TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Aktoriaus V.Paukštės vienatvės valandos

2010 05 04 0:00
Iš ketvirto aukšto pro buto langus kitame Danės upės krante matyti prieš kelerius metus uždarytas ir ištuštėjęs Klaipėdos dramos teatras, kuriame V.Paukštė vaidino nuo 1963 metų.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Prieš pusę metų Klaipėdos dramos teatro aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė daugiau laiko praleido ligoninėje nei namie. Tačiau to laiko, kai gydėsi, 77 metų aktorius nelaiko priverstine kūrybos pertrauka. Net ir gydydamasis jis atrado kai kurių iki šiol nepatirtų išgyvenimų, kurie jam pravers scenoje.

Gal ne pats geriausias metas belstis į aktoriaus namus - po ligos juk tokia svarbi ramybė ir tyla, tuo labiau žinant V.Paukštės uždarą gyvenimo būdą ir pamėgtą vienatvę, į kurią jis nelabai ką įsileidžia. Tačiau dar gulėdamas ligos patale aktorius pažadėjo - kai tik pasveiks, tada ir pabendraus. Jis savo pažadą ištesėjo.

Lyg gyva žaizda.

Aktorius pats atidaro savo namų duris. Tarpduryje stovėdamas palaukia, kol liftas pakils į ketvirtą aukštą. Pasitikdamas šypsosi ir sako, kad pats visada liftu naudojasi, nors gal sveikiau būtų laiptais užlipti - vis pamankštintų kojas. Jo nuotaika pakili, o tai geras ženklas, kad liga daugiau aktoriaus nebevargina.

Iš ketvirto aukšto pro buto langus kitame Danės upės krante matyti prieš kelerius metus uždarytas ir ištuštėjęs Klaipėdos dramos teatras, kuriame V.Paukštė vaidino nuo 1963 metų. Teatras buvo prie pat jo namų.

Dabar kasdien prieš akis - niūrus ir nykus vaizdas, slegiantis lyg gyva dvasios žaizda. Nebėra buvusių antrųjų namų, kurie buvo brangūs bei mieli ir kitiems aktoriams, dirbusiems teatre.

Palikdamas teatrą V.Paukštė iš savo grimo kambario, kuris buvo vadinamas veteranų priebėga - kartu su juo čia grimavosi aktoriai Balys Barauskas, Algirdas Venckūnas, Vytautas Kancleris (visi jau išėjo Anapilin) ir Bronius Gražys, - pasiėmė gerbėjų dovanotus paveikslus, kai kuriuos daiktus. Tarp jų - karūną, su kuria vaidino spektaklyje "Mindaugas".

Karaliaus karūna papuošė aktoriaus namus - garbingai padėta ant skulptoriaus Jsutino Mackevičiaus sukurto jo biusto-portreto. Šis iš gipso nulipdytas darbas neužbaigtas. Uždarius teatrą, aktoriaus biusto nebuvo kur eksponuoti.

V.Paukštė žvilgteli pro langą teatro pusėn ir kurį laiką tyli. Tyla nejauki. Suprantama, jam nelengva kalbėti apie teatrą, kurio jau nebėra ir nežinia, kada jis prabus. Prabėgusio laiko nesugrąžinsi, o ateitis apgaubta laukimo. Tas laukimas dabar aktoriui nėra palankus.

"Nevyjezdnoj artist"

Mėginu nejaukią tylą praskaidrinti tikėdamasi, kad aktorius prisės prie atidengto pianino ir pagros savo mėgstamą melodiją. Kaip tik atverstas natų sąsiuvinis, lyg instrumentu ką tik kažkas būtų grojęs.

Tačiau, išskyrus aktorių, namie daugiau nieko nėra. Taip tęsiasi jau kelerius metus. Jo žmona aktorė Julija Sakalaitė, netekusi darbo teatre, daugiau laiko praleidžia Amerikoje nei Lietuvoje. Visi trys jo vaikai - dukterys kino ir teatro kritikė Rasa Paukštytė ir žurnalistė Ada Paukštytė bei sūnus Mindaugas - gyvena Vilniuje. Kai aktorius susirgo, duktė Ada į Vilnių pasiėmė ir šeimos augintinį šunelį, nes nebuvo kam jo prižiūrėti. Namai dar labiau ištuštėjo.

Pianinas taip ir nesuskambo.

Aktorius suskubo paaiškinti, kad vaikystėje jis neišmoko groti instrumentu, nors galėjo. Buvo kiti laikai - ne muzika tada mamai rūpėjo. Ji viena užaugino vaikus, kai sovietų valdžia jo tėvą savanorį ištrėmė 25 metams į Vorkutą, kur jis jau po dvejų metų mirė. Tėvo, okupantų laikyto priešu, šešėlis aktorių persekiojo iki pat 1989-ųjų - V.Paukštė buvo vadinamasis "nevyjezdnoj artist": sovietų valdžia jo neišleisdavo filmuotis į užsienį.

