TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Amžinai be namų ir ramybės

2010 06 15 0:00
Laikinieji namai Seimo viešbutyje A.Ramanauskaitei-Skokauskienei - jokia tremtis.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Lietuvos partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų deklaracijos signataro, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalieriaus generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukrai, Seimo narei Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei gyvenimas skyrė laikinumo pojūtį. Dabar ji vėl, kaip ir vaikystėje, - be savo namų ir savųjų artumo. Tarsi amžinai be namų ramybės.

Laikinieji namai Seimo viešbutyje A.Ramanauskaitei-Skokauskienei - jokia tremtis nuo jos šeimos, kuri gyvena Kaune. Nors parlamentarė į namus net savaitgaliais vis rečiau gali grįžti, bet namiškiai su tuo susitaikė. Gyventi Vilniuje viešbutyje Auksutei daug paprasčiau ir patogiau.

Paskutinė vieta - Kamajai.

Politikei sąvoka "laikinieji namai" asocijuojasi su vaikystėje patirtų išgyvenimų akimirkomis.

Vienoje A.Ramanauskaitės-Skokauskienės albumo nuotraukoje maža mergaitė sėdi tėvui ant kelių. Ji šypsosi, yra laiminga ir nenutuokia, koks žiaurus likimas laukia jos tėvo partizano A.Ramanausko-Vanago, gimusio Amerikoje 1918 metais, ir mamos Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės. Grėsmė šeimai jau artėjo. Fotografuota Rokiškio rajone Kamajų kaime, paskutinėje partizano ir jo šeimos slapstymosi vietoje.

Abu Lietuvos laisvės pranašai prieš KGB agentų persekiojimą atsilaikė iki 1956 metų. Tais metais jie buvo suimti. Partizanas Vanagas buvo kalinamas Vilniuje KGB kalėjime, beveik metus žiauriai kankinamas ir sušaudytas. Kur jis palaidotas, iki šiol nežinoma. Jo žmona Birutė buvo nuteista ir ištremta kaip politinė kalinė aštuoneriems metams.

Tik pernai, kai buvo minimas LLKS 60-metis, išgirdome, kas buvo tie Rokiškio rajono žmonės, kurie savo namuose priglaudė laisvės kovotoją ir jo šeimą, žinodami, koks pavojus jų laukia, jei paaiškėtų tiesa.

Amžių nustatė iš akies

Ankstus birželio 13-osios rytas. Sekmadienis, skubėti lyg ir nėra kur. A.Ramanauskaitė-Skokauskienė sako, kad Gedulo ir vilties diena bei Okupacijos ir genocido diena jai itin įtemptos. Dalyvauti atminimo renginiuose jai - ne pareiga, bet svarbus tragiško šeimos likimo pagerbimas.

- Esate partizanų duktė. Jūsų vaikystė prabėgo kitaip nei daugelio bendraamžių: neturėjote savo namų, nes jūsų tėvus persekiojo KGB ir jie buvo priversti slapstytis, be to, gyvenote be savo tikrojo vardo. Kaip tie metai įsirėžė jūsų atmintin?

- Iki pat tėvų suėmimo visos mano gyvenimo dienos buvo nelegalios. Kaip ir tėvus, mane, nedidelę mergaitę, slapstė daugelis žmonių, kurie buvo laisvos Lietuvos patriotai. Oficialiai niekas nežinojo, kas aš esu. Neturėjau savo gimimo metrikų, kuriuos išduodavo tuometis Civilinės metrikacijos įregistravimo biuras.

Tačiau tėvai mane pakrikštijo bažnyčioje. Jų santuoka taip pat buvo bažnytinė ir ji įvyko partizaninio karo sąlygomis. Mano tėvai buvo tikintys žmonės. Sovietų valdžios išduoti asmens dokumentai jiems neturėjo reikšmės. Bažnyčios archyve išliko dokumentai, kada buvau pakrikštyta. Tai man padėjo atstatyti tiesą apie save. Gana neseniai sužinojau tikslią savo gimimo datą ir vietą.

Kai mano tėvus suėmė, neturėjau jokių asmens dokumentų. Sovietinė medikų komisija iš akies nustatė, kiek man gali būti metų, ir tuo remdamasi išdavė pirmąjį mano gimimo liudijimą. Man tada buvo aštuoneri... Netrukus sušaudė tėvelį, o mamą suėmė.

- Vadinasi, visus tuos aštuonerius metus - be savo namų?

