Donato Banionio namai - be liūdesio šešėlio

Nijolė STORYK 2009-08-18 00:00
Nijolė STORYK 2009-08-18 00:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"
Kur gy­ve­na ak­to­rius Do­na­tas Ba­nio­nis? Pa­ne­vė­žy­je, Vil­niu­je ar Kau­ne? Tai nė­ra tes­tas skai­ty­to­jams, bet toks klau­si­mas pa­pras­tai iš­ky­la dau­ge­liui iš­ti­ki­mų ak­to­riaus ger­bė­jų.

D.Banionio gyvenimas susijęs su šiais trimis miestais: jis kilęs iš Kauno, daug metų vaidino Panevėžio dramos teatre, o sulaukęs brandaus amžiaus vienatvės valandas leidžia Vilniuje, viename naujame Šnipiškių daugiabutyje. Prieš daugiau kaip metus aktorius neteko žmonos Onutės, taip pat Panevėžio teatro veteranės, ir dabar gyvena vienas.

Viešnia iš Amerikos.

Kokios D.Banionio vienatvės valandos? Liūdnos ir vienišos ar kupinos laukimo ir švelnios draugystės, atklydusios iš jaunystės dienų? Į šį klausimą aktorius atsakys pokalbio pabaigoje - atvirai ir nieko neslėpdamas.

Jo gyvenime nestinga gražių akimirkų, kurių galėtų pavydėti kiekvienas tokio amžiaus žmogus. Kol kas D.Banionis nesiskundžia sveikata, nors prieš metus jam buvo atlikta širdies operacija. Aktorių supa artimi ir mylimi žmonės: sūnus Raimundas, kino ir teatro režisierius, su šeima gyvena šalia tėvo, kitapus sienos, tame pačiame name, tik per du aukštus - anūkė Inga su šeima. Aplanko ir jau mirusio sūnaus Egidijaus duktė Milda. Ji augina dvynukus.

D.Banionio neužmiršo jaunystės laikų draugė, gyvenanti JAV. Kai abu liko našliai, jie surado vienas kitą, kad nereikėtų liūdėti senatvėje ir guostis vaikams, koks nuobodus yra gyvenimas. Ši moteris, norėdama pasimatyti su savo draugu, po 60 metų sugrįžo į Lietuvą. Ir kol keletą mėnesių viešėjo gimtinėje, abu turėjo ką prisiminti apie jaunystės laikus, galėjo pabendrauti ir pasidalyti džiaugsmais bei rūpesčiais.

Tąkart, kai lankėmės aktoriaus namuose, viešnios iš Amerikos neradome.

Rembrandto reprodukcija

Kol bendravome, D.Banionis sėdėjo svetainėje savo pamėgtame fotelyje prie rašomojo stalo, nukrauto smulkiai ranka prirašytais rašteliais. Aktorius viską detaliai pasižymi, ką turi nuveikti per dieną, kad nieko nepamirštų ir nepraleistų. Jam už nugaros - knygų lentyna. Tarp jų yra ir leidinių apie aktorių D.Banionį.

Žinojau, kad šio buto šeimininko paprastai nedomina klausimai apie kasdienybės buitį, kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau vis tiek pasmalsavau, ar kas nors padeda jam tvarkyti kambarius - svetainę ir miegamąjį, šeimininkauti virtuvėje. Atsakydamas aktorius tik šyptelėjo, jog yra kas padeda, bet smulkmenų neaiškino.

Dar pasiteiravau, ar D.Banionis žiūrėjo per vieną Rusijos televizijos kanalą neseniai rodytą režisieriaus Andrejaus Tarkovskio juostą "Soliaris". Jis atsakė, kad apskritai televizoriaus nemėgsta, bet šį filmą būtų pažiūrėjęs, jei būtų žinojęs, jog rodys.

D.Banionis išgarsėjo Vakaruose, kai būtent "Soliaryje", sukurtame prieš keletą dešimtmečių, suvaidino Krisą Kelviną. Filmo pabaigoje yra scena, kai herojus po daugelio klajonių metų sugrįžta namo ir atsiklaupęs ant kelių paprašo tėvo atleidimo.

Aktoriaus svetainėje ant sienos kabo garsaus olandų dailininko Rembrandto paveikslo "Sūnaus paklydėlio sugrįžimas" reprodukcija. Drobėje, kaip ir filme, vaizduojama labai panaši scena - tėvas laimina sugrįžusį sūnų, uždėjęs jam ranką ant peties.

Šį kūrinį D.Banionis prisiminė tada, kai jau buvo suvaidinęs Krisą Kelviną "Soliaryje". Tada panoro turėti Rembrandto darbo kopiją ir savo namuose. "Kai buvo kuriamas filmas, tikrai negalvojome, kad atkartojame sceną, pavaizduotą dailininko paveiksle. Toks yra meno pasaulis - amžinosios vertybės nesikeičia. Kai pamačiau šį darbą Ermitaže, Sankt Peterburge, jau pasirodžius ekranuose "Soliariui", kitaip jį suvokiau", - pasakojo jis.

Aktorystė - nepasiekiama svajonė

D.Banionis pabrėžė, kad niekada netapatina savo gyvenimo su meno pasauliu. Bandžiau paprieštarauti, nes jaunystėje jį kaip tik paviliojo ne kas kitas, o teatro menas. Dėl jo paliko tėvų namus Kaune, metė amatų mokyklą ir išvažiavo į Panevėžį, Juozo Miltinio teatrą. "Tai tiesa. Jaunystėje svajojau tapti aktoriumi, bet ta svajonė man buvo nepasiekiama. Reikėjo baigti šešias gimnazijos klases, kad galėčiau įstoti į dramos teatro studiją. Tačiau gyvenimas klostėsi kitaip, nei pats tikėjausi. Su Juozu Miltiniu mane supažindino Vaclovas Blėdis (Panevėžio teatro aktorius - aut.). 1941 metų gegužės mėnesį ką tik įkurtas J.Miltinio teatras surengė Kaune gastroles. Mes susitikome scenos užkulisiuose gastrolių išvakarėse. J.Miltinis man pasakė, kad trupė greitai išvyksta, ir pakvietė važiuoti kartu su jais. Taip patekau į Panevėžio teatrą", - prisiminė aktorius.

D.Banionis tuoj pat nuvyko į Panevėžį ir buvo priimtas į trupę. Tiesa, tik kandidatu aktoriumi. Tada jam buvo septyniolika metų.

Apsisprendė likti sostinėje

- Panevėžys neatsiejamas nuo J.Miltinio teatro ir tos kartos aktorių. Esate šio miesto garbės pilietis. Gyvenote ten beveik 60 metų. Kodėl palikote namus Panevėžyje ir su žmona Onute išsikėlėte į Vilnių?

- Sūnus Raimundas statėsi butą šiame name, tad ir mums pasiūlė įsigyti čia būstą, kad būtume arčiau jo šeimos. Taip su žmona ir padarėme. Nuo 2001 metų gyvenome tarp Panevėžio ir Vilniaus, kol galutinai apsisprendėme likti sostinėje. Kai išėjau iš Panevėžio teatro, manęs daugiau niekas nesiejo su šiuo miestu. Bet jis man buvo ir liks pats brangiausias. Greitai jau bus treji metai, kai esu įsikūręs Vilniuje. Be to, kol filmavausi, daug patogiau buvo gyventi sostinėje. Dabar labai ramiai leidžiu dienas, gana retai išeinu iš namų. Mane kviečia filmuotis, tačiau vis atsisakau. Daugiau vaidinti nebenoriu - ne tas kinas, ne tas teatras. Esu kitos kartos žmogus. Ateina metas, kai turi tenkintis ramesniu gyvenimu. Paskaitau knygą, pabendrauju su anūkais, ilsiuosi snūduriuodamas ant sofos.

- Tikriausiai labai patogu gyventi šalia sūnaus, kai jūsų butai sujungti vienas su kitu?

- (Šypteli.) Toks sumanymas labai geras - gyvename kartu, bet atskirai. Projektas šiek tiek buvo pakeistas dar statant šį namą. Toje vietoje, kur turėjo būti tamsus kambariukas, įrengėme duris, kad galėtume sujungti butus. Vasarą sūnus su šeima gyvena sodyboje. Man labiau patinka būti namie, tad į sodybą nevažiuoju. Sūnaus butas didesnis ir erdvesnis. Mudviem su žmona irgi pakako vietos, o dabar, kai esu vienas, erdvės net per daug.

- Plakatas ant durų, vedančių į sūnaus butą, simbolizuoja jūsų gyvenimą teatre ir kine - čia yra daug nuotraukų, Rusijos prezidento įteiktas Garbės ordinas. Kaip plakatas atsirado jūsų namuose?

- Jis buvo sukurtas specialia proga, kai Rusijos prezidentas per savo pasiuntinį apdovanojo mane Garbės ordinu. Pasikabinau plakatą ant durų tik prieš savaitę. Dar visiškai naujas, neseniai atvežtas iš Rusijos, su garsių žmonių parašais. Pats nežinau, kaip tame plakate atsirado man itin svarbios nuotraukos iš spektaklių "Lauke, už durų", "Pavlas Korčiaginas", kino filmo "Niekas nenorėjo mirti" ir kitų, taip pat apdovanojimas. Juo labiau kad manęs nei kas prašė tų nuotraukų, nei kam nors jas daviau. Bet plakatas kažin kaip atsirado (aktorius net pagyvėjo, kai ėmė pasakoti apie šį jam reikšmingą įvykį, - aut.). Mane tai maloniai nustebino.

Dėmesio netrūksta

- Ar apsipratote gyventi Vilniuje, ar gerai čia jaučiatės?

- Dabar jau nenorėčiau keisti gyvenamosios vietos (šypteli). Mane dažniau aplanko žmonės, nei pats kur nors važiuoju. Prieš atvykstant jums buvo žiniasklaidos atstovai iš Sankt Peterburgo. Kvietė į festivalį "Baltijskij dom", bet atsisakiau - kelionės mane šiek tiek vargina. Kai vaidinau kine, apkeliavau vos ne visą pasaulį. Daug kur buvau! Dabar niekur nebenoriu važiuoti. Ateina toks gyvenimo etapas, kai mielesnė tampa ramybė.

- Tačiau jūsų dabartinį gyvenimą nepavadinčiau ramiu...

- (Nusijuokia.) Dėmesio man tikrai netrūksta.

Verta gyventi

- Prisimenu Panevėžio dramos teatre jūsų vaidintą kareivį garsiajame J.Miltinio spektaklyje "Lauke, už durų". Manau, mūsų karta gali didžiuotis, kad turėjome galimybę tai pamatyti. Kaip dabar atsakytumėte į klausimą, kur yra riba tarp dabarties ir amžinybės?

- Šis spektaklis labai svarbus mano kūryboje. Tai vienas sudėtingiausių vaidmenų teatre, man gana artimas dvasiniu požiūriu. Per spektaklį nė minutei nepasitraukdavau iš scenos. Tai irgi nelengva. "Lauke, už durų" buvo vienas lankomiausių spektaklių. Jis visada sutraukdavo pilnutėlę salę žiūrovų. Spektaklio pabaigoje mano herojus pateikia publikai atvirą klausimą, ar verta gyventi, ir išeina iš scenos, palikdamas tai kiekvienam apmąstyti. Žiūrovai likdavo priblokšti. Salė skendėdavo visiškoje tyloje.

- Taigi ar verta gyventi?

- (Šypteli.) Iš tiesų, ar verta dar klausti...

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Sei­mo na­riai siū­lo grą­žin­ti vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mo sta­tu­są ke­tu­riems ži­ny­bi­niams ap­do­va­no­ji­mams – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liui, Šau­lių žvaigž­dei, Šau­lių žvaigž­dės [...]
Že­mės ūkio mi­nis­trė „dar­bie­tė“ Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė ir kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras so­cial­de­mo­kra­tas Juo­zas Ole­kas ga­lės ra­miai baig­ti sa­vo ka­den­ci­ją. Opozicijos par­eikš­tos in­ter­pe­lia­ci­jos [...]
Va­kar bū­da­mas 93 me­tų mi­rė Shi­mo­nas Pe­re­sas. Per sa­vo po­li­ti­nę kar­je­rą jis du kar­tus ėjo prem­je­ro par­ei­gas, bu­vo lai­ko­mas Iz­rae­lio bran­duo­li­nės prog­ra­mos ar­chi­tek­tu, bet vė­liau, at­si­sa­kęs anks­tes­nių [...]
Tarp­tau­ti­nė ty­rė­jų ko­man­da bai­gė dve­jus me­tus tru­ku­sį ty­ri­mą dėl Ma­lai­zi­jos ke­lei­vi­nio lėk­tu­vo žū­ties virš Ry­tų Ukrai­nos 2014 me­tų lie­pos 17 die­ną ir pa­skel­bė sa­vo iš­va­das, ta­čiau la­bai [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
16-asis Len­kų ki­no fes­ti­va­lis vyks spa­lio 6 – 16 die­no­mis pen­kiuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se ir Šal­či­nin­kuo­se. Len­ki­jos ins­ti­tu­to direktorius Mar­ci­nas Lapc­zyns­kis, [...]
Ak­to­riui, re­ži­sie­riui, bar­dui Kos­tui Smo­ri­gi­nui pa­skir­ta pir­mo­jo laipsnio vals­ty­bi­nė pen­si­ja.
Nau­jau­sias re­ži­sie­riaus Ig­no Miš­ki­nio dar­bas – tai tre­čia­sis jo pil­no me­tro fil­mas, po sėk­min­gai pa­si­ro­džiu­sių „Di­rin­gas“ ir „Ar­ti­mos švie­sos“.
Klai­pė­dos dra­mos tea­tras kvie­čia į prem­je­rą vai­kus – spa­lio 8 – 9 d. 12 val. tea­tras ro­dys spek­tak­lį pa­gal vie­ną gar­siau­sių pa­sau­ly­je kla­si­ki­nės vai­kų li­te­ra­tū­ros kny­gą – Ken­net­ho Gra­ha­me­‘o [...]
Vers­las ra­gi­na­mas jau da­bar pra­dė­ti ruo­štis po po­ros me­tų griež­tė­sian­čiam as­mens duo­me­nų val­dy­mui ir sau­go­ji­mui. Mat nau­jų tai­syk­lių ne­si­lai­kan­čioms įmo­nėms grės bau­da iki 20 mln. eu­rų. [...]
Be­veik 2 tūkst. Lie­tu­vos pie­no ga­min­to­jų per ar­ti­miau­sius tris mė­ne­sius ke­ti­na su­ma­žin­ti ga­my­bą ir už tai ti­ki­si gau­ti 1,77 mln. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos par­amos lė­šų pa­gal liepą Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos [...]
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Baig­tas svar­bus Ve­liuo­nos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios (Jur­bar­ko raj.) tvar­ky­bos dar­bų eta­pas. Jo me­tu res­tau­ruo­ti Vy­tau­ti­ne va­di­na­mos baž­ny­čios pa­ma­tai ir fa­sa­dai. Šie­met [...]
Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jo­je (LFF) rink­ti­nių di­rek­to­riu­mi dir­bęs Ro­ber­tas Taut­kus ėmė­si nau­jos veik­los. Jo ini­cia­ty­va įkur­ta Lie­tu­vos fut­bo­lo žai­dė­jų są­jun­ga (LFŽS), kuri rū­pi­na­si pro­fe­sio­na­lių [...]
Lie­tu­vos vy­rų te­ni­so rink­ti­nė, Da­vi­so tau­rės se­zo­ną bai­gu­si pra­lai­mė­ji­mu Bos­ni­jai ir Her­ce­go­vi­nai, sa­vų žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je vėl žais ne­grei­tai.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Ho­li­vu­do ak­to­riai Lie­vas Schrei­be­ris ir Nao­mi Watts po 11 drau­ge nu­gy­ven­tų me­tų su­ka kiekvienas sa­vo ke­liu.
Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, be gim­to­sios kal­bos di­džio­ji dau­gu­ma lie­tu­vių mo­ka bent vie­ną už­sie­nio – pa­gal šią sta­tis­ti­ką esa­me vie­na iš pir­mau­jan­čių ša­lių Eu­ro­po­je. Vis dėl­to šiais lai­kais vie­nos [...]
Vie­nos di­džiau­sių Lie­tu­vos la­ze­ri­nių pro­duk­tų ir spren­di­mų tie­kė­jų „Al­tech­na R&D“ su­kur­ta itin plo­nų pjū­vių tech­no­lo­gi­ja šie­met pri­pa­žin­ta ge­riau­siu vers­lo ir moks­lo bend­ra­dar­bia­vi­mo [...]
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Ti­ki­ma­si, jog jau ki­tais me­tais Lie­tu­vo­je bus įreng­ta kro­vi­ni­nėms trans­por­to prie­mo­nėms skir­tos ypač sau­gios sto­vė­ji­mo aikš­te­lės.
Vis dau­giau lie­tu­vių ryž­ta­si nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį įsi­gy­ti li­zin­gu. Li­zin­gu per­kan­čių nau­do­tus au­to­mo­bi­lius tur­gu­je ar iš­si­rink­tus in­ter­ne­to skel­bi­mų sve­tai­nė­se gy­ven­to­jų skaičius kas­met au­ga.
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Lan­ky­to­jai, no­rin­tys pa­ma­ty­ti gar­sią­ją Ro­mos Boc­ca del­la Ve­rità (Tei­sy­bės bur­ną), nuo šiol tu­rės su­si­mo­kė­ti. Už 2 eu­rų mo­kes­tį smal­suo­liai ga­lės iš­vys­ti šį objektą ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Ti­kriau­siai kiek­vie­na esa­te iš­gy­ve­nu­si šo­ką, kai vie­ną die­ną svo­ris stai­ga pa­šo­ka po­ra ki­log­ra­mų, ar­ba va­ka­re sve­ria­te ge­ro­kai dau­giau nei ry­te. Šie svo­rio ki­ti­mai, kurie daž­niau­sia at­si­ran­da [...]
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Kamb­ri­jos gra­fys­tė­je (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) avis au­gi­nan­tis Pi­pas Simp­so­nas kū­ry­biš­kai ėmė ko­vo­ti su va­gi­mis. Jis pa­si­tel­kė į pa­gal­bą ryškiai oran­ži­nius da­žus.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar Jums trukdė reikalavimas rodyti asmens dokumentą, perkant alkoholį?
Taip. Žeminanti patirtis
Ne. Civilizuotas sprendimas
Seimas neturi svarbesnių reikalų
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami