TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Žvelgiant į tolstančią Lietuvą

2010 12 13 0:00
Melburno apylinkėse prie vandenyno.
Asmeninio albumo nuotrauka

Po septynerių darbo metų Tokušimos ir penkerių - Hokaido universitetuose fizikas Saulius Juodkazis su šeima iš Japonijos persikėlė į Australiją. Svinburno technologijos universiteto profesorius ir Mikrofotonikos centro (CMP) direktoriaus pavaduotojas vadovauja unikaliems pasaulyje tyrimams ir apgailestauja, kad tokios galimybės neatsirado Lietuvoje.

"Trumpus lazerio spindulius sufokusavus į maždaug mikrono dydžio tašką, t. y. šimtą kartų mažesnį už žmogaus plauko skerspjūvį, galima trumpam sukurti sąlygas, panašias į esančias planetų viduje, -pasakojo Taikomosios plazmonikos pramoninių taikymų laboratorijos vadovas dr. S.Juodkazis. - Tačiau kaip šimtų gigapaskalių slėgis ir tūkstančių laipsnių temperatūra pakeičia medžiagas?! Galbūt galime sužinoti apie savybes tų medžiagų, kurios nepasiekiamos Žemės gelmėse?! Nuo jų priklauso, kaip planeta funkcionuoja. Nuo jų gali priklausyti net dabartinis globalus klimato atšilimas."

Norint viską išsiaiškinti, reikia žinoti, pavyzdžiui, net tokius geologinius procesus, kurie lemia Žemės magnetinio lauko savybes. Kodėl Žemės magnetinė ašis per tūkstančius metų keičia savo kryptį. Šie pokyčiai gali būti susiję su medžiagų, kurios yra labai giliai po Žemės pluta, savybėmis. Jas tiria unikalios laboratorijos, pajėgios sukurti didžiulį slėgį ir turinčios unikalius lazerius. Tyrimai labai brangūs ir nėra lengvai prieinami.

Prof. S.Juodkazio vadovaujamų mokslininkų grupė nori pasiūlyti gana paprastą būdą panašioms sąlygoms sukurti. Tik jos labai trumpai gyvuoja ir negalima iš karto palyginti, ar tokie patys procesai vyksta Žemės gelmėse. Darbo rezultatai, šią vasarą pateikti konferencijose Paryžiuje ir Romoje, sulaukė didžiulio susidomėjimo. Medžiagų savybės ekstremaliomis sąlygomis rūpi ne tik geologams, bet ir astrofizikams, tiriantiems, kokios buvo galaktikos sąlygos susidarant žvaigždėms. Taip netikėtai nanotechnologų tyrimai, sutelkti į labai trumpus procesus labai mažose erdvėse, susisieja su tokiomis sritimis kaip aukšto slėgio ir aukštos temperatūros fizika.

Ar galima tikėtis atradimo, mokslininko tikinimu, anksti kalbėti, tačiau tyrimai iš tikrųjų labai įdomūs. Jie pradėti dar Japonijoje, o šiuo metu atliekami trijų kolegų lietuvių trijose skirtingose planetos vietose. Prof. S.Juodkazio bendradarbiai - doc. Vygantas Mizeikis Šizuokos universitete Japonijoje ir dr. Artūras Vailionis Stanfordo universitete JAV. Visi trys yra Vilniaus universiteto (VU) absolventai.

Reikalingi Japonijai

S.Juodkazis 1997 metais turbūt pirmasis Lietuvoje apgynė daktaro disertaciją iš karto dviejuose, Vilniaus ir Liono (Prancūzija), universitetuose. Darbo tema tuo metu buvo labai aktuali - plonų sluoksnių optinės savybės.

"Vilniuje kaip tik panašius objektus charakterizuodavome mūsiške lazerine sistema, tad buvo įdomu, kaip bandiniai ruošiami Prancūzijoje, o dalis jų charakterizuojami Vilniuje", - prisiminė dvejus doktorantūros metus mokslininkas, kas pusę metų dirbdavęs tai Prancūzijoje, tai Vilniuje.

Dar rašydamas disertaciją S.Juodkazis iš kolegos Tokijuje sužinojo, kad Tokušimos universiteto tyrėjų grupė ieško postdoktoranto. Japonai sutiko palaukti, kol fizikas baigs doktorantūros studijas, ir 1997 metų pabaigoje S.Juodkazis su šeima išvyko į Pietų Japoniją. Tokušimos universitete jis buvo pirmas lietuvis, vėliau pasikvietė dar postdoktorantų iš Lietuvos. Maždaug po trejų metų Tokušimos universiteto mokslininkų darbas buvo pastebėtas tarptautiniu mastu - prestižinis žurnalas "Nature" išspausdino straipsnį, kurio pirmas tarp autorių buvo S.Juodkazis.

"Buvo pademonstruota, kad mikroskopijos būdu galima sukelti matomus kietų medžiagų tūrio pokyčius geliuose, kurių pagrindu tikimasi pagaminti, pavyzdžiui, dirbtinius raumenis. Jos keičia tūrį, paveiktos chemiškai arba temperatūriškai. Mes parodėme, kad lazeriniu apšvietimu galima indukuoti tūrio pokyčius lygiai taip pat, kaip ir kitais žinomais metodais", - pasakojo mokslininkas.

Laboratorijos darbai vyko labai skirtingomis kryptimis, todėl, kaip prisiminė fizikas, buvo įdomu, be to, tai padėjo gauti finansavimą. Pagal Japonijoje taikomą mokslinio darbo struktūrą bei pobūdį laboratorija dirba kaip vienas vienetas ir įgyvendina konkrečius projektus. Kai grupės vadovas gavo poziciją Hokaido universitete, ten 2004 metais persikėlė ir laboratorija su visa įranga.

Hokaido universitete paaukštintas į docentus S.Juodkazis dirbo penkerius metus. Tuo laikotarpiu buvo išleista jo ir kolegos japono Hiroaki Misawos knyga "3D Laser Microbarication" - pirmoji apie trimatėje erdvėje keičiamas medžiagų savybes lazerinio apdirbimo būdu. Šioje srityje mokslininkai dirbo maždaug septynerius metus.

"Knyga turi prasmę turbūt po kokių penkerių darbo metų, kai sritis auga ir stiprėja. Kaip jos apžvalga. Taip pat galima pajusti, kokia bus tolesnė raida, - sakė knygos autorius. - Kita vertus, dabar knygą išleisti ar parašyti rinkinio skyrių nėra taip sunku ir pasiūlymų daugiau nei mokslininkai jų priima. Toks skepticizmas dėl to, kad knygos nėra recenzuojamos. Nedėkinga rašyti labai greitai plėtojamų sričių darbus, nes po metų ar dvejų jie gali pasenti. Be to, skirtingose šalyse skirtingai vertinama mokslinio darbo produkcija. Pavyzdžiui, straipsnis - vienas, skyrius - penki, monografija - dešimt balų, tačiau parašyti gerą monografiją ar dešimt straipsnių yra nepalyginami dalykai. Šiuo požiūriu galbūt vertingiau spausdinti straipsnius žinomuose žurnaluose. Vadovėliai, aišku, visada bus aukso kainos, bet tokių vos vienetai."

Japonijoje dirba nemažai lietuvių mokslininkų ir Lietuvos ambasados elektroninių adresų sąraše, kaip per susirašinėjimą pastebėjo S.Juodkazis, labai daug universitetų adresų. Studentų magistrantų ir doktorantų tikriausiai būtų per kelias dešimtis. Apie vieną įdomią Oitos universiteto studento istoriją rašė ir Lietuvos spauda, kai 26 metų Mindaugas Žabaliūnas iš Mažeikių pradėjo pardavinėti šakočius ir visai sėkmingai įsuko savo verslą.

