TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Brangių indų saugotojas miegodavo dėžėje

2016 05 16 6:00
Dėžinė lova dieną tarnauja kaip suolas ar spintelė, darbastalis, o naktį - kaip lova. Interjeras atkurtas siekiant perteikti XVIII amažiaus vasaros rezidencijos dvasią. Karlo Teodoro apartamentų pirmosios antikameros Schwetzingeno pilyje Vokietijoje nuotrauka

Valgomojo kambarys Vakarų Europoje atsirado XVIII amžiaus pabaigoje, bet Lietuvoje valgymui skirta patalpa egzistavo jau XVI amžiuje. Ką reiškia žodis stalava? Kaip sakė architektas Marius Daraškevičius, tai – patalpa, kuri dabar vadinama reprezentacine ar pokylių sale. 

M. Daraškevičius pasakojo, kaip senovėje stalavos atrodė, kokių tradicijų buvo laikomasi ten puotaujant, kokių dar buvo patalpų kilmingų ar turtingesnių žmonių namuose nuo XVII iki XX amžiaus. Jis rinko istorines žinias apie Lietuvos ir kitų Europos šalių skirtingų visuomenės sluoksnių valgomuosius ir valgymo tradicijas. Kuo žemesnis sluoksnis, tuo viskas paprasčiau, o karališkoje aplinkoje – įmantriausia. Architektas medžiagą apibendrino ir sudėliojo tam tikra tvarka nuo architektūros, interjero iki valgymo tradicijų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje tarp Rytų ir Vakarų susiformavo specifinis bajorijos skonis ir elgsena, kuriems įtakos turėjo įvairių kaimyninių šalių ir tautų kultūros.

Perkėlė į bendrą namą

M. Daraškevičius sakė, kad seniau Lietuvoje buvo vartojamas dabar jau pamirštas žodis stalava, kitaip sakant, kambarys, kuriame stovi stalai. „Valgomuoju kambarys pradėtas vadinti XVIII amžiaus pabaigoje. Tai naujesnis žodis. Beje, XVII ir vėlesniuose amžiuose būdavo valgoma ne prie vieno stalo, svečius sodindavo pagal rangą ir politines pažiūras“, – teigė M. Daraškevičius. Jis pasakojo, kad pastatą, kuriame įrengdavo valgomuosius, vadindavo stalavos namu, pagrindinį kambarį, jei jis buvo – didžiąja stalava. XVII amžiuje vienas namas būdavo skirtas gyventi, kitas – pokyliams rengti. Kaip sakė M. Daraškevičius, vėliau pokylių menės pradėtos kelti į bendrą namą. Viena namo pusė būdavo gyvenama, kita – skiriama reprezentacijai, svečiams priimti.

Architektas palygino, kad šiais laikais tokios patalpos – stalavos – paprastai vadinamos reprezentacinėmis, pokylių salėmis.

Architektas Marius Daraškevičius. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

„Šventoji trejybė“

Klasicizmo laikotarpiu, kaip teigė M. Daraškevičius, įvyko mažai pokyčių, valgomasis būdavo didžiausias kambarys didesniame dvare šalia priemenės, mažesniame atliko ir antrą – svetainės funkciją. Dvivėrės valgomojo durys simbolizuodavo šeimininko statusą, jo kilmingumą. Laikui bėgant atsirado kambarių, skirtų sudėti indams, kurių vis daugėjo. Indaujos kambarį vadindavo kredensu. Šį žodį vartodavo ir kalbėdami apie spintą indams. Tarp virtuvės ir valgomojo įrengtas kredensas būdavo skirtas laikyti indams, taurėms, įrankiams. „Taurių būdavo daug, – teigė M. Daraškevičius. – XIX amžiuje atsirado taurės šampanui, vynui, kitiems gėrimams.“ Kredense ir maistą šildydavo, kai jį pagamindavo lauko virtuvėje, ir skalbinius lygindavo. Ten stovėdavo ir spintinė lova. Pasak M. Daraškevičiaus, tai buvo paprasta dėžė: atsidarai, įlipi ir miegi, o dieną ant tos dėžės galima būdavo atsisėsti. Spintinėje lovoje miegodavo kredenso prižiūrėtojas. Praktiškai jis gyvendavo toje patalpoje – saugodavo brangius porceliano indus, sidabro įrankius ir kitas stalo puošmenas.

Tokių pačių patalpų įrengimo tradicijų XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje laikėsi ne tik Lietuvos dvarininkai, bet ir stambesni ūkininkai. Jei turtingieji šeimininkai turėdavo tarnų, šiems būdavo atskiras įėjimą į namą. Pro paradinės duris įeidavo šeimininkai ir svečiai. Valgomajame kartais statydavo lovą svečiui, tad patalpa būdavo ir reprezentacinė, ir svečio kambarys.

Vėliau miestiečiai perėmė dvarų tradicijas. „XIX amžiaus pradžioje susiformavo tarsi „šventoji trejybė“ – darbo kambarys, salonas ir valgomasis, – juokavo M. Daraškevičius. – Ji ir išliko.“ Tokiu principu būstus įrengdavo ir XX amžiaus pirmoje pusėje mūsų krašto miestiečiai.

Architektas nubraižė ir parodė apibendrintą tipinį anų laikų gyvenamojo pastato planą, panaudojęs vieno XVIII amžiaus dvaro planą. Jame yra virtuvė, kredensas, pono ir ponios apartamentai, salonas, stalava, salė, tarnų kambarys.

Senoviška pokylių salė. / Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos archyvo nuotrauka

Ant sienų – sentencijos

„Yra toks posakis, kad namų vizitinė kortelė – tai grindys ir lubos, – teigė M. Daraškevičius. Jis pasakojo, kad seniau lubos būdavo labai puošnios. Medinės perdangos būdavo dengiamos drobe, ištapyta dažniausiai atpalaiduojančiomis temomis, skirtomis puotoms. Su tapyba būdavo derinama ir lipdyba. XIX amžiuje lubos būdavo tiesiog užkalamos lentomis, o ant jų imituojami įvairūs raštai, vaizduojami herbai. Beje, kilmingieji herbu puošdavo ir duris, koklines krosnis, židinio kartušą, lubų balkius, baldus, indus ir tekstilę.

Grindys būdavo daromos mūrinės, marmurinės ir medinės. Lietuvoje dažniausiai – medinės. Kas negalėdavo tokių turėti, pasitenkindavo moline asla. Grindys, išklotos plytomis ar marmurinės, labiau būdingos pietiniams Europos kraštams. Sienos būdavo puošiamos tapyba, freskomis. Dvarų valgomuosius dekoruodavo gobelenais. Pasak architekto, tai buvo aukščiausias prabangos rodiklis, be to, Šiaurės Europoje – ir praktiškas dalykas, nes apšildydavo sienas. „Mažiau išgalintys šeimininkai ant sienų kabindavo kilimus. Lietuvoje jie buvo labai populiarūs“, – teigė M. Daraškevičius

Ant sienų kabindavo ir šeimos bei giminių portretus. Pasak architekto, tai buvo privaloma. Jei tokių neturėjo, sienas puošdavo valdovų portretais. XIX amžiuje pasidarė populiaru sienas puošti lėkštėmis. Kiti valgomojo puošybai svarbūs dalykai – ginklai ir medžioklės trofėjai.

Dar viena įdomi praėjusių amžių ypatybė – ant sienų užrašomos sentencijos. Tarkime, kaip nurodė M. Daraškevičius, Valavičių Verkių dvare XVII amžiuje sentencijos buvo tokios: „Kas bebūtų bičiuliu, teįeina“ – virš durų į valgomąjį, „Daugiau protu, o ne fortūna reikėtų pasitikėti“ – ant sienos, „Nedidelis ir saikingas valgis naudingas ir kūnui, ir sielai“ – ant sijų.

„Neatsiejamas valgomojo atributas – kandeliabras. Kuo didesnis ir puošnesnis, tuo geriau“, – pasakojo architektas. Jis sakė, kad buvo mėgstami mediniai, rago, variniai, krištoliniai, porceliano, bohemiško krištolo sietynai. Kandeliabras – tai didelė puošni žvakidė su keliomis šakomis. Vėliau, XIX amžiuje pradėti naudoti kandeliabrai su žvakėmis ir žibalinėmis lempomis.

Valgomajame būdavo krosnis ir židinys. Tokia tradicija, kaip sakė M. Daraškevičius, išliko apie tris šimtus metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"