TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Veiduose - neįmintos mįslės ir žmonijos istorija

2011 11 23 7:00

Galima ginčytis, koks veidas yra labai gražus. Mokslininkai jau žino atsakymą. Pasirodo, vidutiniškas veidas. Tačiau Vilniaus universiteto (VU) profesorė antropologė Janina Tutkuvienė dar patikslina, kad ir gražiausias veidas ne kiekvienam bus patraukliausias.

Veiduose, kaip pasakojo VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. J.Tutkuvienė, užrašyta labai daug svarbios informacijos, tačiau mokslinėje erdvėje gana ilgai ir ypač po Antrojo pasaulinio karo galiojo tarsi nerašyta taisyklė, kad žmonių veidų tyrimai neleistini. Jų ypač stigo iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai pamažu vienas kitas drąsuolis ryžosi. Galiausiai pastarojo dešimtmečio ar net penkmečio rezultatas - tikras pliūpsnis šios srities tyrimų.

Gražu, nors netobula

VU Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkai kartu su Diuseldorfo Heinricho Heine's universiteto (Vokietija) ir Milano universiteto (Italija) tyrėjais beveik prieš dešimtmetį įsitraukė į projektus, skirtus žmonių veidų tyrimams. Sukaupta labai daug medžiagos, nors projektų tikslas iš pradžių buvo gana paprastas - sukurti kompiuterinę programą, galinčią iš veido vaizdo atpažinti vyrą ar moterį, vaiką ar suaugusį žmogų, taip pat nustatyti asmens amžių. Pavyzdžiui, programa, sugebanti atpažinti vaikiškus veidus, automatiškai juos blokuotų ir taip padėtų kovoti su vaikų pornografija internete. 

Veidų atpažinimo programų sukurta jau nemažai, tačiau tyrimai vyksta toliau, siekiant kuo didesnio tikslumo. Be to, mokslininkams kilo ir naujų idėjų. Pradėta žvelgti į veidus gana moderniu evoliucijos aspektu. Maždaug prieš penkerius-septynerius metus užsimota atsakyti, kodėl vis dėlto turime tokius veidus arba kodėl moterų ir vyrų veidai skiriasi, bei panašius klausimus.

Veidų evoliucijos tyrinėtojai išskiria pirmiausia tris dalykus: lytinius skirtumus, simetriškumą ir vidutiniškumą. Vyrams ir moterims būdingi skirtingi veido bruožai. Nors visi veidai yra truputėlį asimetriški, labai svarbu, kad ta asimetrija nebūtų didelė, t. y. dešinioji ir kairioji pusė maždaug atitiktų viena kitą. Ir galiausiai - ką reiškia veido vidutiniškumas? Prof. J.Tutkuvienė atkreipė dėmesį į britų tyrėjų atliktą darbą, kai iš 2 tūkst. 20-40 metų baltaodžių moterų nuotraukų kompiuterinėmis programomis gautas vadinamasis vidutinis veidas. Jis buvo nepaprastai tobulas, ypač taisyklingų bruožų ir priminė, beje, visiems labai gerai žinomą aktorę Sharon Stone. Tik priminė, nes šioks toks nukrypimas aktorės veidui suteikia nepakartojamo žavesio, o gautasis vidutinis veidas, nors be galo gražus, dvelkia šalčiu, neturi gyvybės. Kažin ar kam nors būtų labai patrauklus. Galima sakyti, populiacijoje tokio ir nepasitaiko.

Priešybės traukia

"Kiekvienas turime skirtingus bruožus, o dėl patrauklumo galima ginčytis, - juokėsi antropologė. - Štai ir atsiveria nauji, dar mažai tyrinėti klodai - kaip vertina vieni kitus labai skirtingų veido bruožų moterys ir vyrai. Tarkim, turintys didelę nosį ar mažą smakrą. Norėtųsi manyti, kad rinktųsi priešingą variantą, nes tada palikuoniui būtų geriausia. Jis kaip ir stengtųsi pagauti tą viduriuką." 

Per porą milijonų metų nusistovėjo toks populiacijos variantas, kad visų dabartinių žmonių veidai, galima sakyti, yra gražūs. Tie, kurie turėjo labai atgrasius veidus, jau kadaise, žmonijos priešistorėje, neišliko, nes atgrasūs bruožai dažniausiai ir buvo susiję dar su kitomis patologijomis, arba nepriimti visuomenės negalėjo pratęsti rūšies. 

Dabartinę populiaciją galima laikyti optimaliu evoliucijos produktu, tačiau vis tiek turime labai didelę veidų įvairovę. VU Medicinos fakulteto antropologams rūpėjo sužinoti, ar pasirenkant porą ir šiais laikais dar veikia evoliucijos mechanizmai, kai, pavyzdžiui, didžianosis būtinai renkasi mažanosę, o didžiasmakris - mažasmakrę, ir priešingai.

Prof. J.Tutkuvienės vadovaujami Morfologijos būrelio studentai atliko keletą tyrimų. Sukviesta jaunų merginų grupė buvo paprašyta įvertinti vyrų veidus nuotraukų rinkinyje, sudarytame atsižvelgiant į standartinius reikalavimus. Taip pat buvo sukaupti išsamūs ne tik vertinamų asmenų antropometriniai duomenys, t. y. nosies, lūpų, akių, veido atsikišimų ar kampų matmenys, bet ir vertinti atėjusių merginų veido parametrai. Tokiems tyrimams pačios nuotraukos kaip ir nereikia - kompiuterinė programa ištraukia suminę informaciją (suminius "veido vektorius") ir toliau ją apdoroja. Per eksperimentą gauti labai įdomūs rezultatai. Jie atskleidė, kaip tam tikro veido mergina vertina tam tikro veido vyrą, ir patvirtino, kad evoliuciniai veiksniai turi įtakos dar ir dabar. Pasirodo, asmuo, turintis kraštutinio dydžio (labai mažą arba labai didelį) veido bruožą, vertina kaip patrauklesnį priešingą kitos lyties variantą. Tarp vidutinius veido bruožus turinčių jaunų žmonių jokių ypatingesnių koreliacijų neaptikta. Matyt, jiems lemia visai kiti dalykai, pasirenkant, kas kam patrauklus. 

Taip pat pastebėta, kad gerokai dažniau kraštutinį bruožą turintis žmogus renkasi priešingą variantą, kai jis pateikiamas išgrynintas, t. y. iš veido bruožų atlasų nuo didžiausių iki mažiausių atitinkamose skalėse išrikiuotų, pavyzdžiui, nosies ar lūpų piešinių. Kai vertinami tam tikri bruožai nuotraukose, įsižiūrima į visą veidą ir smegenys tarsi skenuoja jo visumą. Tada ne vien iš nosies ar lūpų susikuriamas tam tikras vaizdas, o viskas sintetiškai priimama. Vadinamasis veidų atpažinimo centras smegenyse informaciją integruoja, apibendrina ir, "pasitaręs" su vadinamosiomis asociatyvinėmis zonomis, siunčia impulsus į kitas sritis. Jos dar "pagalvoja" ir tada jau duoda galutinį atsakymą: žmogus patinka ar ne.  

"Iš tikrųjų yra skirtumas, ir kartais labai nemažas, kas žmogui gražiausia (koks galėtų būti "idealas") ir kas - patraukliausia konkrečiai jam asmeniškai, - pabrėžė antropologė. - Kai tiriame veidus grožio aspektu, iš visų žinomų ar nežinomų veidų dažniausiai pasirenkamas kaip gražiausias tas, kuris yra taisyklingų bruožų, vidutiniškas veidas. Turėdami idealą, kurio norime siekti, lyg ir nesąmoningai ieškome būsimam palikuoniui optimalaus varianto."

Aišku, negalima sakyti, kad neturi įtakos ir kiti veiksniai. Šioje įdomioje ir daug klausimų keliančioje srityje VU Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkai jau pradeda bendradarbiauti ir su Gamtos fakulteto Neurobiologijos laboratorija, vadovaujama prof. Osvaldo Rukšėno, bei prof. Gintauto Valicko vadovaujama VU Bendrosios psichologijos katedra.

Patrauklus - nepatrauklus

"Atrodytų, šiais laikais žmogus turėtų būti jau seniai nutolęs nuo biologinių mechanizmų, ir porą renkasi išvis ne pagal tuos kriterijus. Pagal tuos, gerbiamieji, pagal tuos! - juokėsi antropologė. - Jau yra mokslinių darbų, atskleidžiančių galimas sąsajas."

Vieną šios krypties eksperimentą prieš porą metų pradėjo ir prof. J.Tutkuvienė su kolege doc. Renata Rizgeliene. Po griežtos atrankos grupė jaunų merginų buvo tiriamos esant skirtingai menstruacijų fazei: ciklo pradžioje, per ovuliaciją ir ciklo pabaigoje. Jau ištirta daugiau nei 50 merginų, tačiau tyrimas tęsiamas toliau, bendradarbiaujant su minėtais mokslininkais. Merginos vertina jaunų vyrų veidus atsitiktine tvarka iš duomenų bazės nuotraukų rinkinio ir yra, pasak tyrėjų, gana išrankios. Vadinamojoje Likerto skalėje nuo vieneto (labai nepatrauklus) iki septyneto (labai patrauklus) jos vyrus vertina maždaug 2,6 balo. Per ovuliaciją visi vyrai "pagražėja", ir vertinimo vidurkis pakyla iki 3,8 balo, tačiau ciklo pabaigoje vėl smunka. 

