TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Žmonių prisiminimai kitokie nei istorikų žinios

2016 05 09 6:00
Dr. Nerijus Šepetys per diskusiją. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Istorikui reikia sugebėti atskirti tikras ir tariamas patirtis bei paliudijimus, nes apie praeitį skleidžiama daug prasimanymų. Apsiginkluoti faktais ir paneigti skleidžiamus gandus – istoriko pareiga.

Taip vertinti istorijos įvykius ir amžininkų prisiminimus jaunus istorikus ragina dr. Nerijus Šepetys.

Per Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dienas (IFDi) vyko daug renginių, vienas jų – jaunų istorikų diskusija „Ar reikia nugalėti bobutę? Pokalbis apie atmintį su Nerijumi Šepečiu“. Buvo svarstoma apie tarpusavyje konfliktuojančius naratyvus, įvairius, dažniausiai XX amžiaus istorinių atminčių konfliktus; ar įmanoma rasti bendrą pamatą diskusijai, o gal dialogas apskritai nereikalingas. Kaip sakė pokalbio vedėjas, jaunas istorikas Antanas A. Terleckas, kartais atrodo, kad istorikai neprisiima „paskutinės instancijos“ vaidmens ir nepasako, kaip buvo iš tiesų, todėl viešoje erdvėje nesusišnekama.

Kodėl visuomenė dažnai labiau tiki bobutės prisiminimais, nei istorikų pateikiamais faktais?

Diskusija pakrypo labai aiškia tema: konfliktas tarp senų žmonių prisiminimų ir protingų istorikų žinių.

Senelio pasakos

Studentai kalbėjo, kad vertindama istorinius įvykius jų amžininkė bobutė remiasi individualia patirtimi, o istorikas – pirminiais duomenimis. N. Šepetys pabrėžė, kad bobutė subjektyvi, jos patirtis baigtinė, o istorikas atviras, objektyvus, mato visumą.

„Jeigu yra konfliktas tarp žmogaus, kuris remiasi atmintimi, ir žmogaus, kuris remiasi žinojimu, visada tas, kuris remiasi atmintimi, remiasi ir žinojimu, o tas, kuris remiasi žinojimu, remiasi ir atmintimi, – sakė N. Šepetys. – Kiekviename istorike yra bobutė ir kiekvienoje bobutėje yra istorikas.“

Jis prisiminė, kaip pats 1991 metais stojo į VU istorijos specialybę. Per stojamąjį egzaminą žodžiu jam teko klausimas apie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią. Egzaminavo istorikas Algis Povilas Kasperavičius. Tokiam klausimui N. Šepetys nebuvo pasiruošęs, nieko nežinojo, išskyrus tai, ką jam pasakojo senelis. Tuos atsiminimus vaikaitis ir išklojo. Tarp stojančiojo studijuoti ir egzaminuotojo kilo konfliktas. „Mano istorija rėmėsi tuo, ką senelis pasakojo, – sakė N. Šepetys – O egzaminuojantis dėstytojas pasakė, kad buvo visiškai kitaip. Jis rėmėsi tuo, ką žinojo kaip istorikas mokslininkas, o aš pasakojau, ką girdėjau iš senelio.“

Kaip sakė N. Šepetys, per egzaminą jis buvo bobutės kategorijos atstovas, o egzaminuotojas atstovavo istorikams. Tačiau, pasak jo, abu su dėstytoju buvo ne tie, kuo save laikė. Anot N. Šepečio, senelis turbūt sujungė tai, ką pats matė, su kitais tuo metu girdėtais pasakojimais apie karo pradžios įvykius, tad tai buvo – žvilgsnis iš šono, kai žmogus yra liudytojas, bet nedalyvauja veiksme. „Taip pat ir istorikas – kalbėdamas, rašydamas – mato vaizdą iš šono“, – tvirtino N. Šepetys. Jis sakė, kad tokiu atveju esama dviejų vaizduočių, iš kurių viena linkusi individualizuoti, o kita – apibendrinti, todėl tarp jų kyla konfliktas. Istorikas žeria faktus, o bobutė ginčijasi: ne taip esą viskas buvo – ji neva pati viską matė ir kiti žmonės pasakojo.

Tikros ir tariamos patirtys

Diskusijos dalyvių nuomone, individuali patirtis turi stiprų emocinį krūvį, o jis labai stipriai veikia viešąją erdvę. Tad pagrindinis istoriko darbas – išklausyti visas bobutes, sujungti visas patirtis ir pateikti aiškų apibendrinimą, o tai nelengva. Bet konfliktas tarp bobutės ir istoriko priartina prie tiesos paieškų. N. Šepetys pažymėjo, kad patyręs istorikas dažnai nebesigilina į gandus, bet atstovauja bendram žinojimui. „Vis dėlto siekiame, jog žmonės norėtų gilintis, o kad jie tai darytų, reikia jiems parodyti konfliktą“, – sakė jis.

N. Šepetys jauniems istorikams sakė, kad reikia sugebėti atskirti tikras ir tariamas patirtis bei paliudijimus, atmesti prasimanymus. Derėtų stengtis, kad bobutės pasakotų ne kokias nors klišes, bet autentiškus patyrimus. Istorikas turi žinoti datas ir skaičius, viską dėstyti logine įvykių seka.

„Netikram ar pusiau tikram liudijimui būtina priešpastatyti tikrą“, – teigė jis. Istorikui reikia tikrų atminčių, kurios remiasi patyrimais, liudijimų ir įspūdžių žmonių, dalyvavusių įvykiuose. Tačiau padedančių pagalbininkų būna mažiau, negu trukdančių, o rasti grynuolių, pasak N. Šepečio, padeda mąstymas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"