TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Doloresos Kazragytės devintasis dangus

2008 11 04 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Ji nepasiilgsta miesto, bet ir be jo negali gyventi. Vaidina teatre, skaito poeziją, veda laidas per katalikišką "Marijos radiją", daug keliauja. Visą vasarą gyvena sodyboje- kaime, bet jei galėtų nuolat ten būtų. Kai grįžta į savo butą Kaune, kuriame gyvena nuo tada, kai išsiskyrė su aktoriumi Viktoru Šinkariuku, aktorė pasijunta lyg laikinai apsistojusi viešbutyje.

D.Kazragytei miestas - tarsi tarpinė stotelė, iš kurios greičiau galima pasiekti reikiamą vietą. Iš kaimo, esančio Molėtų rajone, kasdien be savo automobilio neprivažinėtų, tad, kol yra kviečiama vaidinti ir skaityti įvairiuose vakaruose, paliko taip, kaip yra - važinėja iš kaimo į miestą. Daugelį metų jos antrieji namai buvo Kauno dramos teatras. Tačiau tie namai jau nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Dabar D.Kazragytė vaidina Marijampolės municipaliniame dramos teatre, tačiau šio teatro antraisiais namais nevadina.

Kiti žmonių likimai.

Vis dėlto ne taip jau blogai gyventi daugiabučio paskutiniame - devintame aukšte. Doloresa tai aiškino svariai, lygindama vieno ir kito savo būstų pranašumus.

Kai aktorė būna sodyboje, jaučia žemę po kojomis, o kai - namuose Kaune, pasijunta esanti tarp debesų ir dangaus. Gyventi devintame aukšte daug šviesiau ir erdviau: mato, kaip saulė teka rytuose ir leidžiasi vakaruose. Kai debesys slenka pažeme, jie kybo ties jos langais lyg užuolaida.

"Pro savo langus plačiau regiu gyvenimą. Matote, kiek daug namų stogų ten, žemai. Tuose namuose - vis kitokie žmonių likimai", - šypsosi ji, mėginu įsivaizduoti, ką sako Doloresa.

Kas slypi šiuose aktorės žodžiuose? Liūdesys, vienatvė, skaudus išsiskyrimas? O gal ji sugebėjo visa tai prisijaukinti kaip savo brangiausią turtą? Aktorės neklausinėju, bet įdėmiai klausausi, kaip pamažu jautriai, dar kartą viską apmąstydama, ji vertė savo gyvenimo knygos puslapius. Nekasdieniškus, palytėtus nebūties. Jos pasakojime atsirado vietos buvusiam vyrui, neseniai išėjusiam į amžinybę, aktoriui V.Šinkariukui.

Ąžuolo rūpintojėlis

"Nežinau, kodėl, bet tas kambarys su balkonu man nepatinka. Nejauku čia būti, negaliu nei skaityti, nei susikaupti. Kai sūnus Tomas išėjo iš namų, įsikūriau jo kambaryje. Jame net lovos nėra. Prie sienos padėti du čiužiniai ir viskas. Ant jų miegu ir mokausi tekstus", - sako Doloresa.

Prie lemputės ant staliuko padėtas rožinis. Prie lango stovi treniruoklis. Ant čiužinių ir grindų mėtosi šūsniai lapų teksto, tarp jų padėta poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės naujausia poezijos knyga "K.E.LIONĖ".

"Rašytojų sąjungoje dalyvavau šios knygos pristatyme, skaičiau keletą eilėraščių. O štai šitie tekstai - vieno jauno kunigo, kuris anksti išėjo iš šio pasaulio, pamokslai, juos man atsiuntė jo mama. Tie pamokslai žmogaus, giliai mąsčiusio apie gyvenimą ir tikėjimą. Juos ketinu skaityti per "Marijos radiją", - užsiminė Doloresa, ką ji veiks artimiausiu metu.

Tarp tų lapų - ir jos pačios ranka rašyti nauji pradėtos kitos knygos tekstai. Bet kol kas rašymą aktorė atidėjo. Ji pasakė, kad pastaruoju metu ranka nekylanti savo mintis dėlioti popieriaus lape. Kodėl?

"Po Viktoro išėjimo tapau ir aš kitokia. Jis palaidotas Romainių kapinėse, prie mano ir savo mamos. Savo mamai Viktoras buvo pastatęs rūpintojėlį iš ąžuolo. Garsaus skulptoriaus Ipolito Užkurnio kūrinį pats atvežė iš Juodkrantės. Dabar prie to rūpintojėlio jis pats atgulė. Nors seniai negyvenome kartu, tačiau negalėjau ramiai gyventi matydama jo kančią, skaudų dvasinį lūžį. Prieš jam išeinant, sodyboje meldžiausi prašydama Dievo, kad suteiktų jam ramybę ir atilsį. Viktoras buvo ne tas žmogus, kurį pažinojau ir su kuriuo iki skyrybų prabėgo vieni gražiausių mano gyvenimo metų. Man dabar ramiau, kai žinau, kad jis daugiau nesikankina", - sakė D.Kazragytė.

Surado šalia butą

Net ir tada, kai Doloresa pasakojo apie savo namus ir sodybą, ji ne kartą paminėjo V.Šinkariuką, lyg be šio talentingo žmogaus pasakojimas būtų neišsamus.

