TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Vyrai per aukštai išsikėlė kartelę

2010 08 02 0:00
Dr. J.Reingardės tyrimų sritys daugiausia susijusios su lyčių sociologija, lyčių santykiais šiuolaikinėje visuomenėje.
Asmeninio albumo nuotrauka

Nemažai vyrų jau seniai nebėra šeimos maitintojai, nes šeimą išlaiko daugiau uždirbančios moterys, tačiau jie niekaip negali išsivaduoti iš to vaidmens.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkės dr. Jolantos Reingardės manymu, šeimos maitintojo vaidmuo kaip vyriškumo norma Lietuvoje galėtų būti ir tarp atsakymų, kodėl pas mus tiek daug tokių socialinių problemų, kaip vyrų savižudybės ar alkoholizmas.

Vyriška nevyriška.

"Labai daug kas priklauso nuo to, ką laikome tikruoju vyriškumu, - kalbėjo VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėja docentė dr. J.Reingardė. - Jei atrodo, kad tikras, normalus vyras yra tik tas, kuris uždirba šeimai pinigus, linkęs rizikuoti, vadovaujasi tik protu, o ne emocijomis, tada iš tikrųjų emocionalus tėvas, kuris rūpinasi žmona ir vaikais, gali sukelti nuostabą - koks gi jis vyras?!"

Kaip rodo tyrimų duomenys, Lietuvos visuomenė dar linkusi pritarti hegemoninio vyriškumo bruožams, kurie pirmiausia susiję su finansine šeimos maitintojo, išlaikytojo funkcija. Tokiu atveju, pavyzdžiui, vyrai, išeinantys tėvystės atostogų, jaučiasi, pasak sociologės, taip, tarsi darytų, kas nedera, ir susilaukia keistos darbdavių, aplinkinių reakcijos: gal kas nors negerai žmonai, jei vargšelis turi prižiūrėti vaikus?! Visai kitokios tendencijos Europoje, ypač Prancūzijoje ar Skandinavijos šalyse. Vyrai ir moterys ne tik dirba kartu, bet taip pat kartu rūpinasi šeimos reikalais.

"Vaiko priežiūra nemažina vyriškumo. Vyras ir prižiūrėdamas vaiką gali išlikti toks pat vyriškas, nes tai yra tiesiog dar vienas jo įsipareigojimas. Juk žmonės, kurdami šeimą, įsipareigoja prisidėti prie jos ne tik finansiškai, bet ir emociškai - per vaikų auklėjimą, šeimos stiprinimą, - pabrėžė tyrinėtoja. - Kita vertus, daug kas priklauso nuo globos sampratos. Atliekant tyrimus girdėjome ir tokių nuomonių, esą tėvas tiesiog negali taip gerai prižiūrėti vaiko kaip mama. Aišku, tėvas elgiasi su vaiku kitaip nei mama, tačiau jo priežiūra ir globa tikrai nėra mažiau vertinga."

Du dideli tyrimai vyriškumo ir tėvystės tema Lietuvoje buvo atlikti dar 1995 ir 1996 metais. Per Europos Komisijos finansuotą projektą ieškota naujos lyčių lygybės strategijos. Kitais žodžiais tariant, kokie dar galimi būdai siekti lyčių lygybės. Per tyrimus kaip tik ir atkreiptas dėmesys į aktyvesnį vyrų vaidmenį šeimos gyvenime. Per vieną tyrimą buvo apklausti į tėvystes atostogas išėję vyrai, kokia jų patirtis. Per kitą tyrimą kalbėta ir su darbdaviais, ir su valstybės tarnautojais, ir su pačiais vyrais apie jų vaidmenį šeimoje.

"Žodžiu, labiau susitelkta ties vyrų vaidmeniu, nes paprastai per lyčių lygybės diskusijas daugiausia dėmesio skiriama moterims, - sakė sociologė. - Tarsi sprendžiamos vien jų problemos. Tarkim, reikia padėti moterims įsidarbinti ar ateiti į politiką. Bet lytis yra ne tik moters, bet ir vyro. Atsigręžus į vyrus rasta įdomių įžvalgų. Ne tik moterys turi keistis. Neįmanoma įgyvendinti lyčių lygybės tikslo, jei nesikeičia ir vyrų vaidmuo."

Įkalinti stereotipų

Ir vyrai verkia

Kaip rodo tyrimai, šeimos ir darbo derinimas išlieka daugiausia tik moterų problema. Konfliktas tarp šeimos rūpesčių ir profesinių įsipareigojimų neslegia taip stipriai vyrų. Tačiau jie išsikėlė aukštai kartelę kaip šeimos maitintojai. Kai nebegali jos peršokti, kyla, pasak sociologės, daugybė labai rimtų socialinių problemų. Pavyzdžiui, kaime vyrai, netekę darbo tarsi praranda savo pagrindinį socialinį vaidmenį ir nebemato prasmės toliau gyventi.

"Turėtume pradėti kalbėti, kad bus geriau ir vaikams, ir šeiminiams santykiams, ir pačiam vyrui, jei jis daugiau laiko skirs šeimai, kad nėra gėdinga ir nevyriška išeiti tėvystės atostogų, - sakė mokslininkė. - Priešingai, globojantis vyras ir vyriškas emocionalumas yra sektinas pavyzdys visomis prasmėmis. Dingsta vyrų konfliktas su savo emocijomis, vyriškumo ir emocijų priešpriešinimas, kai nuo vaikystės berniukams kalama, kad vyrai niekada neverkia. Būti emocionaliam ir jautriam nėra nevyriška, o kaip tik žmogiška. Nėra blogai parodyti savo emocijas vaikui, žmonai. Dėl to būtų mažiau problemų šeimoje ir asmeniniuose santykiuose."

Iš suvaržyto, normatyvinio mąstymo išsivaduoti reikėtų ir moterims. Pasak sociologės, jei jau taip gyvenime atsitiko, kad moteris pasirinko karjerą, galbūt nusprendė nekurti šeimos ir negimdyti vaikų, dėl to ji tikrai nėra menkesnė už tą, kuri pasirinko šeimą ir motinystę. Turėtume nustoti žeminę ir menkinę tokias moteris. Kai nebebūsime tokie kategoriški, kad vyrams tinka tik tai, o moterims - tik tai, galimi ir atitinkami socialinės politikos sprendimai.

Padėtų lankstumas

Sociologės nuomone, spręsti darbo ir šeimos konfliktą labai padėtų gerai organizuota vaikų priežiūra. Tada nekeltų tokios įtampos ir vaidmenų pasidalijimas šeimoje. Tačiau Lietuvoje vaikų priežiūros institucijų labai trūksta. Ypač aktuali ši problema kaime. Ten nėra kur palikti net vaikų nuo trejų metų.

"Kita problema, - kalbėjo dr. J.Reingardė, - pas mus labai nelankstus pats vaikų priežiūros organizavimo pobūdis. Yra nustatytas tam tikras vaikų grupių dydis, tarsi visi vaikai išbūtų po aštuonias devynias valandas ir maitintųsi tris ar keturis kartus per dieną. Galbūt kai kuriais atvejais ta priežiūra nereikalinga tiek ilgai, galbūt jos reikia tik dvi ar tris valandas ir tos grupės galėtų būti formuojamos truputį lanksčiau. Kita vertus, vaikų priežiūra organizuojama beveik išimtinai valstybės. Privatus verslas nėra labai linkęs kelti koją į šią sritį, nes kartais pačiai infrastruktūrai keliami nepagrįstai dideli reikalavimai."

Daug gerų pavyzdžių, kaip organizuojama vaikų priežiūra, sociologė pastebėjo Skandinavijos šalyse. Tarkim, kuri nors moteris, augindama savo vaiką ir pati gyvendama atitinkamai geromis sąlygomis, gali prižiūrėti dar kelis kaimynų vaikus, už tai gaudama minimalią paramą. Kaimuose, kur steigti vaikų darželius brangu ir neapsimoka, vertėtų pagalvoti apie kokius nors smulkesnius vienetus. Galbūt reikėtų labiau liberalizuoti vaikų priežiūros paslaugas, dalį jų atiduoti į privačias, verslininkų rankas.

Kitas klausimas, kurį dažnai kelia dr. J.Reingardė, - vaikų priežiūros paslauga iš esmės finansuojama valstybės, todėl turi būti garantuota visiems be išimties mokesčių mokėtojams. Jei valstybė nesugeba garantuoti vietų darželiuose visiems vaikams, turi sumokėti tėvams atitinkamas išmokas, kad už jas galėtų pasamdyti, tarkim, auklę. Taip daroma Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje.

"Suprantu, kad valstybei tai kainuoja. Bet jei įkurti darželį yra per brangu, reikia galvoti, kaip kitaip subsidijuoti ir apmokėti tiems tėvams, kurių vaikams nebėra vietos darželyje, - kalbėjo mokslininkė - Ir dėl samdomų auklių apsišaukėlių kiek visokiausių istorijų girdime. Dabar, atrodo, jau pradėta prie savivaldybių kurti vadinamųjų sertifikuotų, kvalifikuotų auklių tinklus. Mano manymu, valstybė turėti perimti šiek tiek kontrolės šiuo požiūriu. Jei tėvams reikia auklės, jie kreipiasi į agentūrą ir gauna tikrai patikimą žmogų vaikui prižiūrėti. Ir tas auklių paslaugas galbūt galima šiek tiek subsidijuoti, kaip subsidijuojama vaiko priežiūra darželyje. Pas mus viskas sustruktūruojama į vieną modelį ir labai trūksta lankstumo."

