Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
MOKSLAS IR IT

Su Vytauto Didžiojo universiteto ženklu

 
2017 02 02 11:30
Remigijaus Ščerbauskio nuotrauka

Prognozuojama, kad 2030 metais Lietuvoje trūks beveik 5 tūkst. visų dalykų mokytojų. Tačiau nereikia ir didelių skaičiavimų, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus prof. Juozo Augučio, – visi žinome, jog į mokyklas kasmet ateidavo po keliasdešimt ar kelis šimtus naujų mokytojų, kai jų reikėtų apie tūkstančio, kad sistema nesentų, būtų bent minimaliai palaikomas amžiaus vidurkis. Dabar jis sparčiai artėja prie pensinio amžiaus.

Vykdant švietimo ir mokslo pertvarką VDU vienas pirmųjų pranešė apie jungimąsi su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) ir yra pasiryžęs rengti pedagogus su prieškario tradicijas menančio VDU ženklu.

Kaip planuojama vykdyti reformą, kada ji turėtų prasidėti ir ko gali tikėtis jau šių metų abiturientai, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su VDU rektoriumi prof. Juozu Augučiu.

Naujos kartos mokytojai

– Kodėl jungimuisi pasirinktas būtent šis universitetas?

– Šia kryptimi dirbame jau antrus metai, ir padarytas nemažas įdirbis. Pagrindinė priežastis, kodėl būtent šie du universitetai kalbasi, yra skaudi Lietuvos problema – mokytojų rengimas, jų kvalifikacija, perkvalifikavimas. Gerai žinome, kad yra mūsų visų netenkinančių moksleivių rezultatų. Universitetai taip pat nėra patenkinti moksleivių žiniomis, įgytomis vidurinėje mokykloje. Tačiau norint tai pakeisti reikia pradėti nuo mokytojų rengimo, jų kvalifikacijos kėlimo. Ši sistema Lietuvoje, švelniai tariant, sugriuvusi, nes dėl demografijos mokyklose ilgą laiką naujų mokytojų nereikėjo, buvo jų perteklius. Todėl akivaizdu, kad institucijos, skirtos mokytojams rengti, prarado savo kvalifikaciją ir nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų.

Viena pagrindinių paskatų yra sukurti naujos kartos mokytojų rengimo programas bei sistemą: sukoncentruoti mokslininkų pajėgas švietimo srityje, naujausius Europos, pasaulio tyrimus ir laimėjimus perkelti į mokytojų kvalifikaciją, perkvalifikavimą, rengimą ir pradėti rengti mokytojus, kurie galėtų suteikti daugiau kūrybiškumo, inovacijų, idėjų, dirbti tarpdalykinių probleminių mokymo metodų srityje, kad pakeltų mokyklų rezultatus. Taip jau susiklostė, kad didžioji dalis švietimo srities specialistų, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vertinimais, yra sukoncentruoti vis dar veikiančiame LEU ir VDU. Natūralu, kad būtent šie du universitetai imasi iniciatyvos atkurti Lietuvos mokytojų rengimo ir perkvalifikavimo branduolį.

– Ar jaus kokias nors permainas jau šių metų abiturientai, pasirinkę būti mokytojais ir stojantys į šiuos universitetus?

– Stojant 2017 metais dar sunku tikėtis, kad jie būtų jau kaip vienas universitetas, bet kai kurių tos veiklos rezultatų tikrai bus. Nemažas būrys geriausių VDU dėstytojų jau dirba ir Vilniuje, turi savo programas. Jie prisidės prie mokytojų rengimo. Ir priešingai, stojantiems į VDU programas studentams atsiranda galimybė įgyti papildomai ir mokytojo kvalifikaciją. Tai vadinamieji nuoseklieji modeliai, kai bakalauro studijų programų studentai, pareiškę norą įgyti ir mokytojo kvalifikaciją, klauso didaktikos, metodikos, kitų kursų. LEU geriausi specialistai padės organizuoti šias studijas.

– Kaip įsivaizduojamas naujasis universitetų darinys: LEU susijungs ar bus prijungtas prie VDU?

– Universitetų tinklo pertvarkos programa ir visi skaičiavimai rodo, kad kai kuriems universitetams išlikti tokio statuso, kokio yra dabar, nebeužtenka išteklių dėl demografijos ir kitų dalykų. LEU mažėjimas, statuso praradimas yra pastebimas vertinant studentų ir dėstytojų mažėjimą. Nebūtina turbūt laukti, kol situacija taps visiškai kritiška. Sujungus būtų vienas universitetas – VDU, turintis galbūt Švietimo akademiją ar kitokio pavadinimo darinį. Mokytojai nebebūtų rengiami uždarai kaip anksčiau. Toks kelias negeras, nes jie tampa labai izoliuoti.

Studentai, kurie rengiasi būti mokytojais, turi ištirpti bendrojo universiteto studijų procese, turėti galimybę klausyti įvairiausių dalykų iš universitetinių kursų, tokių kaip užsienio kalbos, informacinės technologijos, kūrybiškumas ar inovacijos. Nuo kitų studentų skirtųsi tuo, kad jau specializuotai turėtų įgyti savo dalykų didaktikos ir mokymo proceso psichologinio organizavimo kompetencijos. Iš mokytojų rengimo liktų akcentuoti tik moksliniai tyrimai švietimo srityje ir didaktikos dalykai, o visi kiti – iš bendrųjų disciplinų. Ir mokytojų dalykinė kompetencija nesiskirtų nuo kitų. Baigęs naująją programą specialistas būtų laukiamas ir mokykloje, ir bet kurioje kitoje darbo vietoje.

Ne vien kalbinti ir gražiai agituoti

– O kaip į šią sritį pritrauksite būsimų studentų? Esate sakęs, kad turėtų būti ir kitoks mokėjimas, pavyzdžiui, kaimo mokytojams.

– Nematau kito kelio. Kad geriausi studentai ateitų į mokytojų programas ir vėliau eitų į mokyklas, turime jiems sudaryti sąlygas. Ne vien kalbinti ir gražiai agituoti, bet ir siūlyti realius socialinius paketus, į kuriuos įeitų ir didesnės stipendijos, ir socialinės garantijos darbo vietoje, ir tikslinės sutartys. Visų suinteresuotų šalių – universitetų, Švietimo ir mokslo ministerijos, savivaldybių, kurioms priklauso mokyklos, – bendras reikalas padaryti taip, kad jauni žmonės eitų į tas programas ir dirbtų mokyklose. Studentai, pasirinkę tokias kaip ir valstybės užsakytas studijas, turėtų pasirašyti ir sutartį, kad dirbs pagal savo specialybę kurioje nors mokykloje, pavyzdžiui, trejus metus. Aišku, kad sutiktų pasirašyti tokią sutartį, turėtų matyti socialines garantijas. Vienas variantų galėtų būti tuos metus išlikęs studento statusas. Jaunasis specialistas būtų universiteto globojamas ir palaikomas, jam prie atlyginimo būtų paliekama galbūt ir stipendija. Vėliau būtų galima tikėtis, kad žmogus, sėkmingai pradėjęs karjerą mokykloje, joje pasiliktų ir visam laikui.

Ir anksčiau buvo vadinamosios tikslinės vietos rengti mokytojus toms mokykloms, kuriose jau pradeda jų trūkti. Tačiau nebuvo ženklesnio socialinio paketo, todėl pasirašyta nedaug sutarčių. Tikiuosi, kad tai bus plėtojama. 2018 metais turbūt jau visi valstybės krepšeliai pasikeis į valstybės užsakymą ir kitose studijų programose, bet pirmiausia tai turėtų būti padaryta mokytojų rengimo sistemoje.

Kitas dalykas, nereikėtų taikyti vienodų kriterijų miesto ir kaimo mokykloms – kad būtų tiek pat klasių ar tiek pat mokinių klasėje ir kad mokytojų atlyginimas visiškai priklausytų nuo mokinių skaičiaus. To negalime pasiekti, todėl reikėtų rasti protingą ribą. Galbūt valstybė gali šiek tiek palaikyti kaimo mokyklas, išmokėti tokius pat atlyginimus mokytojams, kaip ir mieste, nors klasė ir mažesnė. Tai būtų socialiai teisinga. Tada turėtume lygesnius rezultatus ir nematytume tokios didelės atskirties tarp miesto ir kaimo mokyklų per stojamuosius egzaminus, valstybinius egzaminus ir pagal kitus pasiekimus.

Grąžinant prestižą, neužtęsiant pertvarkos

– Kaip pavyks sugrąžinti mokytojo profesijos prestižą?

– Sugadinti prestižą galima turbūt greičiau. Jam atkurti reikia tikrai didelių pastangų ir daug laiko. Turime nedelsdami pradėti. Minėtomis priemonėmis, aišku, prestižo visiškai neatkursime. Reikia kur kas daugiau. Ilgo ir kruopštaus darbo. Nuoseklaus ir atidaus mokytojų palaikymo iš Vyriausybės ir savivaldybių. Ta profesija jau ganėtinai sužlugdyta. Matome blogus rezultatus ir didelę emigraciją, kuri irgi iš dalies priklauso nuo to, kad švietimo sistema valstybėje nėra tokia, kokia turėtų būti.

Švietimas, mokyklos mūsų šalyje yra šiek tiek apleisti ir pats laikas susiimti, investuoti ir pakeisti padėtį.

– Jei LEU būtų prijungtas prie VDU, ar Vilniuje turimi pastatai, infrastruktūra išliktų?

– Išliktų tiek, kiek jos reikia. Ne vien LEU – ir kitų universitetų nemaža problema, kad sumažėjus studentų ar pasistačius naujų pastatų, labiau pritaikytų studijų ir mokslo procesams, yra atliekamos infrastruktūros. Šią problemą taip pat reikėtų spręsti valstybės lygiu. Vieną kartą ryžtingai nuimti nuo universitetų naštą išlaikyti nebereikalingą infrastruktūrą. Ją galbūt parduoti, panaudoti kitoms reikmėms, universitetams bent iš dalies kompensuojant, kad galėtų tas lėšas investuoti studijų, mokymo procesų, mokslo lygiui kelti, kokybei gerinti.

– Gal jau galėtumėte pasakyti, kada universitetų pertvarka įvyks?

– Su naująja Vyriausybe siejamos viltys, kad pagrindiniai darbai turėtų būti padaryti per šiuos metus, o stojančiuosius kitais metais, 2018-aisiais, universitetai pasitiktų jau po pertvarkos. Turbūt blogiausia pertvarkai, kai procesas ilgai užsitęsia. Tada jis dažnai praranda savo prasmę, pradeda keistis. Tokie kaip LEU, Šiaulių universitetas ar keli kiti jau pribrendę pertvarkai ir sprendimai dėl jų, manau, turėtų būti padaryti per metus ar pusantrų.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"