Cilindro namelis ant Skaičiuotojo galvos

Nijolė STORYK 2010-06-01 00:00
Nijolė STORYK 2010-06-01 00:00
Beveik visose K.Kasparavičiaus iliustracijose dominuoja angliškas mažų miestelių koloritas. Nors pats dailininkas Anglijoje niekada nėra buvęs. Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"
Na­mai - lyg pa­ukš­čiai, skrai­dan­tys pa­de­be­siais. Ar­ba ang­liš­kas ci­lind­ras-na­me­lis. Su to­kiu ap­dan­ga­lu ant gal­vos į Af­ri­ką ke­liau­ja keis­tuo­lis Skai­čiuo­to­jas. Šis pa­sa­kų he­ro­jus - be­veik kaip vai­kų kny­gų dai­li­nin­kas Kęs­tu­tis Kas­pa­ra­vi­čius, ku­ris da­ro ste­buk­lus ma­žie­siems skai­ty­to­jams.

Arba dar - virtuvėje painią intrigą rezga kėdės ir indai, suka ratą aplink stalą, lyg ko nors nepasidalytų. Dar būna ir taip: ant kėdės lyg žmogeliukas patupdyta knyga, o tas herojus rimtu veidu skaito tokią pat, tik daug mažesnę knygelę-žmogeliuką. Visos istorijos - gyvos ir intriguojančios.

Karačiūnų gatvė.

Tačiau fantazijų pasaulis tikras ir viskas vyksta ne kur nors Afrikoje, kaip knygelėje "Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai", bet čia pat. Už Vilniaus Nemenčinės link yra Karačiūnų kaimas, o jame - Karačiūnų gatvė.

Gatvė kaip gatvė, pašaliečiui niekuo neišsiskirianti. Tačiau dažnas skaitytojas iš karto atpažintų namą, tarsi atkeliavusį iš kitos knygelės "Sodininkas Florencijus".

Karačiūnų kaimas senokai turi garsų vaikų knygų kūrėją. Keistas istorijas apie fantastiškus namus, kuriuose gyvena nepaprasti herojai, sukūrė ir nupiešė dailininkas bei rašytojas vilnietis Kęstutis Kasparavičius. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji visame pasaulyje tuos vaizdus atpažįsta iš daugiau kaip penkiasdešimtiems šio autoriaus knygų. Jas išleido garsios įvairių kraštų leidyklos, taip pat vilniečių "Nieko rimto".

Atsitvėrė tyla

Baltas pastatas truputį kitoks nei esantys toje pačioje gatvelėje. Aptvertas aukšta tvora, o vidinis kiemas apželdintas žaliuojančiais augalais. Langai iš tolo matyti, nes pirmas aukštas kiek aukščiau pakeltas nuo pamatų. Nesunku įsivaizduoti, kad iš vidaus kaip ant delno pro langus atsiveria, kas vyksta siauroje gatvelėje. Gal tai padeda autoriui kurti?!

Šeimininkas atidaro automatinius vartelius, o pats stovi tarpduryje ir lukteli, kol pakylame laipteliais iki durų. Kai žmogus gyvena nuošalioje vietoje, paprastai atvykėlius pasitinka šeimos augintinis šuo. Tačiau aplink niekas nesuloja. Vėliau Kęstutis papasakos namų numylėtinio šuns istoriją, kuri yra bene liūdniausia. Augintinio nebėra, bet jis buvo šiuose namuose. Dabar šunį galima išvysti autoriaus piešiniuose tarp knygų puslapių.

Autizmu sergantis jauniausias dailininko sūnus Gabrielius nesugyveno su namų numylėtiniu, tad jo teko atsisakyti. "Labai buvo gaila šuns, kai atidavėme jį geriems žmonėms. Namie reikėjo ramybės. Šuo yra nuolatinis mano pasakojimų herojus", - šypsodamasis paaiškina dailininkas.

Namai ištuštėjo, kai kitur gyventi išsikėlė trys vyresnieji Kasparavičių vaikai: duktė gyvena Amerikoje, du sūnūs - Vilniuje. Kęstutis pasidžiaugia, kad jau yra senelis. Ateityje žada kurti knygas ir anūkėliui.

