TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Tėvo ir sūnaus Zdanavičių žvaigždės

2015 10 28 6:00
Astronomai Kazimieras (kairėje) ir Justas Zdanavičiai tyrinėja žvaigždes, tačiau turi ir jų pavarde pavadintą asteroidą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Astronomas habil. dr. Kazimieras Zdanavičius dabar tik retkarčiais ateina į Vilniaus universiteto (VU) Teorinės fizikos ir astronomijos institutą prie savo stalo ir kompiuterio. Nori pabaigti nebaigtus darbus beveik šešis dešimtmečius tiriant žvaigždes bei tarpžvaigždinę medžiagą. Šioje srityje jau daugiau kaip dvidešimt metų dirba ir mokslininko sūnus dr. Justas Zdanavičius.

„Nuo vaikystės mačiau, kad tėvas namie vis kažką skaičiuoja, analizuoja, ir man buvo įdomu, kas yra tose žvaigždėse. Ar tikrai mes vieni Visatoje. Gal astronomai suras ir daugiau gyventojų. Ar yra daugiau tokių žvaigždžių kaip Saulė, ar bent panašių į ją. Ir iš kur viskas atsirado“, – kalbėjo 44 metų astronomas.

Vaikystėje jis dažnai nuvažiuodavo ir į Molėtų observatoriją, matydavo, ką ten tėvas daro. Mama Ona Zdanavičienė – chemijos inžinierė, daugiausia dirbo pedagoginį darbą. Būdavo, kad vasarą visa šeima nuvykdavo į Molėtus. Tėvas dirba naktimis, o vasarotojams – ir ežeriukai, ir miškeliai aplinkui.

Pats matuoti žvaigždes J. Zdanavičius pradėjo jau studijuodamas fiziką VU. Baigęs studijas, visą laiką dirbo kartu su tėvu VU Teorinės fizikos ir astronomijos institute. Sakė esąs iš tos kartos, kuri dar nesiveržė į užsienį. Žmona Lina – medicinos seselė. Šeimoje auga trys vaikai: Kristina, Aušrinė ir Almantas.

Kazimieras Zdanavičius (dešinėje) 1957 ar 1958 metais, jau laborantas, drauge su kitu astrofizikos studentu Antanu Juodoku stebi Saulės dėmes. /Asmeninio archyvo nuotraukos

Stebint pirmąjį palydovą

K. Zdanavičius gerai prisimena 1957 metų spalio 4 dieną, kai buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas „Sputnik“. Tais metais VU astronomijos observatorijoje buvo įsteigta Dirbtinių Žemės palydovų stebėjimų stotis, o jis, tuomet antrakursis fizikos studentas, gyveno bendrabutyje netoli observatorijos. Išeina vakare – pilnas kiemas jaunimo su vamzdeliais rengiasi stebėti palydovą. Tokie pasirengimo kursai buvo suorganizuoti. Ėmė ir pats suktis aplinkui: buvo įdomu, kas vyksta. Astronomijos entuziastams priskyrė prietaisus stebėti dangų, o spalio 4 dieną iš Maskvos atėjo telegrama, kad palydovas paleistas.

„Duotas ilgas stebėjimo intervalas – pusvalandis. Palydovui artėjant dar paleistas garsinis signalas: py-py-py, – pasakojo astronomas. – Turėjome kuo žiūrėti ir klausyti. Per dangų buvo pastatytas barjeras, kad kirsdamas jį palydovas patektų kam nors į stebėjimo lauką – po 10 laipsnių kiekvienam paskirstytą. Pirmą naktį man neteko palydovo pamatyti, ne per mano lauką judėjo. Albertas Baužys pirmas pamatė, užfiksavo padėtį tarp žvaigždžių ir laiką sekundometru. Tada išsiuntėme telegramą į Maskvą.“

Vėliau prasidėjo reguliaresni stebėjimai ir vis tiksliau buvo galima nurodyti palydovo laiką ir padėtį, apskaičiavus jo orbitą. O K. Zdanavičius, trečiame kurse dviese su Antanu Juodoku pasirinkęs astronomijos specializaciją, buvo pakviestas observatorijos vedėjo prof. Pauliaus Slavėno stebėti ir kintamąsias žvaigždes. Jas fotografuodavo teleskopais ir matuodavo, nustatydavo šviesos kitimą. Jau dirbdamas Fizikos ir matematikos institute, K. Zdanavičius padėjo astronomui Vytautui Straižiui kurti Vilniaus fotometrinę sistemą ir pritaikyti ją žvaigždžių bei tarpžvaigždinės medžiagos fizinių savybių bei galaktikos sandaros tyrimams.

Kazimieras Zdanavičius (dešinėje) su prof. Vytautu Straižiu astronomų suvažiavime Prahoje 1967 metais.

Vilniaus fotometrinė sistema

„Žvaigždėms stebėti yra įvairių sistemų. Labiausiai paplitusi pasaulyje plačiajuostė UBV sistema, apimanti tik tris spalvas. Mes parinkome septynias spalvas, septynias spektro vietas, kuriose matuojant galima daugiausia pasakyti apie žvaigždes ir tarpžvaigždinę medžiagą, – sakė astronomas, vienas Vilniaus sistemos kūrėjų. – Pradžioje stebėdavome elektrofotometru, po vieną žvaigždę danguje matuodami. Vėliau pradėjome taikyti fotografiją, bet jos tikslumas mažesnis. Galiausiai bandyta elektronografine kamera.“

Lazerių fizikas Ramutis Drazdys su grupe buvo padaręs kelias tokias kameras. Net ir observatorijai Kaukaze – didžiausią tuo metu pasaulyje. Elektronografinė fotometrija jau leido nufotografuoti ne vieną žvaigždę, o visą jų lauką, tačiau darbas, pasak K. Zdanavičiaus, vis tiek buvo labai sudėtingas. Vėliau atsirado CCD kameros. Nors iš pradžių atrodė, kad jos nelabai tiks astronomų tikslams, nes nebuvo jautrios ultravioletinėje spektro dalyje, leido fotografuoti žvaigždes tik pradedant matoma šviesa, vėliau jų jautrumas padidėjo infraraudonojoje spektro dalyje. Dabar CCD kameros sėkmingai naudojamos ir yra pagrindiniai šviesos priimtuvai. Fotografuojant viename kadre išeina šimtai tūkstančių žvaigždžių.

Į žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos tyrimus Vilniaus fotometrine sistema įsitraukė ir astronomo sūnus J. Zdanavičius. Iš tos temos rašė diplominį darbą. Ji pasirinkta ir doktorantūrai.

„Kuo ypatinga Vilniaus sistema? Joje išdėstyti septyni filtrai apima daugmaž visas standartines žvaigždes. Daugelis kitų sistemų, turinčių mažiau filtrų, skirtos tik tam tikro tipo žvaigždėms. Pavyzdžiui, jei domina raudonosios žvaigždės, daugiau filtrų yra raudonoje šviesos dalyje, jei ankstyvosios žvaigždės – filtrai vėl atitinkamoje dalyje, – aiškino J. Zdanavičius. – Be to, Vilniaus sistema leidžia pasakyti, kiek tarp mūsų ir žvaigždės yra tarpžvaigždinių dulkių, ar žvaigždės šviesa praeina pro dulkių debesį.“

Kosmose iš tokių dulkių debesų traukiasi, formuojasi kitos žvaigždės. Todėl ši informacija padeda atskleisti galaktikos evoliuciją, struktūrą, kurioje vietoje vėl gali susidaryti naujų žvaigždžių. Daug gali pasakyti ir žvaigždės spektras. Tačiau anksčiau jį gauti, pasak astronomo, būdavo sunku. Dabar jau didesni teleskopai. Didesnis fotometrinis skvarbumas. Galima pamatyti silpnesnes žvaigždes. Plika akimi matome iki šešto žvaigždinio ryškio, o išmatuoti jau galima iki dvidešimto ryškio. Kiekvienas ryškis vis silpnesnis už kitą 2,5 karto.

Justas Zdanavičius prie Vatikano teleskopo 2013 metais.

Paukščių Tako galaktikoje

„Tiriame tik mūsų galaktiką. Neturime tokių didelių teleskopų, kad galėtume tirti kitas. Molėtuose yra 1,6 m skersmens teleskopas. Tačiau dabar daugiausia naudojamės 1,8 m skersmens Vatikano teleskopu (VATT; Vatican Advanced Technology Telescope – Vatikano pažangiųjų technologijų teleskopas), esančiu Arizonos valstijoje, JAV, – sakė J. Zdanavičius. – Anksčiau daug stebėta Simeizo observatorijoje Kryme, ir Vidurinėje Azijoje, Uzbekistane, turėjome metrinį teleskopą pasistatę. Dabar nutolome nuo savų teleskopų, gauname prieigą prie didesnių. Jei geras oras, po poros savaičių stebėjimo yra darbo kompiuteriu visiems metams.“

Beveik viskas, kas nustatoma, atliekama pirmą kartą. Rezultatai publikuojami tarptautiniuose žurnaluose, kaupiami tarptautinėse duomenų bazėse. Pasak K. Zdanavičiaus, dar daug nežinoma apie žvaigždes. Galima kalbėti tik apie artimiausias. Tiksliai žinomas jų judėjimas, atstumas, šviesos pasiskirstymas spektre.

„Dabar nagrinėjame tokį tamsų debesį Gyvatės žvaigždyne. Taip pat tiriame padrikuosius žvaigždžių spiečius, ypač tuos, kurie iš dalies yra pridengti tarpžvaigždinių dulkių, – pasakojo J. Zdanavičius. – Koks nors artimesnis debesis pusę spiečiuko uždengia arba dengia nevienodai, ir kitomis sistemomis nagrinėti jų neišeina. Literatūroje duomenų arba beveik nėra, arba jie būna labai prieštaringi. Atstumai skiriasi daugiau kaip porą kartų.“

Zdanavičių asteroidas

Žvaigždžių tyrinėtojai anksčiau dažniau, dabar rečiau prisideda ir prie asteroidų paieškos. Pagrindinis jų ieškotojas yra astronomas Kazimieras Černis. Jis atlieka ir pagrindinius skaičiavimus. K. Černio vadovaujama astronomų grupė yra atradusi keliasdešimt asteroidų. Jie pavadinti Lietuvos miestų, lietuvių astronomų ir kitais lietuviškais vardais. Vienas jų yra Zdanavičių asteroidas.

„Jei idealiai gražus oras, Molėtuose atliekame savo darbus. Jei užplaukia kokių nors debesiukų ir ne taip skaidru, fotometrijos daryti negalime, nes reikia septynis kartus nufotografuoti tą pačią sritį esant tokiam pat geram skaidrumui. Tokiu atveju padedame ieškoti asteroidų. Juk vis vien jau esame Molėtuose, – juokėsi J. Zdanavičius. – Kai kas nors atranda asteroidą, stebime jį ir antrą, trečią naktį. Reikia patvirtinti, kad jis mūsų, nepamesti, apskaičiuoti orbitą, kad būtų galima atrasti ir per kitą priartėjimą, kai grįžta po kelerių metų apsukęs ratą apie Saulę. Jei tiksliai nustatai orbitą – nepameti, jei netiksliai – nėra jo vėliau ten, kur tikiesi.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"