TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Z.Gudžinskas: "Gaila, kad para trumpa"

2007 10 31 0:00
Botanikas Z.Gudžinskas ne tik tyrinėja Lietuvos florą, bet ir kuria lietuviškus augalų pavadinimus.
LŽ archyvo nuotrauka

Vasarą praleidę miškuose ir pelkėse, laukuose ir pievose, botanikai susėdę prie stalų tvarko sukauptą medžiagą. Taip darbuodamasis Botanikos instituto mokslininkas Zigmantas Gudžinskas sužinojo, kad jo drauge su Mindaugu Ryla parašytas veikalas apie Lietuvos gegužraibinius įvertintas mokslo populiarinimo premija.

- Sakoma, kad gegužraibės - Lietuvos orchidėjos.

- Čia liaudiškas, buitinis pavadinimas. Šiaip orchidėjos - iš atogrąžų kilę gegužraibinių šeimos augalai.

- Ar mūsų gegužraibės ne iš atogrąžų atkeliavusios?

- Ne, vietinės. Daugelis jų retos ar labai retos, nykstančios.

- Kaip surandate, jei retos?

- Tenka pavaikštinėti, pavažinėti, paieškoti. Visas vasaras praleidžiame laukuose. Surandame.

- Kodėl iš tokios plačios augalų karalystės pasirinkote šitą grupę?

- Ji labai svarbi gamtosaugos požiūriu. Visos šeimos rūšys, o jų apie 25 tūkst., pasaulyje saugomos - įpareigoja Vašingtono konvencija, kurią ir Lietuva yra ratifikavusi. Prekyba šiais laukiniais augalais leidžiama tik gavus atitinkamus leidimus. Taip pat draudžiama gabenti juos per valstybės sieną. Vienas pagrindinių mūsų tikslų buvo informuoti visuomenę apie mažai žinomą konvenciją, o paskui - ir apie gegužraibinius augalus: kaip auga, kur, kodėl nyksta, kaip saugoti ir panašiai.

1973 metais Vašingtone (JAV) pasirašyta konvencija įpareigoja kontroliuoti prekybą nykstančiais augalais ir gyvūnais. Į jos dokumentus įtraukti visi gegužraibinių šeimos augalai, beveik visi kaktusai, daugybė kriauklių, visi koralai, taip pat gyvatės, kiti ropliai, labai daug paukščių, kai kurių gyvūnų odos, kailiai. Sąrašas ilgas, apie 50 tūkst. rūšių. Buvo atvejų, kai parskridusių Lietuvos turistų bagaže muitininkai rado draudžiamų įvežti koralų, krokodilų odos dirbinių, krokodilų iškamšų. Europoje retų rūšių kontrabandos centru laikoma Čekija. Labai daug kaktusų išvežama iš Meksikos ir Pietų Amerikos. Kainos, kaip teko girdėti įvairiuose Vašingtono konvencijos renginiuose, siekia ir dešimt tūkstančių eurų už paukštį ar kaktusą.

- Kas tiek moka?

- Pinigingi kolekcininkai, norintys įsigyti kai ką išskirtinio.

- Ar ir mes savo miško retą gegužraibę kur nors iškištume?

- Lietuvoje irgi yra problemų dėl gegužraibinių, kuriais žmonės nelegaliai prekiauja - iškasa gamtoje ir pardavinėja turguje. Kitų šalių gegužraibių kolekcininkai, žinantys, kad Lietuvoje auga juos dominanti rūšis, skelbiasi internete ir siūlosi pirkti.

- Kažkoks pamišimas.

- Yra ir pamišimo. Žmonės trenkiasi į Paragvajų, Urugvajų, Meksiką, ieško vieno ar kito kaktuso. Ten nelegalia prekyba jais verčiasi gaujos, tarp kurių kyla vos ne karai. Pagal gaunamas pajamas nelegalią prekybą retais ir nykstančiais augalais bei gyvūnais lenkia tik narkotikų verslas ir prostitucija. Lietuvos baudžiamasis kodeksas numato griežtas bausmes už neteisėtą augalų paėmimą iš gamtos ir prekybą jais - iki dvejų metų laisvės atėmimo.

- Kas labiausiai įstrigo iš gegužraibinių tyrimų?

- Šiam darbui teko įtempti visas jėgas, nes laiko buvo skirta nedaug. Knygą turėjome parengti per du su puse mėnesio. Pats kūriau dizainą, maketavau. Kolega M.Ryla rengė žemėlapius, rinko nuotraukas - jos mūsų abiejų, kaip ir tekstas.

- Gal atsipirko visas tas vargas?

- Dirbome labiau iš idėjos, jokių honorarų negavome - kad plačiau paskleistume informaciją, ne dėl pelno.

- Ar jums gražios gegužraibės?

- Šie augalai gražūs savitai, kiekvienas jų įspūdingas. Dar ir todėl, kad retokai pamatysi. Tai įnoringi augalai, ne kiekvienais metais žydi. Arba kelerius metus iš eilės iš viso neišauga - tai priklauso ir nuo žiemos šalčių, ir nuo kritulių kiekio, ir nuo visos buveinės sąlygų. Jei tik padidėja kitų augalų konkurencija, gali nežydėti, neišaugti. Apskritai jų biologija sudėtinga, ne taip paprasta tyrinėti. Be to, reikia būti atsargiam, kad nepakenktum, nepažeistum.

- Jei augalas retas, jo laukia liūdna ateitis?

- Svarbiausia išsaugoti tinkamas buveines: jei jos nebus sunaikintos, augalai išliks. Deja, pastaruoju metu tos buveinės sparčiai nyksta. Prieš kelis dešimtmečius intensyviai sausinant drėgnas ir pelkėtas pievas daug augalų išnyko, nes buvo sunaikintos jų buveinės. Dabar pagrindinė grėsmė - pievų nykimas: kai kur beveik nebelikę natūralių pievų, kurios būtų ganomos ar šienaujamos. Jos dažniausiai apleidžiamos, apauga mišku, ir augalai išnyksta. Tradicinė ekstensyvi gyvulininkystė palaikytų augalams tinkamą pievų būklę.

- Koks Lietuvos rajonas turtingiausias gegužraibinių?

- Rytinė dalis, kur išlikę daugiau natūralių, nelabai pakeistų buveinių. Dėl kalvoto reljefo kai kurios pelkaitės čia liko nenusausintos - per daug sudėtinga buvo tą padaryti. Gana turtinga Žemaičių aukštuma. Vidurio Lietuvos žemumoje natūralių pievų praktiškai nebelikę, viskas paversta dirbamais laukais, dauguma žemapelkių nusausinta.

Tyrinėju ne tik gegužraibes - praktiškai visus Lietuvos augalus. Šiemet vykdyti invazinių augalų tyrimai.

- Kas naujo čia?

- Neseniai lankiausi Kuršių nerijoje, tyriau prieš keletą metų gaisro nusiaubtą vietą. Didžiausią rūpestį kelia baltažiedės robinijos - per dvejus metus buvusioje gaisravietėje susidarė milžiniški jų sąžalynai.

- Robinija - augalas, kurį anksčiau buvome įpratę vadinti akacija.

- Yra daugiau augalų, kurių sėklų dygimą ir šakninių atžalų formavimąsi skatina gaisrai. Robinijos kilusios iš Šiaurės Amerikos, ten gaisrai siautėdavo dažnai. Ir Lietuvoje, jei kyla gaisras ir jei netoli yra tų augalų, susidaro palankios sąlygos jų sėkloms dygti. Jei Kuršių nerijoje robinijos nebus imtos naikinti, sunku prognozuoti, kas gali įvykti. Nepraeinami dygliuoti brūzgynai užimtų didžiausius plotus.

- Bet kaip gražu, kai žydi! Tik, matyt, nustelbia kaimynus.

- Blogiausia ne tai, kad nustelbia - jos sukaupia labai daug azoto, dėl to kinta dirvožemis. Smėlynų augalai dėl azoto pertekliaus nebegalėtų augti. Jei azoto bus daug, tuojau suvešės dilgėlės, kiti azotamėgiai augalai ir ten nebeliks nieko. Dėl vieno invazinio augalo pažeidžiama visa sistema.

Yra daugiau rūpestį keliančių invazinių augalų, vienas jų - gausialapis lubinas. Pagal aplinkai daromą žalą beveik prilygsta Sosnovskio barščiui, tik tiek, kad nekelia grėsmės žmogaus sveikatai. Jį naikinti, ko gero, dar sunkiau nei barštį.

- Kas imasi naikinti jį?

