Amžinai be namų ir ramybės

Nijolė STORYK 2010-06-15 00:00
Nijolė STORYK 2010-06-15 00:00
Laikinieji namai Seimo viešbutyje A.Ramanauskaitei-Skokauskienei - jokia tremtis. Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"
Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­do, Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) gy­ny­bos pa­jė­gų va­do, LLKS Ta­ry­bos 1949 me­tų dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­ro, dvie­jų Vy­čio kry­žiaus or­di­nų ka­va­lie­riaus ge­ne­ro­lo Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go du­krai, Sei­mo na­rei Auk­su­tei Ra­ma­naus­kai­tei-Sko­kaus­kie­nei gy­ve­ni­mas sky­rė lai­ki­nu­mo po­jū­tį. Da­bar ji vėl, kaip ir vai­kys­tė­je, - be sa­vo na­mų ir sa­vų­jų ar­tu­mo. Tar­si am­ži­nai be na­mų ra­my­bės.

Laikinieji namai Seimo viešbutyje A.Ramanauskaitei-Skokauskienei - jokia tremtis nuo jos šeimos, kuri gyvena Kaune. Nors parlamentarė į namus net savaitgaliais vis rečiau gali grįžti, bet namiškiai su tuo susitaikė. Gyventi Vilniuje viešbutyje Auksutei daug paprasčiau ir patogiau.

Paskutinė vieta - Kamajai.

Politikei sąvoka "laikinieji namai" asocijuojasi su vaikystėje patirtų išgyvenimų akimirkomis.

Vienoje A.Ramanauskaitės-Skokauskienės albumo nuotraukoje maža mergaitė sėdi tėvui ant kelių. Ji šypsosi, yra laiminga ir nenutuokia, koks žiaurus likimas laukia jos tėvo partizano A.Ramanausko-Vanago, gimusio Amerikoje 1918 metais, ir mamos Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės. Grėsmė šeimai jau artėjo. Fotografuota Rokiškio rajone Kamajų kaime, paskutinėje partizano ir jo šeimos slapstymosi vietoje.

Abu Lietuvos laisvės pranašai prieš KGB agentų persekiojimą atsilaikė iki 1956 metų. Tais metais jie buvo suimti. Partizanas Vanagas buvo kalinamas Vilniuje KGB kalėjime, beveik metus žiauriai kankinamas ir sušaudytas. Kur jis palaidotas, iki šiol nežinoma. Jo žmona Birutė buvo nuteista ir ištremta kaip politinė kalinė aštuoneriems metams.

Tik pernai, kai buvo minimas LLKS 60-metis, išgirdome, kas buvo tie Rokiškio rajono žmonės, kurie savo namuose priglaudė laisvės kovotoją ir jo šeimą, žinodami, koks pavojus jų laukia, jei paaiškėtų tiesa.

Amžių nustatė iš akies

Ankstus birželio 13-osios rytas. Sekmadienis, skubėti lyg ir nėra kur. A.Ramanauskaitė-Skokauskienė sako, kad Gedulo ir vilties diena bei Okupacijos ir genocido diena jai itin įtemptos. Dalyvauti atminimo renginiuose jai - ne pareiga, bet svarbus tragiško šeimos likimo pagerbimas.

- Esate partizanų duktė. Jūsų vaikystė prabėgo kitaip nei daugelio bendraamžių: neturėjote savo namų, nes jūsų tėvus persekiojo KGB ir jie buvo priversti slapstytis, be to, gyvenote be savo tikrojo vardo. Kaip tie metai įsirėžė jūsų atmintin?

- Iki pat tėvų suėmimo visos mano gyvenimo dienos buvo nelegalios. Kaip ir tėvus, mane, nedidelę mergaitę, slapstė daugelis žmonių, kurie buvo laisvos Lietuvos patriotai. Oficialiai niekas nežinojo, kas aš esu. Neturėjau savo gimimo metrikų, kuriuos išduodavo tuometis Civilinės metrikacijos įregistravimo biuras.

