TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Suskaičiuotas ir objektyviai įvertintas grožis

2011 08 11 0:00
Įspūdingas Trakų istorinio nacionalinio parko gamtovaizdis.
Asmeninio albumo nuotrauka

Atrodytų, gamtos grožį galima įvertinti tik subjektyviai, tačiau jis yra objektyvi vertybė, o kraštovaizdžio estetinės savybės - saugotini gamtos ištekliai. Apie juos LŽ pasakojo kraštovaizdžio specialistė dr. Dalia Avižienė.

Atsistoji regykloje ir matai reljefą, vandens telkinius, augaliją, žmogaus sukurtus objektus. Ištyrinėjama ir tos vietovės kartografinė medžiaga, kad nebūtų praleisti akivaizdžiai neišryškėjantys kraštovaizdžio elementai ar svarbios istorinės detalės, pavyzdžiui, mažas upeliukas ar buvusio dvaro fragmentai. Viską suskaičiavus, pasak Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojos D.Avižienės, gaunamas gana objektyvus vertinimas. Atsižvelgiama ne tik į estetinius ypatumus, tarkim, spalvingumą, planiškumą, perspektyvų nuotolį, bet ir ekologinius - kaip prie aplinkos dera antropogeniniai elementai, inžineriniai įrenginiai, keliai ir apskritai visa infrastruktūra.

Botanikei teko būti paskutine kraštovaizdžio ekologijos mokslo pradininko Lietuvoje habil. dr. Kazio Ėringio doktorante. Žymaus mokslininko iniciatyva Lietuvos kraštovaizdžio estetiniai ištekliai pradėti vertinti jau nuo 1962 metų. Jis sukūrė ir "Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodiką" bei sudarė žemėlapį "Kraštovaizdžio estetiniai ištekliai ir jų įvertinimas".

Zundos mįslė

Kai 1998 metais D.Avižienė pradėjo dirbti Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijoje, kasdien ateidavo ir žymusis botanikas K.Ėringis, tiesa, jau kaip neetatinis darbuotojas. Kaip tik jis 1968 metais inicijavo pajūrinių zundų monitoringą Kuršių nerijoje. Laboratorijos darbuotojai kas antri metai važiuodavo inventorizuoti šių retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų K.Ėringio sukurtu metodu. Išsirikiuodavo skersai Kuršių nerijos: vienas apsauginio kopagūbrio vakariniame šlaite, kitas - ant viršūnės, trečias - apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite, ketvirtas eina palve, o penktas - miško pakraščiu.

Pajūrinėms zundoms D.Avižienė skyrė magistro darbą, o neseniai vykusiame XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume skaitė apie jas stendinį pranešimą. Daugiau kaip 40 metų Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos kaupti duomenys rodo, kad pajūrinių zundų populiacija sumažėjo trečdaliu. Anksčiau jos augo ir kontinentinėje dalyje prie Palangos kopų, tačiau išnyko. Ar retieji augalai buvo žmonių išgraibstyti, ar dėl saldžių šaknų išknisti šernų ir lapių - tokias hipotezes išsklaidytų ar patvirtintų genetinis tyrimas. Jį apsiėmė atlikti viena Gdansko universiteto studentė, rašantį disertaciją apie pajūrines zundas visose Baltijos šalyse. Lenkijoje zundos irgi įrašytos į Raudonąją knygą. Pavyzdžių iš Kuršių nerijos ir Pajūrio regioninio parko jau kontinentinėje dalyje palyginimas atskleistų, ar populiacijos labai skiriasi. Istorinių duomenų iš XIX amžiaus, kai buvo kuriamas apsauginis kopagūbris ir sodinami miškai, nėra, kad bent iš užuominų būtų galima spėti, kaip zundos tose vietovėse atsirado.

Botanikė pasakojo, kad Lietuvoje zundos subrandina labai mažai sėklų, nes rugsėjį, kai jos turėtų subręsti, jau būna per šalta. Baltijos pajūryje zundos paprastai dauginasi tik vegetatyviškai, požeminiais šakniastiebiais, o šiltesniuose kraštuose - ir iš sėklų, todėl, pavyzdžiui, Ispanijoje prie Atlanto vandenyno zundų pilna ir niekas jų nesaugo.

Suprantant, kas gražu

2001 metais habil. dr. K.Ėringis ėmėsi vadovauti D.Avižienės rašomam daktaro darbui "Augalijos struktūrų įtaka gamtovaizdžių ekoestetinei kokybei". Jaunoji mokslininkė prisiminė, kad likus valandai iki komisijos posėdžio, per kurį turėjo būti patvirtintas priėmimas į doktorantūrą, ją pasikvietė disertacijos vadovas ir tuo metu Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijai vadovavęs dr. Romas Pakalnis: "Važiuojam!" Nuvežė prie Didžiulio ežero šalia greitkelio Vilnius - Kaunas. Kai atsivėrė įspūdingas gamtovaizdis, K.Ėringis pasakė: "Matai, kaip gražu. Reikia tausoti tą grožį ir žmonėms įskiepyti, kad suprastų, kas gražu."

Daktaro darbui nuspręsta ištirti vaizdingiausias vietoves palei Vilnių: Verkių, Pavilnių ir Neries regioninius bei Trakų istorinį nacionalinį parką. Tą patį pavasarį doktorantė kartu su beveik aštuoniasdešimtmečiu vadovu autobusu iškeliavo į Pavilnių regioninį parką. Vėliau traukiniu važiavo į Naująją Vilnią, kad galėtų įvertinti vadinamąsias maršrutines regyklas - keliaujant atsiveriančius gražius vaizdus. Pėsčiomis nuo ryto iki vakaro išvaikščiotas Trakų istorinis nacionalinis parkas. K.Ėringiui ypač rūpėjo Verkių regioninis parkas.

Siekiant objektyvumo

Kraštovaizdžio vertinimo tyrimai Lietuvoje, pasak D.Avižienės, pradėti gana anksti, nes ir pasaulio mastu tokie darbai išpopuliarėjo tik šeštą-septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį. Lietuvoje pirmasis "Gamtovaizdžių detalaus estetinio ekologinio tyrimo metodas" publikuotas 1975 metais rusų kalba. Vienas jos autorių - habil. dr. K.Ėringis, po ketvirčio amžiaus, 2000 metais, kartu su Vytauto Didžiojo universiteto mokslininku dr. Aloyzu Ramuniu Budriūnu išleidęs jau lietuvišką "Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodiką". Jos pagrindą sudaro objektyviai įvertinami gamtovaizdžio požymiai, objektai ir reiškiniai, o sutartiniai vienetai-balai leidžia nustatyti, kiek vienas tyrinėjamas ar inventorizuojamas gamtovaizdis estetiniu požiūriu vertingesnis už kitą, nors juos būtų įvertinę ir ne tie patys asmenys.

Vertinamas ne tik gamtovaizdis, bet ir regykla, t.y. tam tikros vietovės apžvalgos vieta, iš kurios žvelgiant gamtovaizdis yra įspūdingiausias. Nustatoma, koks regyklos plotas, ar vertinga aplinka, galbūt yra koks nors dvaro parkas, istorinis paveldas, saugoma teritorija.

"Ne viską gali įvertinti. Daktaro darbui pasirinkome įspūdingiausias regyklas nuo kalvų, vandens telkinių pakrančių, kur labiausiai atsiveria gamtovaizdžiai, - pasakojo darbo "Augalijos struktūrų įtaka gamtovaizdžių ekoestetinei kokybei" autorė. - Galbūt per smulkiai tyrinėjau skirtingas augalijos struktūras, pievas, miškų pakraščius, apsaugines juostas palei vandens telkinius, stengdamasi nustatyti, ką jos duoda gamtovaizdžiui, kokias spalvas lemia. Saugomų rūšių augalai, nors jų ir nematai, padidina gamtovaizdžio vertę. Taip pat pamėginau atskleisti, kaip veikia kraštovaizdžio kokybę kiti elementai: reljefas, vandens telkiniai, antropogeninė darna."

Tarp miškų ir kalvų

Iš tyrinėtų keturių saugomų teritorijų aukščiausia kokybe pasižymėjo Trakų istorinio nacionalinio parko gamtovaizdžiai. Ten labai išraiškingas kalvotas reljefas. Ežerai miškingais šlaitais užima 16 proc. parko teritorijos.

Įspūdingas Pavilnių regioninio parko reljefas suformuotas dar priešpaskutinio ledynmečio. Kaip pasakojo D.Avižienė, paskutinis ledynas nebeuždengė visos Lietuvos ir jo pakraštys sustojo kaip tik ties dabartiniu Vilniumi. Pavyzdžiui, geologijos paminklu paskelbta Pūčkorių atodanga dešiniajame Vilnios krante - viena aukščiausių Lietuvoje ledynmečio atodangų, kurioje atsiveria maždaug 20 tūkst. metų senumo sluoksniai.

Palyginti nedideliame Verkių regioniniame parke vaizdingiausi kalvoti Žaliųjų ežerų ir miškingų Neries upės šlaitų gamtovaizdžiai. Vertingiausia regykla - pačiame Verkių dvare. Iš ten atsiveria labai išraiškingas gamtovaizdis: Neries slėnis, Valakupių miškas, Kalvarijų ir Trinapolio ansambliai, Saulėtekio pastatai tolumoje.

Neries regioniniame parke įspūdingiausias vingiuoto vidurupio miškingas slėnis su vaizdingomis kilpomis, terasomis, raguvomis ir akmenuotomis rėvomis. Parko teritorijoje į Nerį įteka daug sraunių upelių. Vaizdingi ir vertingi miškingų Neries vingių, salų ir slėniuose išsidėsčiusių piliakalnių bei vėlesnių epochų gyvenviečių gamtovaizdžiai.

"Neturime kalnų, todėl žavimės jais nuvažiavę svetur. Ten kitoks ir kraštovaizdžio vertinimas. Jį lemia kalnų aukštis, sutvarkyti kalnų miesteliai. Viskas kitaip, gražu ir tvarkinga, - lygino kraštovaizdžio specialistė. - Lietuvoje taip pat yra labai gražių ir išpuoselėtų vietų, tačiau dar daug ką reikia padaryti."

Lietuvos kraštovaizdžio būklė, pasak D.Avižienės, nėra katastrofiška, tačiau problemų likę iš sovietmečio, kai natūralios pievos ir dauguma pelkių buvo nusausintos, sodybos ir lauko želdiniai sunaikinti. Kraštovaizdį menkina apleisti ir netvarkomi sovietmečio statiniai, fermos prie vandens telkinių ir visokie įrenginiai, statyti greitai ir drastiškai, daug nesvarstant ir nederinant prie vietovės. Problemų kyla ir dabar - dėl nykstančio senojo kultūrinio paveldo ar naujųjų statinių agresyvaus veržimosi į kraštovaizdį.

"Gražu, kad išliko valakų laikų rėžiniai kaimai Aukštaitijos nacionaliniame parke, tačiau senose trobelėse prie vandens telkinių natūralioje gamtoje jau beveik niekas negyvena, - pasakojo Botanikos instituto darbuotoja. - O kai niekas nebegyvena, trobesiai, aišku, griūva ir tas kaimo kraštovaizdis pamažu nyksta."

Kitas dalykas, dabartinė žmonių ūkinė veikla. Jau stengiamasi riboti antropogeninių objektų statybą išraiškingame kraštovaizdyje. Pirmiausia atsižvelgiama į geografo prof. Pauliaus Kavaliausko parengtą "Lietuvos kraštovaizdžio vizualinės struktūros schemą", kurioje teritorija suskirstyta atsižvelgiant į vaizdingumą. Taip pat turi būti atliekamas poveikio kraštovaizdžiui vertinimas.

"Vis dėlto dar galima pamatyti ir tokių objektų kaip tiesiog ant kalvų pastatyti reklamos skydai prie greitkelio Vilnius - Klaipėda. Kartais juose net nėra nieko parašyta! - piktinosi kraštovaizdžio specialistė. - O juk užtektų ir mažesnių, ir slėniuose pastatytų."

Vertinga ir saugotina

Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojai nuo 2007 metų vykdo Smeltės valstybinio botaninio draustinio monitoringą. Tokia druskingų pievų buveinė siauroje Kuršių marių Malkų įlankos pakrantėje yra vienintelė išlikusi Lietuvoje. Joje auga keturi į Raudonąją knygą įrašyti augalai: trispalvis astras, pajūrinė pienažolė, druskinis vikšris, porinis česnakas. Dviejų - pajūrinės narytžolės ir pajūrinės širdažolės - 2007-2010 metais nebeaptikta. O štai Vokietijoje prie Greifsvaldo Baltijos jūros pakrantėje halofitinių augalų didžiausios pievos.

Smeltės pusiasalyje pagrindinė halofilinių augalų buveinė buvo sunaikinta po tanklaivio avarijos 1981 metais išsiliejusio mazuto. Retoms augalų bendrijoms išsaugoti 1988 metais įkurtas Smeltės botaninis draustinis, tačiau grėsmių industrializuotoje teritorijoje netoli Tarptautinės jūrų perkėlos išlieka. Šiemet įsigaliojo monitoringo duomenimis pagrįstas Smeltės botaninio draustinio gamtotvarkos planas.

"Pirmiausia būtina atkurti atvirą pajūrio pievų kraštovaizdį, iškertant svetimžemius krūmus, medžius ir nendres, trukdančius pievos bendrijai gyvuoti, - vardijo D.Avižienė. - Botaninis draustinis - saugoma teritorija, tačiau čia kasmet gausybė žvejų ir visur pilna šiukšlių. Žmonės žvejoja, nors aiškiai parašyta, kad žvejoti draudžiama, ir Kuršių mariose vanduo žalias su putomis, smirdi. Pastaruoju metu akivaizdu, kad Jūrų uosto direkcija prižiūri teritoriją. Ir pieva šienaujama, ir šiukšles išrenka įdarbintas jaunimas."

2006-2007 metais Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos darbuotojai pradėjo mokslinius tyrimus Kernavės valstybiniame kultūriniame rezervate. Pasak D.Avižienės, Kernavės istoriją pažinti padeda archeologiniai tyrimai, tačiau jos gamta dar mažai tyrinėta. Botanikus domino ir ąžuolynas, ir plačialapių medžių miškelis, ir nemažai į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų augalų. Išskirtos gamtinės zonos, nustatyta, kokia turėtų būti jų priežiūra, įvertintas kraštovaizdis.

"Nuo kiekvieno piliakalnio atsiveria vaizdas į Pajautos slėnį. Nuo Baltojo kalno taip pat galima grožėtis puikiu reginiu. Gražūs vaizdai matyti ir vaikštant palei Nerį: sala upėje, kitapus jos tolumoje išsirikiavę kaimai, giraitės ir medžių grupės. Tokia mozaika, kai yra vandens telkinys, išraiškingas reljefas ir viskas darniai įsikomponuoja gamtoje, dar labiau padidina kraštovaizdžio vertę", - pabrėžė specialistė.

Liko neįgyvendintas sumanymas įrengti pažintinį kraštovaizdžio taką. Jis eitų lygia greta su jau esančiu istoriniu ir archeologiniu taku. Keliaudami žmonės galėtų daugiau sužinoti apie vietos biologinę įvairovę: augalus, gyvūnus, paukščius.

Pastaruoju metu Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojai daugiausia dėmesio skiria pelkių atkūrimo metodų paieškai. Lietuva per XX amžių prarado apie 70 proc. pelkių, o jų reikšmė ekosistemai didžiulė. Pelkės reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. Šios unikalios ekosistemos taip pat teikia prieglobstį retiems augalams, gyvūnams ir paukščiams. Pelkių išsaugojimo svarba vis labiau suvokiama kovojant su klimato kaita. Jas nusausinus skaidosi per tūkstančius metų susiformavusios durpės ir į atmosferą išsiskiria didelis anglies dvideginio kiekis.

"Dar prieš 25 metus ekologas miškininkas prof. Teodoras Bumblauskis pamėgino atkurti pelkės hidrologinį režimą Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate Akmenės rajone, - pasakojo D.Avižienė. - Kai užtvenkus dalį pelkės ėmė džiūti medžiai, visuomenė išsigando, kad kažkas daroma negerai. Dar nežinota, kad taip ir turi būti. Pakėlus vandens lygį, medžiai džiūsta ir įsivyrauja natūrali pelkių augalija. Tada bandymai buvo nutraukti, o visai neseniai Kamanų rezervate vėl užtvenkti melioracijos grioviai, kad atsikurtų hidrologinis režimas ir pelkė atsigautų."

Nuo 2005-ųjų tuometinio Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vadovo dr. R.Pakalnio iniciatyva pradėti Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltos regioniniame parke Šilutės rajone tyrimai. Apie šią vieną didžiausių Lietuvos pelkių dar 1902 metais išleista vokiečių botaniko Carlo Alberto Weberio monografija - pirmoji pasaulyje pelkėtyros knyga. Šalia Aukštumalos esančiame durpyne nuo XIX amžiaus pabaigos iki šiol kasamos durpės, todėl pelkė dar labiau sausėja ir degraduoja. Prisidėjo ir šį pavasarį kilęs didžiulis gaisras, nuniokojęs gal trečdalį pelkės. Nuostolių patyrė ir durpyną eksploatuojanti įmonė. Ji šešti metai bendradarbiauja su mokslininkais, kad būtų atkurtas pelkės hidrologinis režimas.

Vykdomas vandens lygio monitoringas kasmet apima vis didesnę pelkės dalį. Kitas dalykas - ekologinis laukų, kuriuose išseko durpių gavyba, atkūrimas. Užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje, jau taikomi tokie metodai, kai nualinti laukai užkrečiami natūralia pelkių augalija, pirmiausia, kiminais. Aukštumalos patirtį vėliau būtų galima pritaikyti ir kitose prie durpynų tyvuliuojančiose pelkėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"