- Pavieniai žmonės, kurių sklypuose yra jo sąžalynai. Kaimo plėtros programoje numatytos specialios lėšos kompensuoti šių darbų išlaidoms. To nepakanka. Naikinimas pavojingas žmonių sveikatai. Reikia daug patirties, įrangos, apsaugos priemonių, kokias naudoja dirbantys su cheminėmis medžiagomis žmonės, hermetiškos aprangos. Be realios, gerai organizuotos valstybės paramos ir politikos sustabdyti tą invaziją būtų labai sunku. Naikinimo darbai turėtų vykti visoje Lietuvoje, nes išnaikinę nepageidaujamus augalus viename sklype nieko nepasiektume. Jei gretimo sklypo šeimininkas nenaikins, bus menka nauda.

- Kokia kitų šalių patirtis? Štai Rusija paskendusi šiuose barščiuose.

- Labai dideli jų plotai kaimyninėje Latvijoje, šiuo metu suskaičiuota apie 30 tūkst. hektarų barščių sąžalynų. Ten parengta ir vykdoma valstybės programa, jie naikinami organizuotai. Taip pat ir Estijoje.

- Beje, Baltarusijoje nemačiau nė vieno Sosnovskio barščio.

- Yra, bet gerokai mažiau - rytinėje dalyje, kuri arčiau Rusijos. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, taip pat Leningrado srityje - visame Baltijos regione - buvo atliekami tyrimai: sovietiniais metais liepta juos auginti ir bandyti pritaikyti kaip pašarinius augalus. Be to, prisidėjo sodininkai - išplatino po visą Lietuvą, visiems patiko jų vešlumas. Anksčiau niekas nekreipė dėmesio į specialistų perspėjimus.

- Kas lėmė, kad pasukote į biologiją?

- Nuo vaikystės domėjausi gamta. Kiek save prisimenu, traukdavau vis į mišką, pievas, prie upelio - viskas ten atrodė įdomu. Taip ir įsivažiavau.

- Jūsų, moksleivio, rūpesčiu įkurtas draustinis. Kažin ar šiandien atsirastų tokių mokinių?

- Ir atsiranda. Tik dabar gal sunkiau surasti savo vietą. Anksčiau gal buvo mažiau įvairių galimybių? Dabar net ir labai gamta besidominčius žmones atbaido veiklos pobūdis. Darbas nelengvas, kartais reikia ir laisvą laiką aukoti. Ir atlyginimai nelabai dideli. Daug gabių studentų nueina ieškoti geriau mokamų darbų. O iš mokslo pragyventi labai sunku.

- Kaip šiandien atrodo tas draustinis, ar išliko retieji augalai?

- Augalai išliko, draustinis gyvuoja neblogai. Tiesa, yra problemų dėl žemės grąžinimo, o kai kur priešingai - pievos apleistos todėl, kad nebėra kam jų šienauti, užžėlė krūmais. Džiugiausia, kad nebuvo padaryta drastiškų sprendimų, upelis nebuvo patvenktas, vertybės išsaugotos.

- Kaip jūs tada atpažinote retąsias rūšis?

- Ne tik iš knygų. Gal jau kokioje septintoje klasėje radęs įdomesnį ar nepažįstamą augalą siųsdavau botanikams. Atsakydavo.

- Jūsų ir pomėgiai siejasi su darbu. Jei fotografija - tai augalai, gamta, jei vertimai iš įvairių kalbų - tai iš botanikos, biologijos veikalų.

- Turiu nemažai pomėgių. Gaila, kad para trumpa, metai trumpi - ne viską spėji. Stengiuosi laiką leisti kuo "produktyviau". Dabar rengiu informaciją Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisės posėdžiui. Svarstome dekoratyvinių augalų lietuviškus pavadinimus. Didžiulė, labai sudėtinga ir labai svarbi grupė, nes dekoratyvinius augalus augina visi: kambariuose, gėlynuose. Reikia juos taisyklingai lietuviškai įvardyti, kad žmonės žinotų ne tik kaip auginti, bet ir kaip vadinti. Reikia sukurti lietuvišką ar bent jau adaptuoti lotynišką pavadinimą, kad būtų taisyklingas, o ne iškraipytas.

- Kalbininkai, matyt, visas viltis sudėję į jus, nes botaniką vargu ar išmano.

