TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

V. Targamadzė: metas susitarti, kas yra gera mokykla

2015 01 28 13:00
Vertybių sistema bendrajame ugdyme – neaiški.  Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Apie mokyklas viešumoje diskutuojama ištikus sensacijai: atsistatydino prestižinės gimnazijos direktorius, privalomu tapo matematikos egzaminas, parengta dar viena kontroversiška lietuvių kalbos ir literatūros programa ar pasklido nauja istorija apie savo darbu nepatenkintą mokytoją.

Žiniasklaida, kaip teigia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros profesorė ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė Vilija Targamadzė, yra nemenkai prisidėjusi prie kritusio mokytojo autoriteto visuomenėje. Užuot papasakojus apie gerąją patirtį, stiprinamas neigiamas pedagogų įvaizdis.

Tačiau dar didesnį susirūpinimą jai kelia tai, kad sprendimai dėl mokyklų darbo Lietuvoje priimami fragmentiškai ir aplaidžiai, nesibodint dažnai keisti esminius ugdymo komponentus ir toliau laikytis ydingos sistemos. Pašnekovės teigimu, metas susitarti dėl to, kas yra gera mokykla. Kitu atveju apsunkinamas mokytojo darbas, vaikai mokykloje ruošiami tik egzaminams, ima vyrauti instrumentinis požiūris į mokslą. Tai ypač aktualu šiandien, kai netoliese vyksta karas, patiriame išbandymą emigracija, o naujoji mokinių karta sunkiai atsispiria internetui. Valstybiniu lygiu nesusitarus dėl to, kaip turi būti ugdomi Lietuvos vaikai, krentama į akivarus, sako V. Targamadzė.

Baigiantis 2014 metams pasirodė profesorės monografija „Bendrojo ugdymo mokykla kryžkelėje: akivarai ir kūlgrinda“. Kaip nurodoma jau pavadinime, siūloma priimti sprendimą, kur link judėti, nes švietimo politika neaiški. „Deklaratyvios ir formalios frazės daug kam jau pabodo, jos nesuteikia mokyklai gyvybingumo, o jo kiekvienai mokyklai ypač reikia, nes mokykla nėra kažkas už mokinio mokyklinio gyvenimo ar tik rengimasis gyvenimui. Dera įsisąmoninti, kad mokinys gyvena jau dabar, todėl nepakankama mokyklos jungtis su realybe yra pražūtinga“, – rašoma knygoje. Lietuvos piliečiai save nepriklausomai valdo jau daugiau nei du dešimtmečius, tačiau vienoje iš svarbiausių – švietimo politikos srityje vis dar „klaidžiojama migloje, neturint aiškios mokyklos vizijos“.

Neaiški vertybių sistema

Mokykloje vaikai ne tik mokomi, ji turi ir moralinę bei visuomeninę misiją. Kaip vieną iš akivarų, į kurį esame įkritę, profesorė įvardija nutolimą nuo vertybių: „Ugdymas yra susitarimo reikalas, tačiau jo gelmėje – bendražmogiškos vertybės, prie kurių reikia sugrįžti“. Profesorė nekalba apie išskirtinai religines dorybes, nors mokyklos gali apsispręsti būti katalikiškomis, stačiatikiškomis, žydiškomis. Pavyzdžiui, Platonas pagrindinėmis žmogiškosiomis dorybėmis išskyrė išmintį, teisingumą, drąsą, susivaldymą. Kiti autoriai gali akcentuoti kitus dalykus, tačiau, kaip teigia pašnekovė, svarbiausia dėl jų susitarti ir jomis grįsti ugdymą. Tuo tarpu kolegų tyrimai rodo, kad bendrosios ugdymo programos – eklektiškos, tarp jų nesama bendrumo.

Prof. V. Targamadzė / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Anot V. Targamadzės, nemažai sumaišties mokyklose sukėlė 1998 metais įvestas ir 2002-aisiais koreguotas profilinis mokymas, jis „daug ką išskaidė, išfragmentavo“. Už ugdymą atsakingieji susitelkė į organizacinius reikalus ir apleido ugdymo turinį, neatliepti mokinių ir jų tėvų lūkesčiai. Be to, jis sustiprino ir pragmatišką požiūrį į mokslą: mokiniai ėmė rinktis tik tuos dalykus, kurie reikalingi stojant į aukštąsias mokyklas, daugiausiai – istoriją ir matematiką. Šiandien mokyklai keliamas uždavinys padėti mokiniui išsiugdyti tiek dalykines, tiek bendrąsias kompetencijas. Pastarąsias sudaro žinios, gebėjimai ir nuostatos. Jų pavyzdžiai: mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo, socialinė, iniciatyvumo ir kūrybingumo, asmeninė. Tačiau kas iš tiesų diegiama mokyklose? Profesorės teigimu, geriausiu atveju tik žinios ir gebėjimai. „Jei žmogus nesusiformuoja savo vertybinės sistemos, jį lengvai galima pažeisti, juo manipuliuoti. Juolab, kad dabar vaikus grobia internetas, didele dalimi formuoja jų mąstymą ir elgesį“, – sako V. Targamadzė. Z karta vadinami dabartiniai mokiniai daugybę laiko praleidžia virtualybėje ir, kaip rodo tyrimai, jiems sunkiai sekasi atsirinkti vertingą informaciją, ją analizuoti. „Kas formuoja jų vertybinį pagrindą? Kaip jie elgsis realiame pasaulyje? Didelis pavojus. Tikrai labai skatinčiau sugrįžti prie ugdymo versmės“, – perspėja socialinių mokslų daktarė, pabrėždama, jog būtinas nacionalinis susitarimas dėl geros mokyklos sampratos.

Trūksta ryšio su gyvenimu

„Mokomės ne gyvenimui, o mokyklai“, – pasitelkdamas retorinę gudrybę rašė stoikas Seneka viename laiškų Liucijui, numanydamas, kad Sicilijos prokuratorius norės ginčytis dėl mokymosi praktiškumo. Šiandien šis posakis plačiai paplitęs savo atvirkštine forma. Demokratinėse valstybėse vaikai turi būti ugdomi pilietiškai mąstyti ir veikti, kitaip jos neišliks. „Meilė tėvynei visada prasideda nuo meilės gimtinei, aplinkiniams žmonėms. Tuomet galvoji, kaip savo valstybėje tarpti, dirbti, ją puoselėti. Priešingu atveju teieškosi komforto – ar tėvynėje ar už jos ribų, – sako pašnekovė. – Nenoriu sakyti, kad nacija pavojuje, bet iš tikrųjų galime prarasti tautinę gyvastį. Nekalbu vien apie lietuvius, čia gyvena ir rusai, lenkai. Tenka bendrauti su daugelio tautų atstovais. Kultūriškai susivokę, perpratę savo palikimą žmonės gerbia ir kitų paveldą. Jei žiūri instrumentiškai ar paviršutiniškai – tampa manipuliantais.“

Profesorės teigimu, esama grėsmės, kad naujoji karta nebus sąmoninga savo tėvynės atžvilgiu: „Susitarimas dėl ugdymo – mūsų išlikimo garantas. Pritariu dr. Meilės Lukšienės minčiai, kad kultūra ir ugdymas yra susisiekiantys sandai. Jeigu norime išsiugdyti ne tik kultūros vartotojus, bet ir jos kūrėjus, reikia apsispręsti. Ar norime panaikinti savo šalies kultūrą, istorinę atmintį ir sąmoningumą? Kai mokykla tokioje sumaištyje, svarbu įvardinti orientyrus ir juos pagrįsti. Metafora „po mūsų nebebus mūsų“ gali būti įgyvendinta ir kiekybiniu požiūriu, kai tokia didelė emigracijos banga, ir kokybiniu – nupjauti kultūriniai saitai“. Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, Lietuvoje imta kalbėti apie pilietiškumo ugdymo svarbą. Patriotinis, istorinio bei kultūrinio sąmoningumo ugdymas, kaip sako profesorė, yra vertybinio ugdymo dėmuo.

Pilietiškumo atveju svarbios ne tik jam skirtos pamokos ar kitų dalykų programos, į kurias jo ugdymas inkorporuotas, bet ir mokytojo pozicija: „Man kartais susidaro įspūdis, kad mokytoją norima padaryti kone baudžiauninku. Jam primetama daug popierizmo, užuot padėjus iš tikrųjų pakilti ir pamatyti pedagoginės sąveikos ypatumus. Mokytojai yra geranoriški, tačiau jiems reikalinga pagalba. Tuo tarpu šiandien pedagogų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistema yra sugriauta, likę tik jos fragmentai. Neturint visumos vaizdo, nieko nepasieksi.“ Taip pat priduria, jog mokytojai neretai patys vengia išreikšti savo pilietinę poziciją: „Nekalbu apie politizavimą ar ideologizavimą. Svarbu parodyti, kad esi pilietis, einant balsuoti, laikantis įstatymų. Mokyklose, kur taisyklių ir normų laikosi pedagogai, jų laikosi ir vaikai. Svarbu, kad nebūtų dvigubų standartų“.

Mokytojai – lobis

Paplitusi nuomonė, kad jauni žmonės nesirenka mokytojo profesijos, nes ji nėra gerai apmokama, tačiau V. Targamadzei neatrodo, kad ekonominis veiksnys čia lemiamas. Pasak jos, žeminama pati profesija: žiniasklaida spausdina tik sensacijas, tačiau nėra skleidžiama geroji patirtis. O juk mokytojai dažnai dirba sudėtingomis sąlygomis, kalba profesorė, vaikų klasėse daug, kartos skirtingos, reikia jas perprasti, pasitelkti nemažai išmonės idant sugalvotum, kaip dirbti. Anksčiau kalbėta apie pedagogų dinastijas, tačiau šiandien vaikai neturi akstino rinktis tėvų profesiją. Tiesa, profesorė priduria, jog ir patys mokytojai neturėtų hiperbolizuoti savo padėties viešojoje erdvėje, nes tai užsifiksuoja žmonių sąmonėje ir stiprina neigiamą įvaizdį.

„Mūsų pedagogai – lobynas, nuvertiname juos“, – sako pašnekovė, kuriai tenka lankytis įvairiose Lietuvos mokyklose, palyginti jose dirbančius su kolegomis iš užsienio. Ji apgailestauja, kad ir mes patys retai kada savuosius mokytojus atsimename, nenuvykstame į mokyklas jų aplankyti: „Mokytojai nenusipelnė, kad apie juos blogai kalbėtų. Reikia atstatyti jų autoritetą visuomenėje“.

Vaikas – ne objektas, į kurį reikia prikimšti kuo daugiau žinių, ir tikėtis, kad gerai išlaikys egzaminus. Perdėtą pedagogų susitelkimą į ruošimą egzaminams V. Targamadzė apibūdina šitaip: uodega vizgina šunį. Mokyklose mokosi ne tik akademiškai gabūs, bet ir tie, kurie vėliau įgis staliaus ar šaltkalvio amatą. Svarbiausia, kaip sako ji, kad visi taptų dorovingais žmonėmis. Profesorė teigia niekuomet nesutiksianti, kad geriausi mokytojai yra tie, kurie dirba su pirmūnais, o geriausios mokyklos – iš „Veido“ reitingų, sudaromų pagal laikytų brandos egzaminų rezultatų vidurkį ir abiturientų, įstojusių į aukštąsias pirmu pageidavimu, kiekį. „Vyksta ugdymo imitavimas, – kalba pašnekovė. – Išorės vertinimai reikalauja šūsnio popierių, didelio darbuotojų įsitempimo. Kokia iš to nauda, jei nesusikoncentruojame į ugdymo politiką?“. Pasak jos, Lietuvoje yra mokyklų, kurios gerai supranta ugdymo svarbą, tačiau daugybė ir „plūduriuoja“, tačiau tai nestebina, kai dėl jo nesusitariama nacionaliniu lygmeniu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"