TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Z.Zinkevičius: tautinės mokyklos idėja buvo apleista pačių jos kūrėjų

2013 10 24 18:09
Eltos nuotrauka

Buvęs švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius pasakoja, kad jo santykiai su lenkakalbiais Vilniaus krašto gyventojais buvo labai geri. "Yra buvę tokių atsitikimų, kai kokiame nors renginyje, jei atvažiuodavo Valdemaras Tomaševskis ar panašūs į jį ir pradėdavo šnekėti prieš mane, žmonės atsistodavo ir išeidavo iš salės pasipiktinę", - prisimena Z.Zinkevičius.

- Esate sakęs, kad dabartinė mokykla ugdo piliečius, o tarpukario mokykla ugdė patriotus. Papasakokite plačiau apie patriotinį ugdymą tarpukariu.

- Aš mokiausi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Tai buvo ypatinga gimnazija. Tokių Lietuvoje buvo nedaug. Ten buvo tikra lietuviška patriotinė dvasia iki pat sovietų valdžios atėjimo.

Pirmiausiai patriotiškumą ugdė pati aplinka. Tuomet gimnazistas buvo tarsi elitinis asmuo. Ir Ukmergės gyventojai net su pavydu žiūrėdavo į juos. Ypatingai stiprūs buvo mokytojai, neeliniai žmonės. Drausmė mūsų gimnazijoje buvo taip pat labai didelė. Nusileidus saulei, negalėdavome po vieną vaikščioti mieste.

Patriotiškumas anuomet buvo labiau susijęs su religija, su Bažnyčia. Pavyzdžiui, mūsų tuometinis kapelionas per tikybos pamokas šnekėdavo ne tik apie Bažnyčios mokymą, bet ir siedavo jį su lietuvių tautos išlikimu. Atsimenu, buvo toks mokytojas Rapolas Stankūnas - tikras patriotas, mums visiems sektinas pavyzdys. Jis buvo skautų vadovas. Bolševikų buvo labai persekiojamas. Aš pats jį valtele esu kelis kartus perkėlęs į kitą Šventosios upės pusę, kad jo nesučiuptų. Buvo be galo geras lituanistas. Jo įtakos paveiktas ir aš pats tapau lituanistu.

- Kokių dalykų Jus mokė?

- Programos ir disciplinos buvo labai panašios į šiandienines, tik kai kurių turinys labai skyrėsi. Pavyzdžiui, istorija buvo dėstoma su tam tikru patriotiniu prieskoniu. Buvo siekiama parodyti lietuvių tautos didybę, o ne kaip dabar, pateikiant tik krūvą faktų.

Atėjus sovietams, mokyklose buvo pradėta aiškinti, kad viskas, kas tik buvo geriausia Lietuvai, buvo suteikta didžiosios Rusios. Ir visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tik senosios Rusios dalis. Tarybiniais metais prasidėjo ir įsigalėjo „žiugždiškas“ istorijos supratimas ir aiškinimas.

Su tuo požiūriu teko susidurti ir vėliau. Jau pradėjęs studijuoti universitete su Juozu Žiugžda buvau daug kartų susitikęs. Tuomet jis buvo viso universiteto „dvasinis tėvelis“. Atsimenu įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, kai apgyniau disertaciją, Maskvoje sutikau savo gerą kolegą Vladimirą Toporovą – pasaulinio garso mokslininką, kuris buvo labai didelis lietuvių tautos draugas. Jis mane sutikęs pasakė: „Mes išleisime Maskvoje tavo knygą. Tu paruošk rusišką, kiek sutrumpintą vertimą ir padaryk taip, kad būtų suprantama paprastam rusui“. Aš tokį tekstą paruošiau, nusiunčiau jam ir labai greitai gavau atsakymą. O ten, pirmame puslapyje, per visą paraštę parašytą: „Nemnožko zapadny styl. No eto chorošo“ („Truputį vakarietiškas stilius. Bet tai gerai.“). Daugiau beveik nieko neparašė, tik atkreipė dėmesį, kad jei kur nors su jo pataisymais nesutinku, praneščiau jam.

