TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

V.Vitkauskas: "Dirbu nieko nepaisydamas"

2007 11 14 0:00
Iš savo santaupų kalbininkas yra įsteigęs jaunojo filologo premiją Kuršėnų moksleiviams, šiemet ji bus teikiama trečią kartą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Užrašų knygelė profesoriaus Vytauto Vitkausko švarko vidinėje kišenėje visa primarginta smulkia rašysena. Kaip pradėjo studentas būdamas užrašinėti žodžius Lietuvių kalbos žodynui, taip įsismaginęs negali sustoti. Nuo 1958 metų Lietuvių kalbos institute triūsiantis mokslininkas ir šiandien randamas savo kabinete šioje įstaigoje, nors oficialiai joje nebedirba.

"Klausytis žmonių kalbos man pasidarė profesija, - prisistato pašnekovas. - Klausausi ne ką kalba, bet kaip kalba. Net troleibuse, išgirdęs gražų žodį, prieinu paklausti: iš kokios tamsta parapijos? Kokį dešimt žodžių, visai negirdėtų, esu užrašęs troleibuse.

Mūsų profesorius Juozas Balčikonis turėjo susirašęs, iš kur kilęs kiekvienas jo studentas, ar moka tarmę. Jeigu iš Šiaulių, Vilniaus, Kauno - tai jau tie pražuvę. Po pirmo kurso nunešiau J.Balčikoniui 240 savo tarmės žodžių. Kai jis pasikvietė mane į namus, ėjau drebančia širdimi, galvodamas, kad jau iš universiteto mes ar dar kas nors. Profesorius duoda tuos žodžius man perskaityti, atidžiai klausosi. Antro kurso studentėlį išklauso, sako, gerai. Du žodžius atmetė, nes iš bendrinės kalbos atėję - ne tarmės turtas. Parodė, kaip užrašyti. Taip pradėjau, o po to žodžių kasmet užrašydavau."

- Čia lemtingas susitikimas, pakreipęs jūsų ateitį?

- Na taip. Jis labai gerbė tuos, kurie ką nors jau sugebėjo. Pavyzdžiui, mane dažnai kviesdavo nustatyti priegaidės, mat žemaičių tarmė labai jas skiria. Ir todėl manęs nepaimsi: aš ir žodynus rašau, ir tarties, ir kitokius - išmokęs esu šitų dalykų.

- 65 tūkstančiai jūsų užrašytų žodžių Lietuvių kalbos žodynui - ne juokas.

- Šiais metais irgi kokį tūkstantį pateiksiu. Jau keturis šimtus atidaviau. Ir dar turiu pluoštą, kurį maniau panaudoti savo žemaitiško žodyno, su triukšmais išėjusio 1976 metais, priedui.

- Kas triukšmavo?

- Ooo! Čia kone anekdotas. Buvo šitaip. 1969 metais šitą žodyną buvo beveik surinkę. Bet į CK atėjo skundas (žinau įskundėją, dabar jis gyvena Izraelyje), kad žodynas esą visai nereikalingas, kad Amerikoje kuriasi žemaičių draugija, norinti įtvirtinti žemaičių kalbą ir atskirti Žemaitiją nuo Lietuvos. K.Korsakas sušaukia Lietuvių kalbos ir literatūros instituto susirinkimą ir aiškina, kad draugija nusitvers V.Vitkausko žodyno. Visi miršta juokais, mes du rimti: K.Korsakas ir aš. Kad supykau ant savo kolegų: rupūžės, kokie čia juokai?! Mano dešimties metų darbas be atostogų šuniui ant uodegos. Tolesnis žodyno rinkimas ir korektūros buvo sustabdytos, tik po kelerių metų leido toliau dirbti. 1976 metais žodynas pasirodė, tai vis tiek dar skundai nenurimo. Mane gelbėjo Z.Zinkevičius, mano mokytojas, diplominio darbo vadovas: tuoj pat parašė gerą recenziją.

- Pabrėžkime, kad "Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas" - pirmasis tarmių žodynas Lietuvoje. Jūs - tarminės leksikografijos pradininkas.

- Taip, tokio nebuvo. Lankiausi ir Maskvoje, Lenino bibliotekoje, visokių žodynų prisiskaičiau. Gavau daug lenkų, vokiečių leidinių, pamačiau, kaip jie leidžia tarmių žodynus. Visas mūsų kalbos turtas - tai tarmių literatūra, tarmių leksika ir senieji raštai. Kol mes tai nagrinėsime ir šita medžiaga remsimės, mūsų kalba bus garsi ir reikalinga kitiems. O kai pereisim prie kalbos sociologijos, tai nieko ir nebus. O kaip tik viskas ten ir krypsta. Didžiojo žodyno darbas sustabdytas.

- Neberengiami papildymai?

- Yra 450 tūkstančių lapelių papildymų. Jau buvo parašyta A raidė, reikėjo pradėti B, kai 2002 metais gavome raštą, kad valdžia neturi pinigų ir papildymų darbai stabdomi. Liko tik trys žmonės, kurie tvarko kartoteką. Visokių žygių buvo prieš mūsų žodyną. 1959 metais Rygoje pasirodė B.Larino straipsnis, priešiškas istorinio žodyno idėjai. Kad tauta neturėtų savo šaknų, pažinimo šaltinio. Ir gruzinų, ir ukrainiečių - visų istoriniai žodynai buvo draudžiami. O čia svarbiausias reikalas.

- Bet ką tik pasirodę jūsų "Lietuvių kalbos žodyno taisymai" - darbas žodyno tematika (apie pastebėtus netikslumus ar abejotinus dalykus).

- Aš dirbu nieko nepaisydamas. Pradėjau šį darbą visai nemanydamas, kad kada nors pasirodys. Abi disertacijas parašiau be valdžios paramos. Tų ketverių doktorantui priklausančių metų niekada nesu gavęs. Atsisėsdavau šeštadieniais, sekmadieniais, vakarais ir dirbdavau. Be vadovo parašiau ir vieną, ir kitą disertaciją. "Taisymai" parengti per penketą metų. Oi vieną bjaurią klaidą juose aptikau savo pražiopsotą, tiesiog negalėjau užmigti.

- Profesoriau, ilgai darbavotės be atostogų, o kodėl dabar nepoilsiaujate? Keliautumėte po pasaulį...

- Ne... Matote, aš nebegaliu. Išgirstu kalbant tarmiškai, išgirstu žodžių ir visko, ir negaliu. Neturiu susivaldymo tokiu atveju. Sakau, ir troleibuse prikimbu. Kai žinai tarmių ribas, gali atspėti, iš kurio žmogus krašto, gali nustebinti arba išgąsdinti. Vieną moteriškę rimtai nugąsdinau, pamanė, kad esu šnipas. Pasakiau, kad ji nuo Tauragės, iš Žygaičių parapijos - tas buvo aišku iš poros žodžių. Apstulbo.

- Kitaip tariant, kalbinė aiškiagirdystė?

- Ne ne, viskas paremta faktais. Dabar išeina daug leidinių, rodančių, kad tarmė krinka ir žūva. Išėjo Švėkšnos tarmės tekstai. Žiūriu, nebėra žemaičiavimo, nebėra daugybės tarmėje buvusių dalykų. Suprantu, pateikėjai mano, kad jei įrašinėji į magnetofoną, tai čia televizijai ar radijui ir visi iš jų tarmiškos kalbos šaipysis. Todėl ima kalbėti kitaip. Mano velionė sesuo buvo gera pasakotoja, o pamačiusi mikrofoną kad pradėjo lietuviškuoti, jau tokia lietuvaitė, baisu apsakyti. Sakau, ką čia, Jadvyga, dirbi, man tokia kalba netinka. Ji teisinasi: tai dar sakys, kad "durna" boba šnek nežinia ką. A.Girdenis tai gudrus, jis mikrofoną visada laikydavo paslėpęs, kalbovai nematydavo.

