TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Valdovų vardų rašymas: pirmenybė teiktina tradicijai

2014 06 20 11:30
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vyriausioji specialistė Aistė Pangonytė Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Vakar buvo karūnuotas naujas Ispanijos karalius Pilypas VI. Lietuvos žiniasklaidoje jo vardo formos įvairuoja. Kaip rašome ar turėtume rašyti kitų šalių dinastijų valdovų vardus ir ar ši tradicija keičiasi, portalas lzinios.lt kalbėjosi su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Bendrojo skyriaus vyriausiąja specialiste Aiste Pangonyte.

- Kokia yra Lietuvoje susiklosčiusi tradicija rašyti Europos ir tolimesnių kraštų dinastijų valdovų vardus? Kada vardai lietuvinami, kada - ne?

- Valdovų vardai paprastai lietuvinami. Tiek artimesnių kraštų, tiek tolimesnių, tiek seniausių laikų, tiek dabartinių. Tačiau vardų lietuvinimo laipsnis gali būti skirtingas.

Vieni vardai, paprastai tolimesnių kraštų valdovų vardai, adaptuojami (lietuvinami užrašant pagal tarimą ir pagal tam tikras taisykles jiems pridedamos arba nepridedamos lietuviškos linksnių galūnės, taip rašomas, pavyzdžiui, dabartinio Japonijos imperatoriaus vardas Akihito), kiti – būtent Europos valstybių valdovų vardai – vartojami tradicinėmis lietuvių kalboje vardų formomis. Dažniausiai, jeigu ne visada, tai krikščioniški vardai, per ilgą krikščionybės gyvavimo istoriją įgiję savitas formas įvairiose Europos tautų kalbose. Pavyzdys - Burbonų dinastijos valdovų vardai: Henrikas IV, Liudvikas XIV, Karolis X, Liudvikas Pilypas – šie Prancūzijos valdovai ir Ispanijos – Pilypas V (ispaniškos šakos pradininkas), Liudvikas I, Ferdinandas VI, Alfonsas XII... Ką tik iš tėvo Jono Karolio Ispanijos karūną perėmė Pilypas VI.

Ispanų kalba Pilypas – Felipe, prancūzų – Philippe, anglų – Philip. Pagal kilmę tai sulotynintas graikiškas vardas Philippus (gr. philippos „mylintis arklius“). Tai, kad į lietuvių kalbą vardas pateko labai seniai, rodo pakeistas originalo priebalsis – lietuvių kalboje tokių garsų kaip f, ch, h nebuvo, todėl skolinantis žodžius jie buvo keičiami artimais lietuviškais priebalsiais arba praleidžiami. Tinka prisiminti ir popiežiaus pasirinktą vardą Pranciškus (iš lot. Franciscus), kuris kitomis kalbomis skamba taip: angl. Francis, pranc. François, isp. Francisco, vok. Franz, lenk. Franciszek).

Tradicinėms asmenvardžių ir vietovardžių formoms pirmenybė autentiškų ir adaptuotų (transkribuotų) atžvilgiu nustatyta bendruosiuose Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principuose (patvirtintuose VLKK 1997 m. nutarimu Nr. 60). Iš asmenvardžių nutarime paminėti Karolis Didysis ir Petras Pirmasis, taigi valdovų vardai. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek valdovų, tiek popiežių, vyskupų, vienuolių vardai paprastai yra krikštavardžiai, taigi, pirmine prasme – šventųjų vardai. Beje, nemažai karalių ir popiežių patys yra paskelbti šventaisiais.

- Kaip klostėsi krikštavardžių vartojimo tradicija Lietuvoje?

Ispanijos karalius Pilypas VI / AFP/Scanpix nuotrauka

- Krikštavardžių vartojimo Lietuvoje tradicijai bent 600 metų. Nesunku suprasti, kad vardai Lietuvą pasiekė ne sąrašo pavidalu ir buvo perimti nebūtinai iš šaltinio lotynų kalba. Kalbos istoriko akad. Zigmo Zinkevičiaus teigimu, ankstyvuoju metu iki ir po Lietuvos krikšto didelę įtaką turėjo slaviškas vardynas, krikštavardžiai atėjo iš rytų Bizantijos, kiti vėliau per lotynišką lenkų kalbos tradiciją. Pavyzdžiui, vardas Jonas gautas per lenkų kalbą, tačiau manoma, kad į Lietuvą jis pirma atėjo iš Rytų nuo Bizantijos per rytų slavus, Ivonas (jo vedinių gausu lietuvių pavardėse). Hebrajiškos kilmės vardas Jokūbas taip pat yra atėjęs ir per rytų slavus, fiksuotas tokiose pavardėse kaip Jokavonis, Jakavonis, bet išpopuliarėjo per lenkų kalbą gauta forma Jokūbas. Grįžtant prie karalių vardų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad anglų kalba šis vardas skamba James, taigi turime ir Karaliaus Jokūbo (ne Džeimso) Bibliją (garsusis Šventojo Rašto vertimas į anglų kalbą). Dar savitesnės yra šio vardo formos prancūzų kalba Jacques (sulietuvintai - Žakas), ispanų kalba Diego (sulietuvintai - Diegas). Taigi daugelis krikščioniškų vardų yra savaip prisitaikę prie įvairių kalbų gramatinių ir fonetinių ypatybių.

Dar vienas dalykas – šventųjų vardų vartojimas geografijos, topografijos, bažnyčių, universitetų, organizacijų ir kitokiuose pavadinimuose, net terminuose. Pavyzdžiui: Prano Juozapo Žemė (rus. Земля Франца-Иосифа, angl. Franz Josef Land; salynas), Šventojo Lauryno upė (angl. St Lawrence River, pranc. Rivière St-Laurent), Karalienės Marijos koledžas (angl. Queen Mary College), karalienės Onos stilius (angl. Queen Anne Style; interjero ir baldų stilius)...

Taigi krikščionių šventųjų, popiežių ir karalių vardus įprasta vartoti tradicinėmis, t. y. savitomis lietuvių kalboje formomis. Taip yra nuo seno, tiesa, viena kita vardo forma įvairavo. Pavyzdžiui, vadinamojoje bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“ vartojamas vardas Jonas Žiaurusis, vėliau įsivyravo Ivanas Rūstusis (tačiau visada Petras Pirmasis, ne Piotras...). Pastarąjį dešimtmetį informaciniuose pranešimuose pasitaiko valdovų vardų ir autentiškų, ir adaptuotų, ir tradicinių formų. Pirmenybė vis dėlto teiktina tradicinėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"