TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Žiniuonės patarimas - nesipykti su gamta

2009 08 03 0:00
Žolininkė R.Balsevičiūtė greitai perpranta žmones.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Stakliškių žiniuonė. Taip šių apylinkių ir tolimesnių vietų žmonės pavadina Ritą Balsevičiūtę, kurios sodyba dunkso netoli šio miestelio. 46 metų tautosakos ir liaudies medicinos žinovė padeda viskam, kas gyva - ir žmonėms, ir gyvūnams.

Vietos palei Aukštadvarį - kaip iš atvirukų: miškeliais apkaišytos kalvos, ežerų akys, paslaptingos įgriuvos, žalios piliakalnių kepurės bei lobius sergstintys akmenys. Na taip, čia tik burtininkams ir gyventi.

Dabar ir riedu pas vieną jų, plentas tai strykteli ant kalniuko, tai neria žemyn, stengiuosi pamažiukais patyliukais, nes vilioja akis ganyti aplinkui ir bijau, kad nebūtų kaip amžinatilsį garsiam profesoriui Česlovui Kudabai sykį buvo: dairėsi, džiaugėsi vaizdais jis kaip papratęs ir gal pamiršo, kad prie vairo sėdi - op, ir griovyje.

O štai ir autobuso stotelė, už jos plentą kerta vieškeliukas, įneriu į jį kaip į parką - abipus tuopos kaip žvakės. Tai šiuo ūksmingu keleliu, senelio sodinta alėja į šį Prienų rajono Jogalinos kaimelį kas rytą vakarą į autobusą ir iš jo žingsniuoja Rita Balsevičiūtė, Aukštadvario regioninio parko kultūrologė. Ją žmonės pavadina ir žoliautoja, žiniuone, net ragana.

"Kas čia baisaus?" - nesibaimina tokios etiketės guvi moteris, jau daug kam padėjusi savo surinktomis žolėmis ir patarimais. Tikrai: ir šviesaus atminimo vyriausioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė sakydavo: ragana - nuo žodžio regėti.

Ką ir kalbėt - kuo sunkesni laikai, tuo daugiau ekstrasensų ir kitokių burtininkų, bet šis atvejis berods kitoks. R.Balsevičiūtė - du aukštuosius mokslus baigusi istorikė, kraštotyrininkė ir etnologė, išvaikščiojusi vietinius kaimus ir viensėdžius, prakalbinusi daugybę vietos senolių ir unikalias jų poringes surašiusi į storus sąsiuvinius. Iš dalies šių kultūros lobių parengtos dvi R.Balsevičiūtės knygos, kurios galbūt netrukus pasirodys.

Daktaras upelis

"Seniai mačiau tokį gražų keliuką", - prisipažįstu iš saulės apiblukintos žalsvos trobelės išėjusiai pasitikti Ritai. "Aha, o man seniūnas siūlė - jei nori, gali medžius pjauti, pasenę jie. O kodėl turėčiau pjaut? Tai kas, kad seni; vieni išgriuvo, bet jų vietoje atžalos dabar džiugina. Niekada nepjausiu."

Ritos santykiai su medžiais ypatingi. "Manot, man nebūna depresijų? Dar ir kiek. Neretai pasitaiko - grįžtu pavargusi, nusiminusi, išlipu iš autobuso ir ašaros pasipila. Bet pastoviu prie beržo, ąžuolo ar liepos ir nurimstu. Medžiai žmogui gali labai padėti. Ir upeliai, ir akmenys. Kai mano senelė buvo maža ir sirgo, tėvas liepė jai per upelį šokinėti. Ir atėmė jos ligą upelis. Juo senovėje kaltūną, dusulį bei kitas ligas gydydavo.

- O medžiai kaip padeda?

- Tuopos (anksčiau žmonės jas jovarais vadino) negerumą ištraukia, o ąžuolai, pušys, beržai energijos suteikia. Tuopų pumpurų pririnkdavom, užpildavom drūtvandeniu (namine degtine - aut.) - nuo įvairių ligų padėdavo. Sykį atšokavo viena koja pas mano senelę toks senbernis. Čiuožė jis pamiegojęs nuo šieno šalinės ir tiesiai ant plūgo... Užpentis (kulnas - aut.) vos laikėsi. Senelė užpylė ant žaizdos drūtvandenio su tuopų pumpurais, aprišo ir užpentis prigijo.

