TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Daug vietos V.Balsio vienatvei prie biliardo stalo

2011 11 15 12:12

Kauno Mažojo teatro meno vadovas ir režisierius 55-erių Vytautas Balsys gyvena vienas erdviame, spalvotame ir originaliais baldais apstatyme bute senamiestyje. Į savo erdvę režisierius neketina įsileisti net pačių artimiausių žmonių.

Prieš kelerius metus V.Balsys savo draugus nustebino, kai atvirai papasakojo apie savo nesantuokinį sūnų Augustiną, kuriam tada buvo vos dveji. Su mažojo sūnelio mama, 30 metų psichologe Ieva, režisierius nesusituokęs ir gyvena atskirai.

Jaunas tėvas neseniai tapo ir seneliu. V.Balsio anūkui dabar - aštuoni mėnesiai. Režisierius su pirmąją žmona išsiskyręs, jiedu turi 27 sūnų Povilą. Vaikinas iš pradžių baigė teisės studijas, bet kaip ir tėvas pasuko meno link - dabar Londone jis studijuoja kino režisūrą.

"Meilėje man reikia atstumo, kad galėčiau būti su savimi, savo mintimis. Bet tai nėra vienatvės namai - mane supa knygos, paveikslai, draugai ir teatras", - kažkada šių eilučių autorei teigė kaunietis režisierius.

Ar ilgai jo namuose viešpataus vienatvė?

Gatvės senbuvis

Režisierius V.Balsys ne kartą yra pripažinęs, kad jo namai yra ta vieta, kur jis jaučiasi laisvas ir niekieno nevaržomas. Jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Triukšmas ir erzelynė namie jam visiškai nepriimtina.

Kai režisieriaus gyvenime atsirado dar vienas vaikas, ši mažoji būtybė nė kiek nepakeitė įprasto scenos menininko gyvenimo būdo. Iš prigimties mėgstantis vienatvę, toks ir liko.

"Nesu vienišas. Turiu du sūnus, su jais nuolat bendrauju. Mūsų susitikimų vieta nebūtinai turi būti mano namai. Kai manęs paklausia, kas yra mano vaikų mamos, į tai visada atsakau tyla - apie savo gyvenimo moteris nesu linkęs pasakoti, tai labai asmeniška", - šelmiškai šypsodamasis sakė V.Balsys, tarsi bandydamas išvengti apie tai pokalbio. Ir pasiteiravo - apie ką kalbėsime? Neatlyžau - apie Gagarino gatvę, kuri kadaise buvo kone kiekviename mieste, taip pat ir Kaune. Gatvė - tai dalis žmogaus gyvenimo. Režisierius suprato užuominą - Mažajame teatre neseniai pastatė spektaklį "Gagarino gatvė".

V.Balsys seniai gyvena toje pačioje Senamiesčio gatvėje. Jis yra savo gatvės senbuvis. Jam patinka pastovi gyvenimo vieta ir jis neketina niekur keltis. Nors galėtų išvykti į Hamburgą. Bet ten lankosi tik dėl teatro reikalų. Kauno Mažasis teatras ką tik grįžo iš gastrolių Vokietijoje.

Viršvalandžius repetuoja namie

Mažasis teatras įsikūręs Kauno senamiestyje, vos už keliolikos žingsnių nuo režisieriaus namų. V.Balsys juokauja, jog į teatrą galėtų nueiti su chalatu ir šlepetėmis. Tačiau teatro nepavertė savo namais. Priešingai - namai tapo vos ne teatru.

Tai nereiškia, kad režisierius be teatro žmonių daugiau nieko neįsileidžia į savo namus. Dažnai jo namuose vyksta repeticijos, kai tenka repetuoti viršvalandžius. Teatre to daryti negalima - tokie įstatymai.

Atskleisti režisieriaus namus, kurie labiau panašūs į kūrybinę dirbtuvę, nėra taip paprasta. Kada prasideda fantazijų labirintų procesas ir kaip tas procesas vyksta - menininko paslaptis. Daiktai yra to proceso nebylūs liudininkai, ne ką galintys pasakyti. Nebent gali padėti kai ką įminti. Juolab kad daiktai nėra atsitiktiniai - viską vienija kūrybinė erdvė.

Virtuvėje - "užklasinis" darbas

Retai vyras, tuo labiau gyvenantis be šeimos ir dar menininkas, šeimininkauja virtuvėje, nebent išsiverda kavos ar arbatos. Kokia ta virtuvė - ar joje yra geras šaldytuvas, viryklė, baldai - dažnam ne taip svarbu. V.Balsys gal būtų net neužsiminęs apie virtuvę ir tuo labiau kvietęs ten išgerti arbatos. Mat jau garavo vaistažolių nuo peršalimo karštas gėrimas su medumi. Bet paklaustas neslėpė radęs tinkamą progą pasakyti, kad pagaliau suremontavo virtuvę. "Eime į virtuvę, išgersime arbatos ir pakalbėsime", - pakvietė Vytautas.

Senoviniame bute virtuvė atskirta nuo kitų kambarių gana dideliu prieškambariu. Senesnės statybos namuose nėra įrengtų ortakių garų surinkėjui, tad meistrams teko pasukti galvą, ką daryti, kad virtuvės kvapai nesklistų į butą. Virtuvė jauki, originali ir spalvota. Ant sienos pakabintas didelis žinomo dailininko Jūračio Zalenso tapybos darbas. Kitoje pusėje stovi žalios spalvos šaldytuvas.

Virtuvėje - vienintelėje vietoje visame erdviame bute - ant palangės stovi Vytauto abiejų sūnų Povilo ir mažojo Augustino bei anūko nuotraukos. Rytais gerdamas arbatą režisierius žvelgia į šias nuotraukas ir tarsi bendrauja su savo trimis vyrukais.

Vytauto paruošta lietuviškų vaistažolių kvapni arbata gardi - visas butas iškart pakvimpa žolių kvapais. "Geriant tokį gėrimą kasdien, nepavojingi rudens permainingi orai", - paaiškina šeimininkas. Jis mėgsta gerti arbatą ne tik kai peršąla, mielai ir draugus pavaišina savo arbata, kai šie užsuka į svečius.

Režisieriaus kulinarinių sugebėjimų neaptarinėjome, virtuvėje geriau kalbėti apie meną.

"Kaip kūryboje atsirado žinoma šiuolaikinio britų dramaturgo Gregory Burke'o pjesė "Gagarino gatvė", pagal kurią pastatėte spektaklį Mažajame teatre?" - klausiu jo.

Tačiau V.Balsys netikėtai prabilo apie laiką, kuris tarsi diktuoja mūsų gyvenimą - kada keltis, kada eiti, kada kurti ir kada išeiti. "Laiko negalime ištempti iki begalybės. Menininkui svarbu ne tik įkvėpimas. Būtina išmokti racionaliai panaudoti tą laiką, kuris mums skirtas. Man pavyzdys yra vokiečių rašytojas Tomas Manas, kuris nelaukdavo įkvėpimo ir kiekvieną dieną rašydavo po keturias valandas. Kartais per tą laiką parašydavo tik vieną puslapį! Mano darbas šiek tiek kitoks. Kiekvienai repeticijai reikia itin kruopščiai iš anksto pasiruošti - "užklasinis" darbas gana svarbus. Aktoriai labai smalsūs, jei kas nors neaišku, klausia režisieriaus. Jiems nepasakysi - nežinau, įkvėpimas neaplankė", - su šypsena kalbėjo režisierius.

Gyvenimas be vaikų - savęs apgaulė

Mažojo sūnelio Augustino, anūko ir sūnaus Povilo nuotraukos ant palangės neduoda ramybės. Kaip jaučiasi režisierius tapęs jaunu tėvu?

Vytautas šyptelėjo supratęs, kad pats padarė klaidą pasikviesdamas gerti arbatos į virtuvę. Nuotraukos - akivaizdus faktas. Suprato, kad nuo pokalbio išsisukti nepavyks. 

"Tai labai geras jausmas (juokiasi - aut.). Gyvenimą paaukoti vien tik kūrybai ir dėl mūzos atsisakyti moters, neturėti vaikų bei šeimos - tai baisus prakeiksmas, savęs apgaulė. Vaikas yra didžiulė dovana, kuri mums duodama nelauktai ir netikėtai, ir tą dovaną reikia su džiaugsmu priimti", - tvirtino jis.

Ar sūnui skiria daug laiko? Atsakydamas Vytautas tikino, jog svarbiausia ne tai, kiek laiko praleidžiame su savo vaikais. Daug svarbiau esą tai, ką jiems duodame tą valandą, kai su jais būname. Vytautas nelinkęs būti sūnui tik "šventiniu" tėveliu, su juo bendrauti tik tam tikromis progomis. "Kadangi Augustinas gyvena ne su manimi, negaliu su juo bendrauti kiekvieną dieną. Vaikas, kuriam penkeri, pats bando atrasti pasaulį. Svarbu, kad jis žino, jog turi tėtį. Pats didžiausias stebuklas, kad mažasis sūnus daug kuo panašus į mane - tapatumas mane stebina", - neslėpė režisierius, sakydamas, kad visiškai kitaip augo jo vyresnysis sūnus Povilas.

"Svarbiausia jausti artumą su vaikais. Ryšys tarp mūsų yra. Povilas yra ir mano draugas ir ši draugystė man labai svarbi", - pabrėžė jis.

Dviprasmiška užuomina

Režisieriaus atsivėrimo momentas truko tol, kol gėrėme arbatą. Kai perėjome į svetainę, atrodė tuoj bus galima pažaisti biliardą. Mat šio kambario su stumdomomis durimis centre vietoj įprasto stalo stovi tikras biliardo stalas. Režisieriui originalų daiktą atidavė architektas Algirdas Kaušpėdas.