Tačiau tėvai mane pakrikštijo bažnyčioje. Jų santuoka taip pat buvo bažnytinė ir ji įvyko partizaninio karo sąlygomis. Mano tėvai buvo tikintys žmonės. Sovietų valdžios išduoti asmens dokumentai jiems neturėjo reikšmės. Bažnyčios archyve išliko dokumentai, kada buvau pakrikštyta. Tai man padėjo atstatyti tiesą apie save. Gana neseniai sužinojau tikslią savo gimimo datą ir vietą.

Kai mano tėvus suėmė, neturėjau jokių asmens dokumentų. Sovietinė medikų komisija iš akies nustatė, kiek man gali būti metų, ir tuo remdamasi išdavė pirmąjį mano gimimo liudijimą. Man tada buvo aštuoneri... Netrukus sušaudė tėvelį, o mamą suėmė.

- Vadinasi, visus tuos aštuonerius metus - be savo namų?

- Ne tik mano tėvai, bet ir močiutė, mamos mama, buvo priversta slapstytis, kai mus persekiojo KGB agentai. Ji turėjo palikti savo namus, kad padėtų mane auginti, o gal - kad išsaugotų ir nepražūčiau.

Vaikystėje nežinojau, kas yra gimtieji namai. Man namai - tai visų pirma tie brangūs žmonės, kurie pasirūpino mano tėvais ir manimi.

Tėvai negalėjo turėti nuolatinės gyvenamosios vietos, būtų buvę nesaugu. Mūsų namai buvo ir bunkeris, ir palėpė, ir rūsys, ir tamsus kambarėlis. Mano vaikystė prabėgo be žaislų ir vaikiškų pramogų, be kurių dažnas vaikas neįsivaizduoja savo gyvenimo. Dažnai trūko ne tik duonos, bet ir gryno oro.

Išnešė šieno maiše

- Ar tėvai bijodami, kad jums nieko neatsitiktų, neišleisdavo iš tų namų, kuriuose buvote prisiglaudę?

- Jei išleisdavo į svetimą kiemą pakvėpuoti tyru oru, tai tik vėlai vakare. Bet ir tada jie būdavo akyli ir budrūs, ar kas nors neatsekė iki mūsų. Mane tėvai pagirdavo, kad esu atsargi ir pastabi. Vaikiška nuojauta sakė, jog esu atsakinga ir už jų likimus. Jei mane ketintų užkalbinti netikėtai apsilankęs kaimynas, buvau išmokyta, ką turėčiau jam atsakyti.

Kaskart, kai apsigyvendavome pas kitus žmones, tėvai man duodavo vis kitą vardą. Apsimesdavau, kad esu globėjų tolima giminaitė. Jie manęs niekada nevadindavo tikruoju vardu. O aplinkybių buvo įvairių ir net sudėtingų.

Kartais ilgai nematydavau savo tėvų. Kai kada atsėlindavo vaikiška baimė, kol apsiprasdavau su nauja aplinka. Kartą mane močiutė Anelė išgelbėjo: kai namus apsupo KGB agentai, ji mane ant pečių maiše išsinešė. Tūnojau lyg pelytė, nors trūko oro, šonus šienas kuteno. Supratau, kad pavojus čia pat. Močiutė pasinaudojo situacija - buvo javų kūlimo metas ir žmonės grūdus nešė maišuose.

- Kaip būdama tokio amžiaus supratote suaugusių žmonių pavojingus "žaidimus"?

- Man sunku tai paaiškinti. Jaučiau, kad mano tėvai elgiasi teisingai. Jų gyvenimo tikslas buvo tiesos kelias. Visa mano siaura vaikiška aplinka tuo alsavo. Manau, kad vaikams būdinga pasitikėti savo tėvais. Tačiau patys skaudžiausi prisiminimai tų metų, kai tėvus suėmė...

Riba tarp to, ko neliko

- Ir tai buvo Kamajuose?

- Grįždama į vaikystę visuomet prisimenu Kamajus. Šis nedidelis miestelis - riba tarp to, kas buvo, ir ko nebeliko. Čia visam laikui išsiskyriau su tėveliu. Jo daugiau nebemačiau. Ilgam išsiskyriau ir su mama, bet likimas jos tą kartą iš manęs visam laikui neatėmė.

Kai atvykome į Kamajus, buvo praėję dvylika metų nuo partizaninio karo pradžios. Mirtini pavojai, nepaprastai sunkios gyvenimo, darbo ir kovos sąlygos buvo tėvų gyvenimo kasdienybė.

Vykstant partizaniniam karui daugybė žmonių buvo ryšininkais, rėmėjais, partizanų pagalbininkais. Partizanavo ir mano močiutė Anelė Mažeikienė. Senelis Motiejus Mažeika už pagalbą partizanams buvo areštuotas (be teismo išvežtas ir nukankintas Kazanėje).

Ėjo 1956-ieji. Čekistai mano tėvų įnirtingai ieškojo. Iš labiausiai kvalifikuotų KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė, kuriai talkino daugybė KGB agentų. Vien tik tais metais buvo užverbuota trisdešimt agentų, iš naujo užmegztas ryšys su dar dvidešimčia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo. A.Ramanausko-Vanago paieškai vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus majoras Nachmanas Dušanskis. Mano tėvams buvo nepaprastai sunku, nes partizanų beveik nebebuvo.

Kai tėvus suėmė, aš palikau Kamajus. Manęs aštuonmetės laukė kitas, sovietmečio laikų gyvenimas, pilnas vargo, netekties ir skausmo. Kamajai iki šiol man kelia jaudinamus prisiminimus. Kitaip ir būti negali.

Pirmą kartą po daugelio metų Kamajuose apsilankiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jaudinausi, vėl sugrįžusi į vaikystės rudenį, pasibaigusį tragiškai ir labai skausmingai.

Į mokyklą - svetima pavarde

- Kelerius metus jūsų tėvai slapstėsi Alytuje. Jūs turėjote kitą vardą ir pavardę - tapote Aldona Valadkaite. Kas buvo tie žmonės, kurie jums davė savo pavardę?

- Gyvenome tylioje Dzūkų gatvelėje, mūsų globėjų Brūzgų namo kamarėlėje be langų. Alytus - mano tėvų jaunystės miestas, čia jie susipažino, draugavo, susižiedavo. Tėvelis dirbo pedagogu, o mama mokėsi mokytojų seminarijoje. Iš šio gražaus Dzūkijos miesto jis ir išėjo į partizanus (Alytus yra suteikęs A.Ramanauskui miesto Garbės piliečio vardą - aut.). Tačiau 1956-aisiais Alytus buvo kitoks, ir mums jame buvo labai nesaugu.

Atėjo metas man lankyti mokyklą. Bet kur, kai buvo taip nesaugu gyventi?! Punioje gyveno Valadkų šeima, kuri labai daug padėjo Laisvės kovotojams partizanams. Mano tėvai su jais bendravo. Viena šios šeimos dukterų, Onutė, buvo nutekėjusi į Rokiškio rajoną. Ji su savo vyru Jonu Kilu gyveno Kamajuose, bet kartais abu apsilankydavo tėviškėje.

Visiems pasitarus buvo suplanuotas mūsų persikėlimas į Rokiškio rajoną. Praktiškai šį planą įgyvendinti buvo labai sunku, nes vienintelė galima transporto priemonė buvo dviratis, o saugiausias persikėlimo laikas - nakties metas. Vis dėlto Valadkų šeimos bei mano tėvų atkaklumo, valios ir pastangų dėka tai padaryti pavyko.