Medžių lapų galima spiritu užpilti arba jų arbatos išsivirti. Sakysim, klevo lapai - nuo plaučių uždegimo. O lazdynas ir raudonasis dobilas - vyrų augalai. Jei vyras moterims netikęs, jam reikia lazdynų riešutų valgyti arba lapų drūtvandeniu užsipilti ir gerti. Ir nuo plaukų slinkimo lazdynas gerai, ir šiaip stiprina. O dobilas padeda nuo prostatos negalavimų.

Sykį per liaudišką šventę toks pusamžis vyriškis prie manęs priėjo ir klausia, ką jam daryt - su moterimi nebesiseka. Šaunuolis, kad nepasigėdijo paklausti, daugelis gėdijasi. Patariau lazdyną. Tos viagros širdį alina, o lazdynas nepakenks.

Žolelė mėgsta paslaptį

Baigusi vidurinę mokyklą, R.Balsevičiūtė įsidarbino Stakliškių seniūnijoje. Žmonės ten tai pasą atnešdavo priregistruoti, tai dar kokiu valdišku reikalu ateidavo. Rita ta proga jų, ypač senų, įdomesnius pasakojimus užsirašydavo. Ją visąlaik traukė prie senų žmonių - net maža būdama dažniausiai ne su vienmečiais žaidė, o senelės ir jos draugių kalbų klausėsi.

Stakliškių senukai įsidėmėjo juodbruvę smalsuolę ir kai vėliau Rita perėjo dirbti į kultūros namus - lengvai įsileisdavo ją į savo namus ir pasakodavo, pasakodavo...

"Istoriją studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete, nes ten dėsto profesorius Libertas Klimka. Kito tokio etnologo Lietuvoje nėra", - paprastai paaiškina Rita.

Iš kur pomėgis vaistažolėms ir žinojimas, ką kuria žole gydyti? Genai. "Žoliautojos buvo mano motina, senelės, prosenelė. Tėvo motinai, kuri labai gudri žolininkė, neužilgo bus šimtas metų, o ji tebėra gyva ir labai daug apie žoles žino", - atsako Rita.

Prie žaliojo jos namelio auga katilėliai, kanadinės rykštenės, tviska piliarožės žiedai, greta geltonuoja dažinis dygminas, plonas žalsvas šakeles siūruoja diemedis, kuris, anot R.Balsevičiūtės, dabar nepelnytai išvytas iš lietuvaičių darželių.

Gamtininkės darželyje vietos atsirado ir varpotosioms veronikoms, juodosioms tūbėms, vaistiniams smidrams, citvarams, čiaudulinėms kraujažolėms, sukatžolėms, kemerams bei kitokiems augalams. Daugelį Rita pasidaugino parsinešusi jų sėklų iš aplinkinių apylinkių. Antai bervidį atsinešė iš pilkapių. Virtuvėje virš krosnies džiūsta čiobrelių, sidabražolių, ožrožių, notrų, jonažolių ryšulėliai.

Rita vardija, kurios šios vaistažolės kokius negalavimus gali išgydyti ir vis kartoja: tik neparašykit per daug. Liga ir jos gydymas - labai individualūs dalykai, bendri receptai netinka, nes kas vienam padeda, kitam gali net pakenkti, ypač jei vartosi ne tiek, kiek reikia, ar ne taip, kaip reikia.

"Nesakau visko, ką žinau, geriau patyliu. Žmonės smalsauja, kai žoliauju: ką čia renki? "Vaistus." "O nuo ko?" "Nuo visų ligų", - atšaunu. Kuris ateina dėl problemos, tiesiai tai ir sako, o smalsuoliai tik nervina. Turbūt ne be reikalo Žemaitijos žolininkai teigia - žolelė mėgsta paslaptį. Taip ir mano kolegė žolininkė Jadvyga Balvočiūtė iš Mažeikių rajono sako. Ji neseniai pas mane lankėsi - graži, nuoširdi ir nepavydi moteris, ugnelę kūrenome ant Šventkalnio ir ilgai kalbėjomės.

Mūsų senoliai įvairias ligas gydydavo gyvatės, rupūžės užpilu. Moka tai daryti ir R.Balsevičiūtė.

Padiktuoja nuojauta

Rita pliko arbatą: sau - jos mėgstamų čiobrelių, man - jonažolių. "Atspėjo" - pagalvoju, o sodybos šeimininkė kloja: "Jonažolės nuo liūdesio gerai, dar ir puplaiškio į jūsų puodelį įdėsiu. Apetitą sužadins, ir skrandžiui sveika, ypač kai rūgšties jame trūksta, prastai virškina."

- Sklinda gandai, jog jūs atspėjat, kas žmonėms yra negerai ir net kokie jie yra. Tai tiesa?

- Taip. Jaučiu. Nežinau, kaip ir kodėl, bet jaučiu. Ir kai reikia nuspręsti, ne protu vadovaujuosi, o nuojauta. Daug kas buvo pas mane, bet aš žiūriu, koks žmogus. Jei patinka, net pati užkalbinu. Sykį su drauge nuėjom į tautinių dainų koncertą. Labai gražiai dainavo, o aš vis žiūriu į vieną vyrą, nes matau - jis labai serga, ir labai bloga liga. O toks puikus vyras. Po koncerto priėjau prie jo ir patariau pagerti ant rupūžės užpilto drūtvandenio.

- O iš kortų atspėti ateitį mokate?

- Moku, bet galima ir be jų. Pabūni kiek su žmogumi ir aišku, kas neduoda jam ramybės. Kortos tik tarp kitko. Be to, kai kada jos parodo tiek prieštaravimų, kad net nežinai, ką sakyti. O kai kuriems žmonėms kortos nieko neparodo. Kai jauna buvau, su dviem draugėmis nuėjome pas seną čigonę ir paprašėme paburti kortomis. Vienai, kitai būrė, o kai atėjo mano eilė, žiūri čigonė į išskleistas kortas ir sako: nepyk, mergaite, bet tau išburti negaliu. Gerai, kad sąžiningai pasakė.

- Ar būna piktų raganų užkalbėtų, užburtų žmonių, kurie paskui dėl to kankinasi? Galite tokius užkeikimus pašalinti?

- Būna. (Žiniuonė papasakojo porą istorijų, kaip pavyko išgydyti sirgusius žmones, tačiau paprašė jų nespausdinti.)

- Rita, kodėl nenorite, jog tai perskaitytų kiti žmonės?

-Žolininkas neturi teisės girtis. Jo pareiga padėti, o ne tuo girtis ir iš to uždarbiauti. Tačiau svarbiausia - jei tai, ką papasakojau tik jums, perskaitytų žmonės, kurie pasveiko, liga galbūt pas juos sugrįžtų. Kartais net vardo ir panašių tikslumų nereikia minėti, kad liga negrįžtų.

- O ką darote, kad kitų ligos prie jūsų nepriliptų?

- Patariama elgtis su ligoniais kaip su sveikais. Net gailėti jų nerekomenduojama, nes jų nelaimėmis užsikrėsi. Bet man nelaimingų žmonių gaila ir padedu jiems kaip galiu ir moku.

Gyvename netinkamai

- Dabar daug kam stinga ramybės, žmones kamuoja depresija, baimė dėl rytdienos, juos tarsi dalgiu šienauja vėžys. Ką patartumėte?

- Pervargę esame. Gyvename netinkamai: skubame, nervinamės. Anksčiau žmonės mažiau skubėjo ir vis dėlto padarydavo, ką reikia, linksmesni buvo ir mažiau sirgo negu dabar. Seneliai kiek daug metų sulaukdavo... Peikia dabartiniais laikais sovietmetį, o juk netiesa, neva anuomet buvo vien griuvėsiai. Kam taip meluoti jaunajai kartai, kuri anų laikų nematė?

