TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Švietime diagnozės teisingos, vaistai – ne

2013 06 28 10:54
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas E.Ruželė LLRI nuotrauka

Su kokiais esminiais iššūkiais susiduria šiandieninė Lietuvos švietimo sistema? Jeigu reikėtų pasirinkti svarbiausius – pirma, sparčiai mažėja mokinių skaičius mokyklose, o antra, universitetuose paruošiamų specialistų įgūdžiai neatitinka darbo rinkos poreikių.

Gerai, kad šias problemas aiškiai supranta ir įvardina naujoji Švietimo ministerijos valdžia. Tačiau ministerijos pasirinktos šių iššūkių sprendimo priemonės neatneš norimų rezultatų. Kitaip tariant, nors švietimo sistemos diagnozė yra teisinga, dabar siūlomi vaistai tik malšina simptomus, o ne gydo esmines problemas. Laikas keisti vaistus?

Vis dar šildome tuščius mokyklų kabinetus

Pradėkime nuo bendrojo lavinimo sistemos. Lietuvoje sparčiai mažėjantis gyventojų skaičius ir gimstamumas turi akivaizdų poveikį mokinių skaičiui mokyklose. Pastaraisiais metais mokinių skaičius Lietuvoje kasmet mažėdavo apie 5-6% ir ši tendencija tikrai nesikeis netolimoje ateityje. Tai reiškia, kad per ateinančius 14 metų mokinių skaičius Lietuvoje gali sumažėti dvigubai. Taip pat nepamirškime, kad provincijoje šie skaičiai dar didesni. Daug mokinių netenkančios mokyklos susiduria su finansinėmis problemomis, nes gauna mažiau finansavimo. Mažiau mokinių – mažiau pinigų.

Švietimo ministerija savo ruožtu siūlo problemą spręsti taip – palengvinti sąlygas kaimo mokykloms. Šis sąlygų „lengvinimas“ reiškia ne ką kita, o tai, kad daugiau pinigų bus skiriama pustuščių pastatų šildymui ir mažiau mokiniams. Principas gan paprastas – mokykla tuščia ir neišsilaiko, o jai siūloma leisti turėti dar mažiau mokinių ir klasių. Nors pripažįstama, jog mokyklų tinklas yra visiškai neefektyvus ir jį būtinai reikia tobulinti, siūloma laikinai, iki kito karto, užglaistyti akivaizdžias problemas. Kodėl dėl ministerijos siūlomų pakeitimų džiūgauja profsąjungos – suprasti galima, tačiau kad šie pakeitimai yra naudingi mokiniams, turbūt nedrįstų teigti niekas.

Niekas nesiginčija, kad kaimo mokyklos yra labai svarbios – jos iš tiesų dažnai yra pagrindiniai kaimų ir miestelių bendruomenės židiniai. Būtent dėl to reikia leisti bendruomenei perrimti šias mokyklas į savo rankas, pavyzdžiui, taip, kaip yra Švedijoje. Ten įsteigti mokyklą užtenka vos kelių dešimčių vaikų ir bendruomeninės ar privačios iniciatyvos. Visos ūkiui, mokytojų atlyginimams ir mokymosi priemonėms reikalingos lėšos atkeliauja principu „pinigai paskui mokinį“ ir niekas iš viršaus nenurodinėja uždaryti, jungti ar kitaip pertvarkyti mokyklą. Švedijoje, pavyzdinėje gerovės valstybėje, MOKINIO KREPŠELIO sistema veikia jau apie dešimtmetį ir ja yra patenkinti ne tik tėvai ir mokiniai, bet ir mokytojai.

Taigi, vietoj švietimo specialistams šypseną keliančių profsąjungų siūlymų pereiti prie „klasės krepšelių“ (gerai, kad ne koridorių!) reikėtų mokytis iš skandinavų ir įgyvendinti pilną, visas reikalingas išlaidas padengiantį mokinio krepšelį.

(Ne)reikalingos profesijos

Antroji, svarbiausia aukštojo mokslo sistemos problema yra universitete įgyjamų įgūdžių neatitikimas rinkos poreikiams. Tai tikrai nėra išskirtinė Lietuvos bėda, visame pasaulyje jaučiamas atotrūkis tarp aukštajame moksle įgyjamų žinių ir darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. „McKinsey“ kompanijos atliktas tyrimas parodė, kad net pusė pasaulio jaunimo nėra tikri, kad jų įgytas aukštasis išsilavinimas padidins galimybes susirasti darbą ir beveik 40% darbdavių visame pasaulyje teigia, kad įgūdžių trūkumas yra pagrindinė priežastis, neleidžianti įdarbinti jaunų žmonių. Tyrime prieinama prie išvados, jog aktyvesnė konkurencija ir darbdavių ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas yra svarbiausi vaistai, kurie padėtų spręsti šias problemas.

Lietuvoje bent jau kol kas judame priešinga kryptimi. Prieš keletą mėnesių argumentuojant „valstybei reikalingų profesijų“ trūkumu (suprask, kitos specialybės yra valstybei nereikalingos) valstybės lėšomis finansuojamų studijų krypčių grupės buvo dar smulkiau suskaldytos ir vietoj buvusių 13 grupių dabar jau turime 19. Paprastai kalbant, biurokratai visas valstybės finansuojamas studijų vietas suskirsto į 19 kvotų skirtingoms studijoms: socialinių mokslų studijų sričiai, teisės krypčių grupei ir taip toliau. Jeigu atitinki gerai besimokančiojo kriterijus, tačiau nepatenki į kvotą, norėdamas gauti valstybės finansavimą turi rinktis kitą studijų kryptį. Tai reiškia didesnį valstybės įsikišimą nei anksčiau ir dar labiau apribotą studento pasirinkimą. Taip pat mažesnę konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų, nes joms suteikiamas didesnis saugumas – kvotos garantuoja bent jau minimalų finansavimą, kurio gal ir nebūtų, jeigu studentas turėtų didesnę laisvę rinktis.

Judėti reikėtų priešinga kryptimi, nes nuo to, kad bus „prikepta“ diplomų su „reikalingų“ profesijų pavadinimais, reikalingų įgūdžių nepadaugės. Panaikinus finansavimo kvotas, studentas pats rinktųsi, kur studijuoti. O aukštosios mokyklos, bijodamos prarasti studentus, būtų priverstos modernizuotis ir aktyviai bendradarbiauti su būsimais studentų darbdaviais ruošdamos studijų programas ir gerindamos studijų kokybę. Tada būtų paruošiami ne tik valstybei, bet ir jos gyventojams reikalingų profesijų studentai.

Pasaulinė švietimo revoliucija – ar ilgai tik pasyviai stebėsime?

Naujasis švietimo ministras viename interviu labai taikliai pastebėjo, jog netolimoje ateityje dėl pasaulyje vykstančių pokyčių didžiosios dalies dabartinių universitetų nebeliks. Kaip bebūtų paradoksalu, jau šiandien yra paprasčiau stebėti geriausių pasaulio universitetų paskaitas nei nueiti į lietuvišką universitetą kitoje gatvės pusėje. Naujos technologijos suteikia galimybę studijuoti nemokamai savo kambaryje, užtenka įsijungti kompiuterį – ir tu jau paskaitoje. Šios naujovės geriau nei bet kokia valstybinė programa griauna socialinę atskirtį ir padaro geriausios kokybės švietimą, tiesiogine žodžio prasme, prieinamą kiekvienam. Ką jau kalbėti apie atsivėrusias sienas ir vis didesnes galimybes studijuoti užsienio šalyse.

Šis iššūkis – t.y. konkurencija su naujomis informacinių technologijų priemonėmis, kurios vis populiarėja šiuolaikiniame švietime – yra kur kas rimtesnis nei konkurencija tarp „tradicinių“ universitetų (beje, dalis universitetų greičiausiai norėtų, kad tradicinės konkurencijos irgi nebūtų). Reikia atsakyti į esminį klausimą – ar universitetas sugebės pateikti daugiau nei elementarų žinių perdavimą XI amžiaus metodais (paskaita, kurios klauso viename kambaryje susėdę žmonės)? Ir, net jei sugebės perduoti daugiau, ar apsimokės į tai investuoti, jei panašią (tegu ir prastesnės kokybės) paslaugą galima gauti už dyką, tau patogiu laiku. Tad konkurencijos XXI amžiuje ne tik nesumažės, bet padaugės, ir ji bus kitokia nei universitetai (ar mokyklos) yra pripratę. O galiausiai, tradicinė konkurencija dėl vis laisvėjančio žmonių ir kapitalo judėjimo irgi turėtų tik didėti. Įsivaizduokime, kiek studentų Lietuvoje sutraukų naujai įsikūręs gero tarptautinio universiteto padalinys?

Technologijos ir globalizacija keičia švietimą pasaulyje, o mes turime pasirinkimą – slopiname švietimo sistemos ligų simptomus, šildome tuščius provincijos mokyklų kabinetus, subsidijuojame prastus universitetus ir tyliai sėdime paraštėje arba sprendžiame esmines švietimo sistemos problemas ir aktyviai dalyvaujame pasaulinėje švietimo revoliucijoje.

Emilis Ruželė, LLRI ekspertas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"