TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Žuvintas ir glaudžia, ir baudžia

2012 12 19 6:00
ŽBR archyvo nuotraukos/Šiltuoju metų laiku Žuvinte gyvena šimtai paukščių.

Didžiausiame ir seniausiame Lietuvoje Žuvinto biosferos rezervate dabar ramu: dauguma paukščių, kuriais garsėja šis unikalus ežeras ir raistai aplink jį, išskridę į pietus. Tačiau jaudulio netrūksta - Naujuosius metus rezervatas pasitinka triguba sukaktimi.

Pro Žuvinto biosferos rezervato (ŽBR) direktoriaus Arūno Pranaičio kabineto langą atsiveria vaizdas į ežerą. Prie apsnigto tiltelio stūkso aukšta tuopa, kitoje jo pusėje pasviręs beržas, ruduoja nendrynai. Tilto gale stovi bokštelis, iš kurio gamtininkai ir svečiai gali stebėti Žuvinto paukščius. Rezervato darbuotojai tai daro ir galingais žiūronais nuo direkcijos stogo. Gruodžio pradžioje lankydamiesi rezervate pastebėjome ežere tik vieną kitą snaudžiančią gulbę.

Felikso Žemulio nuotrauka/"Jei nori gražios gamtos, turi ją saugoti", - primena gamtininkas A.Pranaitis.

"Ežeras ir pelkės dar neužšalusios, negalime po jas vaikščioti, - apgailestavo A.Pranaitis. - Tačiau savaitė kita, ir galėsime drąsiai eiti. Norime rasti jūrinio erelio lizdą, išsiaiškinti, kiek yra audinių, bebrų, kitos gyvybės."

Šį rudenį Žuvintas skambėjo nuo gervių trimitų. Šimtai jų, iš tolėliau skrendančių į šiltuosius kraštus, nusileisdavo šiame ežere nakvoti, palesti. "Buvo ir apie 600 baltakakčių žąsų, apie 300 įvairių ančių. Liko tik kelios dešimtys gulbių", - skaičiavo žvelgdamas pro žiūronus rezervato vadovas.

Briedžiai lengvai perplaukia ežerą paskanauti krūmų atžalų.

Profesoriaus rūpesčiu

Tačiau žiema netruks praeiti, ir į Žuvintą vėl grįš tūkstančiai sparnuočių. Kokį Žuvintą kadaise išvydo garbus gamtininkas Tadas Ivanauskas (1882-1970), galima rasti jo prisiminimų knygoje "Aš apsisprendžiu". "Dar vaikas būdamas, žinojau, kad Žuvintas turtingas paukščių ir svajojau jame apsilankyti, bet tai man pavyko tik 1921 metais. Buvo dar ankstyvas pavasaris, bet ežeras jau pusiau išsilaisvinęs iš ledo, o jo pakraštyje, palei pat vandenį, tupėjo didelė ilga virtinė paukščių. Per žiūroną apytikriai nustačiau jų rūšis: daugiausia žilosios ir kuoduotosios, didžiosios antys, jau buvo garnių, pempių, nendrinių startų.

Buvau sužavėtas malonaus reginio ir galvojau, kad čia reikės įkurti vandens paukščių rezervatą. Bet realizuoti savo svajones pavyko tik 1937 metais", - anuomet rašė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus T.Ivanauskas.  

Profesoriaus rūpesčiu, siekiant išsaugoti Žuvinto ežero vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino šį ežerą iš privačių asmenų ir 1937 metais jį perdavė Kauno universiteto Matematikos - gamtos mokslų fakultetui. Tada Žuvinte ir buvo pritaikytas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius.

Taigi Žuvinto rezervatas šiomis dienomis švenčia dvigubą sukaktį - 130-ąsias jo įkūrėjo T.Ivanausko gimimo metines ir rezervato įkūrimo 75-metį. Galima paminėti ir trečią apskritą datą - 2002 metais Žuvinto valstybiniam gamtos rezervatui kartu su aplinkiniais draustiniais buvo suteiktas biosferos rezervato statusas.

"Tai reiškia, kad ŽBR įtrauktas į Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo (UNESCO) programos "Žmogus ir biosfera" biosferos rezervatų tinklą. Jame - 580 rezervatų, kurie yra 114 valstybių. Tarptautinis statusas leido aplink Žuvintą įsteigti dideles buferines zonas, kurios padeda geriau saugoti šį ežerą ir aplinkines pelkes", - aiškino A.Pranaitis.

Šį rudenį šimtai gervių nusileisdavo šiame ežere nakvoti ir palesti.

Norėjo ežerą nusausinti

Ar pasiteisino prof. T.Ivanausko sumanymas apsaugoti Žuvinto paukščių karaliją? A.Pranaitis neabejoja - taip. "Prieš įkuriant rezervatą, Žemės ūkio ministerija norėjo Žuvinto ežero vandenį nuleisti ir aplinkines pelkes nusausinti, kad vietos ūkininkai  turėtų daugiau žemės. Profesorius ir jo bendraminčiai spėjo šiam darbui užbėgti už akių", - sakė gamtininkas.

Vis dėlto nemažai pelkių sovietmečiu buvo melioruotos, o Žuvinto ežero lygis reguliuotas šliuzais. Be to, į ežerą patekdavo trąšų iš aplinkinių laukų. Nekeista, kad šis senas ežeras vis sparčiau seklėjo, paežerės apaugo nendrėmis ir švendrais, krantai - krūmais ir medžiais, todėl nemažai paukščių paliko šias vietas.

"Prieš kelis dešimtmečius valtele irdavomės per švendrynus žieduoti ančių. Dabar tomis vietomis galima pėsčiomis eiti - taip anka ežeras. Čia kaip kadaise nesusirenka tiek daug kragų, laukių, ančių, kai kurių kitų paukščių", - sakė rezervato vadovas.

Vietos žmonės prisimena, jog sovietmečiu komunistų partijos veikėjai per medžiokles Žuvinte dviem šūviais paklodavo 40 laukių. Be to, tokie pasakojimai byloja, jog rezervato režimas galiojo ne visiems.

Šiais laikais rezervate draudžiama medžioti. Meškerioti vietos gyventojams galima tik žiemą ir tik šeštadieniais. Aplink Žuvintą gyvenantys žmonės gauna nemokamą leidimą vieną dieną per metus pasirinkti spanguolių.   

Meškerioti anksčiau mėgo ir A.Pranaitis, tačiau tapęs rezervato direktoriumi atsisakė šio hobio. "Dabar "žvejoju" kitaip: atsigulu ant ledo ir žiūriu pro jį. Kadangi Žuvintas negilus, tai žuvys - kaip ant delno. Vaizdas dar gražesnis negu akvariume", - tikino gamtininkas. Jo teigimu, brakonierių rezervate beveik neliko. Šiemet inspektoriai sulaikė apie 40 pažeidėjų. Daugiausia tai buvo atvykėliai spanguoliautojai iš Marijampolės ir kitų vietovių.

"Vietos žmonės jau seniai priprato prie griežtos tvarkos, suprato: jei nori turėti įdomios gamtos, turi ją saugoti", - sakė A.Pranaitis.  

Žuvinto augmeniją padeda retinti ir škotiški galvijai.

Briedžiai - puikūs plaukikai

Vis dėlto ne brakonieriai ir net ne paukščių stebėjimas bei skaičiavimas ŽBR gamtininkams šiais laikais labiausiai rūpi. "Svarbiausia taip prižiūrėti ir tvarkyti vertingiausias gamtos buveines, kad jose išliktų visoje Europoje saugomų retų paukščių: Antai nušienavome nendrynus ir švendrynus, iškirtome krūmus netoli direkcijos pastato - netrukus toje vietoje atsirado mėlyngurklių, o briedžiai per visą ežerą atplaukia paskanauti krūmų atžalų", - rodė  pakrantę gamtininkas.

Žuvinto apylinkėse nuo seno įsikūrę žmonės daug šimtmečių pievose palei ežerą ganė galvijus, šienavo ne tik pievas, bet ir vandenyje želiančias nendres bei švendrus. O sovietmečiu aplinkiniai kolūkiai žiemomis, kai ledas sutvirtėdavo, pjaudavo šiuos vandens augalus ir naudodavo juos kaip kraiką galvijams. "Dirbdavo ištisos brigados, švendrus ir nendres pjaudavo arklių traukiamomis šienapjovėmis, o kad suledėjusios nendrių ražienos nežeistų arklių kojų, jas apmaudavo specialiais sandalais", - pasakojo rezervato vadovas.    

Šienapjūtės ir gyvulių ganiavos tiko daugeliui paukščių rūšių, nes "plikose" vietose jiems būdavo saugiau perėti - iš toli pamatydavo lizdus mėgstančias niokoti linges, kitus plėšrūnus. Be to, išvežus nupjautus vandens augalus, ežeras mažiau dumblėjo.

Taip buvo iki bene 1980 metų. Vėliau atėjo mada drausti ūkininkauti saugomose pievose ir paežerėse, ypač rezervatuose. "Manyta, jog žmogui nereikia kištis į gamtą, ji susitvarkys pati. Bent jau pievose ar pelkėse tai buvo klaida", - sakė A.Pranaitis. Dabar gamtininkai jau suvokia, jog žmogus, paukštis, žvėris, augalas, grybas ir kiti gamtos padarai nemenkai priklauso vienas nuo kito.

Todėl dabar kuriami Žuvinto gamtotvarkos projektai, kuriais planuojama atkurti pelkėtas pievas - iškirsti daugiau nendrynų, švendrynų, krūmų. Tik nėra kur tos biomasės dėti - žmonės jau mažai augina gyvulių. Todėl planuojama prie rezervato įkurti įmonę, kuri iš tos biomasės gamintų biokurą.

Be to, rezervato direkcija prieš penkerius metus nupirko ir išdalijo vietos žmonėms ganyti paežerėse keliolika herefordų - škotiškų mėsinių galvijų. Jie mėgsta rupšnoti ne tik prastą žolę, bet ir graužti krūmus, todėl Žuvinto pakrantės pašvarėjo.

"Paprastai darbams rezervate neieškome toli esančių bendrovių - tariamės su vietos žmonėmis. Jie gauna darbo ir pajamų, o rezervatas įgyja draugų, kurie padeda jį prižiūrėti", - atskleidė pašnekovas.

Profesorius T.Ivanauskas (kairėje) dažnai lankydavo savo bičiulį T.Zubavičių.

Sovietmečio klaidos

Pernai pagaliau pavyko ištaisyti sovietmečio klaidą - rekonstruoti reguliavę Žuvinto ežero lygį šliuzai. Kitas didelis pastarųjų metų darbas - pristatyta užtvarų į melioracijos griovius, kurių buvo iškasta kadaise Amalvo ir Žuvinto pelkėse. Vandens lygis pakilo ir jos nebesausėja.  

"Norime pirmiausia išsaugoti raudonkojų tulikų, griciukų, plovinių vištelių, švygždų, tikučių, griežlių, didžiųjų baublių ir kitų Žuvinte saugomų Europoje jau retų paukščių buveines. Gal net pavyktų atkurti meldinių nendrinukių populiaciją", - svarstė A.Pranaitis.    

Ankstesnio direktoriaus Vytauto Nedzinsko mėgstamiausi paukščiai buvo gulbės, dabartinio ŽBR vadovo mėgstamas paukštis - meldinė nendrinukė.

Ji tokia reta ir taip gerai moka slėptis, jog Arūnui tik po ilgų paieškų 1986 metais pavyko aptikti jos lizdą Žuvinto paliose. "Pasistačiau palapinę prie tos vietos, kur išgirdau cypsint nendrinukių jauniklius. Budėjau dvi dienas, čiupinėjau kiekvieną viksvų kupstą, kol pagaliau radau", - prisiminė A.Pranaitis.

Tais metais rezervate buvo keliolika meldinių nendrinukių porų, dabar gal tik viena. Jos gali gyventi tik šienaujamoje šlapioje pelkėje.

Gulbės nebylės buvo Lietuvoje beveik išnykusios, dabar jų galima sutikti Žuvinte.

Gamta moko atsargumo

53 metų zoologo A.Pranaičio tėviškė - Dotnuvos Akademija. Arūnas prisipažino nuo pat mažens apsisprendęs būti gamtininku. Akademijoje įsikūrusiame Žemdirbystės mokslinio tyrimo institute, kur moksline agronome dirbo jo mama, buvo puiki biblioteka ir Arūnas anksti pamėgo skaityti knygas apie gamtą.

Baigęs vidurinę mokyklą, studijavo biologiją Vilniaus universitete, o 1982 metų rudenį buvo paskirtas dirbti Žuvinto valstybiniame rezervate jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, vėliau - ekologu. Kurį laiką vadovavo Metelių regioniniam parkui, o kai 2002-aisiais tuometis Žuvinto rezervato vadovas V.Nedzinskas tragiškai žuvo, A.Pranaičiui buvo patikėtos jo pareigos.  

Garsų gamtininką ir publicistą V.Nedzinską ežeras pasiglemžė, kai jis rizikavo per pavasarį iškorėjusį ledą nučiuožti prie ką tik parskridusių paukščių. Aistra gamtai tąsyk nustelbė atsargumą...

