TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Tarp gyvų ir prakalbintų medžių

2010 06 23 0:00
Namas atrodo labai ekologiškas - po žaliuojančios velėnos stogą galima net basomis pasivaikščioti. Šalia namo - plotelis kanapių. Jos Latvijoje nedraudžiamos auginti, tad parduotuvėse galima įsigyti ir kanapių sviesto, ir aliejaus.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Latvis medžio drožėjas Richardas Vidzickis, baigęs aukštuosius mokslus, persikėlė gyventi, galima sakyti, į mišką ir čia viską išbandydamas savo rankomis rašo disertaciją apie medienos amatų tradicijas Latvijoje.

Daugelis šiuolaikinio pasaulio žmonių, atsidūrę gamtoje, jau net nežinotų, nuo ko pradėti gyvenimą - nei kaip būstą susiręsti, nei kaip įvairių buities reikmenų pasidirbdinti. O anksčiau kiekviena naujakurių šeima gyvenimą kaime pradėdavo nuo nulio, viską kurdama savo rankomis. Ir namą susiręsdavo, ir baldų bei buities rakandų pasidarydavo. Tik gal daiktų grožiui mažiau dėmesio skirdavo, niekas skulptūromis sodybų nepuošdavo. Paprasčiausiai tam laiko trūkdavo. Bent jau Lietuvoje užtekdavo medinį dailų kryžių kieme pasistatyti, drožinėtomis langinėmis namą papuošti.

Iš vieno koto

Gaujos nacionalinio parko teritorijoje latvio R.Vidzickio sukurtas skulptūrų ir ekologiškų medinių statinių "Vienkoči parks" (vieno koto parkas - viskas sukurta iš vientiso medžio gabalo, - aut.) vaizdžiai iliustruoja, kaip žmonės kadaise ir be vinių išsiversdavę - skobtinius dirbinius darė. Iš vientiso medžio kamieno luotus žvejybai išsiskaptuodavo, didesnes ir mažesnes geldas pasidarydavo. Richardas savo sukurtoje sodyboje net medinius krėslus-foteliukus iš storo kamieno pasidarė, o dabar savo naujagimiui lopšį dailina.

Smėlio maišų namas

Įdomiausias statinys, beje, kol kas vienintelis Latvijoje - smėlio maišų namas, apdrėbtas moliu ir užklotas žaliuojančia velėna. Jo statyba gana pigi, medžiagos - ekologiškos. Tai gali būti puiki sodo namelio idėja.

Statant namą smėlio maišai buvo ratu sukrauti vienas ant kito plytų rišimo principu. Paskui viskas aplipdyta moliu. Priekinė namelio dalis, vadinamasis paradinis įėjimas, dailiai sulipdytas iš molio ir rąstų, kurie galais kyšo į išorę. Keliuose ploteliuose į molį sukaišioti stikliniai buteliai. Jie į vidų praleidžia šviesą ir puošia sienas. Jei kam neramu, ar molinėms sienoms nepakenks lietus, juk molis nedegtas, R.Vidzickis paaiškino, jog jas saugo išsikišęs stogas. Be to, gerai sukietėjusiam moliui lietus jau nebaisus.

Autorius namą vadina eksperimentiniu, laikas parodys, ar jis ilgaamžis. Tačiau pernai pastatytas puikiai atlaikė žiemą. Nuo šalčio sienos nesuskilinėjo, o jų storis gerai saugojo nuo speigų.

Richardas propaguoja ir ekologišką taupymo idėją - antrą kartą panaudoti jau naudotas medžiagas. Stiklo buteliai molio sienose tapo gražiomis mozaikomis, į "svogūnų" pynę surišti kamščiai puošia virtuvės kampelį, o butelių "puokštė" palubėje atstoja šviestuvą.

Parke pastatyta ir senovinė rąstų trobelė. Apsistoti joje šeimininkas siūlo romantiškoms porelėms.

Puoselėdamas senųjų medienos amatų tradicijas Richardas nepamiršo ir įdomiausių Latvijos pastatų - padarė jų miniatiūrinius maketus ir sustatė viename miško plotelyje. Galima pamatyti, kaip atrodė senasis popieriaus fabrikas ar gražiausias XVIII amžiaus Latvijos dvaras. Jis jau neišlikęs, bet maketas meistriškai atkurtas pagal senąsias nuotraukas.

