TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Gėlėtas gyvenimas ant nusausintos pelkės

2010 09 21 0:00
Rūtos Vaitkevičiūtės nuotrauka

Kauno rajono Neveronių kaimo gyventojai Rima ir Juozas Ručiai prieš septynerius metus apsigyveno tiesiog ant pelkės. Tuo metu jie neturėjo kito pasirinkimo. Tame pačiame kaime buvusią sodybą šeimai po ilgai trukusių teismų teko grąžinti netikėtai atsiradusiems žemės savininkams.

Ten, kur dabar yra Ručių sodyba, nei buvusios pelkės, nei kemsynų ir brūzgynų nelikę nė pėdsakų. Beveik hektaro žemės plote žydi gėlynai, aplinką puošia žalia veja ir idealiai sutvarkyti du vandens tvenkiniai.

Nusausintos pelkės vietoje stūkso du šiuolaikiški gyvenamieji pastatai, suręsti iš rąstų taip, kaip kadaise tokius namus statė mūsų protėviai. Visą sodybą juosia tvora: nuo gatvės pusės - medinė, ją sumeistravo pats šeimininkas, o nuo pelkės pusės - metalinės vielos.

Kaimynai pasinaudojo

Kokia prieš tai buvo ši vietovė, gana akivaizdu, nes dar ne visa pelkės teritorija yra apgyvendinta. Iš kairės neveroniškiai jau turi kaimynus, o iš dešinės, už tvoros, - vien kemsynai.

Žvelgiant tolyn, į pelkės gilumą, matyti nykokas vaizdas. Tokia kaimynystė ne itin jauki. Vešli pelkės augmenija kabinasi į metalinės tvoros strypus ir tarsi grasina perkopti užtvarą bei sugadinti gražiai tvarkomą ir prižiūrimą žmonių atsikovotą gamtos lopinėlį.

Vieni kaimynai neatsitvėrė aklina tvora nuo Ručių, kad pro savo langus matytų gėlėmis apsodintą sodybą ir galėtų ja gėrėtis. "Tai mūsų namai. Gražiname ir puoselėjame savo aplinką, nes tai darė ir tėvai bei seneliai. Kitaip negalėtume gyventi. Jei kaimynams patinka mūsų kaimynystė, galime tik pasidžiaugti tuo", - sakė Rima ir Juozas.

Ručių sodyba pripažinta gražiausia Neveronių seniūnijoje, o šiemet nominuota Kauno rajono savivaldybės gražiausios sodybos konkurse. Jo nugalėtojai bus apdovanoti per Derliaus šventę 2010, kuri netrukus vyks Raudondvario dvare.

Atsirado savininkas

Ar Ručių negąsdina pelkės kaimynystė? Juk kai kuriuose padavimuose teigiama, esą pelkės atsiradusios nuskendus dvarams ir jose kai kada vaidenasi šmėklos.

Sodybos šeimininkas šypteli sakydamas, jog tokia kaimynystė - menka bėda. Pelkė nusausinta, o žemė sutvirtinta, kad ant jos būtų galima statyti namus. Sodyboje dar stovi ūkinis pastatas, šiltnamis, jau įveistas sodas. "Nėra jokios baimės, kad pelkė galėtų pasiglemžti pastatus. Daug baisiau susidurti su žmonėmis, kurie iš tavęs atima namus ir viską, ką esi padaręs", - užsiminė J.Ručys.

Neveronių kaime šeima turėjo sodybą, tačiau ją prarado, kai esą atsirado šeimininkas, aukštas teismo pareigūnas. Dabar Juozas nenori prisiminti to, kas buvo, bet tokio likimo nelinkėtų niekam. J.Ručys kelerius metus bylinėjosi dėl buvusios sodybos, ir gal būtų įrodęs savo tiesą, bet jam, paprastam žmogui, buvo sunku tai padaryti. "Dabar ta sodyba stovi apleista ir niekam nereikalinga. Net graudu žiūrėti. Mūsų šeimai buvo didelis smūgis, kai netekome savo namų", - prisiminė vyras.

Neturėjo pasirinkimo

Tačiau Ručiai nepanoro keltis iš Neveronių. Kadaise jie gyveno Kaune, daugiabutyje, bet tie laikai jau neviliojo. Gamtos prieglobstyje, kai gali savo rankomis paliesti žemę, basomis pabraidžioti po rasą, daug maloniau. Tad šeima pradėjo dairytis kito sklypo. Gyvenvietė netoli Kauno sparčiai plėtėsi, laisvos žemės lyg ir nebuvo. Kai Ručiai gavo pasiūlymą imti hektarą pelkės, jie sutiko - bent niekas daugiau nepasiglemš to lopinėlio.

Darbštūs žmonės nepabūgo, kad jų laukia didelis ir sunkus darbas - juk vėl viską reikėjo pradėti nuo nulio. O dar ta pelkė, turinti savitų ypatumų: nuolat užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm sluoksnis durpių, šalia esantis drėgmės perteklius gali kenkti sveikatai.

Moteris suabejojo, kad jų iš pelkės atsikovotas sklypas lyg ir didokas - abu nėra jauni, o norint nuolat palaikyti sodybos grožį tenka vos ne kasdien kiekvieną lopinėlį apeiti ir apžiūrėti, kitaip piktžolėmis apžels. "Norėjome įsigyti šiek tiek mažesnį sklypą, bet mums pasakė: arba hektaras, arba nieko. Kito pasirinkimo neturėjome. Tad abu su vyru nutarėme gyventi ant pelkės", - pasakojo Rima.

Pasivaikščiojimai ant tiltelio

Toje vietoje, kur yra Ručių sodyba, atrodo, tarsi pelkės čia nė nebūta. Žemė lygi ir sausa, užpilta juodžemiu, kad augmenija žaliuotų. Iš medžio trinkelių grįsti ir iš akmenų sudėlioti takeliai vinguriuoja žalia veja dviejų tvenkinių link. Buvusioje pelkėje tie vandens telkiniai - ne tik poilsio zona, bet ir jaukus kampelis. Juozas pats per juos nutiesė medinius tiltelius. Turėklus meniškai sumeistravo iš miške rastų sudžiūvusių medžio šakų. Dar pritvirtino senus vežimo ratus - lyg tuo tiltu būtų galima svetur riedėti. Šis svajonių kampelis iškalbingai byloja, kad šeimininkų romantikų esama. Gal prie to tiltelio abu vienas kitam pasimatymus skiria?

Rima ir Juozas smagiai nusijuokė išgirdę tokį klausimą. Atsakė, jog seniai nebeina į pasimatymus, bet tais tilteliais mėgsta pasivaikščioti, kai abu baigia darbus. Itin karštą šių metų vasarą tvenkiniuose buvo galima atsigaivinti. Toks malonumas labai patiko abiem Ručių vaikams.

Obelys - lyg puokštė

Koks turi būti namas ant buvusios pelkės? "Vyras to paties manęs klausė, kai pradėjome statybas. Kokiame name norėčiau gyventi? Jis turėtų būti panašus į etnografinę pirkelę, kokių galima išvysti tik Rumšiškių muziejuje. Vyras pasakė, kad tokios trobos tikrai nestatys, bet kompromisą ras. Surentė namą iš rąstų, su langinėmis", - kalbėjo R.Ručienė.

Rima su vyru ne kartą lankėsi Rumšiškių etnografiniame muziejuje. To įspūdžio pakerėta moteris panoro ką nors panašaus turėti ir savo sodyboje. Nei Juozas, nei Rima nėra išėję jokių specialių projektavimo ir interjero dizaino ar augalų želdinimo mokslų. Išminties, kaip tvarkyti tokius dalykus, jie gavo iš tėvų, kurie labai gerai jautė aplinką ir gamtą. "Mano tėvas dzūkas buvo auksinių rankų meistras. Būdamas mažas nuolat sukinėdavausi aplinkui, kai jis dirbdavo. Smalsaudavau, norėdavau pasisemti iš tėvo tos meistrystės. Dabar viskas pravertė", - aiškino Juozas.

"Mano mama labai mėgo gėles. Ji žinojo, kur ir kokias sodinti, kaip ta žaluma dera. Tai turbūt perduodama iš kartos į kartą. Manau, tokių dalykų negalima išmokti", - svarstė Rima.

Namo langinės išdrožinėtos tulpėmis. Ant palangių - žydinčių gėlių vazonai. Neįmantri, bet spalvinga ir skoningai susodinta augmenija būdinga senosioms lietuvių sodyboms. Viskas vientisa ir darnu, tarsi būtų profesionalo prisiliesta.

Atskira nedidelė zona palikta sodui. Prie įėjimo - lenkti vartai, lyg

patektum į rojaus sodą. Mažaūgės obelys aplipusios rudens obuoliais. Bet ar kur nors matėte po obelimis žydinčias gėles? Medelis - lyg puokštė.

"Už sodo tvoros plyti pelkė. Obelų šakos uždengia nykų vaizdą. Pelkės sklypas jau turi šeimininką. Gal tas žmogus netrukus imsis darbų ir sutvarkys aplinką... Tada bus gražu", - užsiminė sodybos šeimininkė.

Mąstė apie ateitį

Sodyboje stovi du namai - vienas didesnis, kitas mažesnis. Iš išorės abu panašūs lyg dvyniai - rąstiniai, tokios pat langinės ir durys. Bet kodėl du? Juozas paaiškino, kad iš pradžių manė, jog jiems pakaks to mažojo. "Dideliame sklype vietos užtenka - antras namas netrukdo. Dabar daugelis pagalvoja, kad tas mažesnis yra ūkinis pastatas", - šyptelėjo J.Ručys.

Tėvai mąsto į ateitį. Vaikams bus kur gyventi, jei šie panorės būti kartu su jais. Tiesa, duktė paliko namus. Ji gyvena atskirai. Prie tėvų dar glaudžiasi sūnus. Bet ką gali žinoti, koks bus jo noras...

Kaimo sodybos - šiuolaikiškos ir modernios

Gražiausios Kauno rajono sodybos konkurso pirmininkė, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Regina Lukoševičienė pasakojo: "Kaimo sodybų yra įvairių - nuo šiuolaikiškų ir modernių iki etnografinių ir tradicinių. Išskirtos trys kategorijos: sodybos, ūkininkų sodybos ir kaimo gyvenamosios vietovės.

Vienose dominuoja kruopščiai prižiūrima veja, pasodinti dekoratyviniai spygliuočiai, kitose vyrauja etnografiniai elementai. Ten, kur arti nėra upių ar ežerų, sodybų šeimininkai įsirengia vandens tvenkinius.

Vertindama pagal sodybų kategoriją komisija daugiau dėmesio skirs atskirų sodybos elementų (pastatų, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų, poilsio zonų, takelių ir kt.) išdėstymui, aplinkos originalumui, etnografiniams ir mažosios architektūros elementams (pavėsinėms, vandens telkiniams, šuliniams).

Ūkininkų sodyboms keliami kitokie reikalavimai. Bus atsižvelgiama į tai, kaip ūkyje laikomasi aplinkosaugos reikalavimų (buitinių atliekų, mėšlo, srutų laikymas, komposto duobių, naftos produktų talpyklų, augalų apsaugos priemonių saugojimo patalpų ir kt. įrengimas). Tarp vertinimo kriterijų - vandenvalos ir geriamojo vandens kokybė. Komisija atsižvelgs į originalumą, į atskirų sodybos elementų (pastatų, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų, poilsio zonų ir kt.) išdėstymą, žiūrės, ar išsaugota tradicinės sodybos struktūra.

Kaimo gyvenamosios vietovės - atskira zona. Tai ne miestas, nors daug kas tose vietose primena jį. Kaip siekiama išsaugoti tradicinę kaimo gyvenvietę, paliekant joje naujas tendencijas? Bus atsižvelgiama į tai, ar tvarkant vietovę aktyviai dalyvauja kaimo bendruomenė. Papildomų balų ketinama skirti už naujus pasiūlymus kuriant kraštovaizdį, tvarkant atliekas, diegiant pažangias technologijas ir plėtojant švietėjišką veiklą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"