Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
MOKSLAS IR IT

Susigrąžinant bažnytkaimių savitumą

 
2016 11 02 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žodį „bažnytkaimis“ dabar dažniausiai girdime tik šnekamojoje kalboje. Oficialiai dokumentuose jis nebevartojamas nuo sovietmečio. Tačiau bažnytkaimiai nėra kaimo gyvenvietės, nors prie jų iki šiol priskirti.

Dr. Vilmos Karvelytės-Balbierienės sudarytame sąraše – 302 Lietuvos bažnytkaimiai, oficialiai priskirti prie kaimo gyvenviečių, tačiau turintys daugiau panašumų su miesteliais ir savo urbanistine struktūra labai skirtingi. Pavyzdžiui, Pažėrai Kauno rajone – tipiškas išlikęs bažnytkaimis – tarpukariu buvo išskirstytas į vienkiemius. Jo priešingybė – Turgeliai Šalčininkų rajone arba Šilavotas Prienų rajone – tiek urbanistine struktūra, tiek gyventojų skaičiumi atitinka visus miestelio požymius.

„Sudarydama bažnytkaimių sąrašą pirmiausia atsižvelgiau į sakralinę funkciją. Etnografiniai kaimai arba sovietmečiu pastatytos naujos kolūkių gyvenvietės jos neturi, nes nėra parapijos centras. Tik parapijos centre buvo statoma bažnyčia. Taip pat tik parapijos centre iki XX amžiaus plėtota prekyba ir amatai, skatinti prekymečiai, turgūs. Tada ir urbanistinės struktūros raida įgauna kokybiškai kitą pobūdį, pamažu ryškėja vietovės centras su aikšte ir tankesniu apstatymu“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedros docentė dr. V. Karvelytė-Balbierienė.

Dr. Vilmos Karvelytės-Balbierienės sudarytame sąraše - 302 Lietuvos bažnytkaimiai. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Sąrašas negalutinis

Mokslininkė patikslino, kad, įvertinus kaimo vietovių kaitą ir naujų funkcinių požymių atsiradimą, bažnytkaimių sąrašas nėra ir negali būti baigtinis. Įvairiose apskrityse kaimo vietovių, miestelių ir bažnytkaimių tipologinis skaičius keitėsi kiekvienu istoriniu periodu. Į bažnytkaimių sąrašą įtraukta ir dalis istorinių miestelių, dabartiniame Lietuvos gyvenviečių sąraše priskirtų (neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis) prie kaimo gyvenviečių. Bažnytkaimiais siūloma vadinti ir dalį tarpukariu buvusių kaimų dėl jų sakralinės funkcijos. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tokiuose kaimuose įsikūrus parapijai buvo statoma nauja bažnyčia. Priešais ją sekmadieniais ir per atlaidus vykdavo prekyba. Netoli bažnyčios įsikūrusios kelios krautuvėlės dar nelabai išryškino naują bažnytkaimo centrą, tačiau šios permainos inicijavo kokybiškai naują socialinį ir kultūrinį bendruomenės kontekstą, o vietovės panoramoje atsiradęs bažnyčios bokštas tapo nauja kraštovaizdžio dominante.

„Vertinant bažnytkaimius kaip tradicinius mūsų kaimo kraštovaizdžio formantus, jų panoramose bažnyčia dažnai tampa dominante, tankesnis ir įvairesnis yra centro užstatymas, o želdinių pasiskirstymas jau nėra toks tolygus kaip tradiciniame kaime. Bažnytkaimio arba buvusio miestelio, vėliau tapusio bažnytkaimiu, centre želdinių mažiau dėl tankesnio užstatymo ir jų daugėja žvelgiant į vietovės pakraščius, – pasakojo architektė. – Miestelis ir bažnytkaimis turi labai daug panašumų ir dabar mažai kuo skiriasi savo funkcine, urbanistine struktūra, gyventojų skaičiaus svyravimu. Dalis oficialiai įvardijamų miestelių kartais turi net mažiau gyventojų nei tos kaimo gyvenvietės, kurias siūlau vadinti bažnytkaimiais.“

Miesteliai ir dabartinėje Lietuvos gyvenamųjų vietovių sistemoje išskiriami kaip savita gyvenviečių grupė. Tačiau dr. V. Karvelytė-Balbierienė atkreipė dėmesį, kad miestelio sampratos apibrėžime, pateiktame Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, išskiriamas dabartinis ir istorinis miestelis, aiškiai išdėstomi dabartinio miestelio požymiai, bet nepaaiškinta, kokias šios grupės gyvenvietes reikėtų vadinti istoriniais miesteliais. Dėl neapibrėžtos istorinių miestelių ir bažnytkaimių sampratos neaiškus ir šių gyvenviečių skaičius.

Tarp miestelio ir kaimo gyvenvietės

„Iki mūsų dienų susiformavęs bažnytkaimių tinklas yra svarbus Lietuvos urbanistikos istorijos palikimas, kaip tradicinis kaimo kraštovaizdžio elementas bei savita Lietuvos apgyvendinimo struktūros dalis, turinti savo formavimosi ir sklaidos istoriją, išsiskirianti urbanistine struktūra ir savita socialine aplinka“, – sakė KTU mokslininkė.

Bažnytkaimių sklaida įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais keitėsi, priklausomai nuo politinių ir ekonominių sąlygų, tačiau didžiausią įtaką, pasak tyrėjos, turėjo katalikiškų parapijų tinklo raidos ypatumai. Bažnytkaimiai kūrėsi kaimo gyvenvietėse, dvaro sodybose ar naujose vietovėse. Prie bažnyčios ir klebonijos komplekso formavosi gyvenvietės centras, plėtojosi gatvių tinklas, gyvenvietės siluete dominavo bažnyčios bokštai ir šventoriaus želdiniai. Aktyvios ir sėkmingos plėtros atveju, atsiradus administracinei funkcijai, bažnytkaimis tapdavo miesteliu.

„Iki XX amžiaus vidurio bažnytkaimio virsmas miesteliu, o miestelio – bažnytkaimiu įvairiais istorijos periodais buvo įprasta šių gyvenviečių tipologinė kaita. Bažnytkaimio ir miestelio formavimosi ir tolesnės raidos pradžia yra tokia pati, skiriasi tik funkcinės ir urbanistinės raidos intensyvumas. Todėl bažnytkaimio samprata glaudžiai siejasi su miestelio apibūdinimu. Vis dėlto įvertinus šių vietovių raidos ypatumus, dabartinėje Lietuvos istorinių kaimo gyvenviečių tipologijoje bažnytkaimiai išliko tarpine grandimi tarp miestelių ir kitų kaimo tipo gyvenviečių: etnografinių kaimų ir buvusių kolūkinių gyvenviečių“, – sakė dr. V. Karvelytė-Balbierienė.

Pažįstami vaizdai

Lietuvos kraštovaizdyje atsiskleidžia didelė kaimo vietovių įvairovė – sodybos, etnografinių kaimų panoramos, istoriniai miesteliai, bažnytkaimiai, buvusios kolūkių gyvenvietės. Atpažįstamas ir jų istorinis pagrindas. Kaip pažymėjo architektė, iki XX amžiaus vidurio susiformavusios etnografinės gyvenvietės, miesteliai ar bažnytkaimiai turi charakteringą siluetą kraštovaizdyje. Ir visai kitokios panoramos sovietmečiu atsiradusių kolūkinio tipo gyvenviečių.

„Bažnytkaimius rekonstruojant į kolūkinio tipo gyvenvietes, jų dydis, vizualinis aktyvumas kraštovaizdyje, kultūros paveldo kiekis bei charakteringos panoramos išsaugojimas priklausė nuo būsimo kolūkio gyvenvietės tipo: ar ji centrinė, pagalbinė, ar neplėstina, – pasakojo tyrėja. – Intensyviausi pokyčiai (stambių žemės ūkio gamybos kompleksų, siloso ir vandentiekio bokštų bei daugiabučių statyba) vyko bažnytkaimiuose, kurie buvo priskirti prie centrinių, perspektyvių kolūkių gyvenviečių, o mažiausius pokyčius patyrė bažnytkaimiai, priskirti prie neplėstinų kolūkių.“

Bažnytkaimiuose, kaip neplėstinose gyvenvietėse, išliko istoriškai susiformavusi planinė struktūra. Dominuoja senoji medinė architektūra, tačiau sparčiai nyksta sodybos ir retėja užstatymas. Panoramoje dažnai dominuoja bažnyčia arba šventoriaus želdiniai. Bažnytkaimių, kaip pagalbinių gyvenviečių, istoriškai susiformavęs planas mažai pakeistas. Naujojoje gyvenamojoje dalyje daugiausia mūriniai, senojoje – mediniai pastatai. Senosios sodybos nežymiai retėja. Tokių bažnytkaimių panoramose išsiskiria gyvenamųjų pastatų grupė, ūkinis centras ir bažnyčia. Tačiau bažnytkaimių, kaip centrinių gyvenviečių, planinė struktūra iš esmės pakitusi. Beveik visai sunaikinta senoji architektūra, vyrauja vienaaukščiai ir daugiaaukščiai stambių tūrių mūriniai statiniai bei inžinerijos įrenginiai. Šių bažnytkaimių sodybų užstatymas tankus, mažai apželdintas, o panoramose išsiskiria visuomeninės paskirties pastatai, inžinerijos įrenginiai ir bažnyčia.

„Kiekvienas istorinis laikotarpis palieka savo ženklą. Ir tie pokyčiai – visiems pažįstami vaizdai važiuojant per mūsų šalį. Tačiau kraštovaizdinė bažnytkaimių vertė ir jų savitumas išsamiai tyrinėti tik Kauno apskrityje, keturiuose rajonuose. Reikalingas ne tik tinkamas šių istorinių kaimo vietovių, jų vizualinių savybių įvertinimas, bet ir tolesnių pokyčių, kurie taip pat atsispindės kaimo kraštovaizdyje, prognozavimas, – pabrėžė dr. V. Karvelytė-Balbierienė. – Apie 41 proc. dabartinių bažnytkaimių – 124 iš sudarytojo sąrašo – patenka į apskričių, rajonų administracinio centro įtakos zoną. Iš jų 67 proc. ekonominiu ir socialiniu požiūriu turi palankias tolesnės raidos galimybes, žinoma, nepamirštant mūsų demografinio nykimo.“

Įvertinant ir išsaugant

Ar kraštovaizdžio pokyčiai yra prognozuojami ir kiek jie gali būti prognozuojami, daug lemia, pasak mokslininkės, teritorijų planavimas. Esant menkam kaimo kraštovaizdžio kaitos prognozavimui, teigiamos įtakos turėtų visų istorinių kaimo vietovių – miestelių, bažnytkaimių, etnografinių kaimų, kaip svarbių Lietuvos kaimo kraštovaizdžio istorinių urbanistinės struktūros elementų, – apsaugos ir plėtros galimybių įvertinimas, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius aplinkos savitumus.

„Bažnytkaimių tinklo atkūrimas praturtintų ir prisidėtų prie Lietuvos kaimo kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo, renovuojant sovietmečiu nudvasintą kaimo aplinką, – įsitikinusi architektė. – Savęs identifikavimas istoriniu požiūriu vertingoje aplinkoje skatintų ir vietos gyventojus rūpintis išlikusiais tradicinės kultūros elementais. Apskritai visų istorinių vietovių – miestelių, bažnytkaimių, etnografinių kaimų – atpažinimas ir stebėsena prisidėtų prie mūsų kultūrinio kraštovaizdžio savitumo palaikymo. Kultūros paveldo objektus būtų galima pritaikyti vietos bendruomenės poreikiams. Bendruomenės ekonominę būklę galėtų pagerinti kultūrinio turizmo ištekliai. Šioje srityje, turint galvoje visą kaimo vietovių kultūrinį palikimą, dar yra daug nepanaudotų galimybių.“

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"