Dviese, kaip anuomet Paryžiuje

Nijolė STORYK 2009-11-17 00:00
Nijolė STORYK 2009-11-17 00:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"
Šiuo­se na­muo­se bu­vo par­ašy­tos kny­gos apie poe­tą ir dip­lo­ma­tą Jur­gį Bal­tru­šai­tį bei ki­no re­ži­sie­rių Vy­tau­tą Ža­la­ke­vi­čių. Juo­se vi­sa­da bu­vo gy­va ir jud­ru. Da­bar čia šiek tiek liūd­niau nei anuo­met. Bet šei­mi­nin­kas - pub­li­cis­tas ir ki­no kri­ti­kas Lai­mo­nas Ta­pi­nas ne­pa­si­duo­da su­nkiai li­gai ir jau dau­giau kaip de­šimt me­tų sten­gia­si ją įveik­ti.

"Susitikti vargu ar galėsime, nes man reikia važiuoti į ligoninę. Ką galiu jums pasakyti? Mano gyvenime dabar tikrai nėra nieko naujo", - pasakė L.Tapinas, kai mėginome susitarti dėl pokalbio. Jis užsiminė, kad jo knygos kalba pačios apie save.

Brautis į namus, kai žmogus sunkiai serga, ne pats geriausias laikas. Suprantama, jam reikia ramybės ir tylos, o ne varginančių pokalbių apie parašytas knygas ir prisiminimus. Bet jis pagaliau sutinka. "Na, gerai, pabandykime po dviejų savaičių", - sako L.Tapinas. Bet ir po dviejų savaičių tas pats. Vis dėlto susitinkame.

Kavos kvapas ir prisiminimai.

Violetos ir Laimono Tapinų namai primena rudenėjantį Paryžių, jų mėgstamiausią miestą. Gal tas ant sienos kabantis impresionistinis paveikslas apie Paryžių sukuria tokią nuotaiką - tipiška siaura miesto gatvelė, nostalgiškai lyja ir ta gatve po lietsargiu eina įsimylėjėlių porelė?!

"Tie du žmonės tarsi būtume mes, kai vaikštinėjome po Paryžių ir buvome tokie laimingi. Šis miestas kelia daug gražių prisiminimų", - prisipažįsta V.Tapinienė.

Dar tie namai kvepia rožių ir kavos aromatu. Vėliau Violeta paaiškins, kodėl tas kvapas taip stipriai įsismelkė į namus. Mat pati šeimininkė nemėgsta virtuvės kvapo, todėl kai ką nors gamina, būtinai užkaičia ir kavą, kad nemalonius kvapus sugertų.

Šiuose namuose yra daugiau įdomių daiktų iš tolimų kelionių ir susitikimų. Bet argi dabar metas apie daiktus kalbėti! Kai prieš daugiau nei dešimt metų L.Tapiną ištiko insultas, Violeta atsisakė daug ko savo gyvenime, net ir mėgstamo darbo mokykloje, vien todėl, kad kasdien galėtų būti su savo vyru ir jam padėtų.

"Esant dabartinei šeimos situacijai, man taip pat r8pi nam7 interjeras, nes visuomet vertinu prabang1 ir gro=5. Šie mūsų namai yra vieninteliai, kitų neturėjome.Dabar juose itin daug b8name. Jei būtų didesni, ką juose dviese darytume. Pasimestume", - šypsosi Violeta.

Laiptinė su papildomais turėklais

Vilniuje daugiabutyje trijų kambarių butas - jaukus ir šiltas, jame daug knygų ir paveikslų. Svetainėje prie sienos stovi baltas stalelis dviem - romantiškam pokalbiui prie kavos. Kavos atspalviai itin dera prie šviesių sienų. Koridoriuje rudos dėžutės - ne batams, o vaistams sudėti.

Tik laiptinėje papildomai įrengti turėklai į antrą aukštą. Taip patogiau užlipti. Vonia pritaikyta sunkiai judančiam žmogui. Daugiau jokių ženklų, kad namie yra sunkus ligonis.

Vėliau Violeta ir Laimonas ne kartą pabrėš, kad jų gyvenimas dabar pasidalijo į dvi dalis - iki ir po ligos. Šios temos stengėmės neliesti.

Ties virtuve, sujungta atvira erdve su koridoriumi, ant sienos kabantis didelis laikrodis priminė režisieriaus I.Bergmano filmą "Žemuogių pievelė". Šiuose namuose laikas yra ties dabarties ir ateities riba.