Pažiūrėjau, ką jis taisė. Visų pirma išbraukė visas citatas iš Stalino raštų ir parašė „Eto k nauke neatnositsa“ („Tai su mokslu nieko bendro neturi“). O tada juk disertacijos neapginsi, nepagerbęs ar nepacitavęs partijos. O V.Toporovas tokias vietas išbraukė. Man sakyti, kad nesutinku – nebeišeina. Tuomet jam paskambinau ir pasakiau, kad sutinku su visais taisymais. Bet tuo metu mane iškvietė į aukštesnes instancijas Vilniuje ir pasakė, kad atsirado galimybė mano disertaciją išleisti Vilniuje.

Leidžiant Vilniuje, suprantama, aš savo tekstą priderinau prie Maskvoje priduotos disertacijos. Ir tada prasidėjo. Vos mano knyga pasirodė knygynuose, J.Žiugžda išsikvietė mane pas save. Nueinu aš, o jis įpykęs man sako: „Gynei disertaciją, aš dalyvavau – viskas gerai buvo. O dabar, knygai išėjus – nei šis, nei tas išėjo“. O seife aš kaip tik turėjau V.Toporovo pastabas ir tučtuojau jam atnešiau parodyti. Žinojau, kad J.Žiugžda paniškai Maskvos bijojo – jam ji buvo viskas. Pamatęs tas pastabas, jis visas išraudo ir netrukus išrėžė man: „Kas galima Maskvoje, tas negalima Lietuvoje“. Vėliau jis man turėjo rašyti charakteristiką, prieš suteikiant docento vardą. Ir parašė visai neblogą. Mano disertacija vadinosi „Įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“.

- Ar Jus patį bandė prikalbinti stoti į partiją?

- Atsimenu, mane pasikvietė tuometinis fakulteto partorgas Irmija Zaksas ir paklausė manęs: „Argi pas mus tvarka fakultete?“. Nežinojau, ką atsakyti. Jis tęsė: „Mūsų partijoje – vien tik žydai ir rusai, nėra lietuvių. Mes apsvarstėme ir nusprendėme, kad tu tinki partijai“. Ir padavė man užpildyti stojimo į partiją anketą.

Išėjęs į kiemą susitikau kolegą Jona Kabelką. Pamatęs, kokios aš nuotaikos, jis paklausė, kas nutiko. Papasakojus, žaismingai atsakė: „Nesisielok. Vakar mane irgi buvo tuo reikalu iškvietęs. O aš jam atsakiau, kad man žmona uždraudė į partiją stoti ir dėl partijos aš su žmona nesipyksiu“. Aš jam atsakiau, kad jo žmona gydytoja, o mano - mokytoja, dėl to jo atsakymas man netinka.

Tą anketą parsinešiau namo, bet jos nepildžiau. Nutariau palaukti. Laukiau vieną dieną, kitą, savaitę, mėnesį. O tos anketos kaip niekas neprašo, taip neprašo. O paaiškėjo viskas vėliau, kai į mano rankas pateko Vakarų Vokietijoje leidžiamas vienas tarptautinis aukšto lygio lingvistinis žurnalas. Jame išspausdinta profesoriaus Prano Skardžiaus, tuomet gyvenusio JAV, parašyta mano knygos recenzija. Ir ji pradedama tokiais žodžiais: „Į mano rankas iš anapus geležinės uždangos pateko pirma knyga, kurioje nėra jokio ideologinio šlamšto“. Taip pavyko išvengti partijos, kadangi neideologizuojantis žmogus jai buvo nereikalingas.

- Grįžkime į atgimusios Lietuvos laikus. Ar Jūs, būdamas ministru, bandėte gaivinti tautinės mokyklos idėją?

- Su tautine mokykla tai vyko tiesiog tragikurioziški dalykai. Labai gerus tautinės mokyklos pagrindus padėjo Meilė Lukšienė. Man su ja teko labai daug bendrauti. Bolševikų laikais mes ranka rankon ėjome. Bet man keisčiausia buvo tai, kad padėjusi pagrindus tautinės mokyklos kūrimui, ji pati vėliau viską ir sugriovė. Štai čia ir yra visa tragedija.

Kodėl ji taip pasielgė? Matyt, čia buvo daug priežasčių. Pirmiausia, mano supratimu, šį dalyką nulėmė tai, kad ji buvo gan kovinga ateistė. Kova prieš Bažnyčią jai turbūt atrodė svarbiau nei lietuvybės reikalai.

Taip pat manau, kad tam tikrą vaidmenį tautinės mokyklos reikalų žlugime galėjo suvaidinti ir jos mylimiausias studentas Darius Kuolys. Jo įtaka M.Lukšienei labai jautėsi. Pats D.Kuolys baigė lituanistiką, bet su literatūriniu profiliu. Aš pats literatams dėsčiau nedaug, bet iš to, kiek teko dėstyti, mačiau, kad D.Kuolys buvo gabus studentas ir tuomet jokių konfliktų nebuvo ir kilti negalėjo – juk buvo dar sovietmetis.

Iki nepriklausomybės pradžios D.Kuolio viešumoje praktiškai nesimatė. Tačiau iškarto po nepriklausomybės atkūrimo, D.Kuolys padarė karjeros šuolį. Jį visur labai protegavo M.Lukšienė. Matėsi, kad jie vienas kitam darė labai didelę įtaką.

Kai tapau ministru, D.Kuolys pradėjo vykdyti savotišką pogrindinę griaunamąją veiklą. Jis, kaip buvęs švietimo ministras, turėjo ministerijos raktus. Laisvai įeidavęs, vėlais vakarais su savo šalininkais darydavo posėdžius, agituodavo ministerijos darbuotojus boikotuoti įvairius mano priimtus sprendimus. Šitai galiu drąsiai tvirtinti, kadangi turėjau aiškių įrodymu. Ne vienas iš tuometinių nuteikiamųjų man yra pasakojęs ir įspėjęs, kad vyksta tokie dalykai. Žodžiu, tai man abejonės nekeliantis faktas.

- Kaip nutiko, kad M.Lukšienė apleido savo tautinės mokyklos koncepciją? Ar išsiskyrė jos įgyvendinimo vizijos?

- Niekuomet prieš M.Lukšienės koncepciją aš nekovojau. Savo koncepciją ji pati apleido, toliau neberutuliojo. Ir tai padarė netgi vėliau, kai aš jau net nebebuvau ministru.

- O kuo D.Kuoliui užkliuvo Jūsų ministravimas?

- Man atrodo, jis protegavo kosmopolitizmą Lietuvoje. Iš ne šiaip sau kosmopolitizmą, bet tokį išsigimusį, tarybinį kosmopolitizmą, su visais sovietiniais įpročiais. Aš to kosmopolitizmo, tiesiai sakau, negalėjau pakęsti. Kur matydavau, kad mokyklose megzdavosi kokie nors tokio kosmopolitizmo židiniai, iškart stengdavausi likviduoti. D.Kuoliui tas labai nepatikdavo. Manau, tai ir buvo pagrindinis mūsų nesutarimo dalykas.

Paskui jis ėmėsi padėti lenkų pseudopatriotams. Lenkai, kaip į sąjungininkus, kovojančius prieš lietuvišką švietimą Vilniaus krašte, įtraukė ir D.Kuolį, nes buvo vienas iš tų, kuris buvo prieš mane nusiteikęs.

- Tai jūsų nuomonės susikirto dėl to, kiek bus tautinio auklėjimo mokyklose?