- Ne tik mano tėvai, bet ir močiutė, mamos mama, buvo priversta slapstytis, kai mus persekiojo KGB agentai. Ji turėjo palikti savo namus, kad padėtų mane auginti, o gal - kad išsaugotų ir nepražūčiau.

Vaikystėje nežinojau, kas yra gimtieji namai. Man namai - tai visų pirma tie brangūs žmonės, kurie pasirūpino mano tėvais ir manimi.

Tėvai negalėjo turėti nuolatinės gyvenamosios vietos, būtų buvę nesaugu. Mūsų namai buvo ir bunkeris, ir palėpė, ir rūsys, ir tamsus kambarėlis. Mano vaikystė prabėgo be žaislų ir vaikiškų pramogų, be kurių dažnas vaikas neįsivaizduoja savo gyvenimo. Dažnai trūko ne tik duonos, bet ir gryno oro.

Išnešė šieno maiše

- Ar tėvai bijodami, kad jums nieko neatsitiktų, neišleisdavo iš tų namų, kuriuose buvote prisiglaudę?

- Jei išleisdavo į svetimą kiemą pakvėpuoti tyru oru, tai tik vėlai vakare. Bet ir tada jie būdavo akyli ir budrūs, ar kas nors neatsekė iki mūsų. Mane tėvai pagirdavo, kad esu atsargi ir pastabi. Vaikiška nuojauta sakė, jog esu atsakinga ir už jų likimus. Jei mane ketintų užkalbinti netikėtai apsilankęs kaimynas, buvau išmokyta, ką turėčiau jam atsakyti.

Kaskart, kai apsigyvendavome pas kitus žmones, tėvai man duodavo vis kitą vardą. Apsimesdavau, kad esu globėjų tolima giminaitė. Jie manęs niekada nevadindavo tikruoju vardu. O aplinkybių buvo įvairių ir net sudėtingų.

Kartais ilgai nematydavau savo tėvų. Kai kada atsėlindavo vaikiška baimė, kol apsiprasdavau su nauja aplinka. Kartą mane močiutė Anelė išgelbėjo: kai namus apsupo KGB agentai, ji mane ant pečių maiše išsinešė. Tūnojau lyg pelytė, nors trūko oro, šonus šienas kuteno. Supratau, kad pavojus čia pat. Močiutė pasinaudojo situacija - buvo javų kūlimo metas ir žmonės grūdus nešė maišuose.

- Kaip būdama tokio amžiaus supratote suaugusių žmonių pavojingus "žaidimus"?

- Man sunku tai paaiškinti. Jaučiau, kad mano tėvai elgiasi teisingai. Jų gyvenimo tikslas buvo tiesos kelias. Visa mano siaura vaikiška aplinka tuo alsavo. Manau, kad vaikams būdinga pasitikėti savo tėvais. Tačiau patys skaudžiausi prisiminimai tų metų, kai tėvus suėmė...

Riba tarp to, ko neliko

- Ir tai buvo Kamajuose?

- Grįždama į vaikystę visuomet prisimenu Kamajus. Šis nedidelis miestelis - riba tarp to, kas buvo, ir ko nebeliko. Čia visam laikui išsiskyriau su tėveliu. Jo daugiau nebemačiau. Ilgam išsiskyriau ir su mama, bet likimas jos tą kartą iš manęs visam laikui neatėmė.

Kai atvykome į Kamajus, buvo praėję dvylika metų nuo partizaninio karo pradžios. Mirtini pavojai, nepaprastai sunkios gyvenimo, darbo ir kovos sąlygos buvo tėvų gyvenimo kasdienybė.

Vykstant partizaniniam karui daugybė žmonių buvo ryšininkais, rėmėjais, partizanų pagalbininkais. Partizanavo ir mano močiutė Anelė Mažeikienė. Senelis Motiejus Mažeika už pagalbą partizanams buvo areštuotas (be teismo išvežtas ir nukankintas Kazanėje).

Ėjo 1956-ieji. Čekistai mano tėvų įnirtingai ieškojo. Iš labiausiai kvalifikuotų KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė, kuriai talkino daugybė KGB agentų. Vien tik tais metais buvo užverbuota trisdešimt agentų, iš naujo užmegztas ryšys su dar dvidešimčia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo. A.Ramanausko-Vanago paieškai vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus majoras Nachmanas Dušanskis. Mano tėvams buvo nepaprastai sunku, nes partizanų beveik nebebuvo.