"Kitaip ir būti negali. Viktoras mane visada lydės. Sodyboje namą pats pastatė, bet kai skyrėmės, jis man ir sūnui tą namą paliko. O šį dviejų kambarių butą, kai skyrėmės, irgi jis surado", - sako Doloresa.

Pro virtuvės langą iš devinto aukšto matyti šalia stovintis toks pat daugiaaukštis pastatas.

"Su Viktoru gyvenome štai ano namo penktame aukšte, trijų kambarių bute. Reikėjo kažkaip pasidalyti tą kuklų turtą, kurį buvome kartu įsigiję. Kai jis man pasiūlė čia išsikelti, sutikau. Variantas buvo ne toks jau blogas. Lyg mane guosdamas, kad nesijausčiau vieniša ir atstumta, tąkart Viktoras užsiminė, kad tame name gyvena mūsų kolegė aktorė Gražina Balandytė su šeima", - prisiminė aktorė.

Vaikystės namai

- Išsikelti iš savo namų ryžtųsi ne kiekviena moteris, tuo labiau kai vyras susiranda kitą. Ir jūs sutikote?

- Kito pasirinkimo nebuvo. Toliau gyventi kartu negalėjome. Prie šios vietos jau buvau pripratusi - susisiekimas geras, viskas arti. Man su sūnumi užteko dviejų kambarių. Tą mudviejų butą pardavėme. Viktoras iš čia išsikėlė pas savo naująją žmoną.

- Ar tie namai, kur gyvenote su Viktoru, buvo jūsų tikrieji namai?

- Mano tikrieji namai - tai vaikystės namai, Telšiuose, su nuostabiais rožių krūmais po langais, rusenančia krosnimi ir žydinčiu sodu. Vaikystės prisiminimai tokie gražūs ir šilti! Iki šiol pamenu, kai brolis, kuris yra už mane vyresnis trylika metų, pasisodindavo mane ant dviračio ir veždavosi prie Germanto ežero. Jo dėka pamėgau gamtą. Mano sodyba prie ežero miške primena brangius vaikystės namus. Iš tų namų išvažiavau, baigusi aštuonias klases, mokytis į Vilnių, J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, paskui įstojau į tuometę Konservatoriją. Laikinai glaudžiausi pas seserį, gyvenau bendrabutyje, paskui nuomojausi. Tų namų nebuvo, bet jų tada man ir nereikėjo.

- Kada patikėjote, kad turite savo namus?

- 1969 metais atvažiavau į Kauno dramos teatrą, vaidinau režisieriaus Jono Jurašo spektakliuose. Miegojau ant sudedamos lovelės pas žmones. Teatre susipažinau su Viktoru, įsimylėjome vienas kitą ir po pusės metų susituokėme. Gyventi neturėjome kur. Tada mano mama, norėdama mums padėti, iškeitė savo butą Vilniuje ir atsikėlė gyventi į Kauną, prie Aklųjų kombinato. Gyvenome kartu su mano mama. Čia gimė mūsų sūnus Tomas.

Mūsų požiūriai su Viktoru skyrėsi, kai reikėjo tvarkyti namus.

Jis mėgo namus puoselėti ir dailinti, pats dažė, kalė, užuolaidas ant langų kabino, nešė į namus gražius daiktus. Anais laikais juk sunku buvo visko gauti. Jis surasdavo "blatą". O kai Viktoras pradėdavo remontą, ištrūkdavau iš namų, sugalvojusi rimtą priežastį. Jis nekreipė dėmesio į mano išsišokimus ir kūrė namų jaukumą. Man buitis visiškai nerūpėjo, Viktoras tai žinojo, gyvenau tik teatru.

- Koks tada buvo teatro gyvenimas?

- Teatre įtemptai repetavome, savo gyvenimo beveik neturėjome. Teatras buvo mus tiesiog pasiglemžęs. Po J.Jurašo į teatrą atėjo režisierius Jonas Vaitkus. Jo epopėja truko keturiolika metų.

Sūnų auginti padėjo mano mama. Tą periodą prisimenu lyg ir vėl būtume gyvenę be savo namų. Nuolat repetavome, vyko premjeros. Viktoras buvo bohemos žmogus. Jis dažnai negrįždavo namo. Švęsdavo.

- Kai jis švęsdavo, jūs namuose prie lango rymojote jo laukdama?

- Aš skubėdavau pas mūsų mažylį sūnų, kad jam prieš miegą pasakėlę pasekčiau. Buvo visko, bet tai jau praeitis. Nuo pat mūsų bendro gyvenimo pradžios namuose tvyrojo chaosas ir netikrumo jausmas. Jo silpnybę užsibūti pas draugus greit pastebėjau. Kai grįždavau namo po gastrolių, niekada nežinodavau, ką rasiu namuose.

- Kaip dabar jaučiatės gyvendama viena devintame aukšte?

- Jaučiu lengvumą, būdama aukštai tarp debesų. Šis jausmas yra nuostabus. Ar jūs kada matėte pro savo langus būriais praskrendančius paukščius? Rytais jie sukelia tokius "koncertus", kad dainuoti norisi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"