TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Dvi našlės Rožės iš Marcinkonių kaimo

2010 06 29 0:00
Kaime sunkoka surasti autentišką sodybą, nepaliestą dabartinòs statybos.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Jei režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas "Niekas nenorėjo mirti" būtų nominuotas už gražiausiai nufilmuotas Dzūkijos vienos gatvės etnografinio Zervynų kaimo ir Marcinkonių apylinkių sodybas, be abejonės, ši nominacija būtų paskirta genialiam kino kūrėjui.

Tačiau 1967 metais sukurto filmo apie partizanus režisieriui rūpėjo kiti dalykai, bet ne dzūkų trobos ir svirnai. Filme senoviniai trobesiai išliko kaip etnografinis palikimas, kuris palengva nyksta ir tolsta, lyg tai būtų ne lietuviško kaimo gyvenimas.

Marcinkonių kaime gyvena dvi našlės, kurias sieja ne tik bendras vardas Rožė, bet ir tai, kad abi po senovei puoselėja savo namus, be kurių jos jaustųsi lyg iš darželio išrautos gėlės. Šilo dzūkių Rožės Vilkinienės ir Rožės Pačkauskienės vaikai senokai išėjo gyventi kitur. Abi liko vienos, bet kaip pačios sako, nepražuvo ir yra laimingos turėdamos savo namus, iš kurių nesirengia niekur keltis.

Vaikai nepasilieka

Ar išliks senovinis kaimas su rąstų trobomis, svirnais ir klėtimis? Jei ir bus atnaujintas, ar niekas jo neišdarkys ir nesugadins, ar bus išsaugotos tautos etnografinės tradicijos ir kultūra?

Bet kas kaime gyvens, kai iškeliaus į amžinybę senoliai? Juk vaikai jame nepasilieka - pakelia sparnus ir išskrenda lyg paukščiai. Ar šiandienos žmogus sugeba tvarkyti sodybą ir ją prižiūrėti, stengdamasis išsaugoti tai, ką paveldėjo iš savo tėvų ir senelių?

Zervynų ir Marcinkonių kaimuose išlikusios sodybos geriausiai atspindi Dzūkijos nacionalinio parko etnografinės architektūros tradicijas. Tačiau ir šioje gan uždaroje ir prižiūrimoje teritorijoje vyksta tam tikri pokyčiai. Jie šiek tiek kelia nerimą tiems, kurie norėtų matyti kiek kitokį kaimą.

Kaime sunkoka surasti autentišką sodybą, nepaliestą dabartinės statybos. Seną namą reikia restauruoti, bet ar tai daroma tinkamai? Jei kur dar stovi toks senas namas, tai jo nepavadinsi etnografiniu, kai mediniai langai pakeisti plastikiniais, o ir pats namas apkaltas gražiomis, bet plastikinėmis lentelėmis.

Dzūkų gryčios paprastai būdavo su atvirais prieangiais - dabar tai itin retas dalykas. Tokių beveik neišliko - žmonės jas nugriovė, o jei ir išliko - tai įstiklino, kad lietus ir vėjai nešvilptų ir šalčio vidun netrauktų.

Liudija darnų ryšį

"Gyvenimas nestovi vietoje - žmonės nori gyventi moderniau ir patogiau. Bet ar nebūtų jaukiau ir artimiau lietuviškai dvasiai tą patį namą atnaujinti laikantis senų tradicijų. Juk tai nėra sunku. Tuo labiau kad tokių puikių pavyzdžių kai kuriose Dzūkijos vietose yra", - sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė.

Gal ir pačiu laiku ši tarnyba surengė konkursą "Gražiausia etnografinė sodyba Lietuvos saugomose teritorijose", kai pastebimai keičiasi mūsų kaimas. Tuo norima atkreipti visuomenės dėmesį į saugomose teritorijose esančias autentiškas ir naujas, pastatytas laikantis tradicijų, etnografines sodybas.

Pasak R.Baškytės, per amžius buvo ištobulinta lietuviškų sodybų struktūra. Tos trobos liudija darnų žmogaus ir gamtos ryšį.

"Labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų kuo daugiau autentiškų sodybų, o nauji pastatai būtų statomi, stengiantis pratęsti senolių tradicijas. Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia tradicinių sodybų privalumus", - sakė direktorė.

Kryžiai su "žiursteliais"

Sukame į Dzūkijos nacionalinį parką Marcinkonių link. Vis dėlto tai pats didžiausias kaimas Lietuvoje. Šalia esančios Zervynos - toks pat archajiškas, kaip iš režisieriaus V.Žalakevičiaus filmo, tik jame nebėra tos bauginančios įtampos - žmonės gyvena ramiai ir darniai. Kaime stovi paminklas partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

Prie Ūlos upės savo sodyboje mėgo atostogauti rašytojas Juozas Aputis. Zervyniškiai didžiuojasi, kad jų kaimą garsina iškilūs žmonės.

Dzūkų kaimai panašūs lyg du vandens lašai tuo, kad paprastai gyvenimas vyksta vienoje gatvėje. Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, vadinamos dzūkų "ulyčiomis". Prie jų išsidėsčiusios medinės pirkios.

Kaimo pradžioje stovi kryžius, būtinai aukštas ir dvigubas. Kodėl tokie aukšti?

Marcinkonių vietinės gyventojos Rožės abi sutartinai sako: kad kryžiai išsiskirtų tarp medžių, supančių kaimą iš visų pusių, kad būtų galima įkasti iš naujo, kai apatinę dalį "pieskelis suėda".

"Darė tokius, kiek pušelaitė tysė", - sako R.Pačkauskienė, nors jai daug mieliau kalbėti ne apie kryžius, o apie dzūkišką dainą. Ji lanko etnografinį ansamblį ir po dienos darbų jai tikra atgaiva, kai su kitomis kaimo moterimis dzūkišką dainą užtraukia.

Bet apie kryžius dar ne viską išsiaiškinome. Kiek mažesni - kaimo vidury, kryžkelėse, vos ne prie kiekvienos pirkios. Kaimo gale - vėl aukštas, dvigubas arba su ietimis. Ir būtinai visi padabinti "žiursteliais" - Lietuvoje juos taip puošia tik dzūkės.

"Žiurstelis" užrišamas ant kryžiaus kaip pagarbos, padėkos ženklas, o kai kada atgailaujant, atsisveikinant, kreipiantis pagalbos.

Abi Rožės kalba dzūkiškai, tad sunku kai kuriuos jų žodžius suprasti. Tenka prašyti, kad paaiškintų, ką reiškia "pieskynų" dzūkai.

"Aplink Marcinkonis - šilų dzūkų kraštas (Pietryčių Lietuvoje artimoje kaimynystėje gyvena gruntų ir panemunių dzūkai - aut.). Mūsų žemės - vien "pieskynai", suprask - smėlis, o aplink - vien miškai", - paaiškino dzūkė R.Vilkinienė nuo Marcinkonių.

"Pieskynų" gėlės

Marcinkonių kaimo senoliai mokėjo namus statyti iš tašytų rąstų, jungdami kertes arba sąsparas. Tvartus, kluonus ir svirnus rentė iš apvalių rąstų.

Dzūkai mėgsta puošti ornamentais ne tik langus, bet ir duris bei prieangius.

R.Paškauskienės namas būtent toks - su puoštomis langinėmis ir durimis. Tačiau ta puošyba, kaip ir stogas, neatlaikė laiko srovės -aptriušo ir langai, ir durys, o svarbiausia - prakiuro senas stogas. Ką daryti senolei?

"Remontas - ne mano amžiui. Bet jei namo netaisysiu, neturėsiu pastogės - sugrius. Čia praleidau visą amžių ir noriu pasilikti. Keletą mėnesių vargau - darbai jau prie pabaigos. Dabar galėsiu ramiai gyventi, - džiaugėsi dzūkė. - Teko sutvarkyti ir lietvamzdžius. Vanduo ardė namo pamatus."

Iš tiesų, stogas naujas - tiesiog švyti iš tolo nauja dažyta skarda. O pati Rožė jau darbuojasi gėlyne. Koks namas, jei po langais nežydi gėlės?

Moteris skubėjo ravėti rūtas ir kitas pražydusias kaimo gėles, kai statybininkai išnešė pastolius. Jai žalumynai - visas gyvenimas, nors gėles labai sunku auginti "ant pieskynų".

Rožė pasigyrė, kad jai pavyko išsaugoti kai kuriuos langų ir durų puošybos elementus, kurie dar buvo nevisiškai supuvę. "Keletą dienų pati grandžiau duris, kol medis liko grynas. Durys net gražesnės. Dar laukia kiti ornamentai, juos taip pat paliksiu, bet teks atnaujinti", - sakė ji.

Rožė mėgsta austi - šio amato dar neužmiršo, tik sako, kad rankų darbo austų lovatiesių, rankšluosčių ir staltiesėlių niekam dabar nereikia. "Spintoje nelaikau - mano namuose austos lovatiesės dera. Vargu ar anūkams prireiks", - įsitikinusi Rožė.

Ne tas amžius remontuoti

R.Vilkinienė neatsilieka nuo savo kaimynės Rožės. Dzūkei taip pat rūpi, kad po langais žydėtų rūtos. "Mes, dzūkai, nepripratę prie rožių. Gėlės lepios, o ir žemė turi būti gera. Auginame paprastesnes, kurioms tinka dzūkiška žemelė", - pasakojo Rožė, trumpam pasitraukusi nuo darželio.

Moteris sakė, kad jai lengviau būtų gyventi, jei vaikai būtų šalia. Jie dažnai atvažiuoja iš miesto, ypač vasarą, nes žentas mėgsta žvejoti.

Namas turi du įėjimus. Tačiau paradiniu iš gatvės pusės nesinaudoja. Prieangis - senoviškas su mažais langeliais. Tikra puošmena.

Krosnies neišgriovė - žiemą, kai pakūrena, viduje šilta. Savo lovą pastatė prie pat krosnies. Vis šilčiau miegoti, kai užeina dideli speigai.

"Namas senas, šiek tiek smenga seni pamatai. Tačiau nepradėsiu remontuoti, ne mano jėgoms - jei vaikai norės, galės patys imtis darbų. Man tokio namo, koks yra dabar, pakaks", - užsiminė Rožė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"