Nors Žuvintas negilus, tačiau dugne - keleto metrų klodai dumblo. Sovietiniais metais net būta projekto siurbti jį iš Žuvinto. Ežerui ir jo gyvūnams tai būtų buvusi tragedija, nes būtų pajudintos po dumblu slūgsančios cheminės trąšos, kurių čia per daugelį metų pateko iš laukų ir priplukdė upeliai.  

A.Pranaitis prisipažino taip pat susidūręs su pavojumi nuskęsti. "Man ir kolegoms ne kartą pasitaikė iškristi iš valties ar įlūžti einant ledu, įsmukti pelkėse. Vieną bendradarbį buvo užpuolęs briedis - per rują šie žvėrys nenuspėjami. O sykį eidami per Amalvo pelkę sutikome vilką. Pėdino jis lėtai tarsi užsisvajojęs ir mus pastebėjo likus gal 30 žingsnių", - sakė A.Pranaitis.

Jo teigimu, vilkų, briedžių, elnių ir kitokių žvėrių šiame rezervate yra daugiau negu kitose šalies saugomose gamtos teritorijose. Paukščių - taip pat. 75 metų rezervato režimo, nors ir buvo padaryta klaidų, padėjo išsaugoti unikalų Lietuvos ežerą, didžiausią mūsų šalies  pelkyną prie jo ir daugybę šio krašto gyvūnų bei augalų.

"Dabar mums reikia visa tai puoselėti ir taip tvarkyti rezervatą, kad sugrįžtų dar daugiau paukščių", - sakė A.Pranaitis.

Tarsi išgirdusios jo žodžius, snaudusios tolumoje gulbės ištraukė snapus iš plunksnų. Kai visas ežeras apsitrauks ledu, joms teks ieškoti šiltesnės vietos. Tačiau taip būdavo visada, ir paukščiai visada prisimindavo, kur jų namai.    

Anksčiau nendrynus šienaudavo arkliais, dabar - technika.

Trumpai                     

1937 m. įsteigus Žuvinto rezervatą, jam saugoti buvo paskirtas sargas. Jo pareigas prof. T.Ivanauskas patikėjo savo bičiuliui ornitologui Teofiliui Zubavičiui (1914-1993). T.Zubavičius Žuvinto rezervate dirbo iki 1980 metų ir sukaupė daug informacijos. Čia surinktos įdomios ir retos gyvūnų rūšys tapo prof. T.Ivanausko įsteigto Kauno zoologijos muziejaus pagrindu.

Pokariu buvo įsteigta rezervato direkcija. Jai vadovavo Balys Dereškevičius, vėliau - Juozas Muraška, Bronius Šileikis, R.Jankauskas. Ilgiausiai (1966-2002 m.) rezervato direktoriumi buvo V.Nedzinskas. Nuo 2002 metų rudens iki šiol rezervatui vadovauja zoologas A.Pranaitis.

Šiuo metu ŽBR apima daugiau kaip 18 tūkst. ha plotą Alytaus, Lazdijų ir Marijampolės rajonuose. Priminsime, jog Lietuvoje yra 4 valstybiniai gamtos rezervatai. Čepkelių rezervatas yra kone dvigubai mažesnis už ŽBR, o Kamanų ir Viešvilės rezervatai yra tarsi Žuvinto vaikai - juose tik po maždaug 3 tūkst. hektarų.

ŽBR yra trys didžiulių raistų supami Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo ežerai bei keletas mažų ežerėlių, teka Bambenos, Rudės, Dovinės ir Kiaulyčios upeliai. Vandens telkiniai sudaro 7,5, pelkės - 20,7, miškai - 33,5, žemės ūkio naudmenos - 34,2 proc. šios saugomos teritorijos. Griežčiausias apsaugos režimas - Žuvinto, Buktabalės ir Liūliškynės gamtiniuose rezervatuose; be to, yra 6 botaniniai-zoologiniai draustiniai. Įrengti du pažintiniai takai. Per metus ŽBR aplanko apie 7 tūkst. žmonių.      

Šioje saugomoje gamtos teritorijoje prieglobstį rado beveik 4 tūkst.  rūšių augalai ir gyvūnai, iš kurių daugiau kaip 120 rūšių retos ir saugomos. Apsauginėse rezervato zonose yra daugiau kaip 300 sodybų, jose gyvena apie tūkstantis žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"