Ant šakų - mediniai pelėdžiukai

R.Vidzickis sako, kad savo sukurtame parke įgyvendino visas vaikystės svajones - visus gyvūnėlius, kuriuos kadaise norėdavosi sutikti miške, išdrožė ant nupjautų medžių kelmų - laikydamasis tradicijos viską daryti iš vientiso gabalo. Čia ant kelmo tupi ir varlė karalaitė, laukianti praeivio bučinio, iš kerų ją išvaduosiančio, ir bebras, tarsi pats save iš neversto medžio išgraužęs, ir driežiukas, kurį Latvijos miškuose galima aptikti. Net erkę, ir tą galima išvysti išdrožtą ant kelmo - jei kas nepažįsta, gali įsidėmėti, kaip atrodo, ir tokių miške pasisaugoti.

Artima mitologija

Parke, kuris užima 9,25 ha, yra kur ir ugnį kūrenti, ir apsistoti - čia dažnai stovyklauja tie, kuriems artimos senosios latvių kalendorinės šventės, mitologija. Netoli ekologiškų statinių yra ir laumių klonis. Kadangi mūsų ir kaimynų latvių mitologija ta pati - baltiškoji, šeimininkui daug aiškinti nereikėjo, ką ir kaip tos laumės čia veikdavusios. Lankytojai gali patys paimprovizuoti.

R.Vidzickio puoselėjama teritorija nėra uždaras muziejus, joje nuolat kas nors vyksta. Be to, čia galima stebėti ir besidarbuojantį meistrą - teritorija kaskart papildoma naujais dirbiniais. 2003 metais pradėtas, o po ketverių duris atvėręs parkas jau tapo gana žinomas ir mėgstamas. Šiemet jis net įtrauktas į Latvijos, Lietuvos ir Estijos turistinį projektą "Didysis žygis po Baltijos šalis", kuris supažindina su įdomiais krašto objektais.

Propaguodamas harmoningo gyvenimo gamtoje galimybes meistras ant vieno kelmo lankytojams pristato ir latviškąjį kalendorių su svarbiais Saulės pokyčių - saulėgrįžų ir lygiadienių - ženklais bei svarbiomis baltiškomis dievybėmis (žiūrėti nuotrauką). Virš dvylikto mėnesio, kai trunka ilgiausia metų naktis, išrėžta latviškai vadinama Krusa zvaigznė. Tiesiai prieš ją, kai trunka trumpiausia naktis, virš šešto mėnesio išdrožtas Joninių ženklas. Virš rugsėjo - žemdirbių globėjas Jumis, ženklinantis ir rudens lygiadienį. Tokį simbolį galima aptikti ir Lietuvoje, jais puošdavo senųjų etnografinių namų stogus. Ties kovo mėnesiu, kai sulaukiame pavasario lygiadienio - Saulės ženklas.

Pasak senųjų latvių tradicijų puoselėtojų, senųjų raštų reikšmėse užkoduota darna su gamta. Tai kartu ir gyvenimo pajautimo kodas. Raštų simboliuose galima išskaityti pagrindinius pasaulio dėsningumus. Tai, ko daugelis, kaip dabar madinga, ieško Rytų religijoje ir filosofijoje - žmogaus, gamtos (kosmoso) ir pasaulio vieningumo - gyvuoja ir baltų mitologijoje. Latvių mitologija, kaip ir lietuvių bei prūsų, yra kilusi iš senosios indoeuropiečių mitologijos ir priklauso tai pačiai baltų grupei. Tad daug kas mums latvių mitologijoje suprantama ir sava. Daugelis dievybių artimos lietuvių pagoniškiesiems dievams. Latviai taip pat turi griaustinio, atmosferos reiškinių dievą - Perkuoną. Tik, kaip pažymi jų mitologijos tyrinėtojas Pėteris Šmitas, mūsų broliai turi daugiau nei mes ar prūsai moteriškų dievybių - Latvijoje dominuoja įvairios Motės (Motė Laima, Vėlių, Vandens, Žemės, Vėjo, Karo ir daugybė kitų Močių). "Kuo labiau į Rytus nutolusi baltų tauta, tuo labiau jos dievų panteonas moteriškėja. Latviai turi tik kelias vyriškas dievybes", - rašo P.Šmitas.

Kitas latvių mitologijos tyrinėtojas, menotyrininkas Valdis Celmas, įsigilinęs į baltų raštus bei jų reikšmes, teigia, kad tradicinė senoji kultūra, glaudžiai susijusi su gamtos ciklais, kosmosu, senovinėje žemdirbių kultūroje išsaugojo etninius, estetinius ir Dievo suvokimo principus, neleidžiančius prarasti pusiausvyros ir harmonijos su gamta. Miesto žmogus, nutraukęs šiuos ryšius, dažnai nesuvokia savo poelgių pasekmių, išjudina susinaikinimo procesus. Anksčiau prie gamtos ciklų savo gyvenimą glaudžiai derinęs žmogus mokėjo gyventi santarvėje su gamta. Kaip dabar pasakytume - ekologiškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"