galiu palyginti su universitetu – paskaitų metu būdavo mirtina tyla ir dėstytojui klausimų niekas neužduodavo. Priimdavo jį kaip nekvestionuojamą – kiek pasakė, tiek užteks. Nes jei paklausi, reikės daugiau egzaminui išmokti, o čia jie stengiasi išsiaiškinti viską. Lyg norėtų išmokti biologiją kaip visumą, nors tai neįmanoma. Jiems atrodo, kad ribų išmokimui nėra. Tačiau kartais pasibaigia mokytojo ribos – esi priverstas pasakyti, kad pasižiūrėsi ir atsakysi kitą savaitę, visko žinoti neįmanoma. Esame įpratę egzaminuotojo vietoje matyti mokytoją, tačiau iš tiesų atsiskaitymas abipusis. Mokytojai mokiniams irgi turi rimtai atsiskaityti. Prieš kiekvieną pamoką tenka daug mokytis, o po to, trisdešimt mokinių mane išegzaminuoja. Net visų mokinių klausimų negali nuspėti, neretai jie nustebina.

Kai pats mokiausi mokykloje, išmaniųjų telefonų, žinoma, nebuvo. Dabar mokiniai daug ką stengiasi su jais nuveikti, nors ir neturėtų, bet priklausomybės neįžvelgiu. Bent per pamokas jie geba susikoncentruoti, nėra taip, kad masiškai žaistų. Pamokos metu kas antras mokinys nori bent kartą pasitikrinti „Facebook“ profilį, bet tai nėra problema. Blogiau būtų, jei juos tramdyčiau, kai užmeta akį į telefoną – labiau išmuštų klasę iš pusiausvyros. Jie jau įpratę, žvilgsnis į telefoną veikia kaip refleksas. Nematau problemos, nes jie pamokos metu nedingsta, išlaiko dėmesį. Jokio skirtumo, kad jis nevalingai paspaus telefoną ar žvilgtels per langą, svarbiausia, kur mintys.

- Minėjai, kad universitete dėstytoją priimdavote kaip nekvestionuojamą. Šiandien madinga pabrėžti mokytojo kaip kolegos, bendradarbio vaidmenį.

- Apibendrinant mano pamoką, galima sakyti, kad mes su mokiniais, ypač devintokais, dirbame kartu. Jie ateina su žiniomis, prisiskaitę, tuomet diskutuodami suformuojame tam tikros temos visumą be spragų. Tarkime, šiandien šnekėjome apie kraujotakos sistemą – tereikėjo sujungti jų turimas žinias, išsiaiškinti kylančius klausimus. Daug naujo jiems nepasakau, užduodu klausimus, jie atsako ir šitaip informaciją „sudėliojame į stalčius“. Iš atsiskaitymų matau, kad toks būdas gerai veikia.

- Mokytojas – žmogus, kuris dirba su vaikų protais, perduoda jiems savo disciplinos žinias, tačiau pabaigę mokyklą geriausiai atsimename tuos, kurie buvo moraliniai autoritetai, prisidėjo prie asmenybės susiformavimo. Tarpukariu Stasys Šalkauskis kėlė mokytojams užduotį ugdyti „žmogaus kilnumo idealą“, o kaip šiandien?

- Apie tai galvoji nuolat. Iš viso dabar mokau 80 vaikų ir žinau, kad jie linkę mėgdžioti, ypač jauną mokytoją vyrą – tokių nėra daug. Jie perima bendravimo būdą, manieras. Juk negalvoji, kad paskutines dešimt pamokos minučių paskirsi „kilnumo idealui“ ugdyti – tai nerealu ir dėl to, kad nenatūralu, ir dėl intensyvios programos. Joje ir taip daugiau dalykų nei galima spėti. Šioje vietoje atsakomybė tenka klasių auklėtojams. Dalyko mokytojas mokinius ugdyti gali tik savo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, būdamas sąžiningu. Jei susitarei, už ką bus rašomas pažymys, taip ir darai. Jokiomis sąlygomis nepateisini nusirašinėjimo. Tarkime, šiandien, likus penkioms minutėms iki biologijos pamokos su devintokais pabaigos, jie norėjo paklausinėti „iš gyvenimo“. Klausė, kaip vertinu vegetarizmą – nors ir nesusiję su pamokos tema, kodėl tas penkias minutes nepadiskutuoti? Be to, su mokiniais bendrauji ne tik pamokos metu. Neseniai važiavome į ekskursiją, nors daugiausia bendravau su savo auklėtiniais, mane matė ir kiti. Tas pats ir renginių metu. Svarbiausia pavyzdys, kurį mokiniai stebi kasdien.