Į Rokiškio kraštą persikėlė ir mano močiutė Anelė. Atsidūrėme visiškai priešingame Lietuvos kampelyje nei gyvenome iki tol, čia mūsų niekas nepažinojo. Jono tėviškė buvo maždaug už trijų kilometrų nuo Kamajų miestelio, ten gyveno jo mama ir sesuo Valė, brolis Vilius tuo metu tarnavo kariuomenėje. Šios moterys mus ir priglaudė. Įsikūrėme jų nedidelio, jau labai seno namelio palėpėje, kurioje buvo sukrauti įvairūs ūkio rakandai, o laisvos vietos buvo labai mažai. Vis tiek jautėmės labai dėkingi šeimininkėms, nes gerai supratome, kaip rizikuoja mus priglaudę žmonės. Netikėto užpuolimo ar kitu nenumatytu atveju jiems apsaugoti buvo sugalvota versija: esą Kilų namelį vasaros atostogų laikotarpiui išsinuomojo ir jame apsigyveno mokytojai iš miesto, norintys pabūti arčiau gamtos, ir šeimininkai nieko apie juos daugiau nežino. Man ta vasara buvo gražiausia vaikystės vasara.

- Kokie buvo Kilų namai?

- Kilų trobelėje buvo tik vienas kambarys, bet šeimininkės man su močiute nakčiai užleisdavo kambaryje buvusią laisvą lovą. Vieną dieną lūžo lubų sija ir įkrito į lovą, kurioje miegodavom. Gerai, kad buvo dienos metas ir mūsų ten nebuvo. Buvo graži vasara. Ir tėvai, ir močiutė, kurią labai mylėjau, buvo šalia. Tėvai vis ką nors dirbo: tėvelis daugiausia rašė, mama siuvinėdavo. Kaip vėliau sužinojau, šie siuviniai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių, mat patikimi žmonės rankdarbius turguje parduodavo. Močiutė kaip išmanydama stengėsi padėti šeimininkėms. Artėjo ruduo ir žiemą apgriuvusioje, mažoje trobelėje, atrodė, bus ankštoka, varžysim šeimininkes. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jaunoji Kilų šeima, Jonas su Onute, išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Mano tėvai ir gerieji žmonės susitarė, kad aš ir močiutė žiemai gyventi išeisime pas Džiugelienę, kur iki šiol gyveno jaunieji Kilai, o tėvai apsistojo pas senųjų Kilų kaimynę Barzdonienę. Ji gyveno viena, be to, jos namas buvo erdvesnis.

Atskirai gyventi, atrodė, bus saugiau. Džiugelienė taip pat gyveno viena - jos sūnus tarnavo kariuomenėje. Kad nereikėtų samdyti ar prašyti pagalbos ūkio darbams svetimų žmonių, močiutė viena naktimis juos nudirbdavo. Prisimenu, kaip ji naktimis nukasė didžiulį bulvių lauką, nurovė visas daržoves ir paruošė jas žiemai. Artėjo ruduo - laikas eiti į mokyklą. Rugsėjį su Aldonos Valadkaitės dokumentais peržengiau Kamajų pradinės mokyklos slenkstį. Pripratau prie savo naujojo vardo, jis manęs netrikdė. Man, vaikui, tai buvo naujas pasaulis - mokyklos aplinka, miestelio gatvelės su saulės apšviestais, lyg auksiniais, medžių lapais ir, mano supratimu, daugybe žmonių, nes iki tol gyvenau labai uždarame rate. Taip nenumaldomai artėjo spalio vienuoliktoji, jų arešto Kaune diena. Bet tai jau kitas mano gyvenimo puslapis.

Namai - Dzūkijos miškai

- Kokie buvo jūsų tėvų namai, kai jie susituokė?

