TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Žvėrys mėgaujasi žmonių draugija

2011 11 26 5:00

Nebaikšti ir į laisvę nesiveržianti stirnaitė laisvai vaikštinėja po sodybą, o atviroje bendrovės teritorijoje draugiškai kriuksi šerniukė. Šie neįprasti, bet realūs vaizdeliai labiau primena animacinį filmuką. Tačiau idiliškai žmonių ir žvėrių draugystei nepritariantys gamtininkai kerta, kad tai - gamtos dėsnių pažeidimas.

Laukinių gyvūnų ir žmonių draugystė žavi nuo seno. Idiliška istorija apie džiunglėse vilkų šeimynos užaugintą žmonių vaiką Mauglį bei nepaprastą berniuko draugystę su laukiniais žvėrimis iki šiol žavi ištisas kartas, įkvepia meilę miškų gyventojams ir skatina jais rūpintis.

Tačiau stirnaitės Čikės ir šerniukės Vasilisos draugystės su žmonėmis istorijomis gamtininkai nesižavi. Vis dėlto į LŽ klausimą, ar gali žmonių nuo mirties išgelbėtas ir išaugintas žvėris vėl grįžti į gamtą ir gyventi savo gentainių gyvenimą, trys specialistai vienareikšmio atsakymo nerado.

Išplėšė iš mirties nagų

Miškų gyventoja laibakojė stirnaitė leipalingiškių Ramutės ir Antano Maziukų sodyboje Vilkanastrų kaime atsirado užpraeitą vasarą, prieš pat Jonines. "Sūnus Renaldas parvežė mažutę stirnaitę ir pasakė, kad ja reikės pasirūpinti, kol sustiprės ir galės savarankiškai gyventi miške", - prisiminė moteris. Buvusi socialinė pedagogė metodininkė neslėpė iš pradžių net pyktelėjusi dėl sūnaus jai primesto dar vieno rūpesčio, kai vasarą darbų ir be to pakako.

Tačiau pravėrusi automobilio dureles ir išvydusi, pasak jos, nepaprasto grožio leisgyvį gyvybės gniužulėlį, moteris akimirksniu suprato, kad tokio silpno padarėlio tikrai negalės atstumti. Sūnus papasakojo, kad jam, kaip medžiotojui, apie Merkinės miškuose rastą ant griovio krašto gulinčią bejėgę mažutę stirnaitę pranešė žmonės ir paprašė ja pasirūpinti.

Stirnaitė skubiai buvo įkurdinta tėvų kambaryje ant kilimo, o pats Renaldas išskubėjo į Druskininkų veterinarijos vaistinę pirkti buteliuko ir žinduko mažajai viešniai. R.Maziukienė tuo metu pasirūpino pienu.

Rūpinosi kaip vaiku

Kai atrodė, jog viskas, ko reikia stirnaitei maitinti, jau yra, paaiškėjo, kad vargšelė tokia nusilpusi, jog nepajėgia net galvos nulaikyti ir žinduko čiulpti. Moteriai iš nevilties nusviro rankos, nes be maisto gyvūnas negalėjo išgyventi. Tada leipalingiškei šovė mintis pašildyti pieną ir pabandyti maitinti iš delno. Kai mažylė išlaižė pirmą, o paskui antrą ir trečią šlakelį pieno, moteris atsiduso su palengvėjimu: "Gyvens."

Maitinimo procedūrą viltingai stebėjusios anūkės ėmė džiaugsmingai šaukti ir ploti rankomis. Keletą dienų R.Maziukienė stirnaitę maitino pienu iš delno po 6-7 kartus per parą. Stengdamasi, kad augintinė kuo greičiau sustiprėtų, moteris keldavosi ir naktį. Penktą parą laibakojė pieną pradėjo gerti iš dubenėlio, o dar po kelių dienų ji buvo apgyvendinta greta tėvų Renaldo statomame name. Po kurio laiko mažylė pradėjo ėsti žolę ir salotas.

Šeimininkai leido jai laisvai vaikštinėti po visą sklypą - smaguriauti salotomis, braškių lapais, kitokiais žalumynais. Stirnaitei taip patiko karvės pienas, kad vėliau, vos panorėjusi, ji pribėgdavo prie žmogaus ir pradėdavo jį laižyti, taip duodama ženklą, kad mielai išgertų pieno. Renaldo dukros Greta ir Kotryna stirnaitę pavadino Čike, žuvusio kaimynų katinėlio atminimui.

Pasiliko žiemoti sodyboje

Maziukų sodyba įrengta pamiškėje, tad sustiprėjusi stirnaitė kada panorėjusi galėjo iškeliauti į mišką. Tačiau nei vasarą, nei atėjus rudeniui žmonių draugijos ji nepaliko. Jei ir nubėgdavo kur tolėliau nuo sodybos, pašaukta vardu greitai atskubėdavo.

Todėl Maziukai, atvėsus orams ir matydami, kad Čikė neketina bent kol kas jų palikti, parūpino jai maisto - runkelių ir avižų. "Padarėme guolį aptvare, tačiau ji pati greta namo išsikasė sniegą ir ten įsitaisė guolį", - LŽ pasakojo R.Maziukienė. Moteris įsitikinusi, kad laukinis gyvūnas taip elgėsi vedamas savisaugos instinkto. Esą jei kiltų netikėtas pavojus, ji iš karto galėtų sprukti gilyn į mišką. O aptvaras sudarytų nereikalingų kliūčių.

Sodyboje nuolat negyvenantys Maziukai baiminosi, kad žmonių nebijanti jų augintinė netaptų lengvu grobiu medžiotojams, tad Čikei ant kaklo užrišo raudoną juostelę - ženklą, kad šis gyvūnas yra saugomas.

Sugrįžo rudenį

Atėjus pavasariui, stirnaitė nenutraukė draugystės su žmonėmis, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir miške. "Prieš pat Velykas Čikė nugraužė kai kuriuos mūsų sodintus augalus, tad išvažiuodama gana piktai subariau ją. Bet jau sėdėdama mašinoje pamojavau, o ji, tarsi atsakydama, užbėgo ant kalnelio ir iškėlusi galvą palydėjo mus žvilgsniu", - prisiminė R.Maziukienė.

Moteris nežino, ar tai sutapimas, ar gyvūnas vis dėlto įsižeidė dėl pabarimo, tačiau nuo tos dienos Čikė prasmego tarsi skradžiai žemę. Visą vasarą nei Maziukai, nei jų kaimynai Čikės niekur nematė.

R.Maziukienę kamavo neramios mintys, kad jos globotinė galėjo pakliūti į kilpą ir tapti brakonierių laimikiu arba žūti nuo medžiotojų kulkos. Tačiau vilčių, kad Čikė išvengė tragiškos lemties, netikėtai suteikė netoliese gyvenantis ūkininkas. Vyras papasakojo, kad į jo tvenkinį atsigerti ateidavo keturios stirnos, viena jų ryšėjo raudoną kaspinėlį.

Taip prabėgo vasara. Vieną ankstų spalio rytą moterį pažadino džiaugsmingas vyro šūksnis: "Čikė sugrįžo!" Stirnaitė iš karto atpažino globėją ir priėjo prie R.Maziukienės.

Čikė ir dabar dažnas svečias leipalingiškių sodyboje. Ji išnyra iš miško, vos atvažiuoja jos globėjai. Tačiau pusdienį pasisvečiavusi ji tyliai išnyksta medžių tankmėje. Čikė mielai leidžiasi vaikų ir moterų glostoma, o vyrus arti prisileidžia itin atsargiai.

Šerniukės istorija

Elektrėnų savivaldybėje, Kazokiškėse, greta miško įsikūrusioje bendrovėje "Olmar" šerniukė Vasilisa apsigyveno praėjusį pavasarį. Anot direktoriaus pavaduotojo Rimanto Sabučio, kažkas tikriausiai išbaidė šernų bandą ir šunys į bendrovės teritoriją atvijo mažą šerniuką. Darbuotojai riestauodegį bandė vyti atgal į mišką, tačiau jis vis grįždavo atgal.

"Šerniukas atrodė silpnas ir liesas, netikėjau, kad be šernės liks gyvas", - LŽ sakė R.Sabutis. Tačiau atšilus orui šerniukas atsigavo. Miško gyventojas laisvai vaikščiojo, kur panorėjęs - po mišką ir po bendrovės teritoriją.

Apie bendrovėje besiglaudžiantį žvėrį sužinojo aplinkosaugininkai ir atvyko išsiaiškinti situacijos. Įsitikinę, kad šerniuko laisvės niekas nevaržo, jis vaikšto ir knisa, kur nori, paliko žvėriuką ramybėje. Ir jie, ir bendrovės darbuotojai tikėjosi, kad ūgtelėjęs šerniukas išeis į mišką. Tuomet manydami, kad atklydęs šerniukas - patinas, davė jam Vasilijaus vardą. Tik vėliau paaiškėjus, kad tai patelė, šerniukė tapo Vasilisa.

Bendrovės simbolis

Vasilisa dieną slampinėja po mišką, o vakarop grįžta į bendrovės teritoriją. Dabar šerniukei maždaug aštuoni mėnesiai. Pirmieji jos draugai buvo pora bendrovės šunų. Su jais Vasilisa kartu lakstydavo, netgi paskui mašinas bėgdavo kaip šunelis, tik nelojo ir dieną prisnūsdavo. Ilgainiui nutiko taip, kad šerniukės draugė kalytė neištvėrė nesėkmingo gimdymo, o jos draugą dėl aplinkinių saugumo teko apgyvendinti voljere.

Tačiau linkusi bendrauti Vasilisa ir tuomet neliko be kompanijos. Jos žaidimų draugu tapo baltas katinas.

"Kai šeriame šunį ir katiną, atbėga šerniukė ir reikalauja savo dalies", - pasakojo R.Sabutis. Iš pradžių Vasilisa suėsdavo ir katino porciją, tačiau šis greitai įsigudrino ir pagriebęs gabalėlį maisto dabar nešasi į saugią vietą. Katinas taip priprato prie šerniukės, kad neretai ja pasinaudoja kaip tramplinu užšokti ant palangės arba Vasilisai prigulus įsitaiso šiltai pasnausti... ant jos nugaros. Pamėgo Vasilisa ir žmonių draugiją. R.Sabučio nuomone, tai viena iš priežasčių, kodėl ji visam laikui neišeina į mišką, o pašaukta vardu labai greitai atbėga.

Vasilisa itin tvarkinga, visada švari, nuo jos niekada nesklinda blogas kvapas, nors žvėriukas labai mėgsta knisinėti žemę ir murkdytis balose. Bendrovės darbuotojai ir svečiai ne kartą susižavėję stebėjo Vasilisos švarinimosi procedūras greta esančiame tvenkinyje. Ji ne tik smagiai murkdosi, bet ir smaguriauja vandenyje augančiais augalais. Vasilisa labai mėgsta ir saldainius, prikrečia ir eibių, tačiau ant jos niekas nepyksta. Kartais užsukusi į patalpą nerangiai sukinėdamasi išvarto daiktus, o pamačiusi be priežiūros paliktą įrankį griebia jį neštis.

Vasilisa jau spėjo tapti bendrovės simboliu, klientai neretai pirmiausia pasiteirauja, kaip gyvena šerniukė, o tik po to kalba apie reikalus. Kai kas ir šerniškų lauktuvių jai atveža. "Vasilisos nekvietėme čia gyventi, tačiau dabar jaučiame atsakomybę už jos likimą", - LŽ teigė R.Sabutis. Anot vyriškio, laukinis gyvūnas turi gyventi savo gyvenimą, tačiau kaip žmogui elgtis tokiu atveju, jis nežino. Juolab reikia sukti galvą, kaip apsaugoti Vasilisą nuo brakonierių. Juk raudona juostelė šerniukei nepatiko, ji labai greitai ją nutraukė.

Gamta gailestingumo netoleruoja

Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) vyriausiojo medžioklės trofėjų eksperto Evaldo Dainausko nuomone, stirniukės ir šerniukės likimo valiai nepalikę žmonės yra morališkai teisūs.

Tačiau, paisant gamtos dėsnių, to daryti nereikėtų. Rastą žvėries jauniklį geriau apeiti ir palikti. "Viso pasaulio gamtininkų nuomonė šiuo klausimu vieninga - laukinių gyvūnų jauniklių liesti nevalia", - teigė E.Dainauskas. Jo teigimu, žmonių prigimčiai būdingo gailestingumo gamta netoleruoja, nes vėliau jis atsigręžia prieš išgelbėtus gyvūnus. Tik išskirtiniais atvejais - radus sužeistą žvėrį ar lede įšalusį paukštį - žmogaus pagalba būtina. Tačiau E.Dainauskas tikino nežinantis, kaip pats pasielgtų, patekęs į panašią situaciją.

Alytiškis medžiotojas Virginijus Jaruševičius pasakojo pats vaikystėje panašiomis sąlygomis keletą metų rūpinęsis stirnaite ir mano, kad tinkamai rūpindamasis laukiniais gyvūnais žmogus jiems nepakenks.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius laukinių žvėrių prijaukinimo klausimu kategoriškas: "Žmogiškuosius dėsnius bandydami pritaikyti žvėrims sugriauname tvarką." Anot jo, pakinta žvėries psichika, jis tampa žmogaus kompanionu, o gamtai toks gyvūnas yra prarastas. Vėliau reikia didelių papildomų lėšų, kad jis vėl sulaukėtų. S.Paltanavičius pataria, kad radus nusilpusį ar sužeistą laukinį gyvūną geriausia informuoti gyvūnų globos įstaigas, jose dirbantys specialistai žinos, kaip jiems suteikti profesionalią pagalbą, nepakenkiant jų prigimčiai ir ateičiai.

Anot S.Paltanavičiaus, dabar vandens telkiniuose dar apstu neišskridusių žiemoti gulbių. Jas lesindami žmonės šiems paukščiams taip pat daro meškos paslaugą. Taip sparnuočiai pripranta gyventi sočiai ir praranda instinktus ieškotis maisto bei laiku išskristi į šiltuosius kraštus. Vėliau gulbėms įšalus lede tie patys žmonės kviečia gamtininkus pagalbon arba palieka paukščius pražūti. "Nereikia dirbtinai kurti problemų, kurias ilgainiui turės spręsti kiti", - piktinosi gamtininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"