TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Vakarų civilizacijos šaknų link

2015 07 03 8:00
Mergina žvelgia į senovės graikų antkapius.  AFP/Scanpix nuotrauka

Klasikinės filologijos studijos tikrai nereiškia lotynų ir senovės graikų kalbų gramatikų „kalimo“, patikina pašnekovai – seniausio Lietuvos universiteto docentas, doktorantė bei bakalauro studijų absolventas. Visgi disciplinos jos išmoko, taip pat kaip ir išugdo poreikį žvelgti giliau, aiškintis esmę. 

Nors gali atrodyti, kad mirusios kultūros, kurios palikuonys esame, tyrinėjimas labai nepraktiškas, iš tiesų, kaip įrodo „klasikai“, yra visiškai priešingai. Žmogus, išmokęs senovės graikų gramatiką, daugelį kitų dalykų įsisavins be vargo. Tai liudija sėkmingos Vilniaus universiteto (VU) klasikinės filologijos studijų absolventų karjeros.

Daugiau nei filologija

„Tai yra viso graikų ir romėnų pasaulio, kuris padėjo pagrindus mūsų moderniai civilizacijai, tyrimas“, – studijas apibūdina doc. Vytautas Ališauskas, dėstantis senąją graikų literatūrą bakalaurantams, taip pat supažindinantis su senąja graikų civilizacija ir kitus VU studentus. Jis pažymi, kad klasikinė filologija aprėpia platų disciplinų lauką: filosofiją, literatūrą, istoriją, menus. Lotynų ir senovės graikų kalbos gali būti tyrimo objektu, tačiau labiausiai jos tarnauja kaip įrankis antikiniam pasauliui pažinti. „Kuo geriau jas išmoksti, tuo lengviau tą pasaulį pažinti, – sako dėstytojas, atkreipdamas dėmesį, jog ypač lotynų kalba yra tvirtas pagrindas tolimesnėms kitų kalbų studijoms. – Jeigu perkandi lotynų kalbą, jokių paslapčių kitose indoeuropiečių kalbų gramatikose nebelieka“. Ambasadoriumi prie Šventojo Sosto buvęs V. Ališauskas pasakoja, jog italų kalboje jam nepavykę rasti žodžių, išskyrus moderniuosius, kurie nebūtų kilę iš lotynų kalbos. Pastarojoje šaknijasi ir kitos romanų kalbos – ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų.

Vakarų Europoje ne tik lotynų, bet ir senovės graikų kalbos ik šių dienų išlieka populiarios gimnazijose. Pavyzdžiui, itališkame klasikiniame licėjuje mokiniai įgyja senųjų kalbų pagrindus ir į universitetus ateina jau pramokę. Deja, Lietuvoje lotynų kalbos mokoma nedaugelyje mokyklų, todėl VU studentai pradeda nuo nulio. Docentas nuramina, kad šis faktas būsimų studentų gąsdinti neturėtų, jei jie nusiteikę sistemiškai dirbti: „Reikia nebijoti nuotykio, kad jau pirmą semestrą reikės perorganizuoti savo gyvenimą, įveikti mokyklinį chaotiškumą“. Pirmus metus, po kurių studijos tampa lengvesnės, tenka mokytis klasikine prasme – kai ką „iškalti“, išsiaiškinti iki galo. „Net didžiausi padraikos įgauna vieną esmingą, šiais laikais nemadingą bruožą – discipliną“, – teigia dėstytojas.

Susidūrimas su šiandienos problemų šaknimis

Pasak V. Ališausko, klasikai yra net modernesni už naujųjų mokslų studentus savo kritiškumu: „Jie kritiški griežtąja gebėjimo vertinti, o ne tiesiog kritikavimo prasme. Kai skaitai tekstą, turi pasakyti, ką šitie sakiniai reiškia. Kai žiūri į artefaktus, turi suprasti, kur jie naudojami. Studijos reikalauja tikslumo – nuolat priimi konkrečius sprendimus. Kita vertus, jei esi nuoseklus ir atsakingas studentas, tavo akiratis tampa labai platus“. Klasikinė filologija išskirtinai reikalauja įsišaknyti tradicijoje, išmanyti esminius Vakarų civilizacijos pamatus, tačiau tuo pačiu leidžia gerai suprasti šiandieninę tikrovę. „Demokratijos pranašumai ir trūkumai V a. pr. Kr. buvo išnarstyti taip pat, kaip šiandien išanalizuoja politologai, tik jie daro tai įmantresne, sunkiau suprantama kalba“ – sako docentas.

Doc. Vytautas Ališauskas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Antikinės patirties permąstymas, anot jo, leidžia pamatyti, kaip užsimezgė pagrindinės mūsų pasaulio problemos: „Dažnai paskęstame reliatyvizmo ir skepticizmo mitologijoje, bet gilindamiesi į sofistų palikimą pamatome, kad ir reliatyvizmas, ir skepticizmas atsiranda Antikoje. Šiais laikais teisininkai diskutuoja, ar egzistuoja teisingumas kaip toks, ar jį nustato įstatymai. Šitas debatas kilo ne prieš šimtą ir net ne prieš tūkstantį metų. Ji prasideda pirmojoje Platono „Valstybės“ knygoje“. Klasikinės filologijos katedros doktorantė Raminta Važgėlaitė taip pat pažymi, jog studijos leidžia pačiam užčiuopti klausimų ištakas: „Didžiausia studijų vertė – ne tos dvi kalbos, kurios, žinoma, atveria kelią prie senųjų tekstų, kultūrinių kontekstų. Svarbiausia – giluminis humanitarinis išsilavinimas, tvirtas žinojimas, iš ko kyla vienas ar kitas dalykas. Nereikia pasikliauti vertėjo ar interpretatoriaus kompetencija, nusileidi tiesiai prie dalykų šaknų“.

Sėkmingi daugelyje sričių

Šiandien dažnai kalbama apie tai, kokius šiuolaikinės visuomenės interesus studijų programos leidžia atitikti. V. Ališauskas teigia, kad klasikinės filologijos naudą geriausiai iliustruoja absolventų sėkmės istorijos tokiose srityse kaip diplomatija, reklamos verslas, muzika, kinas, filosofija. Pasak jo, išugdomi ypatingi analitiniai, interpretaciniai gebėjimai: „Dažnai reikia suvokti tekstą, kuris yra fiziškai sugadintas – trūksta fragmentų. Taip pat interpretuojant svarbu įveikti milžinišką komentarų masyvą. Platono tekstai komentuojami daugiau kaip du tūkstančius metų. Jeigu nori apie juos pasakyti kažką daugiau nei lemenimas – turi drąsiai pasižiūrėti visiškai nauju žvilgsniu“.

Klasikinių studijų išugdytas žmogus, pasak V. Ališausko, niekuomet neapsigaus žiūrėdamas reklamą ar klausydamas politiko demagogijos. Jam antrina ir komunikacijos konsultantu dirbantis, praėjusią savaitę bakalauro diplomą gavęs Tomas Riklius. Jį žavi, kad studijose įgavo platų humanitarinį profilį: „Filologija neleidžia žiūrėti paviršutiniškai į bet kokį dalyką, visada ieškai gilesnės prasmės, „kabliuko“. Gebi analizuoti, įžvelgti tai, kas paslėpta, nepriimi vien tiesiogiai“.

Jis pasakoja, kad nuo pirmo kurso su bendramoksliais sulaukdavę klausimo, ką veiks baigę universitetą. Galų galę jie sukūrė šabloninį atsakymą, kad nereikėtų kiekvieną kartą sukti galvos. Jis skambėjo šitaip: „Aistė Smilgevičiūtė yra klasikė, taip pat ir Mantas Adomėnas“. Tomas pastebi, kad nemaža dalis studentų nori likti akademiniame pasaulyje, nes klasikų bendruomenė maža, joje reikalinga kaita, tačiau apskritai absolventai gali rinktis bet kurią profesiją socialinėje ar humanitarinėje srityje. R. Važgėlaitė pasakoja, jog jos kurso draugai iš klasikinės filologijos bakalauro studijų pasuko įvairiausiais keliais ir jiems puikiai sekasi. Vienas groja vilniečių roko grupėje „Garbanotas bosistas“, kita dirba žurnalo „Elle“ mados konsultante Švedijoje, trečia tęsia akademinę karjerą Oksfordo universitete.

Niekas nesakė, kad bus lengva

Pati Raminta šiuo metu rašo disertaciją iš Platono dialogų: „Visi žinome, jog Platonas rašė filosofinius tekstus. Tačiau juose kalba asmenybės, pokalbiai vyksta tam tikrose vietose, staiga išlenda ironija, įrodytas teiginys po trijų puslapių apverčiamas, paneigiamas, pasirodo, kad tai buvo vien juokas. Ar taip elgiasi filosofinis tekstas? Ar jis su mumis žaidžia? Esame įpratę prie I. Kanto, M. Heideggerio traktatų, kur viskas struktūruota. Platonas rašo dialogus ir dėl to atsiranda vietos man, literatūros tyrinėtojai, žvelgti, kaip sąveikauja filosofijos ir literatūros laukas“.

Raminta Važgėlaitė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Dešimtoje klasėje R. Važgėlaitė daugybę kartų skaitė Platono olos alegoriją, kuri ją sužavėjo. Ji suprato, kad klasikinės studijos – fundamentalus išsilavinimas. Baigusi mokyklą dar svarstė apie žurnalistiką, tačiau aplinkybės nulėmė klasikinės filologijos pasirinkimą. Visgi su žiniasklaida Ramintai tenka susidurti, ji dirba VU, komunikacijos srityje. „Per paskutinius šešerius metus fakultete įvyko daugybė teigiamų pokyčių – auditorijos atnaujintos, nuolat rūpinamasi naujausia moksline literatūra. Tačiau man įstojus viskas atrodė dar kiek kitaip. Pirmas įspūdis buvo kraupus, – studijų pradžią prisimena mergina. – Beveik visus metus teko praleisti toje pačioje neremontuotoje auditorijoje, kurios sienos paveiktos pelėsio, langai kiauroki. Per įvadą į klasikinę filologiją dėstytoja parekomendavo atsinešti pirštines su nupjautais galais. Dar pridūrė, kad galime nueiti pavalgyti į „morgą“. Tai yra VU centrinių rūmų kavinė, tačiau tuo metu docentės pasakymai išgąsdino“.

Pasak R. Važgėlaitės, pirmieji studentiški žingsniai įdomūs, tačiau nelengvi dėl to, kad dvi naujas kalbas pradedi mokytis iš karto, graikų raštas kitoks nei mūsų ir pan. T. Riklius pasakoja, kad „klasikų“ devizą – „niekas nesakė, kad bus lengva“, jį iš dėstytojų sužinoję per pačią pirmą paskaitą. Ši frazė – žymios britų roko grupės „Coldplay“ dainos pavadinimas. Vėliau studentai ją adresuodavę vieni kitiems, jei kas imdavo skųstis. „Sizifų akmenimis mūsų nespaudė, bet reikėjo išmokti iki tol nematytus dalykus, pavyzdžiui, skaityti graikų kalba. Tai užtrunka beveik pusmetį. Dėl to reikalingas užsispyrimas“, – dėsto pašnekovas.

Žingeidumas – būtinas

Be užsispyrimo, anot T. Rikliaus, klasikinių studijų imtis norintiems reikalingas užsidegimas ir žingeidumas. Pats didžiąją dalį gyvenimo teisę studijuoti ketinęs, kodeksus beveik mintinai mokėjęs vaikinas tėvų nusivylimui persigalvojo – suprato, kad nenorės dirbti rutininio darbo. Jau baigiant mokyklą jis svarstė apie dvi specialybes – leidybą ir klasikinę filologiją, o pastarąją pasirinko dėl entuziazmo, kurį patyrė besidomėdamas – per atvirų durų dienas universitete, studijų mugę parodų centre „Litexpo“ etc. Tiesa, antikinis pasaulis Tomui nebuvo visiškai nepažįstamas: ne vienerius metus jis skynė laurus moksleivių respublikinėse Lotynų kalbos ir Antikos kultūros olimpiadose, dar būdamas trylikos perskaitė Ovidijaus „Metamorfozes“. Nuo vaikystės jam patiko senovės istorija ir ypač jos architektūrinis paveldas – įvairūs paminklai, šventyklos Graikijoje, piramidės Egipte.

Tomas Riklius / Romos Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gavęs progą bakalauro studijų metais išvykti į Briuselį pagal mainų programą, T. Riklius suprato, jog Vilniuje studijos pakankamai aukšto lygio. Be to, pasak jo, klasikinės studijos Lietuvoje išskirtinės savo plačiu profiliu, kuomet konkrečiau specializuojiesi atlikdamas savarankiškus darbus. Užsienio universitetuose populiaru skaidyti šią discipliną į archajinio ar helenistinio laikotarpio, vien Romos ar vien Graikijos tyrinėjimus. „Čia studijos patraukia tuo, kad nuolat gali rinktis. Nėra rutiniškumo. Studijuojame ir romėnų, graikų teisę, istoriją, numizmatiką, literatūrą atkreipiame dėmesį į socialinį kontekstą, geografiją“, – pasakoja Tomas.

It antra šeima

„Mažas skaičius studentų sukurią senovinį akademijos modelį, kai dėstytojai gali dirbti su kiekvienu beveik individualiai. Visi gauname galimybę paskaityti tekstą, nes studijų pagrindas – vertimas. Paskaitos yra kaip seminarai, kur ateini namie jau pasiruošęs, aiškiniesi, kaip pavyko. Vyksta bendras darbas. Dėstytojas – vedlys, o ne ant pakilos stovintis autoritetas“, – apie darbą studijuojat klasikinę filologiją pasakoja Tomas, kurio kursą sudarė dešimt žmonių. Vaikinas atkreipia dėmesį, kad vyresniokai visuomet stengiasi bendrauti su pirmakursiais, tarp studentų kartų santykiai geri. Ryšiai išlieka ir pabaigus studijas – studijuojančius bei absolventus jungia „Klasikų asociacija“. Jos valdybos narė R. Važgėlaitė pažymi, kad „klasikai“ ne tik buriasi drauge, bet ir skiria dėmesį mokiniams per olimpiadas, Antikos žinių, recenzijų konkursus, dargi plečia studentų studijų lauką. Pastariesiems taip pat organizuojami konkursai, vasaros stovyklos.

Pasak Ramintos, griežta skirtis tarp dėstytojų ir studentų nusitrina dėl to, kad didžioji dalis paskaitų – seminarinio tipo, kiekvieno studento žodis yra girdimas. Šeimyniška atmosfera kuriasi ir po akademinių užsiėmimų – per „Klasikų asociacijos“ veiklas, kasmetines doc. Audronės Kučinskienės organizuojamas keliones į antikines vietas – Siciliją, Romą, Graikiją, Pietų Prancūziją. „Neakademinėje aplinkoje užsiimdamas klasikiniais dalykais, labai suartėji su dėstytojais. Klasikinės studijos dovanoja antrą šeimą“, – teigia doktorantė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"