Teisės ir galimybės

Sprendžiant šeimos ir darbo konfliktą trūksta lankstumo, J.Reingardės nuomone, ir kitoje, darbo organizavimo, srityje. Darbo kodeksas numato tam tikras galimybes lanksčiau planuoti darbą. Net yra tokių nuostatų, kad, pavyzdžiui, tėvai, auginantys du ir daugiau vaikų iki 14 metų, gali dirbti vieną valandą trumpiau. Tačiau iš atliktų naujausių tyrimų akivaizdu, kad daugybė tėvų tokia teise nepasinaudoja. Vieni galbūt gerai nežino ir net nekelia tokio klausimo savo darbdaviui. Dalis žmonių prisipažino, kad tiesiog bijo būti išvaryti iš darbo.

Neseniai Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro atlikto didžiausio Lietuvoje socialinių mokslų srityje tyrimo "Tėvai ir vaikai, vyrai ir moterys šeimoje ir visuomenėje" (TEVAMO) duomenimis, net 73 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų darbdaviai nelinkę atsižvelgti į šeimines problemas. Pasak sociologės, trūksta darbdavių supratimo ir žmonės, ypač dabar, kai susiklostė tokia ekonominė padėtis, bijo prarasti darbą, todėl savo socialines teises, tiesiai šviesiai sakant, yra pamiršę. Didesnės įmonės turi profsąjungas, ginančias darbuotojų teises. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse kiekvienas išgyvena tokias problemas individualiai. Joms spręsti jokio kolektyvinio veiksmo nėra. Net nėra prielaidų kolektyviniams veiksmams atsirasti, nes žmonės įbauginti, nerimauja dėl savo darbo vietos.

"Kita vertus, darbdaviams, kiek teko bendrauti per įvairius seminarus, taip pat trūksta žinių, kaip būtų galima lanksčiau organizuoti darbą, - kalbėjo dr. J.Reingardė. - Kartais net nepagalvojama, kad kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, buhalterės, kai kada galima padaryti ir namuose naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. Nebūtina pačiam žmogui fiziškai būti darbe nuo devynių valandų ryto iki penkių valandų vakaro. Aišku, iniciatyva turi ateiti iš pačių darbuotojų, jei jie mano, kad galėtų dirbti namuose, pagal lankstų grafiką. Kaip kartą teko girdėti Skandinavijoje, nereikėtų tikėtis, kad darbdavys pats ateis pas darbuotojus ir atvers savo piniginę. Darbuotojai turi eiti pas darbdavį su tokiomis idėjomis. Ir nebūtinai kiekvienas darbdavys užtrenks prieš nosį duris. Atsakomybė - tiek darbdavių, tiek darbuotojų."

Pamiršti gyvenimai

Dr. J.Reingardė, nuo 2006 metų tyrinėjanti šeimos ir darbo konfliktą, pažymėjo, kad Vakarų šalyse jau kalbama ne tik apie šeimos ir darbo, bet taip pat apie asmeninio gyvenimo ir darbo derinimo problemas. Vietoj šeimos sąvokos net įvedama gyvenimo sąvoka. Tokį susidomėjimą darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros klausimais lėmė demografinės tendencijos. Mažėja santuokų, daugėja žmonių, kurie gyvena vieni, ir nebūtinai tik tie, kurie yra susituokę, turi vaikų, patiria šeimos ir darbo įtampą. Žmonės, kurie gyvena vieni, labai daug laiko yra priversti praleisti darbe, dėl to nukenčia jų asmeninis gyvenimas. Jiems galbūt net nebelieka laiko pradėti kokią nors partnerystę, susirasti partnerį, su kuriuo būtų galima sukurti šeimą ir susilaukti vaikų.

Kitas dalykas, juk ne tik vieniši - visi žmonės turi savo asmeninį gyvenimą, tačiau jį, pasak sociologės, dažnai pamiršta. Kaip rodo Statistikos departamento atlikti laiko panaudojimo tyrimai, moterims laisvalaikiui lieka vidutiniškai tik pusė valandos per savaitę. Vyrų laisvalaikis ilgesnis. Jie randa kada susitikti su draugais, nueiti į kavinę ar sporto varžybas. Moterims didžiąją laiko dalį atima darbinės pareigos ir rūpinimasis buitimi, vaikais, vyru. Ne veltui sakoma, kad moterys dirba dvi pamainas: vieną - darbe, kitą - namuose. Vėlgi dėl tos priežasties, kaip pabrėžė tyrinėtoja, kad būtent moterys yra pirminės šeimos globėjos.

"Asmeninio gyvenimo ir darbo pusiausvyros problema yra labai aktuali ir net galėtų padėti geriau suprasti, kodėl Lietuvoje žmonės tokie nelaimingi, nejaučia tokio pasitenkinimo gyvenimu kaip Vakaruose, - sakė dr. J.Reingardė. - Daug neišsipildžiusių lūkesčių, nepatenkintų interesų, tad žmonės išgyvena, kad negali jiems skirti užtektinai laiko. Kita vertus, asmeninis gyvenimas yra ne tik pramogos, bet, pavyzdžiui, ir apsilankymas pas gydytojus. Žmonės dažnai kalba, kad nesuranda laiko pasitikrinti sveikatą, nes per ilgai dirba ir nėra kada nueiti pas gydytoją. Vėlgi darbas iškeliamas virš asmeninio gyvenimo."

Dėl vaikų

VDU mokslininkė toliau domisi šeimos ir darbo konfliktu. Iki šiol į jį žvelgė pro vaikų priežiūros ir lankstaus darbo organizavimo prizmę. Dabar mėgina patyrinėti pačius šeiminius santykius. Pavyzdžiui, kaip priimami sprendimai šeimoje, ar vyrai/žmonos yra patenkinti tarpusavio santykiais, kokios nesutarimų priežastys, kaip sprendžiami konfliktai, koks yra vyrų ir moterų požiūris į darbą, lyčių vaidmenis, kaip jie dalijasi vaidmenis šeimoje.

"Noriu ir per partnerių tarpusavio santykius pažvelgti į šeimos ir darbo konfliktą, - sakė tyrinėtoja. - Darbdavys gali būti ir itin draugiškas, bet jei trūks sutarimo šeimoje, vyras bus negeranoriškas, labai patriarchaliai mąstantis, moteriai taip ir nepavyks to konflikto išspręsti."

Dr. J.Reingardė tikisi išsamiau panagrinėti ir prokreacines nuostatas - kaip šeimos ir darbo konfliktas yra susijęs su žmonių ketinimais susilaukti ar nesusilaukti vaikų ateityje. Klausimas labai svarbus siekiant spręsti demografines šalies problemas. Socialinių tyrimų instituto TEVAMO tyrimo pagrindu parengtoje monografijoje "Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės" straipsnyje "Šeimos ir darbo vaidmenų derinimas: konflikto perspektyva" autorė jau užsiminė, kad pastebėtas labai reikšmingas ryšys tarp šio konflikto ir ketinimo susilaukti vaikų. Tie, kurie patiria stipresnį konfliktą, rečiau nurodo, kad ketina susilaukti vaikų ateityje.

"Reikėtų dar šiek tiek kompleksiškiau patyrinėti šį klausimą, - sakė sociologė. - Pavyzdžiui, kokiame sektoriuje žmonės dirba, kokie jų santykiai šeimoje, nes nenorą turėti vaikų gali lemti ne tik šis konfliktas, bet ir asmeniniai santykiai. Pamėginsiu giliau pažvelgti, kas vis dėlto turi lemiamą įtaką, nes gimstamumo problemos sprendimas yra labai svarbus ir galėtų tapti reikšmingu orientyru socialinės politikos formuotojams."


VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėjos docentės dr. Jolantos Reingardės tyrimų sritys daugiausia susijusios su lyčių sociologija, lyčių santykiais šiuolaikinėje visuomenėje. Viena pirmųjų temų - prievarta prieš moteris. Jai skirta ir daktaro disertacija. Sociologė yra tyrinėjusi ir seksualumo, seksualinės orientacijos temą, kaip seksualinėms mažumoms atstovaujantys žmonės jaučiasi darbo rinkoje, šeimoje, visuomenėje. Viena ryškiausių temų, nagrinėjamų pastaraisiais metais, - šeimos ir darbo vertinimas, socialinės politikos analizė labiau per lyties perspektyvą, kaip tam tikros socialinės politikos priemonės įgyvendina ar užkerta kelią lyčių lygybės idėjoms. Dar viena labai įdomi pačiai tyrinėtojai ir tam tikra prasme susijusi su visomis išvardytomis temomis, - vyriškumo, tėvystės ir lygių galimybių tematika, t. y. kiek patys vyrai yra linkę įsitraukti į šeimos vaidmenų atlikimą ir pasirengę prisidėti prie lygių galimybių tikslų įgyvendinimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"