Kodėl biliardo stalas patinka režisieriui? Kodėl jis stovi svetainėje, nors šeimininkas nėra uolus biliardo žaidėjas? Vytautas nesistebėjo - daugeliui kyla panašūs klausimai, kai pirmą kartą pamato jo namuose biliardą svetainės viduryje. Biliardas - savotiška paslaptis, juk ne kiekvienuose namuose stovi toks originalus stalas.

Daiktas naudojamas pagal paskirtį  - režisierius pažaidžia ir su draugais, ir su sūnumi Povilu, kai šis atvažiuoja. Kartais per šventes ant biliardo stalo sudedamos vaišės. 

"Kartą mano namuose lankėsi kino režisierius Algimantas Puipa. Jis nesitikėjo svetainės viduryje pamatyti biliardo stalą. "Hm, viskas aišku", - tik tiek pasakė. Ką jis turėjo omenyje, taip ir nesupratau", - garsiai nusijuokė Vytautas, prisiminęs kolegos dviprasmišką užuominą.

Po staleliu - lagaminas

Ties biliardu ant sienos kabo Himalajų kalnų paveikslas. Tai draugo dovana. Vytautas svajoja kada nors juos pamatyti savo akimis. Bet pirmiau tarsi patys kalnai į jo namus atėjo. Kiti paveikslai - taip pat draugų dovanos. Jais nukabinėtos visos buto sienos. Tuščios vietos beveik nėra.

Ties minkšta sofa - nedidelis stalelis, nukrautas knygų, kaip bibliotekoje. Vytautas daug skaito, o skaitydamas mėgsta pasižymėti svarbesnės mintis. Be to, pats rašo - sukūrė dokumentinį filmą "Samariečiai", parašė pjesę "Žmogus medyje", kuri su Mažojo teatro aktoriais buvo parodyta po 20 metų Hamburge.

Mėgiamiausia jo pasisėdėjimo vieta - kitoje svetainės pusėje prie balkono. Viename kambario kampe stovi du foteliai ir nedidelis stalelis, taip pat apkrautas knygomis, mažais daikčiukais. Kitame kampe ant nedidelio stalelio ir palangės išdėlioti visi teatro kūrėjo apdovanojimai ir prizai, draugų dovanėlės, iš kelionių parsivežti mieli daikčiukai. Tarsi koks šventas altorėlis, virš kurio kabo medinis Nukryžiuotasis. Po staleliu - lagaminas, tarsi teatro rekvizitas, kuris simbolizuoja nenutrūkstamą šių namų šeimininko kelionę per gyvenimą.

Rytietiškas baldakimas

Neseniai režisierius pakeitė buto langus, tačiau meistrams liepė palikti senovines palanges. Dėl naujų rėmų liko tarpas tarp palangės ir lango. Tuščias vietas režisierius pripildė įvairaus dydžio akmenukais, kurių prisirinko Baltijos jūros pakrantėje. Prie kompiuterio Vytautas dirba kitame kambaryje. Kai kurios knygos surištos į ryšulėlį. Dar vienas įspūdingas paveikslas ant sienos - tai dailininko Rimo Čiurlionio darbas, kurį autorius padovanojo režisieriui, kai pastatė pirmąjį savo spektaklį. Dovana iš tiesų labai brangi. Dabar režisieriaus kūrybos bagaže jau kelios dešimtys scenoje sukurtų spektaklių.

Dar viena staigmena būste - režisieriaus mėgstamas didelis baldakimas, beveik užimantis visą darbo kambarį. Anksčiau V.Balsiui patikdavo ilgai sėdėti ant kieto gulto - skaityti, medituoti ir svajoti. Dabar šiame mediniame "namelyje" namų šeimininkas retai medituoja, bet baldakimo neatsisako. Tai draugų dovana, kurią jie atvežė iš tolimų Rytų kraštų.

Kai jau atėjo metas palikti šią jaukią, spalvotą, teatrališką erdvę, atsisveikindamas V.Balsys pasakė žodžius, kurie kitaip nuskambėjo po viso to, ką pamatėme jo namuose: "Kūryba negali atstoti žmogaus gyvenimo. Gyvenimas yra gyvenimas. Mokomės su kiekviena diena - susitikdami ir išsiskirdami, atrasdami ir prarasdami. Nėra jokių receptų ir nesistengiu kam nors primesti savo gyveno būdo, kuris kitiems gali būti per daug sudėtingas. Savęs pažinimo keliu galiu eiti tik vienas, kitaip nemoku. Dviese galima dalytis gyvenimo rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais, atostogomis. Tačiau gali atsitikti taip, kad iki savo gyvenimo pabaigos taip ir liksime patys sau paslaptis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"