TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Vokietijos žurnalistas: už klimato kaitą atsakingos šalys nuo jos nukentės mažiausiai

2014 12 10 11:21
Reuters/Scanpix nuotrauka

Kauno technologijos universitete (KTU) viešėjęs vokiečių žurnalistas, knygų autorius, biologas  teigia, jog atėjo laikas pripažinti žmones pagrindine planetos veidą keičiančia jėga. „Šiandien 97 proc. visų Žemės gyvūnų biomasės sudaro žmonės ir jų auginami gyvūnai. Esame dominuojanti rūšis“, – gruodį KTU vykstančiame „Zooetikos“ paskaitų cikle teigė C. Schwaegerlis.

Provokuojančią antropoceno – periodo, kai žmogaus veikla tampa esmine planetoje vykstančių pokyčių priežastimi – idėją pristatęs vokiečių autorius siūlo susirūpinti žinutėmis, kurias siunčiame į ateitį.

- Kaip susidomėjote antropoceno idėja?

- Nuo 1990-ųjų dirbau žurnalistu: rašiau aplinkosaugos, politikos, mokslo temomis. Keliavau į Amazonės ir Indonezijos džiungles, nardžiau prie Koralinio rifo – mačiau ir turtingą, ir išnaikintą rifo dalį – leidausi į urano kasyklas. Kaip politinis žurnalistas dalyvavau daugelyje Jungtinių Tautų konferencijų apie klimatą.

Pats antropoceno terminas, jo idėja buvo sukurta 2000-aisiais, bet man prireikė septynerių metų, kad apie jį išgirsčiau. Per porą metų parašiau knygą (ji pasirodė 2010-aisiais). Tiesa, į pavadinimą niekam nežinomo termino „antropocenas“ įrašyti nedrįsau – knyga vadinasi „Žmonių amžius“. Tuo metu buvo visiškai neaišku, ar idėja gyvuos, ar nunyks. Šiandien apie ją šneka nemažai žmonių, antropocenas tampa globaliu terminu.

- Taigi, žmonės yra pagrindinė planetą keičianti jėga. Ir kas iš to?

- Išgyvename aplinkos, ekonominę, politinę krizę. Daugelis Europos regionų išgyvena demografinę krizę. Be to, vyksta labai spartūs technologiniai pokyčiai. Mūsų visuomenei reikia krypties, o antropocenas – tai idėja, kuri apžvelgia pati save.

Antropocenas veikia daugelyje lygmenų – jis susieja žmones ir gamtą, ši idėja teigia, kad turime išmokti gyventi harmoningai. Galima būtų sakyti: „tvariau“, tačiau tvarumas lyg ir teigia, kad turėtume daryti viską taip pat, tik mažiau, lėčiau ir atsargiau. Antropoceno idėja neduoda atsakymų, bet ji provokuoja, kelia klausimus. Manau, kad antropocenas tarsi papildo tvarumą.

Kai žmonės pirmą kartą susiduria su antropocenu, jie truputį susinervina, bet vėliau ateina tarsi nušvitimas: „Oho, tai mes darome pokyčius! Vadinasi, galime juos daryti ir teigiamus, ir neigiamus.“

Christianas Schwaegerlis. / KTU nuotrauka

- Paskaitoje pateikėte žmogaus įtakos planetai pavyzdžių: rodėte, kaip atrodo paukščio, prisirijusio plastiko, griaučiai, teigėte, jog plastiko plėvele būtų galima apjuosti Žemės rutulį, o aliuminio folija užkloti Amerikos žemyną. Žmogaus veiklos pavyzdžiai neįkvepia.

- Norėdami įrodyti biologinį žmonių rūšies antspaudą, dažnai atsiremiame į nelabai gražius pavyzdžius, tai – didelė problema. Tačiau, pavyzdžiui, gražūs, kultūriškai ir gamta turtingi miestai – geologinė žmonių intervencija – teigiamas antropoceno pavyzdys.

- Biologiniame lygmenyje tokių teigiamų pavyzdžių reikėtų atidžiau paieškoti, bet, manau, kad jų rasčiau net ir jūsų šalyje – mane labai domina pelkių turtingos ekosistemos išnaudojimas. Centrinėje Europoje yra nemažai žemės ūkio praktikų, kurias taikant buvo ne tik produktyviai išnaudota dirva, praturtintas gamtovaizdis, bet ir rūšių įvairovė.

Tiesa, grįžimas prie XVIII a. žemdirbystės metodų nėra kelias į priekį, mums reikia derinti senąją išmintį su naujausiomis technologijomis. Turime ne tik rūpintis tuo, kad išliktų laukinė gamta (tokiu atveju, mums teks tenkintis vis mažėjančiais jos plotais), bet ir formuoti savo gamtovaizdį. Reikia atsikovoti dideles teritorijas, kurios, paverstos monokultūrinėmis, yra išnaudojamos, atstatyti jose gamtinę įvairovę.

- Minėjote, jog mobilieji telefonai mus priartina prie kalnų ir kasyklų, kuriose buvo išgauti telefone naudojami mineralai. Technologijos mus nukelia į gamtą – koks neįprastas palyginimas.

- Mūsų kultūra nėra linkusi skirti dėmesio naudojamiems daiktams. Pavyzdžiui, mobilųjį telefoną naudojame skambinti ar išsiųsti žinutę. Tačiau, tai – daiktas, turintis daug socialinių ir ekologinių sąsajų. Prieš 150 metų, kai naudojami daiktai buvo pagaminti kaimyno – kalvio ar batsiuvio, kai lauke matei karvę, iš kurios pagamintas tavo sūris, buvo kitaip. Nemanau, kad reikėtų grįžti prie šios praktikos, tačiau joje yra labai daug išminties: mums reikia pradėti galvoti apie tai, su kuo – kokiais žmonėmis, vietomis, istorijomis – mus susieja kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, pirkdamas pigų drabužį, jame gali rasti raštelį apie tai, kaip mažai moka jį pasiuvusiam darbininkui Bangladeše.

Kai kurios istorijos tikros, kai kurios – ne. Tačiau jos padeda suprasti. Iš kokių kasyklų išgauti telefone esantys mineralai? Kokios jose darbo sąlygos? Šie klausimai padeda vystyti sąmoningumą.

- Kartais atrodo, kad tokį sąmoningumą gali sau leisti tik tos šalys, ir tos visuomenės, kuriose nebelikę kitų spręstinų problemų. Tai yra – turtingos Vakarų valstybės.

- Ir taip, ir ne. Taip, tie, kas gali, investuoja į naujas technologijas. Pavyzdžiui, Vokietija turi pakankamai išteklių, kad galėtų pereiti nuo iškastinės ir branduolinės energijos į atsinaujinančią energetiką. Perėjimas yra brangus, bet mes galime sau tą leisti. Galiausiai, galime šias technologijas gaminti masiškai, kad jos būtų pigios. Tada jos gali būti naudojamos ir ne tokiose turtingose šalyse.

Tačiau tai, jog tik turtingi žmonės sąmoningai suvokia aplinkos krizę, yra netiesa – neturtingieji nuo jos kenčia labiausiai. Kenčia smulkūs ūkininkai, kai dėl klimato sukeltos erozijos prarandama dirvos drėgmė. Kenčia milijonai kinų, kurie moka savo ir savo vaikų sveikata už užterštumą, kenčia žvejai, prarandantys savo pajamas dėl industrinės žvejybos, kuri tarnauja tik industrinių šalių poreikiams.

- Nuo aplinkos krizės labiausiai kenčia ne tie, kas ją sukėlė?

- Vaizdas tikrai iškreiptas, nes šalys, kurios sukėlė daugiausiai pokyčių, tokios, kaip JAV, tikriausiai mažiausiai nukentės. Manau, kad Vokietijai klimato kaita didelio poveikio neturės – galbūt mes netgi pradėsime auginti vynuoges Šiaurės Vokietijoje, vasara bus ilgesnė, o žiema – trumpesnė.

Afrikoje – visai kas kita. Žuvys jau pradėjo judėti iš subtropinių vandenų į arktinius, jos jau jaučia globalų atšilimą. Žmonės, kurie niekuo neprisidėjo prie klimato kaitos, praranda savo pajamas – žuvys juda į Šiaurę. Yra daugybė pavyzdžių, kai neturtingieji moka už klimato pokyčius, kuriuos sukėlė Vakarai.

- Vakarai ketina sumokėti savo skolas?

- Manau, tai yra būtina. Klimato kaitą tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad iki 2050-ųjų per metus žmogui galima „pagaminti“ tik apie 2 tonas anglies dioksido. Tai – savotiškas biudžetas, visa, kas viršys normą, išbalansuos klimato sistemą. Vidutinis vokietis „pagamina“ apie 8–9 tonas, vidutinis amerikietis – 16 tonų, Europos vidurkis yra 7 tonos. Mes keliaujame automobiliais ir lėktuvais, perkame maistą, kuris buvo pagamintas naudojant iškastinę energiją... Tarsi imame kreditą iš anglies banko, negalvodami, kaip jį atiduosime. O juk matėme, kas atsitiko finansinei sistemai, kai žmonės gyveno virš savo galimybių ribos.

Neturtingos šalys, tokios, kaip, pavyzdžiui, Indija dabar išskiria lygiai 2 tonas anglis dioksido; yra šalių, kur išskiriama dar mažiau. Teisinga būtų mokėti toms šalims, kurios yra žemiau išnaudojamos normos, kad jos netaptų iškastinio kuro vartotojomis, kad jos imtų vartoti atsinaujinančiąją energiją, kuri neišskiria anglies, kad jos taptų modernesnės, ekonomiškai turtingesnės, bet ne žalingesnės aplinkai.

- Šiuo metu vyksta mokslinės diskusijos ir renkami įrodymai tam, kad antropocenas būtų paskelbtas geologiniu periodu. Kas toliau?

- 2016-aisiais bus paskelbtos mokslininkų išvados apie tai, ar antropoceną galima laikyti geologiniu periodu, įtraukti terminą į vadovėlius, mokymo programą ir panašiai. Idėja tampa globaliai matoma per kitus projektus – per parodas „Deutche museum“, „Smithsonian Museum“ Vašingtone ir kitur, terminą oficialiai vartoja Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas.

Nemanau, kad įvyks stebuklas, bet pamažu žmonės ima suprasti, kad aplinka nėra vien tik tai, kas aplinkui mus, bet ir mes patys. Pamažu pradedame matyti, kad Žemėje darome pokyčius – ne vos pakrapštome paviršių, o veikiame giliai ir iš esmės, ir jau seniai. Pradedame žiūrėti į gamtą jos nenuvertindami. (Geras nuvertinimo pavyzdys – pelkės, kurios daugelį metų buvo laikomos vieta, kurią tereikia nusausinti. Ateityje jos turėtų gelbėti mus nuo klimato atšilimo sukeliamų pokyčių – potvynių, perkaitimo.) Žinoma, požiūrio pasikeitimas neįvyksta per naktį.

- O kas bus po antropoceno?

- Noriu tikėti, kad antropocenas tęsis labai ilgai – man patinka žmogiškoji gyvybės forma, norėčiau, kad ji išliktų. Tačiau, galbūt ateityje kas nors norės aiškiau išreikšti mūsų simbiozės, darnaus sugyvenimo su kitomis rūšimis idėją? Nemanau, kad turėtume eiti planetos dominavimo, jos projektavimo linkme, man artimesnė bendradarbiavimo, kuris sujungia visas gyvybės formas, tema. Galbūt bus simbiocenas, o gal pancenas, kuriame visos rūšys bus vienodai svarbios? Bet kokiu atveju, manau, kad antropocenas tęsis dar ilgai – man rodos, kad mums liko mažiausiai 100 tūkstančių metų.

- Koks laikmetis laikomas antropoceno pradžia?

- Dėl to mokslininkai kol kas nesutaria. Siūloma atskaitos tašku laikyti 1950-uosius, kai Žemės paviršiuje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba. Tai – lengvai išmatuojamas stiprus geologinis signalas – planetoje atsirado rūšis, kuri gali pagaminti naują elementą. Be to, šie metai yra ir modernizacijos pradžia, maždaug tuo metu globaliai išplito plastiko vartojimas. Kita alternatyva yra antropoceno pradžia laikyti industrializacijos laikmetį – 1800-uosius – kai visoje planetoje padidėjo išmetamų anglies dujų kiekiai. Tačiau yra faktų, kad Žemė buvo pradėta keisti dar anksčiau – pirmieji ryžių augintojai į atmosferą išleido metano dujas, o Viduržemio regione buvo iškirsti miškai, kurie labai paveikė klimatą.

Riba, nuo kurios galėtume pradėti skaičiuoti geologinį periodą turi būti aiški; branduolinės energijos išsiveržimas šį kriterijų atitinka. Kita vertus, tai – nėra gražus simbolis. Antropoceno iššūkis – sukurti gražias žinutes ateities kartoms: „buvome čia, matote mūsų pėdsakus“. Palikti pėdsakus – nieko blogo, svarbu, kad jie būtų gražūs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"