- Dar tada D.Kuolys rašė, kad tautiškumas yra atsilikimo ženklas. Jam pirmoje vietoje turėjo būti pilietinė visuomenė. Aš jam tuomet ir sakydavau: „Valerijus Ivanovas – tai irgi Lietuvos pilietis. O žiūrėk, ką jis išdarinėja“. Apskritai kalbant, kas ta pilietinė visuomenė, nėra taip paprasta atsakyti.

Tačiau D.Kuolys man tikrai nebūtų tiek galėjęs sukliudyti, jei nebūtų tuo metu prasidėjęs lenkų pseudopatriotų prieš mane nukreiptas judėjimas, kuris buvo išlaužtas iš piršto.

- Dėl ko buvo pradėtas šis judėjimas?

- Mano "ministravimo" laikais su lenkiškai kalbančiais Vilniaus krašto gyventojais mano santykiai buvo be galo geri. Aš su jais visais gerai sutardavau. Netgi yra buvę tokių atsitikimų, kai kokiame nors renginyje ar susirinkime, jei atvažiuodavo koks nors V.Tomaševskis ar panašūs į jį ir pradėdavo šnekėti prieš mane ar mano įsakymus, žmonės atsistodavo ir tiesiog išeidavo iš salės pasipiktinę. Ir tai darydavo lenkakalbiai. Arba pradėdavo taip ploti, kad piktai kalbantysis turėdavo pats išeiti. Tokių atvejų buvo ne vienas.

Prieš man tampant ministru, buvo susiklosčiusi netgi tokia situacija, kad jei paskiriamas lietuvių kalbos mokytojas į kokią lenkakalbių mokyklą Vilniaus krašte, tai jis turėjo į ją važinėti tiesiai iš Vilniaus, nes negaudavo išsinuomoti buto vietoje - niekas nepriimdavo. Kai tapau ministru, praėjus geram pusmečiui, Vilniaus krašte pradėjo atsirasti tokie skelbimai: „Išnuomojamas butas lietuvių kalbos mokytojui“. Kad vaikai geriau išmoktų, kviesdavosi pas save gyventi mokytoją

Kai jau buvau nušalintas nuo ministerijos, ilgą laiką ministro nebuvo. Niekaip negalėjo surasti kandidato. O ministerija priklausė krikščioniams demokratams. Bet ką tik ši partija siūlė, ministrui pirmininkui niekas netiko. Taip tęsėsi iki Kornelijaus Platelio kandidatūros iškėlimo. Tai įvyko vasarą. Tuomet jis atvažiavo pas mane į sodybą pasikonsultuoti. Aš jam papasakojau pagrindines problemas ir pažymėjau, kad vienas svarbiausių dalykų – baigti darbus su lenkais. Man būnant ministru tai labai sekėsi. Ir ne tik todėl, kad aš turėjau lenkakalbių paramą. Buvo dar viena aplinkybė. Tuo metu lenkų ambasadore Lietuvoje buvo buvusi Varšuvos universiteto profesorė, humanitarė, mano sena pažįstama. Kaip tik tapau ministru, ji pirma iš visų ambasadorių mane ir pasikvietė. Kalbėdamas su ja aš iškėliau netgi tokį klausimą, kad reikia padaryti taip, jog lenkiškose mokyklose Lietuvoje istorija būtų dėstoma lietuviškai. Ir ne tik istorija, bet ir karinis parengimas bei kelios kitos disciplinos. Reikėjo tik galutinai šitai apiforminti, to nespėjau padaryti. Tuomet K.Plateliui ir pasakiau: „Važiuok pas ambasadorę ir gali šiuo klausimu šnekėti netgi mano vardu. Įforminkite šį dalyką, tai labai svarbu“. Deja, kol atvažiavo į Vilnių, atrodo, K.Platelis jau buvo apie tai užmiršęs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"