Labai įdomu su kaimo žmonėmis, nes jie ypatingi, ypač ūkininkai - nepaprasto susigaudymo, protingiausi žmonės. Tarp kitko, televizorių jie vadina blevizoriumi. Valdžia kaimo žmonių visiškai nepalaiko. Taip, jie ir nugirdyti. Ar matėte kada viename kaime šimtą girtų vyrų? O man teko - Švendubrėje, kai rengėme Druskininkų tarmės žodyną. Dešimt vasarų sėdėjau šitame kaime. Gavo algas ir šimtas vyrų pasigėrė. Tai buvo klaiku, nors bėk akis užsilipdęs ir rėk. Tai šitaip...

Dabar kaime vaikus šalina nuo darbo. Mes visi dirbom - penkerių metų ėjau rinkti kalakutams cidabriukų (sidabražolių). Kaime kiekvienas padaras turėjo dirbti, o dabar ne. Tai ir eina chuliganais.

- Jūs, žemaitis dūnininkas, už ar prieš žemaičių nepriklausomybę?

- Žemaičiai verčiau tegu išperka L.Ivinskio, S.Daukanto knygas, kad nesivoliotų! Žemaičių draugija verčiau kalbą težiūri! Nuvažiuoju į Salantus ir klausiu: vaka, ar šnekat žemaitiška? Ne, muokytuojė draud. Sakau, neklausykiat, šnekiekiat. Jie pradėjo ploti!

- Dabar institute darbuojatės be atlygio?

- Aš niekur nedirbu.

- Tada kaip praturtėjote, kad įsteigėte jaunojo filologo premiją, skiriamą Kuršėnų moksleiviams už rašto darbus? Piniginė išraiška - keturženklis skaičius.

- Iš kiekvieno gaunamo honoraro šiek tiek atidedu, per metus šitam reikalui surenku tūkstantį litų. Noriu, kad studentai į aukštąsias mokyklas ateitų rašę temas, ne kokias improvizacijas. Improvizacijos - tikros "glupstvos": gauni tekstelį ir tu jį improvizuok. V.Daujotytė-Pakerienė - didelė mokslininkė, ką ji rašo apie Šatrijos Raganą ar poeziją - puikiai. Bet mokyklą nuvarė nuo skaitymo. Tai ir per Rašytojų klubo renginį buvo sakyta - mokiniai nebeskaito. Man tenka dalyvauti per egzaminus: stojantieji nežino, ką parašė V.Krėvė. A.Vienuolio net pavardės nebežino. Antilietuviška kryptis ir mokykloje didelė. Sutinku, anglų kalbą reikia mokėti, bet negalima savęs paniekinti, savi pagrindai pirmiausia - kas gi be jų būtų.

- Priminkime, kad premiją kuršėniškiams teiksite jau trečią kartą.

- Reikia kaip nors paremti savo kraštą. Noriu paskatinti, kad jie skaitytų, kuo nors domėtųsi. Bendras moksleivių darbų lygis neprastas, rašybos klaidų tik viena kita. Kablelių tai prikabliuojam, bet J.Balčikonis mus mokė, kad kableliai - ne kalba, o susitarimas ir logika, užtat nelabai kreipiu dėmesį.

- Ką rašėte, kai pats buvote jaunas filologas? Eiles?

- (Juokiasi.) Nenoriu nė prisiminti, kvailystės. Apsakymus rašęs esu. Mūsų mokytojai buvo labai geri, vienas jų - rašytojas S.Anglickis. Lietuvių kalbą tada dėstė vyriška kompanija. Dabar - vienos moteriškės.

- O kaip institute? Ar daug naujų jaunų veidų?

- Ankstesnieji išėję ilsėtis. Naujų yra. Įkurta rusų kalbininkų grupė, niekada taip nėra buvę. Turbūt LDK kalbas ruošiasi tirti, negaliu žinoti šitų dalykų. Netrukus habilituoto daktaro disertaciją "Lietuvių šnektos už Lietuvos ribų" gins K.Garšva. O šitų lietuvių mūsų valdžia neremia ir visiškai nežino, kad tokie yra. Kaip man sakė Lenkijos lietuviai: visi jūsų vadai šimtus kartų vyksta į Varšuvą, o į mūsų kraštus nežiūri. Vienintelis V.Muntianas užsuko, dar V.Landsbergis yra buvęs. Šitaip visiškai nutauto Lazūnai, buvo 50 kaimų, dabar likęs vienas kitas senukas. Zietela visiškai išmirė. Ir visai nutausta Breslauja. Lietuvių už Lietuvos ribų nepripažįstame, su jais beveik neturime kultūrinių ryšių. Gal su Gervėčiais daugiau. Pelesoje neliko M.Kruopienės ir nebeliko nieko. Smetonos laikais būdavo kas savaitė kiekvienoje parapijoje lietuvių pasirodymai. Okupuotame Vilniaus krašte veikė specialus "Vaidilos" teatras. Pėsti nešdavosi dekoracijas po 20 kilometrų, lenkų tąsomi, draskomi, draudžiami. A.Liobytė, J. Kanopka, kiti.