"Kokia šio tyrimo filosofija? - retoriškai klausė mokslininkė. - Koreliacija su hormonais. Kitaip sakant, per ovuliacijos vidurį ne tik Džeimsas Bondas, kaip kartais juokauju, turi galimybę patikti. Veikia lytiniai hormonai ir merginos pasidaro "sukalbamesnės", tiesiog teigiamiau vertina. Be to, reikia pabrėžti, kad tiriamos  merginos visus kartus vertino tuos pačius vyrus, t.y. tos pačios duomenų bazės veidus."

Pasaulyje taip pat yra atlikta tyrimų, kaip įvairaus amžiaus moterys vertina vyrų veidus. Pasirodo, vyresnės moterys darosi ne tokios griežtos kaip jaunos merginos. Ko gero, truputį vyresnėms galioja jau kiti kriterijai. Pasak prof. J.Tutkuvienės, amžius lemia didesnius reikalavimus jau ne biologinėje plotmėje. Tada labiau atsižvelgiama į charakterį ir koks apskritai vyras bus šeimoje. Dvidešimtmetės apie tokius veiksnius per daug negalvoja, todėl ir buvo pasirinktos tirti ne vyresnės kaip 25 metų merginos. Žinoma, sudarant porą gali nusverti visai kiti dalykai nei veido patrauklumas, tačiau daugeliu atvejų, kaip tikino antropologė, lemia vis dėlto biologiniai mechanizmai. 

Graži ir kvaila?

"Kodėl per visą evoliuciją taip susiklostė, kad mums gražus vidutinis veidas? Galima sakyti, kad veide labiausiai atsiskleidžia viso mūsų organizmo embriogenezė, t.y. raida nuo gemalo iki vaisiaus, - aiškino antropologė. - Kai iš kelių ląstelių pradeda formuotis gemalas, po to - vaisius, galva sudaro didžiausią dalį organizmo. Iš pradžių - daugiau negu pusę, vėliau - pusę, o gimstant kūdikiui - ketvirtadalį kūno. Jau suaugusio žmogaus galva sudaro aštuntadalį kūno. Kitaip sakant, nuo pat pradžios galva, veido sritis labai stipriai susijusi su visų kitų sistemų, organų raida. Jau seniai pastebėta, kad labai negražūs, displastiški, neproporcingi veidai pasitaiko kartu su kitomis labai rimtomis patologijomis." 

Šia kryptimi daug dirba genetikai. Yra net kuriamos tokios programos, kad gydytojai galėtų tarsi kokiu kišeniniu kompiuteriu skenuoti veidus ir prietaisas pateiktų atsakymą, kad yra, pavyzdžiui, displazija arba net su kokiu įgimtu sindromu ar liga ji gali sietis. Kuriamos kompiuterinės programos sugeba atpažinti tam tikro genetinio sindromo išraišką veide, tačiau kol kas turi nemažą paklaidą. Žmogaus akis ir taip mato, kai yra veido disproporcija ar displazija. O gydytojai, žvelgdami į tokį veidą, mato galimas sąsajas su tam tikru sindromu.

Žmogaus organizme viskas yra susiję. Dažnai apie moteris mėgstama sakyti: jei tik graži, tai ir kvaila. Biologiniu požiūriu, pasak prof. J.Tutkuvienės, viskas gali būti atvirkščiai. Gražus žmogus, tikėtina, turi daugiau galimybių būti kartu ir protingas, nes visa jo embriogenezė vyko sklandžiau, nebuvo jokių veiksnių, kurie sukeltų kokią nors disproporciją ar didžiulę asimetriją. Kita vertus, iki šiol nėra atsakymo, koks gi ryšys tarp veido bruožų ir žmogaus intelekto. Be to, kiekvienam patrauklus kitoks žmogus, o gražių veidų įvairovė pasaulyje be galo didelė.

"Galbūt graži moteris kartais būna kvaila, nes mano, kad jai užtenka grožio ir nieko daugiau daryti nereikia. "Kompiuterį" ji turi gerą, - šmaikštavo mokslininkė, - tačiau jis neinstaliuotas. Galimas dalykas, kad tas "kompiuteris" net labai aukštos kategorijos, tačiau niekada nebuvo įkrautas." 

