TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Būstų plėšikų paslaptys ir kaip jos atskleidžiamos

2015 07 06 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) asociatyvi nuotrauka

Potencialia namų plėšikų auka galima tapti to nė nenumanant. Vagių meistriškumo paslaptys yra painiose psichologinėse schemose, kurias aiškinasi mokslininkai. Kartu pataria, ką daryti, kad mažėtų rizika rasti apiplėštą būstą.

Ar galima įsilaužti į svetimus namus ramiai ir be jokių pastangų? "BBC Future" žurnalistas Davidas Robsonas bandė įsijausti į profesionalaus grobiko vaidmenį, kad suprastų, kaip tai vyksta. "Iš pradžių viskas atrodė paprasta, - pasakojo jis. - Tyliai atvėriau namų duris ir likau nepastebėtas. Nusikaltimą dariau vidury baltos dienos. Tačiau nebuvo nieko, kas galėtų mane sustabdyti." Iš pradžių vagį vaidinantis žurnalistas griebė plokščio ekrano televizorių, bet jis išslydo iš rankų ir nukrito ant grindų. Vyras užbėgo laiptais, nusileido žemyn, čiupo nešiojamąjį kompiuterį ir telefoną, bet skubėdamas pražiūrėjo svarbiausią laimikį. Bendrininkė Claire parodė į ant kėdės atlošo kabantį švarką. Vidinėse jo kišenėse - piniginė su bankų kreditinėmis kortelėmis ir raktai. Tada ji linktelėjo galvą į planšetę, padėtą ant krėslo, pasus komodos stalčiuje. "Jaučiuosi pritrenktas, - prisipažino žurnalistas. - Mat įsivaizdavau esąs neblogas plėšikas."

Vis dėlto namas, kurį apvaginėjo, netikras. Jis yra kompiuterio monitoriuje. Tai virtuali realybė. Naujausias instrumentas, kuriuo naudojasi Claire Nee - teismo psichologė iš Portsmuto universiteto. Jis skirtas tyrinėti galimo nusikaltėlio pasąmonę.

"Anksčiau įstatymo pažeidėjai būdavo impulsyvūs, neišrankūs, neprincipingi. Niekas jų nelaikė protingais, nes dažniausiai jie būdavo menkai išsilavinę", - teigė mokslininkė. C. Nee išsiaiškino, kad šiuolaikiniai vagys ir plėšikai yra sukaupę didelį ir sudėtingą kognityvinių instrumentų rinkinį, sudarytą iš automatiškais tapusių įgūdžių, kokius turi, tarkime, šachmatininkai ir teniso žvaigždės. Dėl nusikaltimų prevencijos ateityje reikėtų pripažinti ypatingus nusikaltėlių gebėjimus.

"Autopilotas"

Tiriamąjį darbą C. Nee pradėjo nuo kalėjimų, teisės pažeidėjus išsamiai klausinėdama apie jų padarytas klaidas. Ji atsargiai tyrinėjo atminties gilumas per interviu ir anketas. Be to, savo pašnekovams rodydavo namų ir gatvių nuotraukas bei planus, padėdama jiems atgaminti tą dieną, kai ryžosi nusikaltimui. Nuteistieji mokslininkei nebuvo priešiški ir nė kiek nepyko, priešingai - jautėsi laimingi, turėdami galimybę atsiverti. "Dažniausiai jie nepaprastai nuobodžiauja, - pasakojo C. Nee. - Todėl būna nuoširdžiai patenkinti, kai kas nors domisi tuo, ką jie daro."

Vis dėlto mokslininkės su tyrėjų komanda laukė staigmenos. Per vieną eksperimentą C. Nee grupę studentų ir kelis nuteistuosius už įsilaužimą pakvietė į vieną konspiracinį policijos butą, kad galėtų stebėti, kaip plėšikai bandys patekti į patalpas. Nors galinės durys buvo neužrakintos, eksperimentą filmavę darbuotojai nustebę fiksavo, kad vagių patirties turintys vyrukai į butą ropštėsi pro langą, buvusį aukštokai virš jų galvų. Vėliau, peržiūrinėdama nufilmuotą medžiagą, C. Nee pamatė, kaip įsilaužėlis naršo po portfelį, kurį ji ten pamiršo, ir randa pinigų.

Šiuo eksperimentu mokslininkė pademonstravo, kad daugelis profesionalių nusikaltėlių veikia pagal "autopilotą", o tai leidžia jiems maksimaliai išnaudoti atsiradusią galimybę apiplėšti.

LŽ archyvo asociatyvi nuotrauka

Šalta galva

Viskas prasideda gerokai anksčiau prieš padaromą nusikaltimą. Kai plėšikauti linkęs asmuo pajunta pinigų stygių, jis randa ir pradeda stebėti potencialią auką. Aiškinasi, kokia dienotvarkė, įpročiai... Tarkime, sužino, kokiu metu kasdien vedžioja šunį. Beje, būsto vagys yra labai lankstūs ir bet kurią akimirką gali perplanuoti sumanymą. Sakykime, jei pamato namą, į kurį lengva patekti pro atvirą langą ar neužrakintas duris, - galimybę, paliekamą per šeimininkų žioplumą.

Įsibrovę į vidų vagys pasitiki savo "autopilotu", padedančiu nepamesti galvos, nesutrikti. Per eksperimentą C. Nee prašė pademonstruoti nusikaltimo vykdymo eigą. Nors viskas buvo netikra, tiriamieji elgėsi lyg iš tiesų plėštų namus - greitai ir šaltakraujiškai. Visai kitaip, negu virtualioje erdvėje eksperimentavęs žurnalistas. Kompiuterinė tikrovės simuliacija yra bendras C. Nee ir Martino White iš Sasekso universiteto darbas. Dauguma patyrusių namų plėšikų veikė pagal panašią schemą, numatydami panašų maršrutą. Iš pradžių jie pakildavo iki miegamųjų viršutiniuose aukštuose, tada leisdavosi žemyn naršyti po svetaines. Pakeliui patikrindavo pastebėtų viršutinių drabužių kišenes, ieškodami piniginių ir kredito kortelių. Apžiūrėdavo vietas, kuriose gali būti papuošalų ir kitų vertingų smulkmenų. Tačiau be dėmesio palikdavo greitai senstančius elektroninius prietaisus. Praleidę būste apie keturias minutes, profesionalūs plėšikai prigrobdavo maždaug už tūkstantį svarų daugiau, negu įstatymus gerbiantys studentai, per eksperimentą atliekantys kontrolinės grupės narių vaidmenį.

Stebina, kad mąstymo procesas ieškant "trofėjų" - pasąmonės lygyje, todėl plėšiko smegenyse būna daugiau erdvės galimam manevrui, jei jis kartais būtų aptiktas. "Tokia paieška tampa instinktyviu dalyku, kurį galima prilyginti karinei operacijai, - per pokalbį kalėjime mokslininkei prisipažino vienas pašnekovų. - Dėmesio koncentracija ir žinojimas, kur ir ko ieškoti, tampa rutina. Pirmiausia galvojama apie riziką, jei tuo metu kas nors grįžtų namo. O pati paieška pasidariusi natūraliu procesu."

Tokį greitą, sisteminį ir nesąmoningą elgesį C. Nee lygino su kitų, teigiamų savo srities profesionalų - nuo muzikantų iki šachmatininkų ir tenisininkų. Daugiausia pasiekę atstovai neria į panašų pasąmonės srautą, kai svarbūs sprendimai priimami nesąmoningai. Plėšikų meistriškumo paslaptys yra painiose psichologinėse schemose. Tai didžiulės "receptų knygos" apie tai, ką ir kaip daryti, teigė mokslininkė. Kuo labiau kyla meistriškumo lygis, tuo daugiau receptų. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje iš pasąmonės per akimirką išplaukia atsakymas, kokį sprendimą priimti. Jei naujokui reikia ką nors nuspręsti, patirties neturėjimas tarsi paralyžiuoja. O meistras reaguoja spontaniškai ir adekvačiai.

Paprasti saugumo receptai

C. Nee teorija galėtų pasirodyti ganėtinai abstrakti, bet tyrėja tikisi, kad jos išvados gali būti praktinių kovos su nusikaltimais pagrindas. Ji jau nesistebi, kad signalizacija nebėra vagis sulaikantis faktorius. Daugelis kaimynų, išgirdę pavojaus signalą, į policiją paskambintų ne anksčiau kaip po 20 minučių. Todėl piktavaliams tai - ne kliūtis. Be to, dauguma plėšikų tiek pripratę prie kaukiančios signalizacijos, kad ji tiesiog integravosi į mentalines schemas. Nusikaltėliai tęsia, ką pradėję, nekreipdami dėmesio į garsą.

Kaip sakė C. Nee, galimas triukas, kaip išvengti būsto apiplėšimo, - sumanyti ką nors netikėto, neįsirašančio į tipišką nusikaltimo scenarijų, kas išmuštų iš vėžių ir automatinių pasąmonės veiksmų. Išbaidyti plėšiką galėtų kieno nors žingsnių įrašas arba kas nors tokio paprasto, kaip "baltasis triukšmas", tai yra monotoniškas garsas. Galima daryti bet ką neįprasto, kas sutrikdytų nusikaltėlį, išvestų jį iš kelio "mentaliniame žemėlapyje". Jeigu vagies "autopilotą" pavyktų paleisti klaidingu keliu, galima net priversti atsisakyti nusikaltimo užmačių. "Tačiau reikia nuolat būti išradingiems, nes grobikai anksčiau ar vėliau pripranta prie visko, kas daroma", - teigė mokslininkė.

Kaip sakė C. Nee, ženklai, galintys sukelti minčių apie plėšimą, tarkime, atviras tuščių namų langas, smegenyse aktyvuoja skatinimą. Pasipriešinimas vilionei mažėja, nusikaltėlio smegenys persijungia į automatinį režimą, per kurį jis atlieka neteisėtus veiksmus.

"Į nusikaltimą veda vora įvairių sprendimų, - kalbėjo mokslininkė. - Iš pradžių ketinimas sąmoningai nesuvokiamas, bet atsiradus arčiau galimo nusikaltimo vietos, skatinimo sistema smegenyse siunčia vis stipresnius signalus."

C. Nee pradėjo bendradarbiauti su Jean-Louisu Van Gelderiu iš Nyderlandų nusikaltimų studijų ir teisėtvarkos veiklos instituto. Jie kartu tyrinėja emocines bangas, kurias jaučia žmogus tuo metu, kai daro nusikaltimą.

Kol kas siūloma keletas paprastų būdų išvengti tokios bėdos. Be akivaizdžių dalykų, kad negalima palikti atvertų langų ir durų, C. Nee nuomone, veiksmingas būdas būtų sukurti iliuziją, kad visą laiką kas nors yra namie. Dauguma plėšikų, su kuriais kalbėjo psichologė, teigė, kad jie stengiasi išvengti susidūrimo su žmonėmis namuose, tik vienas šaltai pareiškė specialiai nuėjęs į miegamąjį kambarį, kad pamatytų miegančią savo nusikaltimo auką. Todėl dar vienas iš patarimų - išeinant pro duris ką nors šūktelėti lyg atsisveikinant. Tai sukurtų iliuziją, kad namuose lieka kažkas iš gyventojų.

Parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"