Beveik dvidešimt metų dailininkas K.Kasparavičius buvo atsitvėręs tyla nuo išorinio pasaulio ir skaitytojų, kurie mėgsta jo knygas. Su leidėjais dažniausiai bendravo tik internetu. Jis uoliai dirbo studijoje namie ir kūrė knygas vaikams, skubėjo kuo daugiau nupiešti pasakų istorijų. O įvairūs susitikimai - tik išblaškytų!

Tačiau išaušo vienas rytas, kai dailininkas suprato - daugiau negali gyventi po senovei. Ir pradėjo keliauti.

Viena knyga mažiau

K.Kasparavičiaus knygelės "Sodininkas Florencijus" herojus gyvena beveik tokiame pačiame name miestelio pakraštyje, prie pat miško. Autorius rašo, kad du to namelio langai išeina į miško pusę, laukujės durys ir virtuvės langas - į gatvę, o kiti du langai vakarinėje sienoje smalsiai žvelgia į kaimynės meškutės Dainininkės namą.

Iš pietų pusės įrengta medinė veranda. Joje šiltais vasaros vakarais Florencijus mėgsta gerti arbatą su medumi. Iš verandos mediniais laipteliais galima nulipti tiesiai į sodą. Išties gražu žiūrėti į puikųjį meškino sodą. Veja visada nupjauta ir panaši į žalią aksominį kilimą, ką tik švariai išvalytą dulkių siurbliu.

Visa tai - lyg iš paties dailininko gyvenimo. Didelėje verandoje šiltais vasaros vakarais visa šeima susėda prie stalo ir ilgai vakaroja. Kol kas vėsoka, tad veranda tuščia. Tik ant suolelio sudėti sodo įrankiai - viskas po ranka, kai tvarkomas vidinis kiemas. Ir žolė nupjauta, ir medžių šakos apkarpytos.

Dailininkas pasakoja, kad prieš trejus metus visas jo gyvenimas tarsi apsivertė. Iš atsiskyrėlio tapo vos ne keliautoju. Į Boloniją Italijoje, savo svajonių šalį, kurioje vyksta vaikų knygų parodos, nuvažiavo tik po dvidešimties metų. Dailininkas pristatė būsimą kitų metų parodą, kurioje Lietuva pakviesta svečio teisėmis surengti ekspoziciją.

Ir tai dar ne viskas. Kęstutis stebisi, kad anksčiau, kai tik iliustravo knygas vaikams, niekam nebuvo toks įdomus. O kai pradėjo piešinius papildyti savo sukurtomis gražiomis istorijomis, viskas apsivertė.

"Su leidykla "Nieko rimto" apkeliavau vos ne visą Lietuvą. Kai pradėjau rašyti, su manimi nori susitikti vis daugiau mano knygų gerbėjų. Tačiau per susitikimus su vaikais visada sakau, kad visų pirma esu dailininkas, o tik paskui - rašytojas. Paradoksas, tačiau knygą piešiu vos ne pusę metų, o tekstą ant popieriaus suguldau per mėnesį. Tuo metu visa garbė man atitenka kaip rašytojui", - užsimena Karačiūnų gatvės gyventojas.

Vaikų knygų autorius nesigaili, kad keliaudamas vis mažiau turi laiko prisėsti prie rašomojo stalo. Bet dabar nesuka sau galvos dėl to, jog tapo ne toks produktyvus. "Koks skirtumas, kiek lentynoje bus mano knygų - penkiasdešimt dvi ar mažiau? Dabar man labai įdomu bendrauti su mažaisiais skaitytojais", - šypsosi autorius.

Daug kas - iš vaikystės

Beveik visų K.Kasparavičiaus vaikų knygose nupieštų vaizdų prototipas - jo paprasti ir jaukūs namai Karačiūnų kaime. Menininkas kuria toje pačioje aplinkoje beveik 20 metų, bet fantazijos nestokoja. Tie patys daiktai, baldai, virtuvėje - didelis medinis stalas, svetainėje - rašomasis stalas ir knygų lentynos, kuriose sudėtos autoriaus knygos. Sienos nukabinėtos jo paties paveikslais.

Namų aplinka - vienintelė nuolatinė erdvė, iš kurios po visą pasaulį pradeda keliauti K.Kasparavičiaus knygos. Taip jis bendrauja su daugelio kraštų vaikais - iš Kinijos, Italijos, Vokietijos, suprantama, ir iš Lietuvos.

"Tik dabar imu suprasti, kokie buvo svarbūs mano vaikystės namai apleistame dvare, netoli Aukštadvario. Ten lankiau pradinę mokyklą. Mūsų namus supo ypatinga gamta - tas nuostabus vaizdas iki šiol žadina vaizduotę. Išgyvento įspūdžio niekada nepamiršiu. Tokie pat nuostabūs ir dabartiniai mano namai Karačiūnų gatvėje. Žinoma, to negalėčiau pasakyti apie namus, kai su šeima gyvenau daugiabutyje Vilniuje. Jei ir toliau ten būtume likę, nežinia, kaip būtų atsitikę su knygomis vaikams. Gal jų dabar iš viso nebūtų... Esu laimingas, kad mano keturi vaikai užaugo jaukiuose namuose, gražios gamtos apsuptyje", - džiaugiasi dailininkas.

Bedvasiai monolitai

Beveik visose K.Kasparavičiaus iliustracijose dominuoja angliškas mažų miestelių koloritas. Nors Anglijoje, kaip pats prisipažįsta, niekada nėra buvęs. Kodėl tie vaizdai jam tokie svarbūs? Dailininkas sako, kad jo fantaziją sužadino albumai apie tą kraštą. Matyti vaizdai knygose atgijo lietuvišku koloritu.

Kęstutis mėgsta dirbti kompiuteriu valgomajame. Šalia stovi didelis medinis stalas. Jis užsimena, kad prie to stalo baigė rašyti ne vieną knygą vaikams.

- Ar pamenate, kada atsikėlėte gyventi į Karačiūnų gatvę?

- Galiu drąsiai sakyti, jog šį namą pastatė žmona. Ji tai darė su tokiu užsidegimu, kad man pačiam buvo keista, kaip jai pavyksta taip puikiai organizuoti statybos darbus.

Sklypą įsigijome prieš daug metų. Kad galėtume pasistatyti namą, pardavėme beveik viską, ką turėjome. Taip pat ir pianiną, kuriuo skambinau, kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Baigiau chorinį dirigavimą, nors niekada daugiau chorui ir neteko diriguoti.

Mano gyvenime yra daugiau paradoksų. Lietuvių kalbos mokytoja po baigiamojo egzamino patarė daugiau nesiimti literatūros - jos manymu, neturėjau tam gabumų. Bet atsitiko taip, kad pradėjau rašyti. Kai prasidėjo namo statybos, sirgau ir gana ilgai gydžiausi ligoninėje. Žmonai tikrai negalėjau niekuo padėti, nebent moraliai. Nors buvo sunku, ji nesiskundė. Mūsų namas - tai žmonos fantazijos vaisius. Aš tokio nepastatyčiau. Kai pasveikau, žinoma, taip pat dirbau prie namo - man teko smulkūs darbai. Per tą pusmetį nieko nenupiešiau, nors garsiai vokiečių leidyklai buvau prisižadėjęs. Visaip išsisukinėjau, nes labai norėjome su žmona kuo greičiau įsikelti į namus Karačiūnų gatvėje.

- Jūsų namai iš išorės panašūs į tvirtovę - pašaliečiai turbūt retai kada užklysta?

- Gal tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo (šypsosi). Bet ar mūsų namai gali būti kitokie, kai daug metų gyvenome gana uždarai. Intensyviai dirbau, privalėjau laiku atiduoti leidykloms piešinius. Nebuvo kada nei draugų į svečius pasikviesti, nei patiems kur nors išeiti.

Man patinka dabartiniai namai, jie šiek tiek panašūs į mano vaikystės namus Aukštadvaryje. Ten, už to keliuko, yra ežeras, aplink -spygliuočiai medžiai. Gražu kaip kurorte...

Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau gyventi Vilniaus senamiestyje. Muzika mano gyvenime išliko kaip dvasios penas - mėgstu lankyti koncertus. Gyvename kaime, tad kartais į juos nenueinu. Pats automobilio nevairuoju. Žmonai ir taip daug rūpesčių, ne vien mane vežioti į koncertus. Taigi gyvenimas kaime turi ir tam tikrų minusų (šypteli).

- Ar jums pavyko pastatyti savo svajonių namą?

- Jau daug metų čia gyvename. Norėjome saugių, šiltų ir jaukių namų. Juos turime mano žmonos dėka. Daug padėjo geras meistras stalius. Jam tada buvo 72 metai, bet kaip žmogus mėgo savo darbą! Viskas, kas mūsų name yra iš medžio, - jo padaryta. Meistravo senoviškai, tačiau iš visos širdies. Ta dvasia čia labai jaučiama.

- Kokie namai jums kelia slogią nuotaiką?

- Jaunystėje su žmona penkerius metus nuomojome vieno kambario butą Šeškinėje. Jis buvo pirmame aukšte, o du langai - į kiemą. Vaizdas toks nykus ir skurdus! Paskui gyvenome Pašilaičiuose. Butas buvo šiek tiek geresnis, bet toks pat nuobodus. Tas laikotarpis man tarsi išsitrynė iš atminties. Betono namai - pilki, nuobodūs, be fantazijos. Tų bedvasių monolitų beveik niekada neprisimenu. Į juos tikrai nenorėčiau sugrįžti.

- Knygos "Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai" viršelio piešinyje - žmogus su cilindru-nameliu ant galvos. Tas herojus kai kuo primena jus ir jūsų įspūdingą namą.