- Kiekvienoje mokykloje yra mokytojų „žvaigždžių“, kitaip jų ir nepavadinsi. Kaip galvoji, kuo jie pasižymi, nusipelnydami mokinių pagarbos bei susižavėjimo?

- Mokytojai „žvaigždėmis“ tampa dėl dviejų priežasčių. Vieni gerbiami dėl to, kad jų mokinių rezultatai – maksimalūs. Jie geba puikiai išmokyti, yra griežti, sąžiningi. O kiti yra „žvaigždės“ dėl charizmos, savo paprasto, šilto bendravimo su mokiniais. Mokytojai neretai gali būti užsidarę, skubantys, o „žvaigždės“ turi laiko pabendrauti, pajuokauti. Tai mokiniams patinka ir jų rezultatai dėl to gerėja.

- Vos tapęs studentu įstojai į tautinę studentų korporaciją „Neo-Lithuania“, įkurtą 1922 metais. Kuo tave patraukė ši tarpukariu populiaria buvusi studentų ir alumnų sambūrio forma?

- Atėjau, buvau svetingai priimtas, atradau žmones, su kuriais patiko būti. Daug abejonių nekilo. O noras su korporantais drauge ką nors veikti daug kartų keitėsi. Vienaip atrodė po mėnesio, kitaip po metų, trečiaip šiandien, kai jau esu pabaigęs studijas ir tapęs filisteriu – aukščiausios pakopos nariu. Pradžioje man labiausiai patiko susipažinti su daug pasiekusiais vyriausiais korporacijos nariais ir bendrauti kaip lygus su lygiu. Pirmakursiui įspūdinga, kai ateina verslininkas ar redaktorius ir betarpiškai bendrauja. Po to suvokiau, kad turi būti ir darbas Lietuvai. Renginiai, išvykos, domėjimasis ir korporacijos, ir Lietuvos istorija. Šiandien suprantu, jog pats esu pavyzdys jauniausiems nariams – juniorams.

- Ką buvimas korporantu suteikė tau kaip studentui?

- Visų pirma – priklausymą bendruomenei. Su tais žmonėmis, kuriais pasikliauji, panašiai matai tam tikrus dalykus, gali kažką nuveikti. Be to, organizacijos ilgaamžiškumas daug duoda. Kai žinai, kad žmonės prieš devyniasdešimt metų nešiojo tokią pat kepurėlę ir juostelę kaip tu dabar. Vaikštai po vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus Kaune, kur tarpukariu buvo korporantų bendrabutis, kiekvienas laiptas atrodo kažkoks kitoks. Žinai, kad valstybės kūrėjai buvo organizacijos nariai, o Basanavičius ar Maironis dėvėjo tokią pat studentišką kepurėlę, atsiranda tam tikras mistinis stimulas veikti, pasitikėjimas ir savimi, ir korporacija.

- Pirmojoje Lietuvos respublikoje veikė daugiau nei pusšimtis korporacijų, šiandien jų – dvylika. Visuomenė tarpukariu pati savaime buvo korporatyvinė, tinkama tokio pobūdžio susivienijimams. Dabar situacija radikaliai pasikeitusi – visuomenė atomizuota, mūsų gyvenimo stilius itin individualizuotas. Atrodytų, kad korporacijos šiais laikais – anomalija.

- Tarpukariu organizuotis į bendruomenes buvo įprasta ir visi studentai priklausė kokiai nors organizacijai. Šiuo metu studentai taip pat jungiasi į organizacijas, tačiau jos stipriai skiriasi nuo anų laikų. Daugelis studentiškų organizacijų šiuo metu yra paprastesnės, jos nesiekia aukštesnių tikslų, yra nukreiptos į karjerizmą ir neišlaiko tęstinumo.