- Kažkada spaudoje barėtės dėl nelietuviškų vardų.

- Bariausi dėl visokių gitanų baisiausiai. Čigonėmis savo vaikų tai jau nevadinkime. Mūsų tautos džiūstanti šaka miesčionija iš gero gyvenimo dar ne to prisigalvoja.

- Iš kur tas jūsų aktyvumas? Daug kas piktinasi, tarkim, svetimybėmis, o jūs imate ir su kolege parašote žodyną "Vakarų kalbų naujieji skoliniai", jame - siūlymai, kokiais lietuviškais atitikmenimis keisti tuos skolinius. Reikia turėti parako parakinėje.

- Turiu noro kai ką pakreipti kitaip - į tiesos pusę. Kaip mane buvo užsipuolę dėl tų gitanų, moterys kokių laiškų buvo prirašiusios... Man visada rūpėjo teatras. Anksčiau labai juo domėjausi, dabar ne. Jis nebeteko savo kultūrinės reikšmės tautai. Dabar teatras snobams rodo plikus užpakalius. O kaime to neparodysi. Ištisais metais provincijoje niekas nemato lietuvių teatro, ir jiems jau jo nebereikia. Klasikos neberodo. Pinklūs metaforiški spektakliai svarbūs užsienio gastrolėms. O kur jausmai?! Iš teatro visi laukdavo jausmų. Istoriniai veikalai nebepasirodo, atseit reikia šių dienų gyvenimą taisyti. Man regis, vienas svarbiausių dalykų - gaivinti tautą istoriniais veikalais.

- Kelis dešimtmečius iš arti lietėtės prie aktorių rengimo, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstėte scenos kalbą.

- Dabar studentams palikta 20 minučių scenos kalbos per savaitę - esu apie tai rašęs. Ir viena valanda akcentologijos. O suzuki metodai ir visokios vadybos plečiamos. Gal į Japoniją vyks vaidinti mūsų aktoriai?

- Ar jūs pats dar vaidinate?

- Kaip mes juokiamės, yra toks "padegėlių" teatras, kuris dabar glaudžiasi parapijos namuose buvusiame "Aušros" kino teatre. Ten esu patarėjas. Iš pradžių vaidinau arba perbėgdavau per sceną vienur kitur. Kadangi nepagydomai sergu, saugodamas sveikatą, nelabai galiu važiuoti į gastroles. Senjorų teatras imasi mažai žinomų, dar nestatytų veikalų. Reikia kam jų ar ne, bet mes šitą funkciją vykdome. Labai gerai veikalą apie B.Sruogą, grįžusį iš Štuthofo, buvo pastatęs F.Jakšys. Bet reikia turėti salę ir pinigų, o mes visi pliki.

- Profesoriau, turbūt nelabai saugojote sveikatą tiek daug dirbdamas?

- Na ką padarysi dabar? Man tas cukrinis diabetas - bėdų bėda. Pradėjo labai silpti akys. Jeigu apaksiu, tai iš viso nežinau, kaip čia reikės verstis. Bet vis tiek, vis tiek žmogų turi veikla įtraukti, ne aimanavimai kokie. Kiek žmogus pajėgi, tiek ką nors darbuokis. Taip galvodamas aš visus darbus pradėdavau. "Lietuvių kalbos žodyno taisymus" taip pat. Kai mane išvarė iš Dialektologų skyriaus (aš - dialektologas, daugiau kitos specialybės nenoriu), pritaikiau dialektologo žinias žodynui. Dabar mažai kas užrašinėja žodžius, anksčiau studentai važinėjo į ekspedicijas, o dabar nėra pinigų. R.Pavilionis pirmasis uždarė studijas kaime. Apskritai apkarpytas dialektologijos dėstymas aukštosiose mokyklose. Jei jau šaknų nepažinsime, laukia niūri ateitis. Bet ką čia žinai - gali ir tautos nebelikti, čiagi kruopa.

- Jūs išvaikščiojote Lietuvą ir visą gyvenimą "rakinėjote korteles", kaip pats sakote, kad tautai pastatytumėte paminklą.

- Taip, visas gyvenimas prie žodynų. Atsisakai to ar ano, ten neini, tas nerūpi, tai ir padarai. Esu truputį sukrypęs su tais cukrais, reikia didelės dietos, ne bet ko pavalgysi. Bet čia smulkmenos, vieno žmogaus smulkmenos. Atsiras kiti, kas darys, padarys.

Gaila, kad neišmokau Rytų kalbų. O buvo galima, sanskritą dėstė R.Mironas, bet jo paskaita sutapo su mano teatro repeticijomis. Nenuėjau. Taigi nemoku. Universiteto teatro studija pasidarė Profsąjungų rūmų liaudies teatru, paskui pasivadino Senjorų teatru. Kai vežėm gastrolių J.Petrulio "Strazdelį", žiūrėjo vyskupai. Vėliau Panevėžio vyskupas atsiminė mane, kaip vaidinau Vyskupą. Einu per Panevėžį, jis: "Labas", aš: "Garbė Jėzui Kristui". K.Kymantaitė po 600 spektaklių parodydavo gastrolėse. Ji įstengė suvokti, kas įdomu tautai. K.Kymantaitė, H.Vancevičius - žymiausi tautinio teatro žmonės. O dabar R.Tuminas sako: kam tos bendrinės kalbos, visaip žmonės kalba ir mes visaip kalbėkim. Studentams sako!

Mes turėjom tiek nedaug laiko savo bendrinei kalbai ugdyti, caro laikais lietuvių kalba drausta, sovietų laikais vėl - netaisyk, kad rusų kalbos įtakai nepakenktum. Per radiją Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas aiškina, kad viskas gerai. Jis paima anglišką ar prancūzišką knygą, iš jos išsiverčia kokią teoriją ir jam viskas gerai. Bet mūsų ne toks laikas, kad su kitais ir su jų padėtimi lygintumėmės. Mūsų bendrinė kalba pradėjo stiprėti nuo J.Jablonskio ir K.Būgos, skirtingai nuo kitų tautų, kalbą puoselėjusių kur kas ilgiau. Mes nemokame savo krašto kalbos įvertinti istoriškai, va kas baisiausia man iš šių dienų gyvenimo. Tik sociologines temas nagrinėja. Dabartiniams tyrėjams per sunkios istorinės gramatikos temos. Mes, kai istorinę gramatiką dėstė Z.Zinkevičius, verždavomės į pirmus suolus, kad išgirstume (aš - ir kad pamatyčiau, kas parašyta lentoje, tada irgi menkiau mačiau, bet ne taip, kaip dabar: 13 ir 16). O dabar jiems sunku. Mums būdavo šventė: istorinė gramatika, dialektologija, V.Zaborskaitės dėstomas kursas. V.Zaborskaitė dabar neturi teisės oponuoti disertacijoms, kaip ir Z.Zinkevičius ar A.Girdenis - atseit iš metų išėję. 70 metų - vadinasi, neturi teisės dirbti mokslinio darbo. Aš irgi neturiu teisės. Neseniai buvo ginama disertacija apie Adutiškio tarmę, oponentas rusas - jis net nežino, kur tas Adutiškis. Oponentė latvė irgi: memleno memleno, nusibodo man klausyti. Laimė, nebloga disertacija. Bet jei disertantas šnektos atstovą ima iš Visagino, o iš jo šnekos tiriama tarmės fonetika už šimto kilometrų, tai man niekas neįpasakos, kad čia gerai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"