- Pakomisėje dirbame keli botanikai ir keli kalbininkai. Kalbininkai pataria dėl įvairių darybos dalykų. Svarstome, kaip geriau, kaip tiksliau. Sudėtingas darbas, tikra kūryba. Jos pagrindas dažniausiai yra lietuviški žodžiai arba liaudiški augalų pavadinimai. Arba lietuvių botanikos terminijos pradininkų - Lauryno Ivinskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Povilo Matulionio - siūlyti vardai. Šie žmonės buvo sukūrę nemažai augalų pavadinimų, kurie liko rankraščiuose. Po šimto ar pusantro šimto metų kalbininkai juos iš ten iškelia ir sugrąžina į vartoseną.

- Rengiate didžiulį informacijos srautą, sunku bus viską išmokti, įsiminti, vartoti.

- Žinoma, nelengva. Manau, kad pamažu žmonės įpras, išmoks. O kaip buvo su vaisių pavadinimais? Tarkim, kaip buvo įsigalėjęs žargoniškas persimonų pavadinimas churma! Tai arabiškas žodis, nevykusiai adaptuotas per rusų kalbą. O štai persimonai prigijo ir visi dabar vartoja šį pavadinimą, jis net patogesnis. Arba citrusai - kaip kas norėjo, taip vadino, o dabar sunorminta. Žiūriu, parduotuvėse rašomi taisyklingi pavadinimai, galime viską suprasti.

- Parduotuvėse dar nėra tos įvairovės, kuri atsispindi sąraše: citrina, citrinaitė, citronas, citrūnas, puscitrinė, limonija...

- Kai kurie vaisiai parduotuvėse pasirodo gal tik kartą per metus, bet vis dėlto jų pavadinimai sunorminti, taisyklingi. Tas darbas labai reikalingas, džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie šios kūrybos.

- Ką planuojate daryti sukaupęs tiek nuotraukų?

- Jas naudoju savo ir kolegų knygoms iliustruoti. Galvoje sukasi ir daugiau minčių, bet dar neišduosiu. Dabar spaudai rengiama mano knyga "Lietuvos gamta", ten irgi bus nemažai fotografijų. Galbūt dar šiemet pasirodys mano kartu su Birute Rašomavičiene parašyti "Lietuvos prieskoniniai augalai".

- Tas knygas buvote suplanavęs?

- Viskas vyksta spontaniškai. Yra pasiūlymas - imuosi ir dirbu. Kyla minčių - stengiuosi jas įgyvendinti neatidėliodamas ateičiai.


"Man įdomiausias ir įspūdingiausias mokyklos laikų nuotykis, susijęs su pastangomis sustabdyti Kruonės upelio užtvankos žemiau Kruonio statybą. Maždaug 1982 metais buvo rengiamasi užtvenkti Kruonės upelį ir tuo metu dar buvusio mokyklos stadiono vietoje įrengti didelį tvenkinį. Įrengus tvenkinį būtų buvęs užlietas nemažas pievų ir miško plotas su retais ir labai retais augalais. Sužinojęs apie planus ėmiausi veikti. Pirmiausia parašiau laišką į tuometį Gamtos apsaugos komitetą, kuriame paaiškinau, kokia būtų padaryta žala gamtai ir kokia nauda būtų iš žemiau miestelio esančio tvenkinio. Panašų laišką išsiunčiau į dar kelias institucijas. Po kurio laiko gavau atsakymą, kad bus sudaryta komisija ir įvertintos visos aplinkybės. Iš tikrųjų netrukus į mokyklą atvyko kelių asmenų komisija, pasirengusi susipažinti su numatoma tvenkinio statybos vieta. Pirmiausia komisijos nariai labai nustebo, kad jų ieškomas asmuo yra ne mokytojas (kaip jie įsivaizdavo), o mokinys. Parodžiau svarbiausius retus augalus, papasakojau apie teritorijos unikalumą ir kitas aplinkybes. Specialistai iš karto sutiko, kad tokiose vietose - žemiau miestelio - rengti tvenkinių neleidžia sanitarinės normos, o visus kitus duomenis pažadėjo išnagrinėti ir apie priimtą sprendimą pranešti. Netrukus iš atvykusių žurnalistų sužinojau, kad komisija nutarė neleisti užtvenkti Kruonės upelio. Tais pačiais metais ėmiausi iniciatyvos, kad būtų įsteigtas botaninis draustinis. Kruonės upelio slėnis 1992 metais buvo priskirtas prie Lapainios botaninio draustinio."

www.drasinkimeateiti.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"