Rožių motyvas

Kaip ir anksčiau, žurnalistas L.Tapinas daug laiko praleidžia savo darbo kambaryje prie rašomojo stalo. Būdavo dirba po 5-6 valandas kasdien, dabar šiek tiek mažiau, nes žmona neleidžia tiek sėdėti. Bet jis ir vėl po senovei knygas rašo ranka, rašikliu, nors turi kompiuterį ir gali juo naudotis. Publicistas sako, kad jam taip lengviau išdėstyti kūrybines mintis ant balto popieriaus lapo.

Darbo stalas stovi ties langu. Už jo lauke auga keturios žaliaskarės eglės. Lyg kaime, gamtoje būtum. Ant stalo - jokios netvarkos. Tik tai, kas reikalinga. Segtuvas, popieriaus lapai. Viena siena skirta šeimos nuotraukoms. Tarp tų nuotraukų paprastai ranka užrašyta poeto Remigijaus Gražio eilutė: "Dievas mums davė prisiminimus, kad turėtume rožių ir žiemą." Pasirodo, raudonos rožės motyvas labai svarbus abiem Tapinams. Rožę - gražus augalas,simbolizuoja santūrumą ir kartais veikia kaip mistinis prisikėlimas.

Viena rožė pamerkta vazoje, kita sudžiovinta ir užkišta už nuotraukos rėmelio. Už patogaus odinio krėslo - knygų lentyna. Laimonas po kurio laiko ištrauks vieną savo knygą ir pasakys: "Tai mano gyvenimo plyta." Ta knyga - apie J.Baltrušaitį "Imk, klajokli, žibintą vilties".

Sunkūs ir lengvi klausimai

Kadais, kai žurnalistas L.Tapinas aplankė sunkiai sergantį režisierių Vytautą Žalakevičių ligoninėje, jam buvo pasakyta: klausimai turi būti tik lengvi.

Situacija panaši. Sergančiam publicistui užsimenu, kad jei pavargs, bet kuriuo momentu pokalbį nutrauksim. Vėliau pasiramsčiuodamas lazdele L.Tapinas lėtai išėjo į kitą kambarį - atsipūsti, į balkoną - surūkyti cigaretės. Kaip visada. Nors jam negalima. Savo žmonos Violetos perspėjimų jis neklauso.

- Koks klausimas jums būtų sunkus?

- Visi klausimai man yra priimtini, išskyrus tuos, kurie liečia mano asmeninį gyvenimą. Apie tai nenorėčiau pasakoti.

- Tačiau knygose apie J.Baltrušaitį ir V.Žalakevičių jūs atvėrėte daug įdomių dalykų iš jų privataus gyvenimo, publikavote ir meilės laiškus.

- Jeigu po ranka turiu aiškius įrodymus, jog tai yra tiesa, tuomet man lengva rašyti. Žinoma, tų žmonių atsiklausti negalėjau. Išliko jų autentiški laiškai. Jais naudojausi, gavęs artimųjų sutikimą. Tačiau V.Žalakevičiaus laiškai, rašyti jo pirmajai žmonai, iš dalies neatspindi jo titaniškos dvasios. Jis buvo kitoks - gana ironiškas ir kietas kaip titnagas.

- Bet moteriai, kurią mylėjo, galėjo rašyti švelnius ir lyriškus laiškus.

- Gal ir taip (suabejojo). Iš tiesų režisierius buvo daugiabriaunė asmenybė. Kai nuvykau į Odesą padaryti interviu su režisieriumi, norėjau jį nufotografuoti filmavimo aikštelėje. Iš tolo nusitaikęs, bandžiau paspausti mygtuką. Bet pamatęs jo žvilgsnį, lioviausi fotografuoti, bijodamas, kad manęs neišvytų iš aikštelės.

- Kartą užsiminėte, kad anūkams kuriate pasakas. Ar žadate tas pasakas užrašyti?

- Parašiau ne pasakas, o tikras savo ir šeimos gyvenimo istorijas. Apie tai, kaip jaunystėje nepasisekė gauti iš Juozo Miltinio interviu, kaip Paryžiuje bandžiau nufotografuoti prostitutes, kaip su jomis paskui gėriau kavinėje kavą ir daug kitų dalykų.

Anūkams Vasarai ir Vakariui, manau, tai patiks. Jie man taip pat padėjo - toms istorijoms piešė iliustracijas. Kai kurie jų piešiniai mane labai nustebino. Vienas liūdniausias mano vaikystės prisiminimų buvo tas, kai mano tėvas, mėgėjas žvejys, skendo. Bet jis išsigelbėjo, pats išplaukęs į krantą iš ledinės jūros. Mes gyvenome prie jūros, netoli Palangos. Tačiau tos vienintelės knygos neketinu išleisti. Ji bus skirta šeimos asmeniniam naudojimui (šypteli).

- Kai palikote tėvų namus, ko labiausiai troškote?

- Studijuoti Paryžiuje ir ten parašyti knygą. Tais laikais tai buvo stebuklas, kaip loterijoje išlošti milijoną. Iki šiol nesuprantu, kaip mane išleido į užsienį.

- Knygos "Imk, klajokli, žibintą vilties" pabaigos žodyje yra toks sakinys: "Nemaža šios knygos dalis parašyta Gotlando saloje, Švedijoje." Kodėl ši vieta jums ypatinga?

- Gotlando saloje knygą rašiau keturis mėnesius. Mane supo vienatvė, gamtos grožis ir tyla. Ko daugiau reikia rašančiam žmogui!

Tačiau šią salą pasirinkau neatsitiktinai. Man tėvai pasakojo, kad karo metais jie traukėsi į Vakarus. Nedideliu laiveliu plaukė į Gotlando salą, kuri buvo arčiausiai nuo Palangos. Kai iki salos liko maždaug dvi trys valandos kelio, mama pradėjo gimdyti. Nedaug trūko, kad aš pasaulį būčiau išvydęs ten, už jūrų. Bet mama paprašė tėvo apsukti laivą ir grįžti atgal. Kiek ta istorija tikra, negaliu pasakyti, bet Gotlando saloje vis dėlto buvau. Mane ten traukė salos pavadinimas. Išvertus iš švedų kalbos, tai reiškia Dievo žemė. Rašiau knygą apie J.Baltrušaitį. Kai rašytojų ir vertėjų namų direktorė švedė pamatė mane su rašikliu rankoje, ji vos amą atgavo. Po penkių minučių sugrįžo ne viena, bet su grupele žmonių - tai buvo prancūzai, italai, ispanai. Jie gyveno tuose namuose, kaip ir aš. Ji norėjo jiems parodyti "laukinį" žmogų iš Lietuvos (juokiasi). Gotlando saloje knygos rašyti nebaigiau. Sutrukdė insultas. Užbaigiau ją namie prie šito stalo, sugrįžęs iš Santariškių ligoninės. Labai sunku buvo rašyti. Velniukas išlenda, va, iš ano kampo prie knygų spintos ir šaiposi iš manęs: ko ardaisi, eik pažiūrėti televizoriaus.

- Ne kartą minėjote, kad esate paskutinis kuršių palikuonis. Ar tai tiesa?

- Nesu nei paskutinis, nei vienintelis. Kuršiai iki šiol gyvena iki pat Karaliaučiaus. Tai buvo darbštūs ir karingi žmonės. Pasikrapščius giliau, atrastume daugiau įdomių dalykų. Mano tėtis kilęs iš Latvijos. Tapinas reiškia - "kamštis alaus "bačkai" užkimšti" (juokiasi).

Kitam kartui

Tuo metu su kavos puodeliais kambaryje pasirodo namų šeimininkė. Violeta tarsi duoda nebylų ženklą, kad negalima daugiau varginti jos vyro. Taip ir liko neatsakytų klausimų, tarp kurių buvo ir toks: ar pavyko gyvenime pačiupti laimės paukštį už sparnų? Bet tai kitam kartui.

Violeta neprisipažįsta, kad yra paskutinių savo vyro parašytų knygų bendraautorė. Nors L.Tapinas norėjo, kad ant viršelio būtų ir jo žmonos vardas, ji nesutiko.

Pasak Violetos, reikia tik džiaugtis, kad tos knygos buvo išleistos, kai vyras jau sirgo. "Kaip jos parašytos, tai kitas klausimas. Viena jų Laimonui kainavo jo paties sveikatą", - prasitarė Violeta.

Tyliai užsidarėme jaukioje virtuvėje, kad netrukdytume ilsėtis pavargusiam Laimonui ir galėtume pratęsti pokalbį. Ant šio stalo taip pat buvo daug kas parašyta pačios Violetos, redaguojama ir taisoma. O gal dabar jau rašoma nauja knyga?

V.Tapinienė prisimena pašėlusiai sunkią vaikystę,bet fantastiškai gražią vaikystę. Tačiau daug ko ji tada nejuto - mama stengėsi dukrą apsaugoti nuo negandų. Violeta neprisimena tik pabėgimo iš Sibiro,nes jai tada buvo vos pusantrų metukų. Jos mama pakeitė savo pavardę, kad vėl neištremtų. 15 metų savosios neturėjo. Violetos tėvas poetas,šviesaus atminimo išeivijos poetas Balys Rukša, emigravo į Kanadą, o ji su mama liko Lietuvoje. Kad ir sunku, bet geriau gyventi savame krašte, sakydavo mama dukrai. Tik po daugelio metų, atkūrus Nepriklausomybę, Violetos tėvas sugrįžo į gimtąjį kraštą.

Mudviem besikalbant Laimonas pasirodo tarpduryje ir sako: "Jei ko nors nepasakiau, paskambinkite, bandysiu atsakyti."

Violeta vyrą nuramina: viskas bus gerai. Kaip visada, ji yra jam pagalbininkė. Namai nebuvo palikti be priežiūros net ir tada, kai ji pati daug dirbo mokykloje. V.Tapinienės mokiniai nuolat aplanko savo mokytoją jos namuose. Tuomet džiugūs susibūrimai praskaidrina šiuos namus.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta Bel­gi­jos rotacinių pa­jė­gų ka­riai.
Eks­per­tai ir apž­val­gi­nin­kai ma­no, kad pa­sta­rie­ji ket­ve­ri me­tai mū­sų ša­liai ne­ta­po pro­ver­žio lai­ko­tar­piu. Esą reikš­min­ges­nius val­džios lai­mė­ji­mus ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vienos ran­kos pirš­tų. [...]
Vi­di­nių ne­su­ta­ri­mų kre­čia­mos Is­pa­ni­jos so­cia­lis­tų par­ti­jos va­do­vai šeš­ta­die­nį ren­ka­si į su­si­ti­ki­mą, ku­ris ga­li iš­trauk­ti ša­lį iš už­si­tę­su­sios po­li­ti­nės ak­la­vie­tės ir nu­spręs­ti par­ti­jos [...]
Ma­žiau­siai dvi sprog­me­nų pri­krau­tos sta­ti­nės šeš­ta­die­nį bu­vo nu­mes­tos ant di­džiau­sios li­go­ni­nės Si­ri­jos su­ki­lė­lių kon­tro­liuo­ja­mo­je Ale­po mies­to da­ly­je, pra­ne­šė šiai įstaigai pa­gal­bą tei­kian­ti [...]
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Dar šie­met Ša­kių cen­tre tu­rė­tų iš­kil­ti pa­mink­las lie­tu­vių kal­bai. Ją sim­bo­li­zuos Ne­prik­lau­so­my­bės gat­vės alė­ja žen­gian­čios za­na­vy­kės mer­gai­tės skulp­tū­ra ir lietuviškos abė­cė­lės rai­dės [...]
Nuo ki­to se­zo­no „SMScre­dit.lt A ly­go­je“ ne­bus ri­bo­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­ty­bę tu­rin­čių žai­dė­jų skai­čius. Tuo tar­pu le­gio­nie­riams iš ne ES ša­lių bus tai­ko­mas pereinamasis tre­jų me­tų [...]
Po „SMScre­dit.lt A ly­gos“ per­trau­kos Jo­na­vos „Lie­ta­vos“ fut­bo­li­nin­kai spa­lio 2 d. vyks į Vil­nių, kur Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos (LFF) sta­dio­ne su­si­tiks su vie­na čem­pio­na­to lydere – „Tra­kų“ [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Šiuo me­tu ga­lio­jan­čią de­šimt­ba­lę ver­ti­ni­mo sis­te­mą Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tuo­se ke­ti­na­ma pa­keis­ti iki ki­to rug­sė­jo.
Nau­jus ke­lius kos­mo­so ty­ri­muo­se pra­my­nęs Eu­ro­pos kos­mi­nis zon­das „Ro­set­ta“ penk­ta­die­nį bai­gė 12 me­tų tru­ku­sią odi­sė­ją, kai bu­vo nu­kreip­tas įsi­rėž­ti į ko­me­tą, kurią ly­dė­jo pa­sta­ruo­sius [...]
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Jei ku­ris nors vil­nie­tis sa­vęs pa­klaus­tų, o ka­da jis, kaip iš sve­tur at­vy­kęs tu­ris­tas, sky­rė lai­ko tie­siog pa­vaikš­čio­ti po Vil­nių ir įdė­miai pa­siž­val­gy­ti, pa­jus­ti jo dva­sią, gy­ve­ni­mo rit­mą, [...]
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami