TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Beldimas į duris pagal Violetą Palčinskaitę

2009 10 27 0:00
Poetės, vertėjos ir dramaturgės V.Palčinskaitės namuose pasakos prasideda knygose.
Ievos Markevičiūtės nuotrauka

Paprastai vaikai įsivaizduoja, kad rašytojai gyvena kaip jų herojai. Karlsonas - ant stogo, o sraigė kiaute - po smilga. "Pasakos mano namuose prasideda knygose. Tačiau negyvenu kaip ta sraigė po smilga", - papokštavo poetė, vertėja ir dramaturgė V.Palčinskaitė.

Suvėrus lyg karoliukų vėrinį poetės kūrybą, vien tik poezijos knygų vaikams pavadinimai, kaip antai "Žirnių namelis", "Namai namučiai" (1978 m. paskirta valstybinė premija), "Laiptai", "Beldimas į duris" ir kiti, daug pasako, ką reiškia poetei gimtieji namai. Tai ir užuovėja, ir ramybė, ir šiluma, ir artumas, o svarbiausia, saugumas.

Geras ženklas.

Namuose poezijos mūza nemėgsta triukšmo, bildesio ir tuo labiau išorinio blizgesio. Kada plaštakė mūza aplanko poetę, kad nepasibelstume į duris ne laiku?

Ženklai iškalbingi. Buto koridoriuje ant kambario, kur stovi kompiuteris, durų įsmeigtas perspėjantis raštelis: "Rytuose dar nepatekėjo saulė, o kvailių šalyje jau virė darbas" ("Buratino nuotykiai").

Prisimename šį garsaus rusų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus kūrinį. Bet kodėl tie žodžiai įstrigo poetei, kad net ant durų pasikabino? Violeta smagiai šmaikštauja, sakydama, kad poezija gal nėra kvailių darbas, tačiau kas šiais laikais domisi poezija?! Bet jei mamos savo vaikams skaito poezijos knygeles, tai jau geras ženklas.

"Užaugęs vaikas skaito knygą savo vaikui. Šis skaitys ir savajam. Kaip smagu suvokti, kad tai, ką parašiau prieš daug metų, gyvena iki šiol. Ypač mane nudžiugino susitikimas prieš kelerius metus su lietuviais Londone. Skaičiau savo eiles ir pastebėjau, kad mamos kartu su manimi tyliai kartojo žodžius. Juos žinojo galbūt dar iš vaikystės", - užsiminė V.Palčinskaitė.

Paprastai poetė ilgai savo namuose neužsibūna. Ji mėgsta keliauti, kur paprastai gimsta pačios geriausios jos knygos. "Namai man nėra ta erdvė, kur galiu kurti. Kai keliauju, kažkur tolyn nutolsta visa tai, kas mane slėgė, vargino ir kėlė man rūpesčių. Tuomet pajuntu, kad galiu rašyti", - sako ji.

Kita daiktų prasmė

Namai yra šeimos relikvija. Kai kurie seni baldai ir daiktai, atvežti iš tėvų namų Kaune, iki šiol dar stovi poetės bute Vilniuje. Visa tai, kas susiję su artimais žmonėmis, po daugelio metų įgyja kitą vertę. Tų daiktų ir baldų ji neketina išmesti į gatvę net ir tuomet, jei sumanytų keisti namų aplinką kitaip - naujoviškai.

Violeta sako, kad jai nebūdinga itin prisirišti prie daiktų ir jiems neskiria ypatingos reikšmės. Tačiau dabar, kai nėra tėvų, tie daiktai įgauna kitą prasmę. Kiekvienas prisilietimas prie jų savotiškai atgaivina bei sustiprina dvasiškai.

Šiais metais poetė buvo apdovanota Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) garbės prizu. Skirtingai nei praėjusių metų laureatams poetui Justinui Marcinkevičiui ir rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, sunkmečio sąlygomis Lietuvos kultūros ministerija V.Palčinskaitei neskyrė premijos - esą nėra pinigų.

Bet vaikų poezijos kūrėja apie tai net neužsimena ir tuo labiau nedejuoja, kad gyvenimas ne lengvėja, bet vis labiau visus spaudžia į kampą. Priešingai, ji optimistiškai nusiteikusi. Kai bus geresni laikai, tada gal panorės atnaujinti savo namus.

Kur subrendo vaikystė

V.Palčinskaitę visada lydėjo vaikystės vizijų pasaulis, į kurį visą gyvenimą, anot jos, ieškome kelių sugrįžti. Toks jos kelias link poezijos nuo mokyklos suolo.

"Iš tiesų, mano kūrybai yra artima namų dvasia. Daugelis eilėraščių atsirado tos įspūdingos dvasios pakerėti", - pripažino praėjusių metų "Poezijos pavasario" prizininkė už geriausią knygą vaikams "Karalius pamiršo raidyną". Pagal jos scenarijų Nacionalinė filharmonija pastatė muzikinę fantaziją vaikams.

Poetės vizija skvarbi - iki graudulio pažįstama ir liūdna, kai kaskart sugrįžtame ten, kur mūsų vaikystė subrendo.

Senas "Belarus" pianinas

Violeta trumpam nuskubėjo į virtuvę užkaisti kvapios kavos. Kiek netikėta poetę pamatyti besisukančią prie viryklės. Juk taip buitiška! Į indą pridėjo gardumynų - prie kavos pasivaišinti.

Bet ir virtuvėje nuo poezijos nenutolome nė per žingsnį. Kitaip ir būti negalėjo! Gan nesenus įvykius liudijo ant sienos pakabintas plakatas.

Naujausios V.Palčinskaitės knygos "Stebuklinga Mocarto fleita" pristatymas vyko Filharmonijoje. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris vedė vakarą, ant plakato brūkštelėjo poetei gražius palinkėjimus. "Ne tik Mocarto muzika mane lydi nuo vaikystės. Instrumento ilgai neturėjau namuose ir labai norėjau groti. Tačiau kai tėvai nupirko pianiną "Belarus", mano norai pastebimai sumažėjo. O kai buvau ištekėjusi už pianisto, ar galėjau su juo konkuruoti (šypteli)?" - prisiminė Violeta.

Senas juodas instrumentas keliauja iš vienų namų į kitus. Nuo kraustymosi pianino paviršius nusilupinėjo, todėl ir buvo nudažytas baltai...

"Tačiau tas senas pianinas man itin pagelbėjo, kai dar būdama filologijos studentė pradėjau bendradarbiauti su Kauno muzikiniu teatru. Iš anglų kalbos išverčiau miuziklą "Mano puikioji ledi". Džiaugiausi, kad muzikinės žinios pravertė mano darbe", - tęsė ji.

Sėkmingas skaičius trys

Už lango - rudens sutema. Ant stalo pamerktos baltos chrizantemos. Deganti žvakė sustiprino jaukumo jausmą.

- "Namai namučiai nors ir po smilga", - rašėte savo knygoje. Ką jums reiškia toks subtilus smilgos simbolis?

- Beveik visos mano poezijos knygos turi namų įvaizdį. Jis man yra labai svarbus. "Visi ką nors turi", - sakiau viename eilėraštyje. Ir žvėreliai, ir augalai. Mūsų namai yra jaukūs, kai juose būna gera nuotaika, harmonija ir ramybė.

- Ar dabartiniai namai jums primena vaikystės namus?

- Vienokie namai buvo Kaune, kitokie yra Vilniuje. Anksti netekau tėvo, tad mama atsikėlė pas mane. Įdomus sutapimas - kaip ir Kaune, gyvenu name, pažymėtame aštuntu numeriu, o butas toks pat - trečias.

Nežinau, ar tikiu skaičių magija. Viešėdama svetur, draugė, norėdama mane pralinksminti, nusivedė pas aiškiaregę. Suklusau, kai ta moteris netikėtai prabilo apie mano namus. Namo numeris didelių vilčių jai kažkodėl neteikė. Tačiau viską išgelbėjo tai, kad buto numeris - trečias (šypsosi). Dabar suprantu, kodėl draugams patinka svečiuotis mano bute.

Menami revoliucionieriai

- Kodėl jus lydi kai kurie daiktai?

- Mano namuose nėra atsitiktinių daiktų. Jie visi turi skirtingas istorijas. Štai tos dvi graviūros ant sienos atkeliavo iš mano prosenelės namų. Kai gyvenome Kaune, tai galėjo būti 1950-ieji, kartą tėvas į namus parsivedė netikėtą svečią - inspektorių iš Maskvos. Jis tikrino technikumą, kuriam vadovavo mano tėvas, ir šiam buvo liepta jį pavaišinti.

Besivaišindamas svečias pakėlė akis ir įsistebeilijo į graviūras ant sienos su kilmingų žmonių portretais. Grėsmingu tonu inspektorius paklausė: "Ar jūsų giminės buvo kilmingi? Aristokratai?" - "Ne, tai - prancūzų revoliucionieriai", - mama suskubo taisyti padėtį. Kas tie žmonės paveikslėliuose, iki šiol nežinau. Mama man nepasakė. Tad iki šiol vadinu juos "prancūzų revoliucionieriais". Tik manau, kad mamos išmintis tąsyk išgelbėjo tėvą, o gal ir mūsų šeimą, nuo skaudžių nemalonumų.

- Viename interviu užsiminėte, kad vaikystėje gyvenote savo fantazijų šalyje.

- Vaikų fantazijos būna visokios. Jiems vaikystėje sunku susitaikyti, kad egzistuoja blogis, košmarai, neteisybė.

Anais laikais mama bijojo trėmimų. Tėvai nuolat šnibždėjosi apie vežimus. Dairydavausi pro langą tų "vežimų", įsivaizduodama, kad mane kaip kokią Pelenę drauge su tėvais išveš į didelę puotą. Tik nesupratau, kodėl mama pagalvėlės užvalkale džiovino duonos riekeles.

- Anksti netekote tėvo. Ko jam nepasakėte?

- Graudūs tie prisiminimai. Mano pirmuosius eilėraščius, kai buvau moksleivė, pradėjo spausdinti vaikų žurnalai. Tėvas jau sunkiai sirgo ir gulėjo ligos patale. Jam atnešiau parodyti tik ką išspausdintą pirmąjį eilėraštį, bet jis manęs jau nebeišgirdo...

Raudonos žvakės

- Ar dažnai prisimenate tėvų namus?

- Dažnai juos sapnuoju. Mano tėvai mokėjo džiaugtis gyvenimu. Jie labai mylėjo vienas kitą. Iki šiol tarsi girdžiu jų smagų juoką, kai abu ilgai vakarodavo svetainėje. Iš vaikystės įstrigo dar viena detalė. Mamai labai patiko raudonos žvakės. Tais laikais tokių nebuvo. Tėvas sugalvojo baltas žvakes nudažyti raudonais nagų lako dažais, tuo įsiteikdamas mamai. Mano namuose iki šiol žvakidėse dega raudonos žvakės.

- Kokių daiktų lengvai atsikratote?

- Man labiau patinka erdvūs ir neapkrauti daiktais namai. Per tuos metus susikaupė begalė knygų, nebebuvo kur jų padėti. Kartą sukroviau dalį jų į dėžes ir atidaviau... Maniau, kad padariau tvarką. Ligi šiol ilgiuosi tų knygų. Kai pamačiau apytuštes lentynas, apėmė keistas jausmas, tarsi būčiau atidavusi ne tik dalelę savo namų, bet ir savęs. Niekada gyvenime to daugiau nedaryčiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"