TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Tikrovė, prie kurios vaikams sunku prisitaikyti

2011 03 28 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Lietuvoje vaikai, kurių tėvai išvykę svetur, patiria ne daugiau sunkumų nei kiti bendraamžiai, bent jau pradinėse klasėse. Tokie yra tyrimo rezultatai, tačiau jį atlikusi dr. Marija Giedraitytė atkreipė dėmesį, kad visų Lietuvos vaikų gerovė, tarptautiniais duomenimis, yra viena prasčiausių Europoje.

"Galima manyti, jog apskritai visus vaikus Lietuvoje veikia tam tikri, galbūt ne visai palankūs veiksniai. Jie lemia, kad ir tie vaikai, kurių tėvai išvykę, ir tie, kurie gyvena kartu, yra nelabai gerai prisitaikę, - kalbėjo psichologė. - Taip pat galima manyti, kad tėvų išvykimas, kai Lietuvoje jiems taip blogai, yra net apsaugantis veiksnys ir vaikams kaip tik naudingas. Labai pavojinga vienprasmiškai tvirtinti, kad tėvų darbo migracija, kaip ir skyrybos, vaikams turi vien neigiamos įtakos, net kuriama tokių šeimų stigmatizacija. Išvykstantys tėvai pradeda jaustis kalti, kad negali garantuoti vaikui tinkamos aplinkos. Tokia neigiama nuostata perdėta. Yra šeimų, kuriose vaikams blogai, kai tėvai išvykę, tačiau yra ir tokių, kuriose tėvų išvykimas nesukelia didesnių problemų. Svarbiausia, koks buvo ankstesnis vaiko patyrimas šeimoje: ar buvo rūpinamasi juo, ar garantuojamas saugumo jausmas."

Atskirti, bet kartu

Domėjimasis įvairiais šeimos procesais ir kaip jie galėtų būti susiję su vaikų patiriamais sunkumais, Vilniaus universiteto (VU) absolventę M.Giedraitytę paskatino imtis mūsų visuomenei labai aktualios tėvų ir vaikų išsiskyrimo temos. Jai psichologė skyrė ir daktaro disertaciją "Vaikų, kurių tėvai išvykę iš Lietuvos, psichosocialinis funkcionavimas viduriniojoje vaikystėje".

"Paprasčiau tariant, darbo tikslas buvo atskleisti, kaip vaikai prisitaiko tėvams išvykus: kaip gyvena, elgiasi, ar turi kokių nors psichologinių sunkumų, - pasakojo mokslininkė. - Apsiribojau pradinių klasių, t. y. septynerių-vienuolikos metų vaikų tyrimu. Moksliniu požiūriu šis laikotarpis labai svarbus, nes yra, galima sakyti, labai neaiškus. Kai mažesni vaikai išsiskiria su tėvais, akivaizdu, kad rizikos yra daugiau, todėl šis amžiaus tarpsnis labiau tyrinėtas, apie jį daugiau rašyta. Paauglystėje vyksta jau visai kiti procesai, šio amžiaus tarpsnio taip pat atlikta daugybė tyrimų. O vidurinioji vaikystė - tarsi ramus laikotarpis, kai išoriškai kaip ir nieko ypatingo nevyksta, vaiko raida ramesnė, nėra tiek daug pokyčių, kaip ankstyvosios vaikystės ar paauglystės metais. Todėl ir buvo įdomu, kaip tuo ramiuoju ir palyginti mažai tyrinėtu laikotarpiu vaikus gali paveikti išsiskyrimas su tėvais."

Atliktame tyrime dalyvavo šeimos iš įvairių Lietuvos miestų, kuriuose fiksuojama palyginti didelė darbo migracija, t. y. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Pasvalio ir Druskininkų. Vilniuje kreiptasi į visas mokyklas, kuriose yra pradinių klasių moksleivių. Kituose miestuose visų mokyklų neaprėpta, tačiau daugelyje domėtasi vaikais, kurių tėvai yra išvykę. Šeimas, kurių kai kurie nariai dažniausiai dėl darbo migracijos gyvena svetur, bet pačių ir aplinkinių yra laikomi šeima, tyrėja pasirinko vadinti glaustu ir mokslinėje literatūroje jau vartojamu atotolio šeimų terminu.

Iš viso ištirta maždaug šimtas tokių šeimų vaikų ir dar tiek pat bendraamžių, kurių tėvai nėra išvykę, - kad būtų galima palyginti. Lyginta ir su grupe vaikų, kurių tėvai išsiskyrę, t. y. neišvykę, bet gyvena ne kartu. Siekta įvertinti, kaip atotolio šeimų vaikai yra prisitaikę ir kiek patiria problemų, palyginti su vadinamuoju tipiniu Lietuvos vaiku. Vyraujanti nuomonė, kad atotolio šeimų vaikai yra blogiau prisitaikę, skatino ir psichologę įsitikinti, ar iš tikrųjų taip yra.

Panašiai kaip visi

Per tyrimą ne tik buvo vertinti atotolio šeimų vaikų sunkumai ir lyginti su reprezentacinės imties duomenimis, bet taip pat mėginta atskleisti veiksnius, kurie galėjo lemti blogesnį ar geresnį prisitaikymą. Tarp galimų priežasčių nagrinėti tokie išoriniai veiksniai kaip, tarkim, tėvų nebuvimo trukmė, kiek vaikai bendrauja su išvykusiais tėvais, vienas ar abu tėvai išvykę, koks jų išsilavinimas. Taip pat nagrinėtos vadinamosios vidinės vaikų šeimos reprezentacijos, t. y. tarsi santykių modeliai, vaikų susikurti bendraujant su tėvais dažniausiai dar ankstyvojoje vaikystėje. Pavyzdžiui, kaip vaikai įsivaizduoja, kas yra santykiai, kokie jie patys bendraudami, kas bus, jei jie elgsis vienaip ar kitaip. Pasak M.Giedraitytės, vėliau toks įsivaizdavimas lemia, kaip vaikas bendrauja su kitais žmonėmis, ir turi įtakos, kaip jis prisitaikys įvairiomis aplinkybėmis. Todėl tikėtina, kad vaikai, turintys skirtingas reprezentacijas, pavyzdžiui, saugumo ar palankumo požiūriu, skirtingai reaguos ir į išsiskyrimą su tėvais.

Tyrimo rezultatai parodė, kad atotolio šeimų vaikai viduriniosios vaikystės laikotarpiu yra prisitaikę ne prasčiau nei vadinamasis vidutinis Lietuvos vaikas. Tačiau psichologė atkreipė dėmesį, kad daugiausia tirtos tokios šeimos, kuriose tik vienas iš tėvų išvykęs. Yra atvejų, kai abiem tėvams išvykus, vaikai patenka net į globos namus arba paliekami neaišku kieno globai, bet atskirai tokia grupė nebuvo tirta. Nors tyrimas apėmė, galima sakyti, šiek tiek palankesnes šeimas, jo rezultatai leido padaryti labai svarbią išvadą, kad vis dėlto didžioji vaikų dalis nepatiria daugiau problemų ir nėra prasčiau prisitaikę dėl to, kad jų tėvai išvykę. Kita svarbi tyrimo išvada susijusi su veiksniais, lemiančiais blogesnį ar geresnį atotolio šeimų vaikų prisitaikymą.

"Paaiškėjo, kad vaikų prisitaikymui daug svarbesnės jų šeimos reprezentacijos negu sociodemografiniai kintamieji. Paprasčiau tariant, tokie vidiniai dalykai, kaip šeimos santykiai, bendravimas, vaikų asmeninė patirtis yra kur kas svarbesni nei, tarkim, tėvų pajamos, finansinės padėties pasikeitimas ir kiti išoriniai veiksniai, - kalbėjo psichologė. - O būtent jais tėvai paprastai labai rūpinasi. Net kontakto su vaiku palaikymas yra ne toks svarbus kaip ankstyvojoje vaikystėje suformuota šeimos reprezentacija."

Visuomenėje vyksta labai daug pokyčių ir migracija šiais laikais yra labiau kasdienybė nei reta išimtis. Ją vadinti rizikos veiksniu, pasak M.Giedraitytės, būtų keista, nes iš tikrųjų vaikai prisitaiko prie labai įvairių dalykų. Lygiai taip pat ir skyrybų atveju. Tyrimas parodė, kad vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yra prisitaikę panašiai kaip atotolio šeimų vaikai ir vadinamasis tipinis Lietuvos vaikas.

Posovietiniai euronašlaičiai

Kyla klausimas, koks yra tas tipinis Lietuvos vaikas ir ar jis yra gerai prisitaikęs. Psichologė neatmetė galimybės, kad visi Lietuvos vaikai yra prastai prisitaikę. Juo labiau kad jų gerovė, tarptautinių tyrimų duomenimis, yra viena prasčiausių Europoje. Lietuvos vaikai patiria daugiau problemų negu nustatytas tarptautinis vidurkis. Tarp jų minėtinas, pavyzdžiui, agresyvus elgesys, nerimas, depresija, psichosomatiniai galvos ar pilvo skausmai.

Kodėl tokia padėtis, kas yra blogai, kad ir vaikams sunku prisitaikyti?! Pasak M.Giedraitytės, susiję viskas: ir paplitęs alkoholizmas, ir dažnos savižudybės, ir žmones apėmusi neviltis, ir ekonominiai sunkumai. Tačiau tikrai ne vien tai. Lietuvoje labai daug nusivylimo, depresyvumo, savikritikos, nepasitikėjimo. Žmonės dėl to ir išvažiuoja, kad užsienyje jaučiasi vertinami. Bent jau pinigais. O Lietuvoje - tarsi nereikalingi. Matyt, vaikams tai irgi persiduoda. Juk agresyvumo apraiškų Lietuvoje taip pat netrūksta. Prisiminkime, kad ir vairuotojų elgesį keliuose ar vaikų patyčias mokyklose.

"Tokia padėtis anksčiau aiškinta posovietiniu palikimu. Kai tiek daug laisvės ir tokie dideli pokyčiai, žmonėms labai sunku prisitaikyti, - kalbėjo psichologė. - Tikriausiai visoje posovietinėje erdvėje panašios problemos, juo labiau kad ir migracija atsivėrus sienoms tose šalyse ryškesnė. Net sugalvotas euronašlaičių terminas vaikams, kurių tėvai išvykę, apibūdinti. Mano manymu, jis stigmatizuojantis ir netikslus. Pernelyg neigiamai vertinamos šeimos, kurios migruoja. Psichologiniu požiūriu svarbu, kad vaikas jaustų emocinį ryšį su tėvais, jų santykiai būtų geri ir vaikas nebūtų ilgam paliktas."

Vaikai piešia šeimą

Per M.Giedraitytės su kolegomis atliktą tyrimą 2008 metų vasario-gegužės mėnesiais mokytojai, tėvai arba vaikų globėjai turėjo atsakyti į daugiau kaip šimtą klausimų. Standartizuotas ir daugelyje pasaulio valstybių naudojamas išsamus klausimynas apima įvairias vaiko prisitaikymo sritis. Požiūris į vaikus iš skirtingos namų ir mokyklos aplinkos suteikia šiokio tokio objektyvumo, bet iš esmės tėvų ar globėjų ir mokytojų atsakymai, pasak tyrėjos, buvo panašūs.

Vaikų šeimos reprezentacijas psichologė vertino iš jų piešinių. Vaikai buvo prašomi nupiešti savo šeimą, o atitinkama kodavimo sistema padėjo atskleisti, kaip jie jaučiasi šeimoje. Pasirinkta vadinamoji projekcinė metodika, nes pradinių klasių moksleiviai ne visada dar gali aiškiai atsakyti į klausimus ar net juos suprasti, o piešti vaikams ir lengviau, ir įdomiau.

"Vertinant tokį piešinį daug kas svarbu - ir bendras įspūdis, ir labai konkretūs dalykai, - pasakojo M.Giedraitytė. - Pavyzdžiui, ar arti mamos vaikas piešia save, kokio dydžio figūros, kas didesnis, kas mažesnis, ką veikia kartu, ar piešinys linksmas ar liūdnas, spalvotas ar nespalvotas."

Vaiko savijauta šeimoje vertinta įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, apsikeitimas vaidmenimis šeimoje, kai vaikas prisiima jam nepriklausančią atsakomybę rūpintis tėvais. Tarkim, tėvai turi daug problemų ir vaikas mato, kad jiems yra labai sunku, todėl užuot rūpinęsis savimi, būna labai paslaugus, "patogus" tėvams. Jis atsisako turėti savo rūpesčių ir iš tikrųjų kenkia sau.

Taip pat iš daugelio požymių vertintas vaiko pažeidžiamumas. Ar jis jaučiasi saugus šeimoje ir tiki, kad gali įveikti kylančius sunkumus. O gal yra nedrąsus, nelaimingas šeimoje, pasigenda sutarimo. Emocinė įtampa ir pyktis rodo, kad vaikas šeimoje jaučiasi nelaisvai.

"Mokytojai, sužinoję, kad tiriu vaikų, kurių tėvai išvykę, prisitaikymą, iš karto pripažino, kad problema labai aktuali, tačiau daugiausia sunkumų vis dėlto turi vyresnių klasių moksleiviai. Gali būti, kad viduriniojoje vaikystėje tie sunkumai dar neišryškėję, - iškėlė hipotezę psichologė. - Vaikas dar palyginti mažas, mokomas vienos mokytojos, aplinka ganėtinai struktūruota ir jis tarsi gerai prisitaikęs. Vis dėlto problemos gali egzistuoti užslėpta forma ir tie sunkumai išryškėja vėliau, kai vyksta paauglystės virsmas ir vaikas įgyja daugiau laisvės, siekia nepriklausomybės, mėgina atrasti savo tapatybę."

Kitas dalykas, tėvai rečiau linkę palikti mažesnius vaikus vienus. Psichologė sakė iš savo praktikos žinanti atvejų, kai tėvai mano galintys palikti vyresnius vaikus be priežiūros ir suteikia jiems per daug savarankiškumo. Mažesniais vaikais vis dėlto labiau rūpinamasi.

Tarp tiriamųjų daugiausia ir buvo tokių šeimų, kurioje išvykęs tik vienas iš tėvų. Labai nedidelę dalį sudarė šeimos, kuriose išvykę abu tėvai.

"Kai pradėjau tyrimą, nenumačiau problemos, kad bus sunku pasiekti globėjus, jei abu tėvai išvykę, - prisiminė M.Giedraitytė. - Daugeliu atveju globėjai buvo neaiškūs ir dažniausiai nesutiko dalyvauti tyrime. Kitas dalykas - teisinis. Kas nors turi duoti sutikimą tirti vaiką, todėl už jį atsakingą žmogų būtinai reikėjo pasiekti. Anksčiau nebuvo ir tokio dalyko kaip laikinosios globos nustatymas. Kai abu tėvai išvyksta, jie būtinai turi įteisinti globėją, kuriam palieka vaiką. Man pasitaikė atvejų, kai mokytoja pasako, kad kažkuri kaimynė prižiūri vaiką, tačiau susitikti su ja nėra kaip. Perduodu anketą, bet jos negrąžina. Todėl tikrai jaučiu, kad yra grupė šeimų, kurios patiria daug sunkumų, bet negalėjau jų pasiekti."

Apskritai buvo labai sunku prikalbinti žmones dalyvauti tyrime. Kaip vieną iš priežasčių psichologė nurodė minėtą stigmanizaciją. Tėvai bijo prisipažinti, kad šeimoje yra išvykusių narių, nes kiti gali pasmerkti, esą paliko vaikus. Taip pat galimas dalykas, kad žmonės yra išvykę nelegaliai ir nenori, kad apie tai būtų per daug kalbama.

Tyrimas atskleidė atotolio šeimų įvairovę ir kitu požiūriu. Nevienodi ne tik išvykimo tikslai, bet ir trukmė. Labai skirtingi patys išsiskyrimai. Vieni tėvai dažnai sugrįžta aplankyti šeimos, kiti ilgai nepasirodo.

"Vaiko raida priklauso nuo daugelio dalykų, todėl labai sudėtinga suplanuoti gerą tyrimą, sukontroliuoti daugybę visų veiksnių, kuriuos vaikas patiria, - kalbėjo psichologė. - Man labai įdomūs vidiniai procesai. Šiuo atveju, pavyzdžiui, netyrinėjau, kaip vaikas pats vertina tėvų išvykimą. Jis gali atrodyti net heroiškai. Juk krepšininkų vaikai irgi priklauso tai pačiai atotolio šeimų grupei. Tėvų darbo pobūdis labai įvairus ir labai skirtingas vaikų patyrimas. Viena, šeimos, kurios tikrai labai sunkiai gyvena ir neturi kitos išeities. Kita, kad ir mokslininkai, kurie išvažiuoja į pusės metų stažuotę, taip pat turi išsiskirti su vaikais. Tačiau jais vaikai gali didžiuotis ir važiuoja tėvų aplankyti."

Trumpai

M.Giedraitytė VU Filosofijos fakultete baigė psichologijos bakalauro ir magistro studijas. Neseniai apgynė daktaro disertaciją tema "Vaikų, kurių tėvai išvykę iš Lietuvos, psichosocialinis funkcionavimas viduriniojoje vaikystėje". Dirba Mykolo Romerio universitete lektore bei VU Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centre psichologe. Mokslinių tyrinėjimų sritys - raidos psichopatologija, tėvų ir vaikų santykiai, tėvų ir vaikų išsiskyrimo psichologiniai aspektai, vaikų nerimo sutrikimai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"