Ne tokie vyriški

Yra nemažai tyrimų, rodančių tam tikras sąsajas su įgimtais, paveldėtais dalykais ir veidu. Pavyzdžiui, kai kurių chromosomų anomalijos labai dažnai siejasi, tarkim, su polinkiu į agresyvumą. Veide labai ryškiai atsispindi hormonų veikla. Visiems žinomi tipiški moteriški ir tipiški vyriški veidai. Sakykim, estrogenų išraiška  europiečių moterų veiduose - pirmiausia didesnės akys, aukštesnė kakta, didesnė viršutinė veido dalis ir gerokai žemesnė, mažesnė nei vyrų apatinė veido dalis, smulkesnis žandikaulis, didesnės lūpos. Jei moters veide dominuoja apatinė veido dalis ir ypač stambus žandikaulis, toks virilizuotas veidas dažnai būna susijęs su kai kuriais hormonų sutrikimais. 

"Vyrai paprastai kur kas palankiau vertina hiperbolizuotus estrogeninius moters veido bruožus. Moterų atveju sudėtingiau, - pasakojo prof. J.Tutkuvienė. - Kaip skelbia dar XIX amžiaus pabaigos studija, anksčiau kur kas palankiau buvo vertinami labiau androgenizuoti, vyriški veidai. Tie bruožai, kurie yra testosterono veiklos išraiška, labiau siejasi su jėga, gebėjimu rasti maisto ir apginti. Moderniais laikais, kai ne šios savybės yra svarbiausios, moterys nebevertina labai teigiamai ypač antrogenizuoto, muskulinizuoto veido."

VU Medicinos fakulteto mokslininkų atliktas tyrimas taip pat parodė, kad merginos ne taip dažnai vertina kaip itin patrauklius labai vyriškų bruožų veidus. Aišku, neigiamai vertinami ir labai feminizuoti vyrų veidai, tačiau nėra taip, pasak antropologės, kaip būtų galima tikėtis, vadovaujantis evoliucijos teorija: kuo veidas androgeniškesnis, tuo patrauklesnis moterims. Matyt, testosterono veiklos išraiška veide siejasi ir su vyro nepastovumu, kad jis gali būti ne toks prieraišus šeimoje, mažiau rūpintis palikuonimis. O mažiau androgenizuotas veidas kelia didesnį pasitikėjimą.

Pažįstama dar negimus

Visi turime įgimtą veidų atpažinimo centrą. Ypač įdomi, tačiau iki šiol dar mažai ištirta sritis, - kaip naujagimiai atpažįsta veidus. Yra tokia hipotezė, pasak prof. J.Tutkuvienės, kad naujagimis atpažįsta motinos veidą, nors jo, savaime suprantama, negalėjo tiesiogine to žodžio prasme matyti. Manoma, kad dar negimęs vaikas ne tik jaučia kiekvieną motinos hormoną, feromoną ir atpažįsta ją pirmiausia iš kvapo ar galbūt per savo ir motinos kūno veiklos sinchronizaciją viską jaučia kompleksiškai, bet taip pat jis gauna informaciją apie kiekvieną motinos organizmo plotelį ir, žinoma, veidą. 

"Gimęs vaikas jau žino, kaip atrodys jo mama. Vadinasi, jis gauna tą informaciją, tačiau dar neatskleista, kokiu būdu. Greičiausiai - per tam tikrus nervinius impulsus, mediatorius, kitas medžiagas", - kalbėjo prof. J.Tutkuvienė.

Atlikti tyrimai patvirtino, kad maži vaikai kur kas dažniau bijo vyrų, jei jie nėra iš namų aplinkos. Maloniau žiūri į tokius nepažįstamųjų veidus, kurie artimesni tos populiacijos vidurkiui, ir, žinoma, - į moterų veidus. Dar įdomiau, kad nė vienas vaikas nerėkia pamatęs susiraukšlėjusios senutės veidą. Tai vėlgi siejama su evoliucijos teorija. Kas per šimtus tūkstančių metų prižiūrėjo vaikus, kai vyrai klaidžiojo po miškus ir ieškojo maisto? 

"Gali būti, kad ir posakis: "Vaiką nužiūrės" nėra joks prietaras, tik moksliškai tai dar nepagrįsta. Vaiką, matyt, galima nužiūrėti, - spėja antropologė. - Tarkim, kai koks nors atgrasus žmogus lenda prie vaiko, jis gali patirti stresą, nebemiegoti ir nebevalgyti. Tačiau vaikas taip pat gali patirti stresą, jei jam pasirodys, kad vienas ar kitas veido bruožas yra nepriimtinas. Vyresniam žmogui tokio streso veidas niekada nesukels. Mažam vaikui, kuris yra visiškai bejėgis ir pats apsiginti negali, veido vaizdas daro didžiulį impulsą. Naujagimis turi įgimtą veidų atpažinimo centrą, o kūno formos suteikiamos gerokai vėliau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"