Kai tėvus suėmė, aš palikau Kamajus. Manęs aštuonmetės laukė kitas, sovietmečio laikų gyvenimas, pilnas vargo, netekties ir skausmo. Kamajai iki šiol man kelia jaudinamus prisiminimus. Kitaip ir būti negali.

Pirmą kartą po daugelio metų Kamajuose apsilankiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jaudinausi, vėl sugrįžusi į vaikystės rudenį, pasibaigusį tragiškai ir labai skausmingai.

Į mokyklą - svetima pavarde

- Kelerius metus jūsų tėvai slapstėsi Alytuje. Jūs turėjote kitą vardą ir pavardę - tapote Aldona Valadkaite. Kas buvo tie žmonės, kurie jums davė savo pavardę?

- Gyvenome tylioje Dzūkų gatvelėje, mūsų globėjų Brūzgų namo kamarėlėje be langų. Alytus - mano tėvų jaunystės miestas, čia jie susipažino, draugavo, susižiedavo. Tėvelis dirbo pedagogu, o mama mokėsi mokytojų seminarijoje. Iš šio gražaus Dzūkijos miesto jis ir išėjo į partizanus (Alytus yra suteikęs A.Ramanauskui miesto Garbės piliečio vardą - aut.). Tačiau 1956-aisiais Alytus buvo kitoks, ir mums jame buvo labai nesaugu.

Atėjo metas man lankyti mokyklą. Bet kur, kai buvo taip nesaugu gyventi?! Punioje gyveno Valadkų šeima, kuri labai daug padėjo Laisvės kovotojams partizanams. Mano tėvai su jais bendravo. Viena šios šeimos dukterų, Onutė, buvo nutekėjusi į Rokiškio rajoną. Ji su savo vyru Jonu Kilu gyveno Kamajuose, bet kartais abu apsilankydavo tėviškėje.

Visiems pasitarus buvo suplanuotas mūsų persikėlimas į Rokiškio rajoną. Praktiškai šį planą įgyvendinti buvo labai sunku, nes vienintelė galima transporto priemonė buvo dviratis, o saugiausias persikėlimo laikas - nakties metas. Vis dėlto Valadkų šeimos bei mano tėvų atkaklumo, valios ir pastangų dėka tai padaryti pavyko.

Į Rokiškio kraštą persikėlė ir mano močiutė Anelė. Atsidūrėme visiškai priešingame Lietuvos kampelyje nei gyvenome iki tol, čia mūsų niekas nepažinojo. Jono tėviškė buvo maždaug už trijų kilometrų nuo Kamajų miestelio, ten gyveno jo mama ir sesuo Valė, brolis Vilius tuo metu tarnavo kariuomenėje. Šios moterys mus ir priglaudė. Įsikūrėme jų nedidelio, jau labai seno namelio palėpėje, kurioje buvo sukrauti įvairūs ūkio rakandai, o laisvos vietos buvo labai mažai. Vis tiek jautėmės labai dėkingi šeimininkėms, nes gerai supratome, kaip rizikuoja mus priglaudę žmonės. Netikėto užpuolimo ar kitu nenumatytu atveju jiems apsaugoti buvo sugalvota versija: esą Kilų namelį vasaros atostogų laikotarpiui išsinuomojo ir jame apsigyveno mokytojai iš miesto, norintys pabūti arčiau gamtos, ir šeimininkai nieko apie juos daugiau nežino. Man ta vasara buvo gražiausia vaikystės vasara.

- Kokie buvo Kilų namai?

- Kilų trobelėje buvo tik vienas kambarys, bet šeimininkės man su močiute nakčiai užleisdavo kambaryje buvusią laisvą lovą. Vieną dieną lūžo lubų sija ir įkrito į lovą, kurioje miegodavom. Gerai, kad buvo dienos metas ir mūsų ten nebuvo. Buvo graži vasara. Ir tėvai, ir močiutė, kurią labai mylėjau, buvo šalia. Tėvai vis ką nors dirbo: tėvelis daugiausia rašė, mama siuvinėdavo. Kaip vėliau sužinojau, šie siuviniai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių, mat patikimi žmonės rankdarbius turguje parduodavo. Močiutė kaip išmanydama stengėsi padėti šeimininkėms. Artėjo ruduo ir žiemą apgriuvusioje, mažoje trobelėje, atrodė, bus ankštoka, varžysim šeimininkes. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jaunoji Kilų šeima, Jonas su Onute, išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Mano tėvai ir gerieji žmonės susitarė, kad aš ir močiutė žiemai gyventi išeisime pas Džiugelienę, kur iki šiol gyveno jaunieji Kilai, o tėvai apsistojo pas senųjų Kilų kaimynę Barzdonienę. Ji gyveno viena, be to, jos namas buvo erdvesnis.