Korporacijos nėra tokios skaitlingos todėl, jog nukreiptos į tautiškumą ir patriotizmą. Šie dalykai dabar nėra populiarūs. Daugelis studentų į organizacijas jungiasi norėdami patys gauti naudos, o ne teikti ją aplinkiniams ar valstybei. Supratimas, jog dirbdamas Lietuvai tu labai daug duodi ir sau, neateina taip paprastai. Vis dėlto mes nusiteikę optimistiškai ir matome atgyjantį susidomėjimą studentų korporacijomis.

- Tačiau korporacija nuo kitų organizacijų skiriasi savo amžinos narystės principu. Net ir pabaigęs studijas lieki jos nariu.

- Tapdamas nariu sakai priesaiką, kurioje yra žodžiai „ruoštis į gyvenimą ir darbą pro patria“. Ji neįpareigoja nieko, ko negalėtum padaryti. Žinoma, ruošimasis į gyvenimą vyksta studijų metais, o dabar jau tenka dirbti pro patria. Tai negąsdina, o paskatina imtis darbų, nes žinai, kad ir po kelių dešimtmečių būsi tos pačios korporacijos nariu. Esi įpareigotas grąžinti organizacijai tai, ką iš jos gavai. Turiu grąžinti studijų metais gautą naudą.

- Jūsų korporacijos šūkis, kurį jau minėjai – „Pro Patria“ (lot. „Dėl tėvynės“). Ką korporacijos gali duoti Lietuvai?

- Žmones. Nors korporacija vykdo ir veiklą nukreiptą į organizacijos išorę, daugiausiai ji prisideda prie savo narių tobulėjimo. Korporacijas matau kaip asmenybių ugdymo terpę. Aktyvios veiklos esant korporantu – apie ketveri metai, kol studijuoji. Tuo metu prisidedama prie įvairių renginių organizavimo ar projektų. Tačiau jaunimas daro tas pačias klaidas, pavyzdžiui, organizuojant mūsų gimtadienį, kiekvienais metais kartojasi tos pačios klaidos. Bet tikslas nėra padaryti tobulą renginį, o kad studentai išmoktų jį organizuoti ir mokytųsi iš savo klaidų. Norint tobulumo, filisteriai paimtų ir padarytų, ką reikia, nuviję pirmakursius.

- Tarpukario studentai gan stipriai veikdavo mokyklose, važiuodavo į provincijos mokyklas skaityti paskaitų, prisidėdavo prie jiems skirtų leidinių. Ar šiandien netrūksta ryšio tarp studentų ir moksleivių?

- Studentas, net jei norėtų, neturi lengvos prieigos prie mokyklos. Mokyklos per mažai kviečiasi studentus. Mokiniams jie atrodo įdomūs, o patiems studentams tai gera proga išreikšti savo mintis. Kontakto reikia stipresnio nei yra dabar. Atsimenu, kad mokykliniais metais ketvirto kurso studentai man atrodė labai suaugę ir daug pasiekę. Susidomėjimas tarp mokinių ir studentų yra abipusis, reikia tik suteikti galimybes jiems susitikti.

- Ar žmonės, nežinantys, kas yra korporacija, kuriai priklausai, nežiūri įtariai?

- Žinoma, susidūrus su nežinoma organizacija, požiūris dažnai būna neigiamas. Korporacijos laikosi neįprastų tradicijų, tokių kaip studentiškos kepurėlės dėvėjimas, špagų naudojimas ar tautiškų dainų dainavimas per šventes. Iš pradžių jos nesuprantamos daugeliui žmonių, tačiau, pradėjus pasakoti plačiau, aplinkiniai pamato ir supranta, jog tokia studentiškos organizacijos forma nėra naujiena ar keistenybė Vidurio ar Rytų Europoje.

Kitas dalykas, dėl ko susilaukiame įtarumo, yra tai, jog korporacija „Neo-Lithuania“ – tautinė. Šiuo metu šis žodis pirmiausiai asocijuojamas su neaiškiais judėjimais, kurių veikla tikrai nesisieja su žodžiu tautiškumas. Vis dėlto nenorime atsisakyti šio žodžio mūsų pavadinime, nes jis labai teisingas ir brėžia mūsų korporacijos gaires.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"