TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Interjeras - ne pilkas cepelinų puodas

2009 09 29 0:00
Interjero dekoratorė I.Marcinkevičienė be gailesčio išmestų iš svetainių standartines sekcijas.
Audriaus Tuleikio nuotrauka

Pabandykite įsivaizduokite daug šokoladinio torto, ledų su grietinėle, dar saldų desertą ir kur kas saldesnių gėrimų, o tada - dar ką nors be saiko saldaus. Gal tai ir yra interjeras be saiko? Būtent tokį vilnietė Indra Marcinkevičienė ir kuria. Kitos žaidimo taisyklės

- Interjeras be saiko - kas tai? Kodėl pasirinkote tokį interjero dekoravimo stilių?

- Manau, interjeras ir yra menas. O jame saiko nėra. Paprastai interjerą pradedu kurti nuo konkretaus meno kūrinio. Visa kita - sofos, kėdės, užuolaidos - tik priedai. Esu už tai, kad meną reikia rodyti meno galerijose ir muziejuose, bet privačioje erdvėje jo irgi turi būti! Tai sukuria išskirtinumą, individualumą, jaukumą ir šilumą. Liūdna, kad mūsų žmonės statosi didžiulius namus, ištaigingus butus, o meną renkasi paskutinį - prie vazelių ir užuolaidų. Bet meno kūrinys nėra dekoracija! Tai - pradžių pradžia, interjero ašis.

Nemėgstu minimalizmo. Manau, viskas yra įmanoma, tik reikia bandyti ir ieškoti ko nors savito. Net beskonybė gali pasirodyti "skani".

Čia kaip gyvenime turi būti visko - ir saldaus, ir sūraus, ir kartaus, ir gal net rūgštaus. Svarbiausia, kad būstas būtų jaukus, harmoningas, kad į tuos namus norėtųsi sugrįžti. Minimalizmas, lygių linijų interjeras man asocijuojasi su sniegu. Tai gražu, bet gyventi tokioje erdvėje lyg ir šaltoka, tarsi šaldytuve. Kitas kraštutinumas - nukrypimas į gryną klasiką. Sunkūs baldai, tamsios spalvos...

Jei man pavyksta sujungti modernumą ir klasiką, tuomet esu patenkinta savo darbu.

Tačiau svarbiausia - žmogus, gyvenantis toje erdvėje. Ne baldai, ne sienų apmušalai! Visada pasidomiu, kas yra tų namų, kuriuos man tenka dekoruoti, šeimininkas, kuo jis domisi, kas jam patinka. Spalvos yra viena pagrindinių mano kūrybos sudedamųjų dalių.

Kitų tautų žmonės atkreipia dėmesį, kad lietuviai vengia ryškių spalvų. Jiems viskas turi būti pilka - lyg koks cepelinų puodas. Man patinka žaisti spalvomis. Nors pati dažnai sau teigiu, jog nemėgstu taisyklių, vis dėlto mano interjeruose jų yra gana daug. Tačiau taisykles reikia įžvelgti kaip kokioje dėlionėje. Tam, kad spalva atsiskleistų, jai būtina švari erdvė.

Lietuvoje retai kas pradeda kurti interjerą nuo meno kūrinio. Aš dirbu būtent taip. Turi būti ritmas, visuma ir išbaigtumas. Pasirinkau tokį dekoravimo stilių, nes mėgstu eksperimentuoti. Kartais rezultatas būna labai neįtikimas, iš pradžių net gali šokiruoti, bet paskui viskas išeina gerai.

Mūsų tautiečiai yra atsargūs ir gana konservatyvūs. Netikėti sprendimai kai kuriuos suerzina. Tarkim, toks interjero pavyzdys: dailininko Adomo Jacovskio drobė, šviestuvas - natūralaus dydžio arklys, XVI amžiaus veidrodis, ryškiaspalviai Andrew Martino foteliai. Šie dalykai - tokie skirtingi, bet didelėje erdvėje jie dera ir kartu pabrėžia savo išskirtinumą. Tai ir yra interjeras be saiko.

- "Be saiko" kelia įvairias asociacijas. Tai gali reikšti ir chaotišką netvarką, ir neskoningumą, ir skirtingas formas. Kaip yra iš tiesų?

- Be saiko - tai visko po truputį. Svarbu harmonija. Tai tarsi muzika, kurią groja orkestras. O interjero kūrėjas yra ir kompozitorius, ir dirigentas. Šis pavadinimas - lyg ir pašmaikštavimas. Svarbu pažvelgti į save iš šalies ir mokėti gardžiai pasijuokti.

Mano internetiniame puslapyje kažkas parašė: "Labai skani mišrainė, bet nepratusiam gali ir vidurius paleisti." Esu įsitikinusi, kad kartais geriau egzotiška ir skani mišrainė negu bespalvė ir beskonė manų košė. Kaip minėjau, truputis adrenalino suteikia gyvenimui skonį.

Nesinori kurti masinio produkto. Taisyklės tokios: daug gražių ir kokybiškų, bet skirtingų daiktų, kurie visi draugauja, o būdami vienoje erdvėje dar labiau sustiprina savo išskirtinumą. Džiaugiuosi, kai žmonės pradeda atpažinti mano stilių, žino, ko gali iš manęs tikėtis.

Pradėjo nuo savo namų

- Dekoruoti interjerą pradėjote prieš trejus metus. Kas jus paskatino imtis šios veiklos?

- Statėme savo namą. Jis ir buvo ta erdvė, kurioje galėjau drąsiai eksperimentuoti. Jau ir anksčiau imdavausi dekoravimo, bet tai dar nebuvo mano profesija.

Užupio butas, kuriame gyvenome prieš persikeldami į Pavilnį, irgi buvo originalus, netikėtas. Jame dominavo meno kūriniai, kurie diktavo interjerą. Draugai mūsų būstą Užupyje vadino "guminiu". Kas ateidavo, visi sutilpdavo. Vienas mūsų bičiulis architektas kartą per vakarėlį pajuokavo: "Įdomu, ar atlaikys medinės perdangos, ar neįkrisime į antrą aukštą?"

Gyvenome palėpėje. Tame bute vyravo šimtametė Užupio dvasia. Įrengti savo būstą šiek tiek paprasčiau. Jei kas ne taip, juk nekaltinsi savęs. Mūsų namą suprojektavo architektas Alvydas Šeibokas. Jis įkalė tokią taisyklę: statomas naujas namas turi akivaizdžiai atspindėti laikotarpį - XX-XXI amžių sandūrą.

Tuo metu Lietuvoje vyravo skandinaviškas minimalizmas, o man buvo mielesnis kitoks interjeras. Jį padiktavo mūsų namuose esantys meno kūriniai. Kadangi draugai gerai įvertino mano sukurtą interjerą, žinia pasklido iš lūpų į lūpas. Taip sulaukiau pirmų užsakymų. Dabar esu subūrusi profesionalų - architektų, baldininkų, originalių šviestuvų gamintojų ir, žinoma, menininkų - komandą.

- Ar spalva yra esminis dalykas, kai dekoruojate namų interjerą. Kaip atrandate spalvas vis kitoje erdvėje?

- Interjero kūrimas - gana privatus dalykas. Tas patį galima pasakyti ir apie spalvas. Juk tame name gyvensiu ne aš, o mano užsakovas. Derybos vyksta kaip turguje (juokiasi). Mano užduotis - sukurti visumą. Interjeras turi būti funkcionalus, patogus ir, žinoma, estetiškas, žadinantis vaizduotę. Be abejo, gražus ir jaukus, bet ne ledo karalystė.

- Koks jūsų kūrybos kredo?

- Menas privačioje erdvėje skamba spalvomis. O spalvos - tai džiaugsmas, keičiantis pasaulį.

Svetima bendrabučio erdvė

- Kas jums yra namai? Ar prisimenate savo vaikystės namus?

- Augau didelėje šeimoje. Mano tėvelis dirbo restauravimo dirbtuvėse. Jo dėka atradau spalvų pasaulį. Vaikystėje su tėvais gyvenau Antakalnyje, standartiniame trijų kambarių bute. Paskui persikėlėme į tuometinę Muziejaus, o dabar - Vokiečių gatvę, didžiulį nestandartinį butą. To namo viena siena ribojosi su liuteronų bažnyčia.

- Kokie buvo jūsų pirmi savarankiški namai? Gal teko gyventi studentiškame bendrabutyje?

- Bendrabutyje gyvenau (šypsosi). Kai ištekėjau, su vyru persikėlėme pas jo mamą. Beje, mūsų keliai išsiskyrė.

Prisimenu buvusios anytos, grafikės Aušros Petrauskaitės, su kuria iki šiol palaikau glaudžius ryšius, įspūdingus namus. Jos vyras buvo skulptorius Šarūnas Šimulynas. (Deja, šio žmogaus jau nebėra tarp mūsų.) Mane ištiko vos ne kultūrinis šokas. Tuo metu buvo gūdus sovietmetis: standartiniai baldai, rumuniškos sekcijos už talonus ir kita... Jų namuose, į kuriuos rinkdavosi anų laikų intelektualai, teatralai, dailininkai, buvo pilna išskirtinių antikvarinių baldų, daiktų, meno kūrinių. Tokioje nestandartinėje aplinkoje gyvenau šešerius metus.

Dabartinis mano vyras, su kuriuo esame drauge jau keturiolika metų, yra tapytojas Vilmantas Marcinkevičius. Jo paveikslai spalvingi ir, kas nuostabiausia, gana šmaikštūs. Vilmanto dėka tapau tuo, kas dabar esu. Jis mane padrąsino eiti šiuo keliu. Taip jau susiklostė, kad augau ir gyvenau nestandartinėse erdvėse su nestandartiniais žmonėmis.

- Kokius norėjote turėti savo namus?

- Mano namai tokie, apie kokius svajojau daug metų: erdvūs ir jaukūs, juose yra daug vietos gražiems jausmams.

Ta pati erdvė

- Kas svarbiausia jūsų privačioje erdvėje?

- Ta pati erdvė, kuri padeda gyventi.

- Ką be gailesčio išmestumėte iš svetainės ir miegamojo?

- Standartines sekcijas!

- Kokia spalva dominuoja jūsų aplinkoje?

- Balta kaip sniegas, nes prie jos dera visos kitos spalvos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"