Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Studijų semestras Brazilijoje arba kaip su „Erasmus“ stipendija išvykti į kitą žemyną

 
Luko Keraičio nuotraukos
Luko Keraičio nuotraukos

Ar žinojote, kad Ispanija vis dar yra populiariausia šalis, į kurią studentai vyksta pagal „Erasmus+“ programą? 

Ar kad yra studija, atskleidžianti kaip mainų programa prisidėjo prie ilgalaikių santykių užmezgimo, kurių rezultatas – daugiau nei milijonas naujagimių? O ar girdėjote apie „Ryanair“ specialius pasiūlymus išvykstantiems studentams? Apie „Erasmus“ (dabar – „Erasmus+“) mainų programą, šiemet pasiekusią garbingą 30 metų amžių, prirašyta nemažai.

Šįkart – apie ne visiems žinomą programos galimybę išvykti kur kas toliau nei senasis žemynas.

„Brazilija – ne pradedantiesiems“, – sakė Tomas Jobimas, aksominės bosanova muzikos stiliaus ambasadorius. Bet ar tokia frazė gali sustabdyti? Lukas Keraitis buvo pirmasis iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto, išvykęs rudens semestrui į San Paulo universitetui priklausančią San Karloso inžinerijos mokyklą (port. Escola de Engenharia de São Carlos da USP) Brazilijoje.

Miestą nuo didžiausio šalies miesto San Paulo skiria šiek tiek daugiau nei 200 kilometrų. Arba keturios valandos. Arba 20 eurų. Ketvirtakursiui tai buvo antroji „Erasmus +“ patirtis, kurią pats vertina „muito bem“ (liet. labai gerai).

Studijos ir gyvenimas repúblicoje

Paklaustas, kaip apibūdintų savo studijas Brazilijoje, Lukas atsako, jog studijų kokybė buvo gera (universitetas vienas iš geriausių Pietų Amerikoje), pamini, kad didžioji dalis studentų buvo iš Pietų Amerikos, o užsieniečių iš toliau – ne tiek ir daug, apie keliasdešimt.

Prieš išvykdamas portugalų kalbos kūrybines industrijas studijuojantis vaikinas mokėsi per „Duolingo“ programėlę, nes atvykus jo laukė išbandymas – studijos vietos, o ne anglų kalba.

Lietuvis gyveno name su daugiau nei 10 kitų studentų. Tokie specialūs studentų apgyvendinti namai Brazilijoje vadinami república. Jo teigimu, San Karloso (São Carlos) mieste butuose nieks negyvena. „Mūsų namas netgi turi savo „Facebook“ puslapį. Čia yra atskira tema.

Apie tai tikrai galima sukurti filmą, nes studentų namų yra labai įdomių. Pavyzdžiui, prestižinių, kuriame gyvena 20 žmonių, ir norintys ten apsigyventi turi pereiti atranką“, – atskleidė pašnekovas ir pridūrė, kad kandidatui gali būti liepta nusiskusti galvą, o žmogus, „įkūręs“ tą namą, turi teisę bet kada atvažiuoti ir ten pernakvoti.

„O kaip, ar ten gatvėse saugu?“, – klausiu aš.

„Prie pat universiteto nebuvo saugu. Aš gyvenau 5 minučių atstumu iki jo. Vienam draugui atėmė telefoną, kurį vėliau surado policija, kitą bičiulį vijosi… Dažniausiai vaikščiodavau su kompiuteriu, tačiau galbūt dėl to, kad esu aukštesnis ir eidavau su sportine apranga, man nieko ir nenutiko“, – pasakoja ir priduria, kad pirmas dvi savaites į universitetą eidavo įsitempęs, todėl greitai įprato vaikščioti be piniginės.

Mokslas Brazilijoje nemokamas, sako Lukas ir prideda, kad per keturis praleistus mėnesius šalyje pastebėjo socializmo apraiškų. Tačiau, jo nuomone, palankios sąlygos sudarytos – universitetų valgyklose maistas pigus, kanceliarinės priemonės taip pat nebrangios.

Eilė diena universitete.
Eilė diena universitete.

„Į mokslus brazilai žiūri rimtai, į universitetą, kuriame studijavau, vyksta labai sunkūs stojamieji egzaminai. Man patiko vyraujantis sveikas požiūris į mokymąsi – supranta, kad mokytis sunku, bet patinka, dėstytojai geri. Nors darbo perspektyvos miglotos – draugas sakė, kad baigs inžineriją ir nežinia, ar turės darbą pagal specialybę. Todėl jau studijų pabaigoje ieškoma stabilumo. Studentai bando įsidarbinti korporacijose. Galbūt jie nėra tokie išrankūs kaip mes. Taip pat nepajutau, kad mėgintų kurti kažką savo, būti laisvai samdomais darbuotojais“.

Po paskaitų – į kelią

Lukui buvo paskirtas mentorius, su kuriuo jis gerai susibendravo, todėl vietinis Luką pasikvietė pas save į namus pietų. „Nustebau, kaip viskas panašu į Lietuvą: „eina“ televizorius, kurį žiūri jaunesnis brolis, daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio, mama bėgioja ir vis neša kažką ant stalo, tėvas skaito laikraštį, toks šiek tiek šaltesnis. Namai kuklūs ir paprasti“, – pasakoja jis.

Po studijų likusį laisvą laiką Lukas stengėsi skirti kelionėms. Pirmas sustojimas už San Karloso ribų buvo išvyka į Bonito miestą. Vėliau studentas aplankė Pantanalį, kuris garsus savo nacionaliniu parku ir (mums) egzotiniais gyvūnais. Sąraše atsidūrė ryškusis Rio de Žaneiras, Florianopolio sala, kur Lukas skrodė bangas ir galiausiai mažiausiai patikęs San Paulas. Milžinišką šalies dydį iliustruoja faktas, kad daugelis sutiktų vietinių išsikerojusiose džiunglėse, kurios driekiasi šalies šiaurėje, niekada nėra buvę. Tačiau JAV jaunuoliams prilygsta rojui. Į ją daugelis vyksta pagal įvairias studijų ir darbo programas. „Jeigu išvažiuoji į Ameriką trims mėnesiams, turi grįžti ir šnekėti su akcentu“, – juokauja pašnekovas.

Favelos – skurdžios gyvenvietės kalvotose miestų dalyse (ten, kur kalnas, žemė pigesnė) arba tiesiog lūšnynai – dar vienas turistus traukiantis Brazilijos atributas. Kalbama, kad didžiausioje Brazilijos faveloje Rosinjoje (port. Rosinha), kuri turi savus bankus ir televiziją, gyvena apie 200 tūkst. žmonių. Lukui atsispirti nepavyko ir jis apsilankė viename iš saugių lūšnynų. „Brazilams tai yra gėda, nemėgstama tema – panašiai nenoriai mes kalbame apie taborą. Juk ten patys neiname, tačiau jie supranta, kad užsieniečiams įdomu. Sakyčiau, kad favelos yra šiek tiek tabu. Iš tiesų, keistas reiškinys. Rio de Žaneire yra Dievo miestas (port. Cidade de Deus). Mačiau jį iš toli – ten tikrai niekas neina, nes nesaugu ir būna nutikimų“.

Kokia kaina, toks ir skonis. Universiteto valgyklos pietūs už 60 centų.
Kokia kaina, toks ir skonis. Universiteto valgyklos pietūs už 60 centų.

Susidomėjimas auga

VGTU Išvykstančių studentų studijų mainų programų vadybininkė Rasa Žiobakaitė sako, kad studijų galimybė išvykti studijoms ne į Europos Sąjungos (ES) šalis atsirado nuo 2015-ųjų. Šiuo metu VGTU studentai gali rinktis iš apie 100 universitetų, esančių ne ES šalyse (ES šalyse esamų partnerių kiekis – 400). R. Žiobakaitės teigimu, iš pradžių studentų susidomėjimas nebuvo didelis, tačiau jis vis labiau auga, ypač tarp bakalauro studentų. Kadangi Europos Komisija labiau skatina studentų atvykimą, o ne išvykimą, todėl iš VGTU per metus mokslų krimsti už jūrų marių išvyksta apie 20 jaunuolių (į ES šalis apie 350).

Išvykti atlikti praktikos tolimesniuose kraštuose VGTU studentai kol kas negali, tačiau situacija greitai turėtų keistis – tikimasi, kad nuo 2018 m. atsiras galimybė išvykti praktikuotis už ES ribų.

Keletas svarbių detalių:

Minimali studijų trukmė – 3 mėn.

Stipendijos dydis – 650 eurų.

Kelionės išlaidos padengiamos atsižvelgiant į atstumą kilometrais (pavyzdžiui, už 3000–3999 km atstumo skrydį skiriama 530 Eur). Nustatyti kelionės atstumą galima naudojantis šia skaičiuokle.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"