Aišku, kai kaitaliojasi santvarkos, būna baisu ir sunku, bet paskui palengvėja. Kokia gera sveikatos apsaugos sistema buvo - atvažiuodavo pasitikrinti sveikatą koks senelis, ir jį tuoj guldydavo į ligoninę, suleisdavo vitaminų, rūpindavosi juo. O dabar į ligoninę neprisiprašysi ir jaunas būdamas.

Žolėmis galima ir depresiją išgydyti, net sunkią. Bet tai labai individualu - kiekvienam kitaip, todėl vaistažolių pavadinimų nerašykit, nes paskui prisivirs jūsų skaitytojai arbatų nemokšiškai ir bus nesąmonė.

Be to, augalų būna ir nuodingų. Mažomis dozėmis jie gali gydyti, o padauginus - pakenkti. Kas iš to, jei pasakysiu, kad depresiją gali sumažinti jonažolių arbata? Daug kas tai žino, nes daug ką ši žolė išgelbėjo. Bet nedaugelis nutuokia, jog tiems, kurių kraujo spaudimas didelis, ji netinka.

Pailsėti reikia. Išeiti į gamtą nuo televizorių, kompiuterių, nuo rūpesčių... Lekiame, skubame, o paskui stebimės, kodėl pasidarėme pikti kaip velniai ir kodėl depresija užpuolė. Todėl, kad persitempėme, pervargome.

Labai geras vaistas yra avižos. Dievinu jas. Ar problemos dėl bronchų, ar viduriavimas, ar votys - jos valo, šluoja, taiso. Ne vienam ir gerklės ligas įveikė. (Žiniuonė papasakojo, kaip avižomis išgydė vieną sunkiai sirgusį žmogų, ir pridūrė: "Neskelbkite, nenoriu, kad jo liga grįžtų", - aut.)

- Kaip jas reikia vartoti?

- Gerti nuovirą vietoje vandens. Užpilti nuplautus grūdus, pavirti ant mažos ugnies ilgokai ir paskui tą rudą skystį gerti. Grūdų geriausia būtų gauti iš patikimo ūkininko, su luobele. Jei nėra grūdų, tinka ir šiaudai.

Miestai dusina

R.Balsevičiūtės sodyboje - vienas kitas gyvulėlis, pora šunų ir būrys kačių. Dauguma - priklydėlės ar buvusios benamės, kurias ji priglaudė.

Antai tą linksmai šokinėjančią prie būdos gražią juodą kalę Rita parsinešė nuo plento, kur pamatė gulinčią. Manė - mašina suvažinėjo, reikia palaidoti. Pajudinta kalė pradėjo cypti... Nudžiugusi Rita išgydė šunelį ir jis dabar sergsti jos namus. Panašiai šioje sodyboje atsirado ir lapė, ežys, kuris dieną snaudžia, o vakare pabunda ieškoti ėdalo - juk jis naktinis gyvūnas.

Kol vaikštinėjame po sodybą, mus lydi Princesė - jauki juoda katė, tik letenėlės baltos. Visiškai juodas kaip anglis katinas Kipšiukas laikosi kiek atokiau, kaip ir Skirma - šio kačių ir katinų būrio lyderė. "Juodos katės yra meilesnės ir energetikos daug turi. Pabuvęs su juoda kate atsikratysi galvos skausmo, jos veikia labai raminamai", - aiškina Rita.

Ši sodyba yra jos senelės, kuri jau anapilyje. Rita buvo labai prie jos prisirišusi, net dabar jaučia, tarsi senelė būtų čia pat. Turbūt dėl to ir šios sodybos nepalieka, neišsikelia į miestą. O gal todėl, kad mieste jai stinga oro ir žmonių per daug, be to, jie tokie susirūpinę. "Niekada nekeisiu šios sodybos į miestą", - svarsto žiniuonė.

Ir vietos čia gražios, įžymios. Palypėjam ant kalvelės greta sodybos ir Rita rodo: aname kampe galima įžiūrėt Alytaus bokštus, kitame - Stakliškės, trečiame - Aukštadvaris, kurio regioniniame parke ji dabar dirba. Štai aną šeštadienį ir sekmadienį ekskursiją po vietos apylinkes surengė Vilniaus folkloro ansamblio "Jorė" dalyviams.

"Jie kultūros entuziastai, tai dvi dienas po mūsų gamtą pavedžiojau. Kai pavargome eiti, arkliuką iš žmogaus išsinuomojome. Daug aplankėme", - džiaugiasi Rita ir ūmai prisimena: "Pavaišinsiu varške! Šviežia - neseniai padariau."

Tada mūsų kalba pasisuka apie vegetarus, kuriuos Rita gerbia, bet nesižavi. "Tiems, kas sėdi prie kompiuterio, gal tiek maitintis ir pakanka, tačiau jei mūsų tėvai ir protėviai būtų buvę vegetarai, Lietuva nebūtų išgyvenusi. Juk anksčiau, ypač viduramžiais, klimatas čia buvo atšiaurus, o fiziškai dirbti reikėjo daug, - svarsto moteris. - Ne mums ši mada, mes šiauriečiai."

Sunku? Eik į gamtą

Mėgstama Ritos vieta - Sienakalnis. Jis apie pora kilometrų nuo jos sodybos, tačiau moteris ten būna dažnai. Jau pavadinimas sako, kad tai kalnas, iš vienos pusės status kaip siena. Prieš tai buvo vadinamas Senapiliu, galbūt kadaise ten stovėjo medinė pilaitė. Netoliese telkšo Guostos, Gelužės ežerai.

"Mano tėvai sakydavo: Gelužis, Guostus, tačiau senuose žemėlapiuose - moteriški pavadinimai. Moteriškos galūnės liudija matriarchato laikus", - aiškina R.Balsevičiūtė.

- Gal grįš kada nors moterų valdžia?

- Galbūt. Stotų ramesni laikai - pasvertume daug ką, pagalvotume prieš darydami. O dabar chaosas. Taip sako ir kai kurie garsūs mokslininkai, pavyzdžiui, Europos senovę tyrusi antropologė profesorė Marija Gimbutienė ir jos kolegė Elinor Gadon. Beje, Gadon šaknys yra iš čia - jos motina gimė Stakliškėse ir emigravo į JAV. Šios mokslininkės tyrė nuošalų deivių kaimelį Indijoje, kuriame lig šiol tebėra matriarchatas.

- Kuo žavi Sienakalnis?

- Kai tampa sunku ir nežinau, kaip gyventi, nueinu ten, susikuriu ugnelę, pasėdžiu, pavaikštinėju. Palengvėja. Tai - ypatinga vieta. Beje, ant Sienakalnio irgi yra Velnio duobė. Aukštadvario apylinkėse jų daugiau kaip trys.

- Girdėjau, ten aptikote apeiginių paminklų?

- Visą alkavietę. Vieną mitologinį - dubenėtąjį akmenį jau buvo užregistravęs archeologas Vykintas Vaitkevičius. Galvodavau - kodėl tik vienas? Ir radau visą jų ratą, o neseniai dar vieną aptikau, labai gražų, su rausva lyg širdele, lyg dėme ant šono. Ant jo taip pat tarsi dubuo iškaltas. Parodžiau archeologams, kol dar niekas jų nenutempė. Dabar madinga kolekcionuoti akmenis, o man jie gražiausi ten, kur šimtmečius gulėjo.

Medžiai gyvi. Seniau žmonės mokėdavo su jais geriau sugyventi negu dabar. Kai mano tėvas pavasarį norėdavo sulos, jis ne gręždavo skylę berže, kaip šiais laikais daugelis daro, o nulauždavo mažą šakutę ir sulos privarvėdavo.

Gyvenk dorai, gražiai ir apvalysi savo aplinką kaip medžiai. Ateis žmonės ir sakys: kaip čia jauku ir gera", - lyg man, lyg sau kalba Stakliškių žiniuonė Rita sename savo sode ir vis paglosto tai obels, tai beržo šaką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"