Atskirai gyventi, atrodė, bus saugiau. Džiugelienė taip pat gyveno viena - jos sūnus tarnavo kariuomenėje. Kad nereikėtų samdyti ar prašyti pagalbos ūkio darbams svetimų žmonių, močiutė viena naktimis juos nudirbdavo. Prisimenu, kaip ji naktimis nukasė didžiulį bulvių lauką, nurovė visas daržoves ir paruošė jas žiemai. Artėjo ruduo - laikas eiti į mokyklą. Rugsėjį su Aldonos Valadkaitės dokumentais peržengiau Kamajų pradinės mokyklos slenkstį. Pripratau prie savo naujojo vardo, jis manęs netrikdė. Man, vaikui, tai buvo naujas pasaulis - mokyklos aplinka, miestelio gatvelės su saulės apšviestais, lyg auksiniais, medžių lapais ir, mano supratimu, daugybe žmonių, nes iki tol gyvenau labai uždarame rate. Taip nenumaldomai artėjo spalio vienuoliktoji, jų arešto Kaune diena. Bet tai jau kitas mano gyvenimo puslapis.

Namai - Dzūkijos miškai

- Kokie buvo jūsų tėvų namai, kai jie susituokė?

- Tėvelis jau buvo Laisvės kovotojas, taigi Jo namai buvo Dzūkijos miškai. Tėvai susituokė mažame Lietuvos miestelyje, naktį, bet su visomis apeigomis, bažnyčioje. Į partizaninį karą tėvelis išėjo 1945 metų balandį, iškart po sužadėtuvių Alytuje su būsimąja žmona Birute Mažeikaite. Neužilgo įvyko jų sutuoktuvės Nedzingės (Varėnos r.) bažnytėlėje. Juos sutuokė kunigas Zigmas Neciunskas, buvęs partizanų ryšininkas ir rėmėjas. Jaunavedžių namai buvo toli, apgaubti persekiojimų ir teroro. Jaunuosius ir sutuoktuvių liudininkus partizanus Nedzingės klebonas pakvietė kuklios vakarienės į kleboniją. Sveikinimai bei linkėjimai buvo surašyti ir sudėti į stiklinį indą, o šis užkastas klebonijos darželyje, tikėtasi, kad jaunieji perskaitys juos, kai Lietuva bus laisva. Bet sovietmečiu klebonija buvo paversta trąšų sandėliu. Suniokota buvo ne tik klebonija, bet ir aplinka apie ją. Mamai taip ir neteko perskaityti jai brangių linkėjimų.

- Kas jums padėjo neprarasti gyvenimo džiaugsmo?

- Sunkumai užgrūdina. Ekstremalios sąlygos išmoko pastebėti ir mažus gerus dalykus. Turėjau labai geros širdies močiutę, kuri po tėvų arešto buvo man vienintelė užuovėja. Materialiai mums buvo labai sunku, kartais neturėdavom net elementariausių dalykų. Po tėvų arešto sugrįžom į močiutės namus (suniokotus saugumiečių kratų), kurių iki tol nebuvau mačiusi, bet iš artimųjų pasakojimų žinojau, kad anksčiau jie buvo gražūs, dvasingi ir labai šilti.

- Ką dabar jums reiškia šeima?

- Šeima man yra labai svarbi. Mano vyras yra mano bendramokslis. Turime du vaikus - sūnų ir dukrą. Abu medikai, abu jau savarankiški, dirba. Bet man visų pirma jie yra mano vaikai. Turiu nuostabų vaikaitį Arną, jam dabar dešimt metų.

Mano namuose Kaune yra daugybė dalykų, kurie primena tėvus - ir nuotraukų, tapytų portretų, ir autentiškų dokumentų, apdovanojimų. Dabar tarsi nepastebimai daug kas atsiranda čia, Seimo viešbutyje. Tai mano gyvenimas. Ne tik mano vaikai didžiuojasi savo seneliais partizanais. Vaikaitis Arnas "leidžia knygas" apie partizanus - susega savo piešinius ir aprašymus, dalyvauja renginiuose, skirtuose partizanams paminėti, ir beveik viską žino apie prosenelį A.Ramanauską-Vanagą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"