TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Ilgai lauktas sugrįžimas po S.Daukanto skliautais

2011 08 23 0:00

Kiekvienas sugrįžimas į namus jaudina ir priartina praeitį, kuri, nugludinta laiko, nėra tokia nejauki. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, teisininkė Regina Narušienė, su šeima gyvenanti Čikagoje, po daugelio metų vėl grįžo į S.Daukanto vardu pavadintą vietą - tik ne Kaune, o Vilniuje.

Kaune S.Daukanto gatvėje prieš karą buvo R.Narušienės gimtieji namai. Tų namų dabar nebėra. Vis dažniau svarbiais reikalais Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė su vyru teisininku Bernardu Narušiu lankosi Lietuvoje, tad jiems būtinas jaukus būstas, kur galėtų jaustis kaip namie. Gana netikėtas sutapimas - kaip jaunystės metais, R.Narušienė vėl turi namus šalia S.Daukanto vardu pavadintos aikštės, artimus ir savus, daug kuo primenančius tuos buvusius Kaune, kuriuos teko palikti kartu su tėvais, kai tuoj po karo 1946-aisiais buvo priversta trauktis į Vakarus.

Laiptinė - kaip prieškambaris

Trys teisininkų Narušių vaikai - sūnus Viktoras, dukterys Elena ir Suzana - tik iš tėvų pasakojimų girdėjo apie tolimą gimtinę, ji jiems svetima ir nepažįstama. Dabar vaikai gali matyti Lietuvą iš arti - čia jų antrieji namai ir juose nuolat apsilanko su savo šeimomis. Jų antrosios pusės neturi lietuviškų šaknų. Viktoro Narušio žmona - vokiečių kilmės, Elenos Narušytės-Behrens vyras - anglas, o Suzanos Narušytės-Losendo - italas. Narušių atžalų šeimose lietuviškai beveik nekalbama. Tačiau mišriose šeimose puoselėjamos lietuvybės tradicijos, tai - giminės šaknys, kurios jiems visiems svarbios.

Narušių butas šalia S.Daukanto aikštės Vilniuje atviras ir daugeliui lietuvių bendruomenės narių. Reginos vyras neprieštarauja, kai jų namuose susirenka žmonės, gyvenantys įvairiose pasaulio valstybėse, aptarti lietuvybės reikalų. Bute nėra tiek daug vietos, tad pasibūti panaudojama jaukios laiptinės, esančios antrame aukšte, aikštelė - tai tarsi prieškambaris. Laiptų turėklai naudojami kaip baras, ant jų padedamos vaišės. Kai į namus Vilniuje susirenka daugiau svečių, R.Narušienė visada atsiklausia kaimyno, ar netrukdys, jei laiptinėje-prieškambaryje trumpam jie susiburs.

Lyg bendrabutis su bendra virtuve

Beveik visą gyvenimą pragyvenusi toli nuo tėvynės, žinoma moteris prisiminė, kad ne taip lengva buvo rasti būstą Vilniuje. "Kai neturėjome savo buto, apsistodavome pas gimines. Mums labai reikėjo savo kampo gimtinėje, kadangi vis dažniau su reikalais čia atvykdavome. Labai nustebau, kai vyras rado mums tinkamą butą šalia S.Daukanto aikštės. Tuo metu į tokį lemtingą sutapimą abu nekreipėme ypatingo dėmesio. Juk kažkada Kaune mano tėvai turėjo puikius namus to paties pavadinimo gatvėje - ji likusi tik prisiminimuose. Pasijutau, tarsi būčiau susigrąžinusi tuos namus, kuriuos buvome negrįžtamai praradę", - pasakojo Regina.

Prieš kelerius metus jai su vyru teko naujakurių rūpesčiai. Didelis butas sename name turėjo bendrą virtuvę, kuria naudojosi trys šeimos. Bute padarytos pertvaros skyrė mažus kambarius, buvo siauras tamsus koridorius. Narušiai nutarė išgriauti pertvaras. Nors jų nebuvo pirminiame namo variante, kad būtų galima tai daryti, reikėjo gauti leidimus.

Iš pradžių R.Narušienė buvo nepatenkinta, kad vyras sumanė įsikurti būtent ten. Jai nepatiko apleistas, nuniokotas butas, primenantis bendrabutį. Kažkada buvęs erdvus ir geroje vietoje būstas matė geresnių laikų. Advokatas B.Narušis neįžvelgė, kad jam teks patirti daug vargo, kol sutvarkys buto rekonstrukcijos reikalus. Suprantama, statybų rūpesčiai gulė ant jo pečių. Žmona Regina tokiais dalykais niekada nesirūpino. Dabar, kai eina atsakingas pareigas Pasaulio lietuvių bendruomenėje, juo labiau nerastų tam laiko.

Panašumas iš nuotraukų

Kai būdami jauni Narušiai susituokė, pasidalijo šeimos darbus - Regina rūpinosi vaikais, kad jie augtų sveiki ir nieko netruktų, o Bernardas - namais, kad juose būtų jauku ir patogu gyventi. R.Narušienė užsiminė, kad vyras nuo pat jaunystės viską darė kitaip nei kiti. Net ir tada, kai ieškojo naujo būsto. Praėjus kiek laiko jo pasirinktas variantas visada pasiteisindavo. Taip atsitiko du kartus - Čikagoje ir Vilniuje. Moteriai patinka vyro įžvalgumas.

"Tiek namai Čikagoje prie ežero, tiek butas Vilniuje yra patogūs mūsų šeimai. Vyras buvo teisus sakydamas, kad ši Vilniaus vieta labai patogi, kai reikia skubėti į prezidentūrą ar kitas valstybės įstaigas, kai einame į teatrą, koncertą. Gyvename pačiame sostinės centre, tad buvę kai kurie nesklandumai, kai rengėmės čia įsikelti, užsimiršo ir džiaugiamės, kad turime savo namus ir Lietuvoje. Čia savo kambarius turi mūsų trys vaikai. Jie turi kur sugrįžti", - pasidžiaugė Regina.

Ji pastebėjo interjero panašumų tarp buvusio tėvų buto Kaune ir dabartinio jos šeimos būsto Vilniuje. Tos detalės gan kuklios, bet jai labai reikšmingos. Narušių svetainėje du langai plačiomis palangėmis tarsi įrėminti tamsiai mėlyno sunkaus audinio portjeromis, kurios siekia grindis. Puošnu ir kilminga, skoningai priderinta prie klasikinio stiliaus baldų.

"Visiškai atsitiktinai varčiau išlikusias tėvų namų Kaune albumo nuotraukas. Mano žvilgsnis užkliuvo už panašaus stiliaus portjerų. Tada buvau dar paauglė ir man nelabai rūpėjo interjero dalykai. Tiesiog buvau užmiršusi, kaip buvo apstatyti mūsų namai. Buvo labai netikėta, kai po tiek metų, pati to nenujausdama, bute Vilniuje pakabinau panašias portjeras", - šyptelėjo R.Narušienė.

Praeitis grįžta įvairiais būdais, kartais mažomis maloniomis smulkmenomis. Pasak Reginos, namai Vilniuje jai daug kuo panašūs į buvusius namus Kaune. "Čikagoje mūsų namai primena kaimą, šis butas - miestą. Iš čia greit pasiekiu bet kokią reikiamą vietą", - pasakojo žinoma moteris. Virš buto įrengta mansarda, joje gyvena Narušių giminaičiai. Namai nelieka tušti, kai jie išvyksta į Čikagą.

Erdvė skirta ir darbui

Pasakodama apie savo šeimos likimą R.Narušienė nejučiomis vis prisimindavo ir lietuviams, esantiems svetur, opius dalykus, tarsi tai liestų ją pačią. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkei vienas svarbiausių klausimų - ar lietuviai, gyvenantys ne gimtinėje, galės turėti dvigubą pilietybę. "Esame dalis tautos - skirtumas tas, kad buvome priversti gyventi toli nuo tėvynės", - teigė ji. Tuo metu advokatas B.Narušis palinkęs prie kompiuterio baltame valgomajame. Jis nepanoro dalyvauti pokalbyje ir kaip visada viską pasakyti patikėjo savo antrajai pusei. Pusiau juokais Regina sako, kad jai nuolat tenka būti šeimos atstove spaudai. Tačiau atskirti, kur yra riba tarp jos šeimos ir kitų žmonių reikalų, kartais esą gana sunku.

Dažnai namai Vilniuje ir R.Narušienei tampa darbo kabinetu, čia vyksta susitikimai su įvairiais žmonėmis. Šeimininkė užsiminė, kad neseniai viešėjo žurnalistai iš Vokietijos. Jie domėjosi jos šeimos gyvenimu Lietuvoje ir kitų lietuvių, esančių svetur, likimais.

Čikagoje Narušių namai padalyti į privačią ir darbo erdves. Juose yra atskiras įėjimas į advokatų Narušių biurą. Pasak Reginos, taip patogiau gyventi tokiame dideliame mieste kaip Čikaga, kai darbas šalia namų.

Abu teisininkai reikalus, susijusius su Amerika, šiais laikais internetu gali tvarkyti būdami ir Lietuvoje. Jiems nebūtina nuolat važinėti iš vienos vietos į kitą. Tik esant svarbiam reikalui tai daro. Kol kas R.Narušienė negali ramiai gyventi, kol eina atsakingas Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko pareigas. Neslepia, kad jos laukia atsakingi darbai tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Toks judrus gyvenimas jai patinka, jaučiasi reikalinga ne tik šeimai, bet ir kitiems tautiečiams.

Ketino likti tik metus

Svetainėje už lango ant palangių raudonais žiedais žydi pelargonijos - tarsi močiutės darželyje kaime. Reginai patinka šios paprastos ir per daug rūpesčio nereikalaujančios gėlės. Ji kilusi iš Kauno ir kaimo gyvenimo nelabai žino. Pelargonijos jai primena kažką labai artimo ir savo.

Ant sienos - paveikslas, kuriame pavaizduotas prancūzų armijos generolas Napoleonas, rymantis pavargęs prie namo su kolonomis. Ši drobė - R.Narušienės dovana vyrui jubiliejaus proga.

Nežiūrint kai kurių prisiminimus keliančių detalių, šiuose namuose gyvenimas modernus, šiuolaikiškas ir gyvas.

Apžiūrėjusios butą, esantį Napoleono laikų name, jaukiai įsikūrėme ant minkštos sofos, virš kurios pakabintas šiais laikais nutapytas Napoleono paveikslas.

- Kokie buvo jūsų tėvų namai Kaune? Kas liko atmintyje, be vaizdų, išlikusių nuotraukose, - klausiu Reginos.

- Mano tėvas vadovavo Kauno centriniam paštui. Vaikystėje man nieko netrūko, gyvenome gan gerai. Vos tik baigėsi karas, tėvai suprato, kad jiems reikės palikti namus ir gimtinę. Priešingu atveju jų laukė nežinia. Tuo metu nežinojome, kad išvykstame ilgam.

Gal daug ko iki šių dienų būčiau nežinojusi, ką teko išgyventi mano tėvams, kad išliktume gyvi ir jie galėtų mane apsaugoti, jei ne atsitiktinai rastas tėvo dienoraštis. Jis detaliai aprašė vos ne kiekvienos dienos įvykius, vyriškai, be jokių emocijų ir išgyvenimų. Kai radau tą dienoraštį, vaikai panoro šiuos užrašus išversti į anglų kalbą, kad perskaitytų ir mūsų anūkai. Tai padarę išleidome savo šeimos kelio knygą, ją papildžiau savo prisiminimais. Beje, išleisto tėvo dienoraščio Vilniuje neturiu, jis liko Čikagoje.

- Kodėl vis dar neišleidote tėvo dienoraščio lietuvių kalba?

- Norėčiau aprašyti savo šeimos kelią, kaip mums pavyko išlikti, remdamasi tėvo dienoraščiu. Tas kelias būtų mano išgyventas. Iš dalies ši mintis senokai rusena. Gal tai pavyks padaryti?!

- Kokie buvo jūsų pirmieji šeimos namai Čikagoje, kai ištekėjote už B.Narušio?

- Mūsų bendro gyvenimo pradžia buvo nelengva. Gyvenome kukliame nuomojamame name. Buvome svetimi svetimame krašte, beveik nemokėjau anglų kalbos. Tačiau buvome labai laimingi. Ta laimė mus lydi iki šiol. Kai šiek tiek stipriau atsistojome ant kojų, vyras pradėjo ieškoti mūsų šeimai nuosavo būsto. Tai buvo pirmieji savi namai, juos turime iki šiol - čia užaugo mūsų vaikai. Jie sukūrė savo šeimas ir dabar turi savo namus. Mudu su vyru likome gyventi toje pačioje vietoje, bet pats namas per tuos metus labai pasikeitė - jis buvo keletą kartą rekonstruotas, pritaikytas mūsų gausiai šeimai gyventi ir dirbti.

Rekonstrukcijos autorius - mano vyras. Kai atsikėlėme gyventi prie ežero, toliau nuo Čikagos centro, pasijutau atsidūrusi vos ne amerikietiškame kaime. Čia beveik niekas negyveno, į mūsų namus nebuvo net kelio. Tuo metu buvau nelabai patenkinta, kad vyras panoro gyventi prie ežero. Bernardas - didelis gamtos mėgėjas, jam patinka žvejyba. Mūsų namas buvo jo svajonė. Tačiau vyrui pasakiau, kad tuose namuose ištversiu ne daugiau kaip metus. Turėjome tik vieną automobilį. Jokia transporto priemonė nuo mūsų namų nevažiavo. Jaučiausi tarsi įkalinta namuose, nes negalėjau išeiti kur panorėjusi.

- Tačiau prie ežero pragyvenote daugiau nei trisdešimt metų?

- (Nusijuokė - aut.) Po metų kitų vyras pamažu pradėjo pats remontuoti namą - jis turi nuostabias rankas, iš savo tėvo paveldėjo. Kiekvienas kampelis yra jo išgražintas, atnaujintas. Koks nuostabus mūsų sodas ir darželis prie namų! Tai jo nuopelnas. Gyvenimo sąlygos gerėjo ir pamažu pripratau. Dabar ši vieta labai pasikeitusi - greta atsirado daug naujų namų. Žmonės suprato, kad gamtos ramybė vertingesnė nei miesto triukšmas.

Ten pat įrengėme savo darbo biurą. Būdama namie galėjau pradėti dirbti kaip advokatė. Reikėjo tik pereiti į kitas patalpas. Tai vėl vyro nuopelnas. Jis jau tada numatė, kad dėl darbo nenukentėtų mūsų šeima ir būtų prižiūrėti vaikai. Viskas buvo vienoje vietoje - biuras ir namai. Advokatūros darbas mums abiem sekėsi. Sūnus Viktoras ir dukterys Suzana bei Elena baigė aukštuosius mokslus, visi trys vaikai turi gerus darbus.

Mūsų namai yra visos didelės šeimos namai. Kai visi susirenka su savo šeimomis, susidaro nemažas būrys - iš viso penkiolika žmonių. Vaikams ir anūkams visada atviros mūsų durys: jie čia gali poilsiauti prie ežero ir ragauti senelio sode užaugintų vaisių. Sūnus gyvena netoli mūsų. Beveik kas savaitgalį atvažiuoja. Kai esame toli išvykę, paprastai mūsų namus ir prižiūri Viktoras.

Šalia gyvenančių kaimynų beveik nematome. Namo langai atsukti į ežerą. Dabar mūsų namai Čikagoje, kai likome dviese, lyg ir per dideli. Vietos tiek daug! Tačiau savo šeimos namų niekada neatsisakysime, kaip jau kartą buvo, kai teko juos palikti ne savo noru.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"