TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Tvarių dietų link

2016 02 01 17:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pastaruoju metu stebint klimato kaitą ir žmonių sveikatos būklę galima padaryti išvadą, kad balansas tarp vartojimo, sveikos aplinkos ir sveikų žmonių populiacijos yra labai rizikingas, nesaugus ir pažeidžiamas. Akivaizdu, kad esti be galo glaudus ryšys tarp maisto vartojimo, sveikatos, aplinkosaugos ir ekonomikos. 

Mūsų seneliai ir proseneliai turbūt be galo nustebtų, kiek įvairiausių maisto produktų pasiekia mūsų stalą. Aišku, smalsu pasimėgauti kitonišku maistu, pasilepinti įmantriai įpakuotu itališku gardėsiu ar belgišku pyragaičiu. Bet ar visada būtina? Retas kuris pagalvoja, kokią kainą mokame už tokią maisto produktų gausą, įvairovę, neaprėpiamą asortimentą. Ar žinome, kokį kelią sukaria vaisiai ir daržovės, pieno ir mėsos produktai, prieskoniai ir pagardai atvežti iš kitų kontinentų? Kokį pėdsaką pasaulyje palieka toks įvairiapusis ir prašmatnus, o kartais net per daug įnoringas, bet ne visada sveikas ir tvarus maisto vartojimas?

Niekas nenuginčytų teiginio, kad maistas yra būtinas žmogaus egzistavimui. Prieš 10 000 metų prasidėjusi žemdirbystė pakeitė žmonių socialinį gyvenimą ir klajojanti medžiotojų/rinkėjų visuomenė virto sėslia. Maisto grandinė tuomet buvo labai trumpa – maisto žaliavos suvartojamos iš karto, ir tik sezoniškai. Industrializacija stumtelėjo daugelį kaimo gyventojų į miestus, tai sukūrė ir maisto perdirbimo pramonę miestiečiams aprūpinti maistu.

20 amžiaus antroje pusėje išaugo maisto gamintojų, perdirbėjų, platintojų ir prekybininkų gretos, susikūrė industrijos gigantai, siūlantys maisto produktus globaliai rinkai. Taip prekybos maisto produktais rinka išaugo nuo 280 milijardų dolerių 1999 metais iki 920 milijardų dolerių 2009 metais. Pagal Eurobarometro duomenis, maisto vartojimas Lietuvoje 2000–2008 metais išaugo 83 proc., vien mėsos –166,7 proc., pieno – 50 proc. Kaip žinia, maistas yra ne tik viena pagrindinių vartojimo sričių, bet ir lemia apie trečdalį viso namų ūkio poveikio aplinkai (pasėlių, galvijų auginimas, maisto produktų apdorojimas ir gamyba). Šiandien įprasta turėti ant stalo maisto produktų iš įvairiausių pasaulio šalių ir visus metus, nepriklausomai nuo sezono. Na, bet vargiai ar kas susimąsto, kokį pėdsaką žemėje palieka kiekvieno egzotiško, įmantriai įpakuoto ir ilgam užkonservuoto maisto produkto gamyba.

Skola aplinkai

Reikėtų pastebėti, kad, ko gero, nuo pramoninės revoliucijos laikų žmonija gyvena Žemėje su didžiule skola aplinkai. Akivaizdu, kad pasaulinės maisto produkcijos mastai nepaprastai išaugo, tačiau, jos augimo tempas vis tiek išlieka mažesnis, negu žmonių populiacijos augimas, o aplinkos tarša neproporcingai didelė.

Ekspertai pripažįsta, kad planetos gamtos resursai, deja, senka, mažėja, o žmogaus sukurtos gamybos atliekos ir aplinkos tarša – eksponentiškai auga. Be to, pagamintos produkcijos vartojimas netolygus, 3 milijardai žemės gyventojų neturi pakankamai maisto, 2 milijardai žmonių stokoja geležies maiste, 800 mln. stokoja baltymų ir netgi būtiniausių kalorijų gyvybiniams organizmo poreikiams palaikyti, o ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse didžioji populiacijos dalis desperatiškai kovoja su antsvoriu.

Na, ir labiausiai pritrenkiantis yra tas faktas, kad ekonomiškai stipriose šalyse 30–50 proc. jau pagamintų maisto produktų virsta atliekomis tik todėl, kad nebuvo laiku suvartoti ir sugedo.

Taigi, per metus nepanaudojama pagal paskirtį 1,3 mlrd. tonų maisto produktų ir beprasmiškai teršiama gamta gamybos ir transportavimo procese. Vakarų Europoje maisto atliekos siekia 95–115 kg per metus, skaičiuojant vienam žmogui, o Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiau nei 50 kg maisto atliekų per metus.

Skaičiuojama, kad iš viso apytikriai iki trečdalis klimato kaitos dujų (CO2, CH4, N2O ir kt.) yra siejamos būtent su maisto sektoriumi (žemdirbyste, gyvulininkyste, maisto produktų apdorojimu, gamyba ir transportavimu).Nieko stebėtino, kad nuo 1970 m pasaulyje jau rimtai kalbama apie žmogaus veiklos sukeltus padarinius gamtai.

Maisto gaminama vis daugiau

Taigi, gal verta peržvelgti, kokius pėdsakus žemėje palieka maisto kelias „nuo lauko iki stalo“.

Auganti žmonių populiacija Žemėje ir intensyvėjantis vartojimas neišvengiamai veda prie naujų dirbamos žemės plotų įsisavinimo, paprastai, miškų sąskaita. Paskaičiuota, kad vien miškų nykimas kasmet pasaulio ekonomikai kainuoja 2–5 trilijonus JAV dolerių. Maža to, siekiant patenkinti žmonijos poreikius ir išgauti didesnį derlių iš to paties žemės lopinėlio kasmet pasaulyje išpurškiama apie 4,6 mln. tonų pesticidų. Deja, tik 1 proc. viso šio kiekio, tarnauja pagal paskirtį, likę 99 proc. patenka į aplinką ir nusėda dirvoje, vandenyje, o galiausiai pasiekia ir kaupiasi kiekviename gyvame organizme. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis kiekvienais metais, pesticidais apsinuodija apie 1 mln. žmonių. Kaip žinia, šios itin agresyvios medžiagos pažeidžia daugelį organų sistemų, silpnina imunitetą, suardo hormonų pusiausvyrą, sutrikdo reprodukcines funkcijas, didina įgimtų patologijų riziką. Esamų tyrimų duomenimis pesticidai gali sukelti odos, plaučių, prostatos, kasos, sėklidžių, gimdos, kiaušidžių, inkstų vėžį, leukemiją ir tt.

Žemdirbystės intensyvinimas verčia naudoti ne tik įvairiausius pesticidus prieš augalų ligų sukėlėjus, bet ir trąšas derliui padidinti. Deja, tai labai rimta ir auganti grėsmė daugeliui ekosistemų. Intensyvus tręšimas padvigubino aplinkoje esantį azoto kiekį, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Vidaus vandenyse padidėjęs fosforo ir azoto junginių kiekis skatina dumblių bei kai kurių rūšių bakterijų gausėjimą – eutrofikaciją. Tai ne tik lemia ekosistemų bioįvairovės mažėjimą, bet ir gali sukurti „negyvąsias zonas“ vandenynų pakrantėse.

Dirbamos žemės plotai didėja ir dėl augančio gyvūninių produktų vartojimo pasaulyje. Šiuo metu 70 proc. visos dirbamos žemės arba, kitaip sakant, 30 proc. viso Žemės sausumos ploto „tarnauja“ gyvulininkystei, daugiau nei 50 proc. auginamų augalų yra panaudojami pašarų gamybai. Pagaminti 1 kg jautienos reikia apie 13,5 kubinio metro gėlo vandens, o aplinkos orui pakenkiama tiek, kiek nuvažiavus 155 km vidutiniu automobiliu. Intensyvios gyvulininkystės poveikis oro kokybei (amoniakas, azoto oksidai ir pan.) ir klimato kaitai (metanas, azoto oksidai, anglies dioksidas) milžiniškas. Tai ne tik gyvulių auginimas, įvairios technikos naudojimas, pašarų ruošimas ir maisto produktų transportavimas. Didžiausiai kiekiai metano į aplinką patenka iš atrajojančių gyvulių virškinamojo trakto…

Produktų pakuotės kelia pavojų

Maisto gamybos stadijoje sunaudojama daug energijos maisto produktų gamybai, sandėliavimui, šaldymui ir transportavimui. Tačiau didžiausią nerimą kelia maisto produktų pakuotės. Tai svarbi grandis, lemianti ne tik maisto kokybę, saugą, galiojimo laiką, bet ir bendravimą su pirkėju, pateikiant jam produktą įtaigiai, patraukliai, patogiame formate.

Pasaulyje maisto ir gėrimų pakuočių sektorius kasmet parduoda pakuočių už 20,4 mln dolerių. JAV pakavimo medžiagų pramonė pagal gamybos apimtis jau pralenkė automobilių gamybos pramonę. Pagal pasaulio statistiką, maisto produktų pakuotės sudaro 50 proc. visų parduodamų pakuočių. Tačiau, deja, kol kas pagrindinė šios produkcijos dalis yra pakuotės iš sintetinių neskaidžių polimerų, neišvengiamai sukeliančių ilgalaikę aplinkos taršą. Jungtinėje karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad 40 proc atliekų sudaro maisto atliekos ir naudotos pakuotės.

Lietuvoje į sąvartynus keliauja apie 90 proc. komunalinių atliekų srauto, o pakuočių atliekos jame sudaro iki 60 proc. „Elektrolux“ specialistų atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog kasmet Europoje išgeriama 50 mlrd. litrų vandens. Net 84 proc. jo suvartojama perkant jį plastikiniuose buteliuose. Jei visus juos sukrautume į kalną, jis aukščiu pralenktų Eifelio bokštą. Kaip žinia, popierius nesuiręs išlieka 2 metus, konservų dėžutės – 90 metų, plastiko pakuotės – 200 metų, o stiklainiai – beveik tūkstantmetį.

Taigi, pagrindinis šiukšlintojas, vis tik išlieka vartotojas. Ir jei tos atliekų medžiagos neskaidžios, sutrinka esminis gamtos balansas „statyti-ardyti“. Bręsta išvada, kad kukliau vartojant galima ženkliai pakeisti žmogaus veiklos sukuriamų atliekų kiekį.

Europos Parlamentas pritarė siūlymui iki 2019 metų 80 proc. sumažinti plastikinių maišelių plonesnių nei 50 mikronų naudojimą. Pasirodo, kad 2010 metais daugiau kaip 8 mlrd. plastikinių maišelių pasaulyje tapo šiukšlėmis. Šie rodikliai kasmet didėja.

Paskaičiuota, kad 10 proc. iš kasmet pagaminamų 260 mln. tonų plastikų galiausiai atsiduria vandenyne ir tai sudaro 60–80 proc. visų atliekų kiekio. Kasmet per 100 000 paukščių, banginių, ruonių ir jūros vėžlių, taip pat smulkesnių jūros gyvių žūva apsinuodiję yrančio plastiko liekanomis. Kaip rodo patirtis, visi pokyčiai gerinantys padėtį aplinkosaugoje, bet galintys pažeisti stambių gamintojų interesus, sunkiai skinasi kelią. Todėl belieka pirmiausia patiems būti sąmoningiems ir elgtis taip, kad panaudotas plastikas nesugrįžtų į mūsų lėkštę.

Šiandien švieži ir saugūs vaisiai ir daržovės, egzotiški ir gurmaniški maisto produktai pasiekia mūsų stalą iš įvairiausių pasaulio kampelių, nepriklausomai nuo metų sezono. Dėl prekybos ir transportavimo globalizacijos ištisus metus galima mėgautis šviežiais vaisiais ir daržovėmis, pasiekiančiomis mus net iš Kinijos, Čilės ar Argentinos. Tačiau dažnai pamirštame, kad maisto produkto pradinės žaliavos ar jau pagaminto maisto produkto nukeliautos mylios mums itin brangiai kainuoja.

Pasirodo, vidutiniškai vaisiai keliauja nuo išauginimo vietos iki pardavimo vietos apie 2000 km. Gabenant morkas iš Pietų Afrikos į Europą reikia 66 kartus daugiau energijos nei pačių morkų energinė vertė. Maisto produktų transportavimas iš vieno kontinento į kitą, priklausomai nuo atstumo ir produkto, sudaro 5–50 proc. visos šiltnamio dujų emisijos. Maisto mylios – produkto poveikis aplinkai, dažniausiai išreikštas CO2 kiekiu pagal produkto nukeliautą atstumą.

Todėl pastaruoju metu populiarėja „Maisto mylių“ (angl. Food miles) koncepcija, skatinanti rinktis vietinius produktus. Anglijoje atliktas tyrimas parodė, kad obuolius, importuotus iš Naujosios Zelandijos, pakeitus užaugusiais Anglijoje, CO2 emisija, susijusi su gabenimu, sumažėtų 87 proc. Lietuvoje vien nuo 2000 metų mėsos importas išaugo daugiau nei keletą kartų, grūdų – 1,6 karto, daržovių – 2,6 karto, vaisių – beveik 2,5 karto. Importuoti maisto produktai keliauja vidutiniškai 27 kartus toliau nei vietiniai ir apie išlikusią maistinę jų vertę sunku kalbėti.

Ką daryti?

Be abejo, laikmetis reikalauja įvertinti ir suskaičiuoti post-industrinio pasaulio paliktą didžiulį ekologinį „kapitalą“, kuris nepataisomai auga. Norint turėti tvaresnę ateitį, siekiant darnios valstybės socialinės ir ekonominės plėtros, būtina jau šiandien galvoti apie rytdieną ir kaip įmanoma mažinti savo pėdsaką žemėje.

Augantis visuomenės nerimas dėl susidariusios situacijos lemia taip pat tam tikrus socialinius poslinkius. Globalioje visuomenėje stebimos naujos tendencijos maisto kokybės vertinime. Pirmieji šių poslinkių ženklai – tai vartotojų intensyvesnis domėjimasis tuo, ką valgo, kaip tai paruošta bei kokią įtaką vieno ar kito produkto gamyba ar vartojimas daro aplinkai. Daugėja vartotojų, kurie dėl žaliosios revoliucijos pasuko link alternatyvių maisto vartojimo modelių, t.y. perka maisto žaliavas iš ekologiškų ūkių (tai ne tik tausojančios žemdirbystės sertifikatas, bet ir gamintojo socialinės atsakomybės įrodymas), labiau vertina vietinius produktus nei atvežtinius, perka juos tiesiai iš pastovių gamintojų ūkininkų turgeliuose.

Europoje šios temos yra vienos pagrindinių politiniuose debatuose, politinės partijos varžosi tarpusavyje siūlydamos ambicingus žaliosios politikos planus. Paklausę jauno švedo, kokie yra jo ateities lūkesčiai, gausite atsakymą: noriu gyventi gražioje ir švarioje planetoje. Na, o pirkdamas naują mašiną, švedų jaunuolis renkasi tokią, kuri mažiau teršia aplinką. Švedijoje, ko gero, tokių žmonių būtų daugiau nei Lietuvoje, bet pirmieji poslinkiai tvaraus vartojimo stebimi ir pas mus. Gausėja švietimo programų skatinančių efektyviau naudoti gamtos resursus, mažinti vartojimą bei keisti mitybos įpročius. Gražu, kad keičiasi mąstymas ir atsiranda suvokimas, jog tai ne kažkurios vienos ministerijos problemos, o bendra visų mūsų atsakomybė, vienas svarbiausių klausimų, susijusių su išlikimu ateityje.

Vis dažniau stebimos technologinės inovacijos, orientuotos ne tik į dabartinių, bet ir į ateities kartų poreikių tenkinimą. Nežiūrint to, kad reikalavimai tvarioms technologijoms auga (jos ne tik turi būti aplinkai draugiškos, ekonomiškai gyvybingos, bet ir socialiai teisingos), jau dabar kai kurie pažangūs maisto pramonės gigantai, pavyzdžiui, „Nestle“ kompanija į produkto kokybės kontrolės sampratą įtraukia ne tik jo maistinę kokybę tiesiogine to žodžio prasme, bet ir jo gamybos procese sunaudotos energijos bei gėlo vandens poreikius, įvertinant taip pat ir susidariusių atliekų kiekį, šiltnamio dujų emisiją, galiausiai anglies pėdsaką žemėje. Taiga, tvari gamyba didina ir konkurencingumą, nes sąmoningesni vartotojai visada remia ir renkasi tvaresnį gamintoją.

Ateitis – tausojantis vartojimas

Kad ir kaip mes vertintume, galutiniame etape visų inovacijų pagrindinis naudotojas yra vartotojas. Vartotojas kiekvieną dieną susiduria su begaline maisto produktų pasiūla, tad jo pasirinkimą lemia žinojimu arba nežinojimu grįstas supratimas. Daug kas neatsilaiko prieš didžiulę mūsų skonio receptorius puikiai patenkinančią maisto produktų įvairovę. Daug kam, net 2 milijardams pasaulio gyventojų šis smaguriavimas baigiasi tuo, kad tenka spręsti naujas problemas, kurias sukelia antsvoris ir nutukimas.

Taigi, akivaizdu, kad vartotojo sąmoningumo lygis, valia ir pasirinkimas turi milžinišką įtaką gamintojams, aplinkai, saugumui, ekonomikai ir sveikatai. Prognozuojama, kad 2050 metais žemės žmonių populiacija pasieks 9 milijardus. Adekvati sveiko ir vertingo maisto produkcija bus būtina, siekiant išsaugoti globalinį socio-ekonominį gyvybingumą. Neišvengiamai teks surasti tvarų balansą tarp maisto produkcijos ir poreikių, tokį, kuris ilgam užtikrintų žmonijos išgyvenimą. Taigi, ko gero, reikėtų pereiti prie tvarių dietų visiems. Kas tai?

Pasak Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) tvarios dietos „palieka mažą pėdsaką aplinkoje, prisideda prie maisto saugos ir mitybinės vertės tiek esamoms tiek būsimoms kartoms“.

Aplinką tausojantis maisto vartojimas – tai toks ir tokių maisto produktų ir gėrimų vartojimas, kuris atitinka mūsų pagrindinius poreikius ir teikia geresnę gyvenimo kokybę, tačiau lemia mažesnį gamtinių išteklių ir pavojingų medžiagų naudojimą, mažina atliekų ir teršalų susidarymą visoje maisto grandinėje „nuo lauko iki stalo“.

Aplinkai draugiškas maisto vartojimas neatsiejamas ir nuo pakankamumo principo, t. y. įsigijimo ir vartojimo tik tiek, kiek reikia. Siekiant tausesnio maisto vartojimo reikėtų rinktis tokius maisto produktus, kurių visam gyvavimo ciklui reikia mažiau išteklių, trąšų, pesticidų, antibiotikų ir kitų medžiagų, susidaro mažiau atliekų, o į aplinką (orą, vandenį ir dirvožemį) patenka mažiau teršalų ir klimato kaitos dujų. Tokios dietos yra kultūriniu požiūriu priimtinos, prieinamos, ekonomiškai pagrįstos, vertingos, saugios ir sveikos, tuo pat metu optimizuoja gamtos ir žmogiškų resursų santykį. Tarp jaunų žmonių jos ypač greitai populiarėja, o kartais tampa ir mada.

Tai itin saikinga ir protinga mityba, daugiau orientuota į esminių ir pirmapradžių maisto produktų vartojimą, retesnį gyvulinio maisto vartojimą, vegetarizmą, žaliavalgystę, vis abejingiau praeinant pro supermarketuose akį traukiančius maisto pusfabrikačius, vartojimui paruoštą maistą ar ilgam vartojimo laikui užkonservuotus skanumynus. Ir, be abejo, ryškėja nauja tendencija rinktis savo stalui kuo mažiau perdirbtą maistą, ir dar geriau – gaminti jį namie. Taigi, kokią planetą paliksime ateities kartoms – saugią ar prisotintą egzistencinių pavojų – priklauso nuo šiandien pasirinktų vertybių.

Straipsnio autorė yra Vilniaus universiteto profesorė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"