Pradedame kalbėtis. Didelio kambario viduryje padengtas stalas - kava ir vaišės dviem. Aktorius pats viskuo pasirūpino, kad pokalbis būtų kuo šiltesnis ir jaukesnis.

Jis neslepia, kad dabar jo gyvenimas ne toks įdomus, koks buvo anksčiau. "Liga neatsiklausė manęs, ar esu pasirengęs sirgti, - šmaikštavo jis. - Staiga pakilo aukšta temperatūra. Maniau, pagulėsiu, išgersiu vaistažolių arbatėlės ir praeis karščiavimas. Bet tai buvo tik ligos pradžia. Teko gultis į Kauno klinikas ir operuotis. Laimei, viskas baigėsi laimingai."

Kiek vėliau aktorius parodys rentgeno nuotraukas lyg gražius paveikslėlius. "Praėjo pusė metų po operacijos, nuėjau pasitikrinti, ar liga neatsinaujino. Gydytojai sakė, kad dar šimtą metų gyvensiu, - smagiai šypteli teatro veteranas. - Žmogus - keista būtybė. Jis greitai pamiršta, ko bijojo, kai tik praeina visi pavojai. Taip nutiko ir man. Kai tik medikai pasakė tokią "gerą" žinią, kad būtinai reikia operuoti galvą, nežinia kodėl prisiminiau indėnus, kurie tokias operacijas darė be jokios narkozės. Pamaniau, kad šiais laikais tikrai ištversiu. Prisiminimui turiu galvos magnetinio rezonanso tomografijos nuotraukas. Tie smegenų vingiai man nesuprantami, bet jas saugau, gal prireiks specialistams, jei, neduok Dieve, liga atsinaujintų."

Liko be savo teatro

- Pernai Kaune, "Lietuvos teatrų pavasario" festivalyje, dar vaiudinote gruzinų režisieriaus Beso Kupreišvilio spektaklyje "Mano Hamletas", už kurį gavote "Auksinį scenos kryžių", ir atgulėte į ligos patalą. O tai reiškė, kad greit negalėsite vaidinti. Kaip ištvėrėte priverstinę "prastovą"?

- Vienas dalykas, kai aktorius neturi darbo teatre, kitas - kai negali vaidinti dėl ligos. Bet dar baisiau, kad aktoriai liko be teatro ir nebeturi kur vaidinti jau trejus metus. Didelės scenos nebėra, o kai kuriems spektakliams būtent tokios ir reikia. Koncertų salės tokiems pastatymams netinka. Paskutinis mano vaidmuo teatre buvo spektaklyje "Karalius Lyras", bet šis pastatymas neturėjo didelio pasisekimo.

Prieš keletą dienų pro savo langą pamačiau, kaip statybininkai pradėjo griauti griūvantį teatrą. Iš dalies apsidžiaugiau, kad šis tas jau daroma.

- Jau daug metų gyvenate Klaipėdoje, esate miesto garbės pilietis. Atrodo, jūs tiesiog pritapote prie jūros kaip ta smilga kopose. Gal tai lėmė jūsų prigimtis - nemėgstate blaškytis, vengiate didelių permainų?

- Tai tiesa, esu sėslus žmogus. Man nesuprantama teorija, kad kas penkeri-septyneri metai reikia kardinaliai keisti savo gyvenimą - darbą, namų aplinką.

- ... ir žmoną? - mėginu pajuokauti.

- (Aktorius nusijuokia - aut.) Žmonos - gal ne. O jeigu rimtai, tai gyvenimas yra judrus ir daug kas keičiasi. Bet man tai svetima, sunku pajudėti iš vietos, jei kur įleidau šaknis.

"Tėti, nesirūpink"

- Į Klaipėdą atvažiavote, kai 1962 metais uždarė Marijampolės (tuometinį Kapsuko - aut.) dramos teatrą. Pats gyvenimas jus privertė keisti gyvenamąją vietą. Kaip tada jus paveikė permaina?

- Viskas vyko natūraliai ir dėsningai. Klaipėdoje atsiradau vedamas teatro.

- Po metų į šį teatrą atėjo jaunas režisierius Povilas Gaidys, ką tik baigęs aukštąją teatrinę mokyklą - GITIS'ą Maskvoje. Ar tai padėjo jums galutinai apsispręsti likti Klaipėdoje?

- Be jokios abejonės. Pradėjome labai rimtai dirbti ir tai truko kelis dešimtmečius. P.Gaidys, dar būdamas studentas, pastatė diplominį spektaklį Marijampolėje, kur dirbau. Tada ir susipažinome. Man labai sunku atsakyti, ar buvau vienas pagrindinių aktorių, bet sprendžiant pagal tai, kad nuolat vaidinau jo režisuojamuose spektakliuose, gal ir taip.

Man tada buvo visiškai nesvarbu, kokiame mieste gyventi. Teatras buvo mano namai: iš ryto - repeticijos, vakare - spektaklis. Mane supo bendraminčiai, tokie pat negalintys gyventi be teatro. Vakuumo nebuvo. Man būtų buvę labai sunku palikti savo teatrą. Mano vaikai mano kitaip. Jiems daug paprasčiau, nes gali būti čia ir kitur. Jie man atkerta: "Tėti, nesirūpink, gyvenime neprapulsime."

- Ar suspėdavote pamatyti ir kitų teatrų premjeras?

- O kaipgi! Anais laikais nuvykdavome į Maskvą ir Peterburgą (tuometinį Leningradą).

- Dabar jūsų namai ištuštėjo - vaikai Vilniuje, žmona - Amerikoje. Kaip jaučiatės gyvendamas be jų?

- Šeima buvo didelė. Gyvenome gražiai ir darniai. Vaikus reikėjo užauginti. Žmona dažnai parvažiuoja, aptvarko namus ir vėl išvažiuoja. Ką jai daryti, jei teatre nėra darbo?

Esu vienišius katinas, tad vienatvė manęs nebaugina. Priešingai, labiau vargintų triukšmas ir erzelynė namie. Kai išsiilgdavau tylos, eidavau prie jūros ir ilgai vaikščiodavau, apmąstydamas savo vaidmenis.

- Ką jums duoda jūra?

- Labai gera būti pajūryje. Bet anais laikais pajūrio zoną saugojo pasieniečiai - nebuvo galima vaikščioti kur panorėjus. O dabar jau sveikata neleidžia daug pėdinti. Bet vis tiek neatsisakau šito malonumo.

- Ar galėdavote, kai kurdavote vaidmenį, atsitraukti nuo šeimos reikalų ir užsidaryti vienumoje, kad jums niekas netrukdytų?

- Buitinis triukšmas mane taip išbalansuoja, kad net skaityti negaliu! Daugiausia dirbdavau teatre, per repeticijas. Bet pritrūkdavo laiko, užsidarydavau namų virtuvėje ir kaldavau tekstus mintinai. Surūkydavau po pakelį cigarečių. Savaime įsiminti tokių vaidmenų kaip Mindaugas (spektaklis "Mindaugas" - aut.) arba Mažvydas (spektaklis "Mažvydas" - aut.) tekstų negalėjau. Ir kai reikėjo televizijoje skaityti Antano Baranausko "Anykščių šilelį" arba Kristijono Donelaičio "Metų laikus"!

"Tikiu savo likimu"

- Ar teisingai nugirdau, kad neseniai grįžote iš Peterburgo, kur baigėte įgarsinti sukurtą vaidmenį žinomo rusų režisieriaus Aleksejaus Germano filme pagal garsią brolių Strugackių knygą "Sunku būti Dievu"? Ar taip greitai po ligos galėjote vykti į tolimą kelionę?

- Negi dabar visą laiką vaidinsiu ligonį (nusijuokia - aut.)? Režisierius filmą stato jau daugiau nei dešimt metų. Matyt, pritrūksta pinigų ir negali baigti darbo. Be to, jis kuria labai preciziškai, o tai reikalauja laiko. Kai man paskambino, kad atvažiuočiau, niekas neklausė, kokia mano sveikata. Mėginau aiškinti, kad mano vaidmuo nedidelis ir gal kas nors už mane galėtų įgarsinti tuos kelis žodžius. Bet man nedarė jokių nuolaidų, pasakė, kad būtinai atvažiuočiau. Peterburge lankiausi per Vasario 16-osios minėjimą. Tris dienas ten buvau. Spėjau ir po miestą pavaikštinėti.

- Kokį įspūdį jums paliko režisierius, kai vėl susitikote?

- Gal aš jam atrodžiau kiek pasikeitęs, nes savo pagalbininkams ne kartą liepė, kad man padėtų nuo kėdės atsikelti. Aš atsisakiau! Tada jis man pasakė: "Bet juk tu esi už mane vyresnis, net aš jau nebegaliu taip lengvai judėti."

- Priartėjome prie kino temos. Suvaidinote nemažai vaidmenų ne tik teatre, bet ir kine. Ką prisimenate iš šio darbo periodo?

- Kinas atveria didesnę erdvę teatro aktoriui. Bet ne man. Anais laikais saugumas manęs neišleido filmuotis į užsienį ir garsių rusų režisierių filmuose, kai scenos buvo filmuojamos kitose šalyse. Režisierius Sava Kulišas (žinomas jo filmas "Miortvyj sezon" su Donatu Banioniu - aut.) pats tuo įsitikino, kai net jam nepavyko susitarti su saugumiečiais, kad mane išleistų. Per mane vos nežlugo jo filmas. Tačiau buvau režisierių įspėjęs, kad taip gali atsitikti - manęs neišleis. Vietoj manęs surado bulgarų aktorių.

Ką tai reiškė man, galite įsivaizduoti! Kitą menininką tai galėjo visiškai sužlugdyti. Aš kažkaip atlaikiau. Kažkas be mūsų ten, aukštai, tvarko gyvenimą. Tikiu savo likimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"