Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Vaikų teisė augti šeimoje

 
2017 02 15 11:30
Socialinės politikos specialistė Mariana Sutkienė: "Tikiu, kad pokyčiai vyks ir mūsų šalyje. Nežinau, kas dabar, po įvykusių tragedijų, išdrįstų pasakyti, kad galima mušti vaikus ar kad norvegai - "blogiečiai", atima iš šeimų vaikus." Romo Jurgaičio nuotrauka

„Nors jau dabar Lietuvoje yra didelių socialinių problemų: žmonės emigruoja, žudosi, išplitęs alkoholizmas, bus dar blogiau, jei nepasirūpinsime vaikais, kurie kenčia nuo smurto ar yra uždaryti globos institucijose. Reikia kuo skubiau išjudinti vaikų globos sistemos pertvarką“, – sakė „Lietuvos žinioms“ Vilniaus universiteto (VU) socialinės politikos magistrė Mariana Sutkienė.

Šiai temai skirtas ir neseniai VU Filosofijojos fakultete Socialinio darbo katedroje apgintas M. Sutkienės magistro darbas „Vaikų globos sistemos pertvarka Lietuvoje institucionalizmo požiūriu“. Darbo vadovė – doc. Eglė Šumskienė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2015 metų pabaigoje Lietuvos globos institucijose augo 3275 vaikai, t.y. 35,5 proc. visų be tėvų globos likusių vaikų. Šis skaičius, pasak tyrėjos, pastaraisiais metais mažėjo, tačiau ne dėl įvaikinimo ar globos šeimose, o dėl emigracijos ir demografijos. Kitas dalykas – kai kuriose savivaldybėse vaikų ilgai nepaima iš šeimų. Delsiama, kol atsitinka kas nors tragiško. Savivaldybėms svarbu gera statistika, kad vaikų globos įstaigose mažėtų. Nors jie lieka namuose su tėvais, kurie girtauja ir smurtauja.

Butaforinės virtuvėlės

„Dažnai sakoma, kad vaikų globos namai – sovietmečio palikimas, bet iš tikrųjų jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug padaryta, kad ši sistema dar labiau sustiprėtų. Nemėginta jos kaip nors iš esmės pakeisti. Pavyzdžiui, skatinti globą šeimose arba įvaikinimą, – sakė 31 metų socialinės politikos specialistė. – Investuota daug lėšų į institucijų infrastruktūrą, remontą, renovaciją, ir dabar globos namai išoriškai daug gražesni nei kai kurie butai daugiabučiuose ar nekūrenama troba. Kita vertus, daug didelių globos namų buvo suskirstyti grupelėmis po 12 vaikų. Jiems įkurtos virtuvėlės, ir tarsi pasakyta, kad vaikams yra gerai globos namuose. Gražus pastatas, vaikai gyvena mažomis grupėmis, turi savo virtuvėles. Nors iš tikrųjų tos virtuvėlės butaforinės, dažnu atveju vaikai vis tiek eina valgyti į valgyklą, ir viskas jiems yra paduota.“

Pernai M. Sutkienė atliko du tyrimus. Per kokybinį tyrimą kalbinti su pertvarka susiję ekspertai Vilniuje ir kitose savivaldybėse. Per kiekybinį tyrimą išsiųstos anketos globos įstaigose dirbantiems specialistams ir savivaldybių vaiko teisių skyrių vedėjams. Analizuota, kaip vaikų globos sistemos pertvarką įgyvendina už ją atsakingos institucijos, daug metų dirbančios šioje srityje ir nieko iš esmės nekeitusios.

Lietuvoje iš viso yra apie 100 vaikų globos įstaigų. Tyrimams pasirinktos tos savivaldybės, kurios įtrauktos į pertvarką. Numatyta, kad iki 2020 metų turi persitvarkyti 19 globos institucijų įvairiose savivaldybėse, tarp jų – visi kūdikių namai ir šiek tiek globos įstaigų vaikams su negalia.

VU absolventė Mariana Sutkienė gilinosi į vaiko teisę gyventi šeimoje ir vaikų globos sistemos pertvarką Lietuvoje/Romo Jurgaičio nuotrauka

Kaip patikslino tyrėja, apie perėjimą nuo institucinės vaikų globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų paskelbta 2014 metais, tačiau konkrečių veiksmų imtasi nuo 2016 metų. Prieš pradėdama tyrimus VU absolventė tikėjosi, kad žmonės, dirbantys globos namuose, įtrauktuose į pertvarkos planą, žinos, ką turi daryti iki 2020 metų, tačiau paaiškėjo, kad likus iš esmės trejiems metams, kai globos namai turi būti jau pertvarkyti, juose dirbantys specialistai vis dar nelabai orientuojasi, kas jų laukia.

„Vienas ekspertas atstovavo globos namams, kurie jau atseit persitvarkę, – pasakojo M. Sutkienė. – Buvo liūdna klausytis, kaip suvokiama pertvarka. Dėl kilusio skandalo globos namams teko persitvarkyti skubos tvarka ir jie tiesiog perkėlė vaikus iš didžiulio pastato į mažesnes erdves, išsinuomotus kelis butus ar namukus. Tai nėra pertvarka, nors taip kalbėjo ir tos savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas.“

Ne vienintelė išeitis

Tačiau padėtis įvairiose savivaldybėse skiriasi. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybėje, pasak tyrėjos, yra globos namų, kurie veikia mažesnėse erdvėse, ir nors vaikai gyvena institucijose, jų tėvai gali juos lankyti, dirba socialiniai darbuotojai ir psichologai, kad palaikytų tėvų ir vaikų ryšį. Kita vertus, vaikams ieškoma globėjų, kad atvykę į globos įstaigą joje neužsibūtų. Jau yra ir budinčių globėjų, galinčių bet kuriuo paros metu priimti vaiką, patekusį į krizinę situaciją.

„Svarbu dirbti keliomis kryptimis. Lietuvoje ilgai manyta, kad paimti vaiką iš šeimos ir apgyvendinti globos namuose – tarsi jau ir problemos sprendimas, – kalbėjo socialinės politikos specialistė. – Globos įstaigos tvarkosi savo teritorijoje organizuodamos vaikų gyvenimą. Jos ir neprivalo siekti grąžinti vaiką į šeimą ar ieškoti jam globėjo. Nėra ir suinteresuotos, nes kiekvienas vaikas atneša tam tikrą sumą pinigų. Tuo turi rūpintis savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai. Jie turėtų organizuoti visą sistemą, ieškoti globėjų, rengti jų ir įtėvių mokymus.“

Tačiau iki šiol Lietuvoje, pasak M. Sutkienės, globos įstaigos kartais stabdo globos ir įvaikinimo procesą. Vaikai ilgai užsibūna institucijose dėl biurokratijos. Pavyzdžiui, 2012 metų vaiko teisių kontrolieriaus ataskaitoje nemažai rašoma apie šią problemą, nes iki tam tikro amžiaus vaikus dar nori globoti ar įsivaikinti, o ūgtelėjusių paprastai nenori potencialūs įtėviai ar globėjai.

„Ciniškai skamba, kai sakoma, kad didelių vaikų niekas nenori imti, ir globėjų nėra, vienintelė išeitis – globos namai. Taip, vienintelė išeitis, jeigu sukuriame tokią situaciją, užkertame kelią vaikeliui kuo anksčiau patekti į globėjų šeimą, – sakė tyrėja. – Tačiau anksčiau globos namai atrodė tarsi norma ir buvo sunku įtikinti, kad gali būti kitų alternatyvų. Dabar atsiranda vis daugiau kitaip mąstančių žmonių, kurie domisi vaiko teisėmis ir kuriems tikrai rūpi, kad Lietuvoje vaikai gyventų geriau.“

„Niekas nenori globoti“

Vilniuje yra apie dešimt profesionalių globėjų šeimų. Neseniai „SOS vaikų kaimas“ vėl rinko naują profesionalių globėjų grupę, kad parengtų priimti vaikus. M. Sutkienė įsitikinusi, kad Lietuvoje yra daug tokių šeimų, kurios priimtų vaikus tam tikram laikotarpiui, tačiau reikėtų, be specialių mokymų, dar apibrėžti, kokia bus tų šeimų atsakomybė ir socialinės garantijos. Lietuvoje iki šiol profesionalūs globėjai neįteisinti. Daug kartų svarstyta, bet sprendimas vis atmetamas baiminantis, kad neva iš vaikų bus daromas verslas, nes profesionalus globėjas gautų tam tikrą atlyginimą.

Vilniaus socialinio klubo įkurtoje futbolo mokykloje./Vilniaus socialinio klubo archyvo nuotrauka

„Nuo sausio 1 dienos į kūdikių namus gali patekti tik tie vaikeliai, kurie turi tam tikrų, aiškiai nustatytų sveikatos problemų, nes kūdikių namai priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai. Tačiau atsitinka taip, kad net sveikas vaikas iki trejų metų patenka į tokią medicinos įstaigą, nes juk reikia kur nors jį priglausti. Šiuo atveju profesionalūs globėjai galėtų būti tarpinė stotelė, kol vaikeliui bus surasti globėjai arba įtėviai. Nustatyta, kad po daugiau kaip trijų mėnesių, praleistų kūdikių namuose,vaikui atsiranda tam tikrų raidos sutrikimų. Žinoma, vėliau viskas gali susitvarkyti, jei atsiranda globėjai ar įtėviai, kurie priima, myli vaikelį ir labai stengiasi dėl jo. Bet gal geriau viso to išvengti?!“ – kalbėjo tyrėja.

M. Sutkienė šiuo atveju įžvelgia ir manipuliacijų. Kai kurios savivaldybės dabar klausia, kur dėti be tėvų globos likusius vaikus iki trejų metų, nors iš tikrųjų turėjo laiko pasiruošti: rasti globėjų, išmokyti juos. Tačiau bendraujant su savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriais, dažna frazė: „Pas mus globėjų nėra, dalijome lankstinukus, bet vis tiek niekas nenori globoti“.

Tokie žodžiai, pasak tyrėjos, parodo darbo bendruomenėje trūkumą, nes neužtenka dalyti lankstinukus, reikia bendrauti su žmonėmis, kad būtų galima juos paskatinti globoti. Tai stengiasi daryti nevyriausybinės organizacijos. Rengia įvairius susitikimus, pasakoja, kas yra globa, kokios globėjų garantijos, suteikia žmonėms kuo daugiau informacijos, kad atsirastų suvokimas, jog to tikrai reikia.

„Didelė problema Lietuvoje – požiūris į vaikus su negalia. Tik tokius vaikus iš Lietuvos gali įvaikinti užsieniečiai, nes lietuviai jų nenori nei globoti, nei įvaikinti, – pasakojo socialinės politikos specialistė. – Užsieniečiai išdrįsta. Viename Amerikos nevyriausybinės organizacijos tinklapyje mačiau, kaip reklamuojami mūsų vaikai su negalia. Aprašomi, kokie jie yra, įdėtos nuotraukos, ir galima iš karto paaukoti jų įvaikinimui, nes tas procesas dar ir brangus. Žmonės skiria paramą, kad padėtų potencialiems įtėviams įsivaikinti ir atsivežti vaikus į Ameriką. Toks yra pilietinės visuomenės reiškinys.“

Gerbiami, mylimi, girdimi

Prieš aštuonerius metus M. Sutkienė rašė bakalauro darbą apie vaiko teisę gyventi šeimoje. Darbui vadovavo prof. Dainius Pūras. Apie vaikų globos sistemos pertvarką Lietuvoje dar nebuvo kalbama. Tačiau 1995 metais mūsų šalis ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Joje įrašyta nuostata, kad tik šeimoje – biologinėje, globėjo ar įtėvio – galima visavertiška vaiko raida.

„Praėjo daugiau kaip 20 metų, tačiau Lietuvoje labai mažai padaryta, kad vaikas galėtų augti šeimoje, – kalbėjo tyrėja. – Skaudu, kai net politikai pasako, kad tarsi galima mušti vaikus. Svarstoma, kada tikrai vaiką reikia paimti iš šeimos, į kokį smurtą reaguoti. Jei pliaukštelėjo vaikui – ar tai jau smurtas?! Norvegijoje būtų smurtas. Tėvai taip lengvai neišsisuktų.“

M. Sutkienė neseniai lankėsi Norvegijoje. Pasak jos, malonumas būti tokioje visuomenėje, kurioje niekas neužriks ant vaiko, jam netrenks. Ir kai Lietuvoje mato mamas, kurios šiurkščiai elgiasi su savo vaikais, visada jaučia pareigą įsikišti. Nors pagrindo tarsi nėra – mūsų visuomenėje dar nėra norma nemušti vaikų, gerbti juos. Nors kiekvienam žmogui, taip pat ir vaikui, reikia, kad būtų gerbiamas, mylimas, girdimas.

. . .

Trumpai

Mariana Sutkienė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute baigė bakalauro studijas. Dar studijuodama dirbo savanore nevyriausybinėse organizacijose. Per vaiko priežiūros atostogas susidomėjo vaikų globos sistemos pertvarka Lietuvoje ir stodama į magistrantūrą VU Filosofijos fakultete jau tiksliai žinojo savo darbo temą. Šioje srityje planuoja tęsti ir doktorantūros studijas. VU absolventė dabar dirba nevyriausybinėje organizacijoje „Vilniaus socialinis klubas“ (Vilnius social club), įkūrusioje futbolo mokyklą sunkumų patiriantiems vaikams ir jaunuoliams. Augina dvi dukras.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"