- Iš tiesų šis herojus panašesnis į XIX amžiaus pabaigos anglų dailininką, bet jei nors kiek primenu jį, tik apsidžiaugsiu. O buvo taip. 1992 metais vokiečių leidyklai rengiau knygą vaikams. Paskutinę iliustraciją piešiau stovėdamas, surakintas stuburo skausmo. Kai atidaviau darbą, atsiguliau į ligoninę. Daug vėliau buvo išleisti "Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai", sudaryti iš dviejų mano knygų. Viršelyje atsidūrė vyro su cilindru piešinys. Pastebėjau, kad kai kuo esu panašus į savo herojų, kuris po daugelio kelionių su malonumu sugrįžta namo. Jį parveda artimųjų ilgesys.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
LucyPhera  213.197.140.94 2015-05-14 09:12:12
kiek žinau, knygą "Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai" parašė rašytoja, vertėja, vienos leidyklos redaktorė Loreta Paškevičienė, Kasperavičiaus tik piešiniai panaudoti, o žmogus visa tai pristato kaip SAVO darbą. Nelabai gražu...
0 0  Netinkamas komentaras
Prieš ket­ve­rius me­tus Eli­gi­jaus Ma­siu­lio ir Val­de­ma­ro To­ma­ševs­kio va­do­vau­ja­mas par­ti­jas Sei­mo rin­ki­muo­se pa­lai­kė maž­daug 200 tūkst. rin­kė­jų. Ne­di­de­lės, ta­čiau stabilų elek­to­ra­tą tu­rin­čios [...]
Vil­niu­je re­zi­duo­jan­tis Ita­li­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ste­fa­no Ta­lia­ni De Mar­chio mū­sų ša­ly­je at­ra­do ak­ty­vų jau­ni­mą, tur­tin­gą aka­de­mi­nį gy­ve­ni­mą, gy­vy­bin­gą ir kū­ry­bin­gą meninį pa­sau­lį, lie­tu­vių [...]
Ukrai­nos na­cio­na­li­nis an­ti­ko­rup­ci­jos biu­ras (UNAB) vei­kia jau be­veik de­šimt mė­ne­sių. Per šį lai­ką jis pra­dė­jo dau­giau nei 200 kri­mi­na­li­nių ty­ri­mų, su­si­ju­sių su įsigalėjusia ša­ly­je ko­rup­ci­ja. [...]
Rug­sė­jį Šve­di­ja pa­skel­bė do­ku­men­tą, at­spin­din­tį ša­lies po­zi­ci­ją gy­ny­bos sri­ty­je. Be ki­ta ko, ja­me pa­žy­mi­ma, jog Ru­si­ja yra vie­nin­te­lė re­gio­no vals­ty­bė, ga­lin­ti kel­ti karinę grės­mę kai­my­nams, [...]
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
Šį tea­tro se­zo­ną tea­tro­lo­gas, kri­ti­kas, spek­tak­lių pro­diu­se­ris Aud­ro­nis Liu­ga pra­dė­jo Vals­ty­bi­nia­me jau­ni­mo tea­tre. Jo da­bar­ti­nis va­do­vas sie­kia nau­jin­ti tea­trą, bū­si­mos prem­je­ros – tiek jau­nų, [...]
Gal­būt net ne vi­si vil­nie­čiai ži­no, kur va­ka­rais ga­li­ma pa­bėg­ti nuo ne­oni­nių var­to­to­jų kul­tū­ros lem­pu­čių ir ras­ti ne to­kią triukš­min­gą, tru­pu­tį nos­tal­gi­jos dul­kė­mis nusėtą ra­my­bės oa­zę.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Įmo­nėms, ku­rios Vil­niu­je ne tik žen­gė pir­muo­sius žings­nius, bet ir skai­čiuo­ja čia veik­los de­šimt­me­čius ar šimt­me­tį, mies­to pra­na­šu­mai na­tū­ra­liai nu­sve­ria trū­ku­mus: lo­gis­ti­kos iš­šū­kiai [...]
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Jei ku­ris nors vil­nie­tis sa­vęs pa­klaus­tų, o ka­da jis, kaip iš sve­tur at­vy­kęs tu­ris­tas, sky­rė lai­ko tie­siog pa­vaikš­čio­ti po Vil­nių ir įdė­miai pa­siž­val­gy­ti, pa­jus­ti jo dva­sią, gy­ve­ni­mo rit­mą, [...]
Birš­to­no me­ri­ja ofi­cia­liai at­sip­ra­šė kū­rė­jos Il­zės But­ku­tės už teks­tus, nu­si­ra­šy­tus iš jos tink­la­raš­čio. Ta­čiau au­to­rė krei­pė­si į ad­vo­ka­tus, nes jos kū­ry­ba sa­vi­na­ma­si jau ne pir­mą kar­tą.
Šią sa­vai­tę su­kan­ka 20 me­tų, kai Lon­do­no „Ar­se­nal“ fut­bo­lo klu­bą tre­ni­ruo­ja prancūzas Ar­se­ne'as Wen­ge­ras.
Po tri­jų Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos (LKL) tu­rį vien­val­dis ly­de­ris yra Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­tas“. Per­ga­lės sko­nio šį se­zo­ną dar ne­pa­ju­to ša­lies vi­ce­čem­pio­nas Klai­pė­dos „Neptūnas“ ir be­ne [...]
Vil­niu­je ga­li­ma ska­nau­ti ko­ne vi­sų pa­sau­lio vir­tu­vių pa­tie­ka­lų. Čia ne­trūks­ta ir tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos vir­tu­vės res­to­ra­nų, ku­riuos daž­nai ren­ka­mės, kai at­vy­ku­siems svečiams no­ri­si pri­sta­ty­ti [...]
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Jau ry­toj, spa­lio 1 die­ną, Lie­tu­vo­je pra­dės veik­ti iš­ma­nio­ji mo­kes­čių ad­mi­nis­tra­vi­mo sis­te­ma (i.MAS) – vi­si pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio (PVM) mo­kė­to­jai pri­va­lės teikti elek­tro­ni­nes sąs­kai­tas [...]
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Lan­ky­to­jai, no­rin­tys pa­ma­ty­ti gar­sią­ją Ro­mos Boc­ca del­la Ve­rità (Tei­sy­bės bur­ną), nuo šiol tu­rės su­si­mo­kė­ti. Už 2 eu­rų mo­kes­tį smal­suo­liai ga­lės iš­vys­ti šį objektą ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti [...]
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pra­ncū­zi­jo­je skan­da­lą su­kė­lė žur­na­lis­tas, pa­si­pik­ti­nęs bu­vu­sios tei­sin­gu­mo mi­nis­trės Ra­chi­dos Da­ti dukrai duo­tu var­du.
Net pei­liu gink­luo­tas plė­ši­kas ne­pri­vers at­si­sa­ky­ti puodelio ar­ba­tos Ang­li­jo­je.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar ukrainiečiams pavyks sumažinti korupcijos lygį šalyje?
Taip. Pastangos įveikti korupciją nenueis veltui
Ne. Korupcija Ukrainoje per giliai įsišaknijusi
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami