TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Dviese, kaip anuomet Paryžiuje

2009 11 17 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Šiuose namuose buvo parašytos knygos apie poetą ir diplomatą Jurgį Baltrušaitį bei kino režisierių Vytautą Žalakevičių. Juose visada buvo gyva ir judru. Dabar čia šiek tiek liūdniau nei anuomet. Bet šeimininkas - publicistas ir kino kritikas Laimonas Tapinas nepasiduoda sunkiai ligai ir jau daugiau kaip dešimt metų stengiasi ją įveikti.

"Susitikti vargu ar galėsime, nes man reikia važiuoti į ligoninę. Ką galiu jums pasakyti? Mano gyvenime dabar tikrai nėra nieko naujo", - pasakė L.Tapinas, kai mėginome susitarti dėl pokalbio. Jis užsiminė, kad jo knygos kalba pačios apie save.

Brautis į namus, kai žmogus sunkiai serga, ne pats geriausias laikas. Suprantama, jam reikia ramybės ir tylos, o ne varginančių pokalbių apie parašytas knygas ir prisiminimus. Bet jis pagaliau sutinka. "Na, gerai, pabandykime po dviejų savaičių", - sako L.Tapinas. Bet ir po dviejų savaičių tas pats. Vis dėlto susitinkame.

Kavos kvapas ir prisiminimai.

Violetos ir Laimono Tapinų namai primena rudenėjantį Paryžių, jų mėgstamiausią miestą. Gal tas ant sienos kabantis impresionistinis paveikslas apie Paryžių sukuria tokią nuotaiką - tipiška siaura miesto gatvelė, nostalgiškai lyja ir ta gatve po lietsargiu eina įsimylėjėlių porelė?!

"Tie du žmonės tarsi būtume mes, kai vaikštinėjome po Paryžių ir buvome tokie laimingi. Šis miestas kelia daug gražių prisiminimų", - prisipažįsta V.Tapinienė.

Dar tie namai kvepia rožių ir kavos aromatu. Vėliau Violeta paaiškins, kodėl tas kvapas taip stipriai įsismelkė į namus. Mat pati šeimininkė nemėgsta virtuvės kvapo, todėl kai ką nors gamina, būtinai užkaičia ir kavą, kad nemalonius kvapus sugertų.

Šiuose namuose yra daugiau įdomių daiktų iš tolimų kelionių ir susitikimų. Bet argi dabar metas apie daiktus kalbėti! Kai prieš daugiau nei dešimt metų L.Tapiną ištiko insultas, Violeta atsisakė daug ko savo gyvenime, net ir mėgstamo darbo mokykloje, vien todėl, kad kasdien galėtų būti su savo vyru ir jam padėtų.

"Esant dabartinei šeimos situacijai, man taip pat r8pi nam7 interjeras, nes visuomet vertinu prabang1 ir gro=5. Šie mūsų namai yra vieninteliai, kitų neturėjome.Dabar juose itin daug b8name. Jei būtų didesni, ką juose dviese darytume. Pasimestume", - šypsosi Violeta.

Laiptinė su papildomais turėklais

Vilniuje daugiabutyje trijų kambarių butas - jaukus ir šiltas, jame daug knygų ir paveikslų. Svetainėje prie sienos stovi baltas stalelis dviem - romantiškam pokalbiui prie kavos. Kavos atspalviai itin dera prie šviesių sienų. Koridoriuje rudos dėžutės - ne batams, o vaistams sudėti.

Tik laiptinėje papildomai įrengti turėklai į antrą aukštą. Taip patogiau užlipti. Vonia pritaikyta sunkiai judančiam žmogui. Daugiau jokių ženklų, kad namie yra sunkus ligonis.

Vėliau Violeta ir Laimonas ne kartą pabrėš, kad jų gyvenimas dabar pasidalijo į dvi dalis - iki ir po ligos. Šios temos stengėmės neliesti.

Ties virtuve, sujungta atvira erdve su koridoriumi, ant sienos kabantis didelis laikrodis priminė režisieriaus I.Bergmano filmą "Žemuogių pievelė". Šiuose namuose laikas yra ties dabarties ir ateities riba.

Rožių motyvas

Kaip ir anksčiau, žurnalistas L.Tapinas daug laiko praleidžia savo darbo kambaryje prie rašomojo stalo. Būdavo dirba po 5-6 valandas kasdien, dabar šiek tiek mažiau, nes žmona neleidžia tiek sėdėti. Bet jis ir vėl po senovei knygas rašo ranka, rašikliu, nors turi kompiuterį ir gali juo naudotis. Publicistas sako, kad jam taip lengviau išdėstyti kūrybines mintis ant balto popieriaus lapo.

Darbo stalas stovi ties langu. Už jo lauke auga keturios žaliaskarės eglės. Lyg kaime, gamtoje būtum. Ant stalo - jokios netvarkos. Tik tai, kas reikalinga. Segtuvas, popieriaus lapai. Viena siena skirta šeimos nuotraukoms. Tarp tų nuotraukų paprastai ranka užrašyta poeto Remigijaus Gražio eilutė: "Dievas mums davė prisiminimus, kad turėtume rožių ir žiemą." Pasirodo, raudonos rožės motyvas labai svarbus abiem Tapinams. Rožę - gražus augalas,simbolizuoja santūrumą ir kartais veikia kaip mistinis prisikėlimas.

Viena rožė pamerkta vazoje, kita sudžiovinta ir užkišta už nuotraukos rėmelio. Už patogaus odinio krėslo - knygų lentyna. Laimonas po kurio laiko ištrauks vieną savo knygą ir pasakys: "Tai mano gyvenimo plyta." Ta knyga - apie J.Baltrušaitį "Imk, klajokli, žibintą vilties".

Sunkūs ir lengvi klausimai

Kadais, kai žurnalistas L.Tapinas aplankė sunkiai sergantį režisierių Vytautą Žalakevičių ligoninėje, jam buvo pasakyta: klausimai turi būti tik lengvi.

Situacija panaši. Sergančiam publicistui užsimenu, kad jei pavargs, bet kuriuo momentu pokalbį nutrauksim. Vėliau pasiramsčiuodamas lazdele L.Tapinas lėtai išėjo į kitą kambarį - atsipūsti, į balkoną - surūkyti cigaretės. Kaip visada. Nors jam negalima. Savo žmonos Violetos perspėjimų jis neklauso.

- Koks klausimas jums būtų sunkus?

- Visi klausimai man yra priimtini, išskyrus tuos, kurie liečia mano asmeninį gyvenimą. Apie tai nenorėčiau pasakoti.

- Tačiau knygose apie J.Baltrušaitį ir V.Žalakevičių jūs atvėrėte daug įdomių dalykų iš jų privataus gyvenimo, publikavote ir meilės laiškus.

- Jeigu po ranka turiu aiškius įrodymus, jog tai yra tiesa, tuomet man lengva rašyti. Žinoma, tų žmonių atsiklausti negalėjau. Išliko jų autentiški laiškai. Jais naudojausi, gavęs artimųjų sutikimą. Tačiau V.Žalakevičiaus laiškai, rašyti jo pirmajai žmonai, iš dalies neatspindi jo titaniškos dvasios. Jis buvo kitoks - gana ironiškas ir kietas kaip titnagas.

- Bet moteriai, kurią mylėjo, galėjo rašyti švelnius ir lyriškus laiškus.

- Gal ir taip (suabejojo). Iš tiesų režisierius buvo daugiabriaunė asmenybė. Kai nuvykau į Odesą padaryti interviu su režisieriumi, norėjau jį nufotografuoti filmavimo aikštelėje. Iš tolo nusitaikęs, bandžiau paspausti mygtuką. Bet pamatęs jo žvilgsnį, lioviausi fotografuoti, bijodamas, kad manęs neišvytų iš aikštelės.

- Kartą užsiminėte, kad anūkams kuriate pasakas. Ar žadate tas pasakas užrašyti?

- Parašiau ne pasakas, o tikras savo ir šeimos gyvenimo istorijas. Apie tai, kaip jaunystėje nepasisekė gauti iš Juozo Miltinio interviu, kaip Paryžiuje bandžiau nufotografuoti prostitutes, kaip su jomis paskui gėriau kavinėje kavą ir daug kitų dalykų.

Anūkams Vasarai ir Vakariui, manau, tai patiks. Jie man taip pat padėjo - toms istorijoms piešė iliustracijas. Kai kurie jų piešiniai mane labai nustebino. Vienas liūdniausias mano vaikystės prisiminimų buvo tas, kai mano tėvas, mėgėjas žvejys, skendo. Bet jis išsigelbėjo, pats išplaukęs į krantą iš ledinės jūros. Mes gyvenome prie jūros, netoli Palangos. Tačiau tos vienintelės knygos neketinu išleisti. Ji bus skirta šeimos asmeniniam naudojimui (šypteli).

- Kai palikote tėvų namus, ko labiausiai troškote?

- Studijuoti Paryžiuje ir ten parašyti knygą. Tais laikais tai buvo stebuklas, kaip loterijoje išlošti milijoną. Iki šiol nesuprantu, kaip mane išleido į užsienį.

- Knygos "Imk, klajokli, žibintą vilties" pabaigos žodyje yra toks sakinys: "Nemaža šios knygos dalis parašyta Gotlando saloje, Švedijoje." Kodėl ši vieta jums ypatinga?

- Gotlando saloje knygą rašiau keturis mėnesius. Mane supo vienatvė, gamtos grožis ir tyla. Ko daugiau reikia rašančiam žmogui!

Tačiau šią salą pasirinkau neatsitiktinai. Man tėvai pasakojo, kad karo metais jie traukėsi į Vakarus. Nedideliu laiveliu plaukė į Gotlando salą, kuri buvo arčiausiai nuo Palangos. Kai iki salos liko maždaug dvi trys valandos kelio, mama pradėjo gimdyti. Nedaug trūko, kad aš pasaulį būčiau išvydęs ten, už jūrų. Bet mama paprašė tėvo apsukti laivą ir grįžti atgal. Kiek ta istorija tikra, negaliu pasakyti, bet Gotlando saloje vis dėlto buvau. Mane ten traukė salos pavadinimas. Išvertus iš švedų kalbos, tai reiškia Dievo žemė. Rašiau knygą apie J.Baltrušaitį. Kai rašytojų ir vertėjų namų direktorė švedė pamatė mane su rašikliu rankoje, ji vos amą atgavo. Po penkių minučių sugrįžo ne viena, bet su grupele žmonių - tai buvo prancūzai, italai, ispanai. Jie gyveno tuose namuose, kaip ir aš. Ji norėjo jiems parodyti "laukinį" žmogų iš Lietuvos (juokiasi). Gotlando saloje knygos rašyti nebaigiau. Sutrukdė insultas. Užbaigiau ją namie prie šito stalo, sugrįžęs iš Santariškių ligoninės. Labai sunku buvo rašyti. Velniukas išlenda, va, iš ano kampo prie knygų spintos ir šaiposi iš manęs: ko ardaisi, eik pažiūrėti televizoriaus.

- Ne kartą minėjote, kad esate paskutinis kuršių palikuonis. Ar tai tiesa?

- Nesu nei paskutinis, nei vienintelis. Kuršiai iki šiol gyvena iki pat Karaliaučiaus. Tai buvo darbštūs ir karingi žmonės. Pasikrapščius giliau, atrastume daugiau įdomių dalykų. Mano tėtis kilęs iš Latvijos. Tapinas reiškia - "kamštis alaus "bačkai" užkimšti" (juokiasi).

Kitam kartui

Tuo metu su kavos puodeliais kambaryje pasirodo namų šeimininkė. Violeta tarsi duoda nebylų ženklą, kad negalima daugiau varginti jos vyro. Taip ir liko neatsakytų klausimų, tarp kurių buvo ir toks: ar pavyko gyvenime pačiupti laimės paukštį už sparnų? Bet tai kitam kartui.

Violeta neprisipažįsta, kad yra paskutinių savo vyro parašytų knygų bendraautorė. Nors L.Tapinas norėjo, kad ant viršelio būtų ir jo žmonos vardas, ji nesutiko.

Pasak Violetos, reikia tik džiaugtis, kad tos knygos buvo išleistos, kai vyras jau sirgo. "Kaip jos parašytos, tai kitas klausimas. Viena jų Laimonui kainavo jo paties sveikatą", - prasitarė Violeta.

Tyliai užsidarėme jaukioje virtuvėje, kad netrukdytume ilsėtis pavargusiam Laimonui ir galėtume pratęsti pokalbį. Ant šio stalo taip pat buvo daug kas parašyta pačios Violetos, redaguojama ir taisoma. O gal dabar jau rašoma nauja knyga?

V.Tapinienė prisimena pašėlusiai sunkią vaikystę,bet fantastiškai gražią vaikystę. Tačiau daug ko ji tada nejuto - mama stengėsi dukrą apsaugoti nuo negandų. Violeta neprisimena tik pabėgimo iš Sibiro,nes jai tada buvo vos pusantrų metukų. Jos mama pakeitė savo pavardę, kad vėl neištremtų. 15 metų savosios neturėjo. Violetos tėvas poetas,šviesaus atminimo išeivijos poetas Balys Rukša, emigravo į Kanadą, o ji su mama liko Lietuvoje. Kad ir sunku, bet geriau gyventi savame krašte, sakydavo mama dukrai. Tik po daugelio metų, atkūrus Nepriklausomybę, Violetos tėvas sugrįžo į gimtąjį kraštą.

Mudviem besikalbant Laimonas pasirodo tarpduryje ir sako: "Jei ko nors nepasakiau, paskambinkite, bandysiu atsakyti."

Violeta vyrą nuramina: viskas bus gerai. Kaip visada, ji yra jam pagalbininkė. Namai nebuvo palikti be priežiūros net ir tada, kai ji pati daug dirbo mokykloje. V.Tapinienės mokiniai nuolat aplanko savo mokytoją jos namuose. Tuomet džiugūs susibūrimai praskaidrina šiuos namus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"