- Tėvelis jau buvo Laisvės kovotojas, taigi Jo namai buvo Dzūkijos miškai. Tėvai susituokė mažame Lietuvos miestelyje, naktį, bet su visomis apeigomis, bažnyčioje. Į partizaninį karą tėvelis išėjo 1945 metų balandį, iškart po sužadėtuvių Alytuje su būsimąja žmona Birute Mažeikaite. Neužilgo įvyko jų sutuoktuvės Nedzingės (Varėnos r.) bažnytėlėje. Juos sutuokė kunigas Zigmas Neciunskas, buvęs partizanų ryšininkas ir rėmėjas. Jaunavedžių namai buvo toli, apgaubti persekiojimų ir teroro. Jaunuosius ir sutuoktuvių liudininkus partizanus Nedzingės klebonas pakvietė kuklios vakarienės į kleboniją. Sveikinimai bei linkėjimai buvo surašyti ir sudėti į stiklinį indą, o šis užkastas klebonijos darželyje, tikėtasi, kad jaunieji perskaitys juos, kai Lietuva bus laisva. Bet sovietmečiu klebonija buvo paversta trąšų sandėliu. Suniokota buvo ne tik klebonija, bet ir aplinka apie ją. Mamai taip ir neteko perskaityti jai brangių linkėjimų.

- Kas jums padėjo neprarasti gyvenimo džiaugsmo?

- Sunkumai užgrūdina. Ekstremalios sąlygos išmoko pastebėti ir mažus gerus dalykus. Turėjau labai geros širdies močiutę, kuri po tėvų arešto buvo man vienintelė užuovėja. Materialiai mums buvo labai sunku, kartais neturėdavom net elementariausių dalykų. Po tėvų arešto sugrįžom į močiutės namus (suniokotus saugumiečių kratų), kurių iki tol nebuvau mačiusi, bet iš artimųjų pasakojimų žinojau, kad anksčiau jie buvo gražūs, dvasingi ir labai šilti.

- Ką dabar jums reiškia šeima?

- Šeima man yra labai svarbi. Mano vyras yra mano bendramokslis. Turime du vaikus - sūnų ir dukrą. Abu medikai, abu jau savarankiški, dirba. Bet man visų pirma jie yra mano vaikai. Turiu nuostabų vaikaitį Arną, jam dabar dešimt metų.

Mano namuose Kaune yra daugybė dalykų, kurie primena tėvus - ir nuotraukų, tapytų portretų, ir autentiškų dokumentų, apdovanojimų. Dabar tarsi nepastebimai daug kas atsiranda čia, Seimo viešbutyje. Tai mano gyvenimas. Ne tik mano vaikai didžiuojasi savo seneliais partizanais. Vaikaitis Arnas "leidžia knygas" apie partizanus - susega savo piešinius ir aprašymus, dalyvauja renginiuose, skirtuose partizanams paminėti, ir beveik viską žino apie prosenelį A.Ramanauską-Vanagą.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
nm,  88.216.1.82 2013-03-26 16:03:06
dsajkl;gdh
2 0  Netinkamas komentaras
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos kas­dien su­lau­kia tūks­tan­čių ban­dy­mų reng­ti ki­ber­ne­ti­nes at­akas, šim­tai jų ke­lia vi­du­ti­nę, o bent 5 proc. – rim­tą grės­mę, sa­ko Nacionalinio ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo [...]
Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas „tvar­kie­tis“ Kęs­tas Koms­kis, krei­pę­sis į pro­ku­ro­rus su pra­šy­mu pe­rim­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl jo bro­lio nu­šau­to pa­sie­nie­čių šuns, ki­ša­si į ty­ri­mą ir da­ro spau­di­mą [...]
Krem­liui ar­ti­mi žmo­nės pro­ru­siš­kiems se­pa­ra­tis­tams Ry­tų Ukrai­no­je ak­ty­viai pa­ta­ri­nė­ja, kaip va­ry­ti „pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­ją“ prieš Ki­je­vą ir Va­ka­rus, ket­vir­ta­die­nį pranešė Vo­kie­ti­jos ži­niask­lai­da.
Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se trau­ki­niui įsi­rė­žus į Ho­bo­ke­no sto­tį Nau­ja­ja­me Džer­sy­je, pa­tvir­tin­ta vie­no žmo­gaus žū­tis, sa­kė Nau­jo­jo Džer­sio gubernatorius Chri­sas Chris­tie.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Spa­lio 1 ir 2 die­no­mis Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks iš­skir­ti­nė prem­je­ra – gar­saus len­kų ki­no ir tea­tro re­ži­sie­riaus, sce­na­ris­to, pro­diu­se­rio Krzysz­to­fo Zanussio „Hyb­ris (Pui­ky­bė)“. [...]
Ka­dai­se, so­viet­me­čiu, tai bu­vo mies­te­lio ar kai­mo kul­tū­ros na­mai, ku­riuos sta­tant bu­vo sie­kia­ma už­gož­ti vie­tos baž­ny­čią. Da­bar kai ku­rie jų te­be­vei­kia, ki­ti ap­leis­ti, o kai kurių pa­tal­po­mis nau­do­ja­si [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Trims Bal­ti­jos ša­lims po il­gų ir su­dė­tin­gų de­ry­bų pa­sie­kus su­si­ta­ri­mą, kad eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio ve­žės pro­jek­to „Rail Bal­ti­ca“ ran­gos kon­kur­sai bū­tų skel­bia­mi ne tik per bend­rą įmo­nę, [...]
Vil­niu­je ket­vir­ta­die­nį pra­dė­jus šil­dy­mo se­zo­ną, ki­ti di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai kol kas neketina šil­dy­ti na­mų.
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Ute­nos „Ju­ven­tus“ ko­man­da sa­vų sir­ga­lių aki­vaiz­do­je kur kas už­ti­krin­čiau su­sit­var­kė su Por­to „Por­to“ krep­ši­nin­kais ir žen­gė į pa­grin­di­nį FI­BA Čempionų ly­gos tur­ny­rą.
Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį Jo­na­vo­je vyks 22-ą kar­tą ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis mo­te­rų tink­li­nio tur­ny­ras „A. Ogo­naus­ko at­mi­ni­mo tau­rė“. Ja­me var­žy­sis po dvi Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ko­man­das.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Kas­kart į Lie­tu­vą ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ap­lan­ky­ti at­vyks­tan­ti ži­no­mo po­li­ti­ko, vi­suo­me­ni­nin­ko, gy­dy­to­jo Ka­zio Bo­be­lio naš­lė Da­lia Bo­be­lie­nė iš­vys­ta ge­rų po­ky­čių. Šįsyk ją itin [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Spe­cia­lis­tai ra­gi­na gy­ven­to­jus, nu­spren­du­sius įsi­gy­ti nau­do­tą au­to­mo­bi­lį, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti su­tar­čių, ku­rios su­da­ro­mos ne­va su už­sie­nio pi­lie­čiais, nors au­to­mo­bi­lio pre­kei­vis yra vie­ti­nis gy­ven­to­jas.
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Lan­ky­to­jai, no­rin­tys pa­ma­ty­ti gar­sią­ją Ro­mos Boc­ca del­la Ve­rità (Tei­sy­bės bur­ną), nuo šiol tu­rės su­si­mo­kė­ti. Už 2 eu­rų mo­kes­tį smal­suo­liai ga­lės iš­vys­ti šį objektą ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pe­ru pie­tuo­se pa­upį tvar­kę dar­bi­nin­kai ap­ti­ko da­lį se­no­vės in­kų al­to­riaus, ku­ris bu­vo lai­ko­mas din­gu­siu, tre­čia­die­nį pranešė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar išvados dėl numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo pakeis Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu?
Taip. Vakarai su Rusija elgsis griežčiau
Ne. Toliau bus vykdoma "dialogo ir kompromiso paieškos" politika
Išvados dar labiau išgąsdins Vakarus. Pozicija Maskvos atžvilgiu taps švelnesnė
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami