TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Filosofo sodyboje nutilęs varpas

2010 08 31 0:00
Nepriklausomybės akto signatarui R.Ozolui ramybė sodyboje - prabanga.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nepriklausomybės Akto signataro, filosofo, centrizmo vėliavnešio Romualdo Ozolo sodyboje Dzūkijoje, Margionių kaime, svirno prieangyje pakabintas žalvarinis varpas. Bet šis laisvę skelbiantis simbolis senokai nutilęs - jis nebeturi šerdies ir vargu ar kada nors suskambės.

Sodybos šeimininkas šypsojosi sakydamas, kad kaime susikaupė ir daugiau senų daiktų, kurių neišmetė, bet išsaugojo prisiminimui kaip svarbias prabėgusio gyvenimo detales.

Filosofas surado varpui vietą sodyboje. Apgadintą daiktą R.Ozolas atsivežė iš Vilniaus. Varpas tarsi simbolizuoja jo aktyvią veiklą, kai buvo priekinėse linijose Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais, o dabar lyg ir pasitraukė į tylą.

Atgyjantis dienoraštis

Žvalgomės po dzūkišką R.Ozolo trobą. Tarp kitų daiktų - knygų pilnos lentynos, žinomų pasaulio filosofų rinkiniai, ant rašomojo stalo stovi sena stalinė lemputė - ta pati, prie kurios jaunystėje tėvų sodyboje R.Ozolas rašė, padėtas storas rankraštis, senas gramofonas, kuris, kaip ir varpas, retai prabyla, nors dar gali sukti plokšteles.

Erdvioje kaimo troboje užtenka vietos svajingam valsui pašokti. Bet čia nešokama. Aukštai ant lentynėlės - įvairaus dydžio staliniai laikrodžiai. Tiek jų Romualdas surinko per savo gyvenimą. Tiesa, patį didžiausią, kabantį ant sienos, draugai dovanojo per gimtadienį.

"Turiu tapti lietuviu"

Į krosnies sienelę atremta iš tolimų kelionių atsivežta ryški spalvota kaukė lyg ir iškrenta išsaugotoje unikalioje kaimiško stiliaus pirkios aplinkoje. Kodėl egzotiškas suvenyras atsirado čia? Smagiai nusiteikęs politikas papokštavo: kad jo deklaruojamas nacionalizmas nebūtų toks visiškai švarus, kaip pavyzdį padėjo ir tokį sau priimtiną "nacionalizmą".

Dar 1994-aisiais R.Ozolas metafiziniame dienoraštyje, kurį prieš dvejus metus autorius stropiai sudėjo į knygą "Supratimai", aiškiai pasakė: "Esu nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita, yra mano jėgų šaltinis. Ką tai reiškia, tegul aiškinasi kiekvienas pagal savo kvailumo laipsnį."

Štai dabar tas pats žmogus, kurį daugelis prisimena iš daugiatūkstantinių Sąjūdžio mitingų, o paskui Nepriklausomos Lietuvos kelio nuvestą į parlamento tribūną ir valdžios kabinetus, atsidūrė nuošalyje, vienas savo pirkioje kaime. Čia jis kasdien nuo pat ryto sėdi prie rašomojo stalo, ant kurio kaip jaunystėje stovi ta pati sena stalinė lempa iš tėvų sodybos, ir intensyviai rašo.

Būti tyloje ir vienatvėje - jam prabanga. Tos tylos filosofui reikia kaip oro, todėl norisi pakartoti dar 1973 metais užrašytus jo žodžius: "Taip, einu nuošaly, vienas, bet abejoju, ar rastų kas tipiškesnį mano kartos atstovą ta prasme, kad nuosekliausiai ieškojau ir tebeieškau tiesos."

O praėjus beveik dvidešimčiai metų jis pasakė dar kitaip: "Ieškodamas atsakymo, kaip man gyventi, visų pirma turėjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu (ir tapau - visų pirma neformaliai, o paskui ir formaliai - pakeisdamas pase tautybę)."

Tarp kaimo ir miesto

Senieji Margionių gyventojai didžiuojasi, kad šalia gyvena žinomas politikas, signataras R.Ozolas. Jei kaime vyksta kokia nors etnografinė šventė, jis kviečiamas kaip pats garbingiausias svečias. Kai LŽ viešėjo R.Ozolo sodyboje, Margionių klojime vyko prieš kelerius metus atgaivinta kaimo teatrų šventė "Citnaginė", kurios pradininkas buvo savamokslis režisierius Juozas Gaidys.

Tokį renginį verta pamatyti. Tai ištuštėjusio kaimo kultūros palikimas, išlikęs dėka tų žmonių, kuriems, be skalsaus duonos kąsnio, rūpi dar ir teatras. Žinoma, dalyvauti kaimo šventėje R.Ozolui jokia pareiga. Bet ar gali šis žmogus būti abejingas tam, kas vyksta šalia?

R.Ozolas laiko save kaip ir vietiniu Margionių gyventoju nuo tada, kai čia prieš beveik dešimt metų įsigijo pirkią. Prasidėjus sodybų tuštėjimo metui, daugeliui kaimų buvo kilusi grėsmė išnykti. Laimė, taip tikriausiai neatsitiks tik todėl, kad į kaimus panoro sugrįžti miesto žmonės, kadaise išvažiavę iš jų. Be abejo, šiandien tos sodybos yra kitokios - jose daugiausia gyvena vasarotojai. "Tokių žmonių dėka nesugriuvo kaimo pirkios. Jos buvo atstatytos ir dabar vėl jose gyvena, tik jau kitos kartos. Kaimas liks gyvas. Vilnius ir Margioniai - toks mano dabar mano kelio maršrutas, kurį jungia 120 km "liftas", mano senas "fordukas", - nusijuokė filosofas.

Tylos reikia kaip oro

Beveik visą vasarą R.Ozolas praleido kaime, dirbdamas prie dienoraščio rankraščio. Anksti keldavosi ir iki pietų rašydavo. Rytas - pats kūrybingiausias metas. Filosofas pradėdavo dieną šaltu dušu po atviru dangumi įrengtoje kabinoje, apsipildamas šulinio vandeniu iš kibiro. Baigęs rašyti eidavo pasivaikščioti po Dzūkijos mišką.

Dabar, rudenėjant, namo dažnai sugrįžta prisirinkęs maišelį grybų. Atitrūkęs nuo rašomojo stalo griebiasi žemiškų darbų - pjauna žolę, baigia nugriauti sudegusią lauko virtuvę, pastatytą beveik sodybos viduryje. Dirba vienas tyloje. Tiesa, retsykiais jį aplanko netoliese gyvenantis filosofas Arvydas Šliogeris.

"Nuo jaunystės mano šeima žinojo: rašyti galiu tik tada, kai manęs niekas netrukdo, kai aplink tokia tyla, kad net ausyse spengia. Tokią ramybę turiu kaime. O buvo metas, kai su šeima gyvenau ankštame bendrabutyje. Rašiau už spintos, atstojančios širmą, - pasakojo politikas, trumpam prisėdęs ant suoliuko prie namo.

Skerdžiaus trobelė

R.Ozolo sodyba unikali tuo, kad joje išsaugoti autentiški etnografiniai pastatai. Čia yra gyvenamasis medinis namas, svirnas su priesvirniu, ir du ūkiniai pastatai ir skerdžiaus rąstų trobelė, kaip iš rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės apsakymo "Skerdžius".

Pirmiausia filosofas nuveda prie skerdžiaus trobelės. Iš tiesų tai pats unikaliausias statinys - išsaugotas ir pritaikytas kaip

muziejus. Lyg tikras gidas R.Ozolas dairosi po asla grįstą trobelę, kurios žemos lubos vos nesiekia galvos.

Prieangyje ant vinies pakabinta skerdžiaus sermėga. Atrodo, žmogus ką tik ją nusivilko. Viduje ant stalo padėtas puodelis ir kuklios santaupos - dėžutė variokų. Prie sienos - siaura lova, bet yra dar gultas ant krosnies. Žiemą buvo kur pasišildyti.

"Skerdžius turėjo viską, ko reikia žmogui. Gyveno kukliai. Tik šiandienos žmogui vis trūksta, jam vis negana", - filosofiškai nusiteikęs politikas apibendrino vizitą skerdžiaus trobelėje. Jos R.Ozolas nenugriaus - ateityje atstatys, kad seni rąstai neįgriūtų.

Paklausė meistro patarimo

Gyvenamoji troba iš išorės - beveik tokia pati, kai joje gyveno buvę šeimininkai. Geltonai nudažytas pastatas toli matyti vienintelėje kaimo gatvelėje. Nauji mediniai langai - tokie, kokie buvo: nedideli, kelių dalių. R.Ozolas ketina atstatyti ir neišlikusį prieangį iš gatvelės pusės.

Buvusioje priemenėje - jauki virtuvėlė su dviem langais. Šeimininkas sako, kad meistras jam patarė iškirsti didesnius, esą bus šviesiau ir jaukiau. "Gerai patarė. Autentika išliko, bet ir gražiau tapo - pro langus matyti visas kiemas", - kalbėjo jis. Erdvioje svetainėje stovi krosnis. Virtuvę skyrusi pertvara nugriauta, palikta krosnis duonai kepti. Kitos durys - miegamojo. Jo langas nuolat praviras.

R.Ozolas prisėda ant kėdės - lyg ir viską jau parodė, kaip gyvena kaime.

Dirbti ir veikti

- Esate vadinamas centrizmo vėliavnešiu. Ar toks teiginys jums priimtinas?

- Gal kam nors esu vėliavnešys, o kai kam gal ir ne (šypsosi). Bet tai normalu. Dabar esu Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas. Žinoma, dalyvauju toje veikloje.

- Dirbti ir veikti - du žodžiai, kuriems suteikėte skirtingą prasmę. Kaip dabar juos apibūdintumėte? Ką tie žodžiai jums reiškia?

- Darbas - dar ne veikimas. Norint veikti, prieš tai reikia atlikti paruošiamuosius darbus. Tai, kaip idėja taps realybe, gana ilgas etapas. Turiu omenyje ir tą paruošiamąjį darbą, kai kuriama nauja partija. Išeiti į viešąją erdvę tai jau veikla.

Man iš pat pradžių buvo aišku, kad gyvename ne taip, kaip turėtume gyventi, bet išeitis yra ir, žinoma, ne viena. Šią mintį gvildenu visuose savo rankraščiuose. Kitas klausimas: kaip tai padaryti? Tai ir buvo vienas pagrindinių mano darbų.

- Dirbote žurnale "Kultūros barai", vėliau įkūrėte laikraštį "Atgimimas" ir jam vadovavote. Buvo metas, kai jaunystėje viską metėte ir išvažiavote rašyti į tėvo sodybą. Ar tokiam sprendimui priimti reikėjo daug drąsos - juk turėjote ir šeimą išlaikyti?

- Rašiau, bet ne tai, ką norėjau. Spėjau rašyti tik savo dienoraštį. O norėjau tapti rašytoju, bet juo netapau, nes vis atsirasdavo kitų darbų. Man reikėjo to pabėgimo į tylą ir ramybę, kad susigaudyčiau, ką turiu daryti toliau. Bet ir tai manęs netenkino. Sugrįžau atgal į redakciją. Tuometis vyriausiasis redaktorius Aleksas Baltrūnas atlaidžiai pažiūrėjo į mano ieškojimus ir vėl priėmė atgal. Paskui įstojau į filosofijos aspirantūrą. Tai buvo kito kelio pradžia. Mano tėvas buvo liuteronas, kilęs iš Latvijos. Jaunystėje iki dugno išgyvenau nacionalinę apsisprendimo problemą.

Niekada negali pasakyti, nei kas buvai, nei kas esi dabar. Mano vienintelis rūpestis buvo šalis, kurioje gyvenu. Ta šalis - Lietuva, prie kurios Nepriklausomybės atkūrimo prisidėjau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"