Unikali patirtis

"Reikia būti profesoriumi, kad turėtum savo grupę. Tokios vietos ieškojau Japonijoje, bet suradau Australijoje. Prieš išvažiuojant ir Japonijoje pasisekė gauti finansavimą, kuris po trejų metų būtų atvėręs kelią į nepriklausomą laboratoriją. Vis dėlto treji metai pasirodė labai daug ir pernai pasiryžau persikelti į Australiją", - pasakojo Svinburno technologijos universiteto profesorius.

Apsispręsti padėjo ir palankesnės Australijoje sąlygos žmonos Vidos, turinčios ekonomisto išsilavinimą, saviraiškai. Lietuvoje ji ėjo didžiausios telekomunikacijų įmonės generalinio direktoriaus padėjėjos pareigas. Japonijoje mokslininkų ar valdiškų įmonių tarnautojų žmonos, galima sakyti, tradiciškai nedirba ir turi visas socialines garantijas. Jei pradeda dirbti, savarankiškai moka į pensinį fondą. Darbas turėtų būti labai gerai mokamas, kad kauptųsi toks pats pensinis fondas kaip nedirbant.

"Mąstėme truputį jaunatviškai: išvažiuosime pasaulio pamatyti vieniems kitiems metams ir grįšime, bet taip atsitiko, kad išvažiavome ilgesniam laikui, - prisiminė mokslininkas. - Japonijoje vyresnysis sūnus Paulius pradėjo lankyti mokyklą, gimė Lukas. Nemanėme, kad dar kitur važiuosime, todėl vaikai augo visiškai japoniškoje terpėje, kad integruotųsi. Paulius nuo pirmos dienos mokėsi japonų mokykloje, nes Tokušimoje tarptautinės nebuvo. Jis gali kalbėti ir Pietų Japonijos dialektu, ir bendrine japonų kalba. Neatskiria nuo japono, kai kalba, pavyzdžiui, telefonu. Luką Sapore taip pat leidome į japonišką mokyklą, nors buvo ir tarptautinė. Namie, aišku, kalbame lietuviškai."

Dabar Paulius studijuoja Melburno karališkajame technologijos institute RIMT tarptautinį verslą ir rinkodarą, o dešimtmetis Lukas mokosi pradinėje mokykloje jau anglų kalba. Labai greitai perėjo prie jos, nes angliškai tėvai bendraudavo su kitais užsieniečiais ir japonais. Pats mokslininkas buvo pramokęs japonų kalbos tik buitiniu lygiu. Su kolegomis kalbėdavo angliškai, nes grupės vadovui profesoriui iš Tokijo atrodė, kad labiau provinciniame Tokušimos universitete studentai prastai moka anglų kalbą, todėl skatino visus bendrauti angliškai.

"Nors švietimo sistema Australijoje kitokia, iš griežtesnės į ne tokią griežtą vaikui pereiti lengva. Metai praėjo, ir matome, kad viskas klostosi sklandžiai, - sakė S.Juodkazis apie jaunėlį sūnų Luką. - Japonijoje kiekvienas mokinys turi savo vietą, kur padėti daiktus atėjus, kur atsisėsti, kokias knygas atsinešti, kokias palikti. Viskas reglamentuota. O Australijoje daug laisviau, nes mokinys gali atėjęs į mokyklą, pavyzdžiui, atsigulti ant grindų, atsisėsti prie bet kurio stalo. Tai, manau, ne visada gerai, bet, kita vertus, žmogus auga truputį laisvesnis. Japonijoje labai daug dėmesio buvo skiriama japonų kalbai ir hieroglifams, nes jų reikia daug išmokti, ir kasdien rašomi testai. Australijoje daug savarankiškų darbų, bet užduotys būna gana sudėtingos, o mokytojui nedėsčius vaikui išsiaiškinti pačiam - nauda menka. Viskas baigiasi tuo, kad su tėvais reikia aiškintis. Turbūt visur tas pat: tie vaikai, kurie gabūs ir gerai mokosi, daugiau pasiekia, jei su jais dar papildomai daug dirbama."

Priimant sprendimus

Svinburno technologijos universiteto profesorius neseniai pradėjo eiti ir Mikrofotonikos centro direktoriaus pavaduotojo pareigas. Kaip pats juokavo, iš mokslininko vis labiau tampa administratoriumi. Nors mažiau grynojo mokslo, pereinamasis laikotarpis įdomus, nes kai ateina studentai iš laboratorijos su rezultatais yra supratimas, kaip kas gauta, ir patirtis padeda pasiūlyti, ką daryti toliau. Kita vertus, reikia mąstyti apie įgyvendinamus projektus ir naujus darbus. Ką daryti prasminga, o ką - galbūt mažiau. Kai nuspėjama gera kryptis ir darbai sekasi, ateina ir kūrybinio pasitenkinimo jausmas. Be to, visai kitas darbų mastas, kai gali priimti sprendimus, kokius bendrus darbus daryti, su kuriomis pasaulio laboratorijomis bendradarbiauti. Pavyzdžiui, dabar yra projektų, įgyvendinamų kartu su kolegomis Japonijoje, JAV, Prancūzijoje.

"Buvau ilgam Lietuvoje, ilgam Japonijoje, o dabar turbūt ilgam Australijoje. Tai vienas klausimų, į kuriuos sunkiausia atsakyti. Bet atvažiuoji ir dirbi tą darbą, kurį išmanai. Dirbi taip, kad būtų gerai, todėl negalvoji, kas bus toliau. Nelabai žvalgausi, bet gali atsitikti taip, kad atsiras pokyčių, - kalbėjo S.Juodkazis. - Visą laiką žvalgomės į Lietuvą, ar ten būtų kokių nors įdomesnių pasiūlymų, bet nelabai matyti, nors su kolegomis bendradarbiaujame gana glaudžiai."

Svinburno technologijų universiteto profesorius prisiminė, kad ir prieš išvažiuodamas į Australiją mėgino ieškoti savo vietos Lietuvoje. Apsispręsti visada reikia labai greitai. Svinburno universitetas skyrė 70 mln. dolerių naujam pastatui, naujai įrangai ir paskelbė žmonių, kurie dirbs, konkursą. Kai atvažiavo į interviu, buvo kasama duobė namo pamatams. Pradėjus statyti tam tikra prasme mokslo slėnį buvo renkama komanda ir klausiama, ką nori daryti, kokias idėjas įgyvendinti. Taigi idėjos vedė to, kas bus daroma, link. Pavyzdžiui, naujajame centre nebuvo tokių darbų, kuriuos norėjo daryti S.Juodkazis. Atvykdamas jis prisiėmė atsakomybę įkurti tokią laboratoriją, kokios anksčiau nebuvo ir kuri gali prisidėti prie universiteto raidos bei klestėjimo.

"Ar taip vyksta Lietuvoje, man ne visai akivaizdu, - kalbėjo mokslininkas. - Slėniai kuriami, bet ar yra taip, kad iš pradžių ateina žmogus su idėja, kurią norėtų įgyvendinti. Prisideda prie slėnio vizijos ir vykdo darbus. Galbūt ne viską žinau, bet man atrodo, kad tokios vizijos Lietuvoje ne visada esama. Tarkim, tokios įrangos, kokią mes įsigijome, anksčiau Australijoje iš viso nebuvo, bet tokią laboratoriją galima įkurti ir Lietuvoje. Skaičiau apie Saulės energetikos centrą, kuriamą Visoriuose. Matyti, kad jis bus unikalus, pirmaujantis naujausiomis technologijomis. Smagu, kad tokių atsiranda. Srityje, kurioje dirbu, nelabai mačiau, ką įdomaus galėčiau nuveikti Lietuvoje. Pirmiausia norėtųsi pamatyti tai, ko ieškome būdami užsienyje. Darbo pozicijos aprašymo ir sąlygų: kiek pinigų skiriama laboratorijai įkurti, koks atlyginimas, kokios socialinės garantijos. Labai paprasti klausimai, kurie rūpi kiekvienam žmogui. Nematyti, kad būtų kokių nors atvirų konkursų. Jeigu būtų, manau, daug lietuvių, išvažiavusių iš Lietuvos, juose dalyvautų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"