TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Tyrinėtojams padės ir SLIEKKAS

2013 07 02 6:00
Šiemet paskirta jaunojo mokslininko stipendija leis dr. M.Šinkūnui išsamiau palyginti lietuvių ir latvių senuosius tekstus. Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Galima dar daug naujo atrasti tyrinėjant kalbos istoriją. Dr. Mindaugas Šinkūnas džiaugiasi, kad galėjo išsiaiškinti, jog senuosiuose tekstuose kirčio ženklų žymėjimą ribojo to meto spaudos galimybės.

Mokslininkas net planavo nusipirkti seną presą, kad galėtų eksperimentuoti, tačiau nepavyko atsisiųsti, nes labai brangus ne tik transportavimas. Galiausiai viską išsiaiškino per muziejus, tų laikų autentiškus aprašymus, spaustuvininkų vadovėlius.

Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje M.Šinkūnas surado pirmojo leidimo Martino Lutherio keturkalbį katekizmą. Vokiečių, lotynų, lenkų ir lietuvių kalbomis jis buvo išspausdintas 1670 metais. Bibliografai ir kalbininkai apie šį leidimą žinojo, tačiau niekas nebuvo regėjęs, atrodo, nuo XVII amžiaus, kai jį aprašė Mažosios Lietuvos tyrinėtojas kunigas Teodoras Lepneris. Kaip ir nesitikėta, kad išlikęs originalas, ir visi remdavosi vėlesniais išlikusiais leidimais.

Senos knygos, kai kurios ypač gražiai įrištos, įdomi, kitokia nei dabar kalba nuo vaikystės traukė M.Šinkūną. Dabar kalbos istorikas tęsia šeimos tradiciją. Žymaus kalbininko Zigmo Zinkevičiaus vaikaitis tiria senuosius lietuvių raštus ir bendradarbiauja su dėde programuotoju Vytautu Zinkevičiumi, sukūrusiu automatinį lietuvių kalbos morfologinės analizės įrankį.

J.Bretkūno "Postilės", išleistos 1591 metais, puslapis.

Trys milijonai

Toks įrankis tyrinėtojams didelis palengvinimas, kai reikia apdoroti didžiulius tekstus. Tačiau lietuvių kalba, pasak M.Šinkūno, įdomi tuo, kad turi labai daug dviprasmiškų formų. Pavyzdžiui, mes gali būti ne tik įvardis, bet ir veiksmažodžio būsimasis laikas. Kartais net į galvą neateitų toks variantas, kokį mašina, viską suregistravusi, pateikia. Tarkim, motina - ne tik daiktavardis, bet ir reikiamybės dalyvis, padarytas iš veiksmažodžio moti. Tokios dviprasmybės ribotinos pagal kontekstą, sintaksę ar kitus dalykus. V.Zinkevičiaus sukurtas mechanizmas naudojamas ir pusiau automatiniam senosios lietuvių kalbos tekstų gramatiniam žymėjimui. Siekiama sudaryti senosios lietuvių kalbos tekstų rinkinį, kuris būtų aprašytas ir morfologiškai. Tai įmanoma padaryti kompiuteriu per tam tikrus tarpinius žingsnius.

Vilniaus universiteto absolventas M.Šinkūnas, prieš daugiau kaip dešimt metų pradėjęs dirbti Lietuvių kalbos institute, iš karto įsitraukė į Onos Aleknavičienės projektą, skirtą Senųjų raštų duomenų bazei rengti ir nuolat papildyti. Suskaitmeninti lietuvių kalbos XVI-XIX amžiaus raštų ištekliai dabar apima per 70 knygų, maždaug 3 mln. žodžių.

„Senųjų knygų iš XVI-XVII amžiaus išlikę labai nedaug. Pirmiausia reikia sužinoti, kur jos saugomos, kiek yra išlikusių egzempliorių. Dažnai knygos būna defektinės, dalis teksto išplėšta, tada reikia ieškoti, kuris egzempliorius geriausias. Kartais pasitaiko ir neaiški spauda ar šifrai neįprasti, pavyzdžiui, gotikiniai (fraktūra, švabachas ar rotunda), - vardijo kalbininkas. - Kai kurių tekstų originalų išvis Lietuvoje nėra - išlikę Vokietijoje, Anglijoje ar dar kur nors pasaulyje. Tada reikia vykti į tas šalis ir dirbti jų bibliotekose. Kartais jos turi skaitmenines fotokopijas, tačiau neretai moksliniam darbui nepakankamos kokybės. Kita problema, skaitmeninimas gali labai brangiai kainuoti ir net pigiau būna pačiam nuvažiavus dirbti, tarkim, Britų bibliotekoje. Kai kurie tekstai sudaro didelių sunkumų. Sakysim, norint suskaitmeninti Jono Bretkūno Biblijos, saugomos Slaptajame archyve Berlyne, septynių tomų rankraštį, reikia didžiulių pajėgumų ir investicijų. Todėl ne taip greitai viskas vyksta, kaip norėtųsi.“

"Įdarbinant" kompiuterį

Senųjų raštų duomenų bazė reikalinga pirmiausia mokslo tiriamajam darbui, tačiau kiekvienas gali pamėginti paskaitinėti senuosius tekstus internete, jei įdomu, kaip atrodė mūsų kalba prieš kelis šimtus metų ir kaip pakito. Įgyvendinant šį projektą jau buvo pradėta gramatiškai aprašyti senųjų tekstų formas. Tai palengvina paiešką, kai mokslininkams reikia ką nors patikrinti, taip pat prisidės rengiant lietuvių kalbos istorinį žodyną ir senosios lietuvių kalbos gramatiką.

Šiems darbams pamatus padėti turėtų kartu su Frankfurto universitetu nuo pernai įgyvendinamas projektas, pavadintas akronimu SLIEKKAS (Senosios LIEtuvių Kalbos KorpusAS) ir skirtas pateikti išsamiai informacijai apie senają lietuvių kalbą kaip visumą, jos variantus, žodyną, gramatiką. M.Šinkūnas šiame projekte ėmėsi tobulinti senųjų tekstų gramatinio aprašymo mechanizmą, kad nereikėtų ranka aprašyti kiekvienos formos, o kompiuteris siūlytų galimus variantus ir žmogus pasirinktų. Toks įrankis sutaupo daug laiko ir pamažina žmonėms juodo, neįdomaus darbo.

Kirtis ne kirtis

2010 metais M.Šinkūno apgintą disertaciją „XVI-XVII amžiaus Mažosios Lietuvos akcentografija“ Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga pripažino geriausia humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Darbo tikslas ištirti, kaip vartojami kirčio ženklai dalyje senosios lietuvių raštijos tekstų, atrodytų, paprasta užduotis, bet sunkumas tas, kaip paaiškino tyrinėtojas, kad tie kirčio ženklai nebūtinai žymi kirtį, ypač XVII amžiuje. Jie galėjo būti dedami vienodai rašomoms formoms atskirti. Beveik nuosekliai žymimas cirkumfleksas (stogelio formos ženklas), virš vienaskaitos kilmininko galūnės, pavyzdžiui, rankôs, kad skirtųsi nuo daugiskaitos vardininko rankos. Tokią rašybos ypatybę galima palyginti su dabartiniu nosinių raidžių rašymu, nes ir nosinė nežymi kokios nors specialios fonetinės ypatybės, per nosį šių garsų jau seniai nebetariame.

M.Šinkūnas peržiūrėjo visus vadinamojo vakarinio rašomosios kalbos varianto XVI-XVII amžiaus tekstus iš Mažosios Lietuvos ir nustatė, kaip ši sistema atsirado, plėtojosi ir kito. Pavyzdžiui, Martynas Mažvydas tokių kirčių nežymi, tačiau XVI amžiaus pabaigoje atsiranda šios rašybos užuomazgų, o nuo XVII amžiaus pradžios, ypač nuo 1625 metų Psalmyno, parengto Jono Rėzos, pradedama jau nuosekliai žymėti kirčius identiškoms formoms atskirti.

Preso graviūra iš C.Gessnerio vadovėlio spaustuvininkams.

Raidės ė gimtadienis

Toks rašytinės kalbos tobulėjimas vyko pamažu. Kaip pasakojo tyrinėtojas, iš pradžių buvo žymimos daugiausia kilmininko galūnės, o nuo XVII amžiaus vidurio pradedama žymėti ir kitas, pavyzdžiui, vietininko ir įnagininko - tašku viršuje, kad skirtųsi nuo šauksmininko ir vardininko formų. Danielius Kleinas pirmojoje 1653 metais spausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje įvedė ir dabartinę raidę ė. Ji gana išskirtinė, nes tokios raidės neturi jokia kita kalba, nors paukščiukų ir nosinių pasitaiko.

Kirčiuoti tekstai

Kirčio ženklai, žymintys skiemens kirtį, pavyzdžiui, tvirtapradės priegaidės, pasak M.Šinkūno, jau gana nuosekliai rašytos XVII amžiaus pradžioje. Kai pažymėtas kirtis, paprasčiau skaityti tekstą, be to, tikslesnė rašyba.

„Pirmieji tekstai Didžiojoje Lietuvoje taip pat buvo kirčiuoti. Štai 1599 metais išspausdinta Mikalojaus Daukšos "Postilė", daugiau nei 600 didžiulio formato puslapių, - ištisai sukirčiuota, beveik kiekvienas žodis, - pasakojo mokslininkas. - Vėlesni autoriai taip pat norėjo kirčiuoti savo tekstus. Pavyzdžiui, Konstantinas Sirvydas rengdamas pamokslų rinkinį pratarmėje atsiprašo gerbiamų skaitytojų, jog neturi tiek pinigų, kad spaustuvė pagamintų reikalingus spaudmenis, bei pataria klausytis, kaip šneka žmonės, ir pagal tai kirčiuoti skaitant balsu.“

Iš spaudos istorijos

Tirdamas kirčio žymėjimą, M.Šinkūnas domėjosi ir spaudos istorija, iki šiol nedaug tyrinėta. Reikėjo išsiaiškinti, kas galėjo riboti kirčio žymėjimą. Pavyzdžiui, M.Daukšos "Postilės" spausdinimą Vilniuje finansavo turtingas globėjas vyskupas Merkelis Giedraitis ir kirčiuotos raidės buvo specialiai nuliedintos. Elgtasi ir kitaip. Sakysim, spaustuvininkas Johannas Reusneris, Karaliaučiuje spausdinęs D.Kleino darbus, mokėjo nusiliedinti raides, kurių trūko, tačiau tai buvo brangu, todėl jis mėgino išsiversti su tuo, ką jau spaustuvėje turėjo.

„Patyrinėjus išsamiau spausdintus senuosius tekstus matyti, kad kai kurios raidės yra tiesiog perdarytos arba paimtos iš kito stiliaus šrifto“, - savo įžvalgomis dalijosi kalbos istorikas. Norėdamas išsiaiškinti, ką konkreti spaustuvė XVII amžiuje galėjo išspausdinti, jis aplankė įvairius muziejus. Pavyzdžiui, Antverpene išlikę įrenginiai, šrifto rinkiniai, įrankiai jiems gaminti iš XVI-XVII amžiaus. Oksfordo universiteto leidyklos muziejuje taip pat yra išlikusių įrankių iš XVII amžiaus ir net vadinamoji kasa metaliniams spaudmenims sudėti. To laikotarpio spaudos presai jau iš esmės skyrėsi nuo paties pirmojo, sukurto Johanno Gutenbergo XV amžiuje. Jis rekonstruotas saugomas muziejuje Maince: beveik visas medinis ir labai masyvus, atremtas į lubas, kad nejudėtų. Vėlesniais amžiais daugėjo metalinių dalių ir pati įranga tobulėjo, tačiau presų struktūra beveik nekito iki XIX amžiaus.

K.Sirvydo trikalbis žodynas, 1713 metais pasirodęs penktasis leidimas. Viršelis nuspalvintas vėliau, tikriausiai studentų.

O kaip latviai?

Šiemet M.Šinkūnui paskirta jaunojo mokslininko stipendija leis išsamiau palyginti lietuvių ir latvių senuosius tekstus, ar kaimynai turi ką nors panašaus į Mažosios Lietuvos kirčio ženklų žymėjimą. Pasak tyrinėtojo, iš pirmo žvilgsnio atrodytų keista, nes latvių kalbai kirčio ženklai tarsi nereikalingi - visada kirčiuojamas pirmas žodžio skiemuo. Tačiau jau žvalgomasis tyrimas atskleidė, kad sutampa kirčio ženklų žymėjimas daugiaprasmiškumo atvejais vienodai rašomoms formoms atskirti. Pavyzdžiui, ruokā (ranka) vietininkas buvo žymimas kirčio ženklu, kad skirtųsi nuo vardininko ruoka.

„Latvių katalikų ir Didžiojoje Lietuvoje spausdintuose lietuvių tekstuose tokios ypatybės nėra. Ji būdinga protestantų raštams ir, atrodo, keliauja per vokišką tradiciją, - sakė kalbininkas. - Ar tikrai taip yra ir kodėl, mėginsiu išsiaiškinti. Jei Mažosios Lietuvos raštijos tradicija nebūtų nutrūkusi, galbūt ir dabar naudotume panašią sistemą. Latviai šią raštijos ypatybę išlaikė iki Pirmojo pasaulinio karo ir net vėliau. Mažosios Lietuvos liuteronų giesmynuose ji yra iki XIX amžiaus. Visiškai išnyko ne taip seniai, galima sakyti, per Antrąjį pasaulinį karą, kartu su Mažosios Lietuvos raštijos tradicija."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"