TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Išliko gyvi tėvų namų prisiminimai

2009 04 21 0:00
Autorės nuotrauka

Savo namus žmonės dažnai palieka ne iš gero gyvenimo. Kartais jie būna priversti skaudama širdimi rinktis kuklesnį būstą, kad galėtų išgyventi. Estrados primadona Nijolė Tallat-Kelpšaitė po kelerių metų prisipažino, kad be reikalo paskubėjo parduoti erdvų savo tėvų butą Kauno centre, Laisvės alėjoje, prie pat Kauno dramos teatro.

Prie šio namo išliko memorialinė lenta, joje parašyta, kad čia 1942-1949 metais gyveno kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. Jis čia praleido šešerius labai svarbius savo gyvenimo metus - iki pat staigios mirties.

Dainininkė N.Tallat-Kelpšaitė atvėrė iki šiol nelabai žinomą savo gyvenimo tarpsnį. Kas jai buvo kompozitorius J.Tallat-Kelpša ir kokią įtaką jai padarė šis talentingas žmogus? Nijolė visada jį vadino mylimu tėčiu. Kodėl jai reikėjo atsisakyti tėvų buto, kuriame daugelį metų gyveno jau kartu su savo šeima - vyru Antanu Ignatavičiumi ir sūnumi?

Knyga pavėlavo.

Estrados senjora, kaip ją vadina daugelis gerbėjų, niekada nemėgo atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą, juo labiau dabar, kai ją nuolat lanko vienatvė. Prieš ketverius metus, pavasarį, N.Tallat-Kelpšaitė neteko vyro.

Dainininkė ne kartą yra sakiusi, kad į jos parašytų dainų tekstus sudėta viskas, ką jai teko patirti ir išgyventi. Šalia savo tikrųjų namų ji daug metų turėjo dar vienus tokius pat brangius namus, vadinamus estrados scena.

Vien žinodami, kad Lietuvos radijo fonduose yra per 200 dainų, įrašytų N.Tallat-Kelpšaitės, galime tik įsivaizduoti, kokį ilgą kūrybos kelią nuėjo dainininkė tuos kūrinius gyvai atlikdama įvairiose scenose.

Netrukus savo jubiliejų 6v4sianti N.Tallat-Kelpšaitė minės ir kūrybinės veiklos 50 metų sukaktį. Dainininkė turi ką prisiminti.

"Mano namai yra estrada. O visa kita, argi taip svarbu, - sako ji. - Išskyrus dainas, neturiu ko kitiems rodyti. Tie dabartiniai mano namai yra ne tokie, kokius turėjau, kai buvau kartu su savo vyru Antanu. Gyvenu kukliai."

2005 metų pavasaris Nijolės gyvenime buvo paženklintas liūdesio. Gana ilgam. Tik dabar, kai šiek tie atlėgo artimo žmogaus netektis, dainininkė jau gali ramiau kalbėti apie save ir sceną, kuri buvo svarbiausia jos gyvenimo dalis.

Nijolei ypač skaudu, kad gyvenimo draugas Antanas nespėjo pamatyti jos parašytos knygos "Jį pripažino laikas" - apie lietuviškos estrados pradininką Antaną Šabaniauską. Dainininkė yra A.Šabaniausko konkurso laureatė.

Šį leidinį Nijolė skyrė savo vyro šviesiam atminimui. Antanas, jau sirgdamas, skaitė žmonos knygos rankraščius, redagavo, tobulino. Abu nerimaudami laukė pasirodančio naujo leidinio. Deja, taip atsitiko, kad žmogus išėjo pirma, nei buvo išleista knyga.

Ieškojo buto centre

Prieš kelerius metus dainininkės šeimą užklupo sunkumai - išlaikyti prabangų ir erdvų tėvų butą Kauno miesto centre, kur ji gyveno su tėvais nuo pat 1942 metų, o vėliau - kartu su savo šeima, tapo gana sunku.

Iš tėvų namų išsikėlė dar esant gyvam Nijolės vyrui. Taip abu nutarė.

Apsigyveno netoliese, Maironio gatvėje esančiame name, mažesniame dviejų pereinamų kambarių bute. Šis namas senovinis, Smetonos laikų. Butas Nijolei priminė buvusius tėvų namus.

Kai abu su vyru ieškojo kito buto, nerado geresnio varianto, kuris atitiktų jų poreikius. "Sunku rasti gerą butą - pigesnį ir dar miesto centre. Mes su vyru būtinai norėjome likti toje pačioje miesto dalyje. Centre daug patogiau gyventi, turint omenyje tuometį gana judrų mūsų gyvenimo būdą", - prisiminė ji.

Nors buto erdvė gerokai mažesnė, dviese jie puikiai išsiteko. Tiesa, čia netilpo gausi senųjų namų biblioteka ir kai kurie baldai. Teko atsisakyti dalies knygų - vienas padovanojo draugams, kitas atidavė bibliotekai.

Nedidelės svetainės vieną sieną iki lubų užima vien lentynos su knygomis. Tarp jų - mažos mergaitės pliušiniai žaisliukai. Jie -dainininkės mažosios anūkėlės, kuri, anot Nijolės, į ją labai panaši.

Iš senojo buto atkeliavo Nijolės pamėgtas, dar jos vyro pirktas supamas fotelis. Jis pastatytas pačiame kambario viduryje.

Brangiausi eil4ra62iai

Moteris atsisėdo į šį fotelį. Jia u= nugaros - vien knygos, į kurias tarsi sudėtas jos gyvenimas. Lyg atspėjusi mano mintį Nijolė teigia iki šiol tose lentynose beveik nieko nepajudinusi. Viena lentyna pilna storų segtuvų su įvairiais užrašais. Ant vieno užrašyta "Koncertinės programos".

Dainininkės vyras A.Ignatavičius buvo daugelio žinomų dainininkų, taip pat ir savo žmonos, koncertų vadybininkas. Jam namai buvo dar ir darbo vieta.

Kai šeima jau gyveno šiame nedideliame bute, kartą Antanas žmonai prasitarė, kad jam gaila, jog prarado senąjį jos tėvų butą.

"Tuomet gal paskubėjome parduoti mano tėvų butą. Reikėjo šiek tiek pakentėti, juk tai svarbi mūsų gyvenimo praeitis. Kiekvienas kampelis - gyvi prisiminimai. Kai naujieji šeimininkai išlupo ąžuolinį parketą ir vietoj jo sudėjo juodas dirbtines plokštes, išgriovė sienas, man pasirodė, kad mūsų senasis butas tarsi kažko neteko. Kai dabar pamąstau, reikėjo nors pusrūsio neparduoti. Ta patalpa buvo kaip kambarys. Vyras jame buvo įsirengęs savo kampelį, kur kartais dirbdavo", - prisimena dainininkė.

Netikėtai ji nutraukia savo pasakojimą ir susimąsto - ką likusi viena tame dideliame bute darytų?

Iš knygų lentynos Nijolė ištraukia nuo laiko pageltusį užrašų sąsiuvinį. Susijaudinusi ji rodo man tą sąsiuvinį ir sako: "Tai - Antano ranka rašyti eilėraščiai, kai jis už antitarybinę veiklą N.Chruščiovo laikais kalėjo Sibiro lageryje. Vis nekilo ranka tų eilėraščių skaityti, taip ir gulėjo lentynoje."

Nijolė verčia lapą po lapą, ieškodama jai brangiausių eilėraščių. Paskui keletą eilučių padeklamuoja mintinai. Apie ilgesį ir neišsakytą meilę. Ji pasakoja, kad su savo vyru kartu pragyveno 36 metus, ir vienas kitam buvę tokie artimi, kad net dabar, scenoje atlikdama savo populiarią dainą "Ak, Nijole!", užsimiršusi dairosi jo užkulisiuose.

Mama nepritarė dukrai

Nijolė prisimena tas dienas, kai koncertavo "Vilniaus aiduose", "Estradinėse melodijose", "Nemuno žiburiuose". 1970 metais ji tapo "Vilniaus bokštų" laureate. N.Tallat-Kelpšaitę pakvietė dainuoti Maskvos Utiosovo orkestre, kur dirbo kita lietuvių dainininkė Džilda Mažeikaitė.

Kodėl Maskvoje išbuvo tik metus? Nijolė sako, kad ją traukė grįžti į Lietuvą, ji norėjo dainuoti savo krašte. Grįžusi namo, kartu su kolega konferansjė Algiu Kuzmicku ėmėsi organizuoti naują

Vilniaus filharmonijos estradinį kolektyvą "Nerija". Nuo tada, kai pradėjo dainuoti šiame kolektyve, Nijolę visur lydėjo jos vyras A.Ignatavičius.

- Jūsų scenos gyvenimas - nuolatinės kelionės. Namie būdavote retokai. Dabar jūsų gyvenimas šiek tiek ramesnis. Ar neprailgsta dienos?

- Man niekur nėra taip gerai, kaip namie. Tad kartais nesuprantu savo draugių, kurios lekia iš namų vien dėl to, kad kur nors išeitų - nematau prasmės. Daug maloniau paskaityti gerą knygą ar pasiklausyti muzikos. Man namai - tai dvasios ramybė.

- Kur geriau jaučiatės - šiame nedideliame bute ar tame, kur gyveno kompozitorius J. Tallat-Kelpša?

- Žinoma, tėvų namai turėjo ypatingą aurą. Juose buvo tiek daug muzikos. Kai mama išsiskyrė su mano tėvu karininku Kaunecku, antrą kartą ji ištekėjo už kompozitoriaus J.Tallat-Kelpšos. Jis mane įsidukrino ir davė man savo pavardę. Vaikystėje mane visur lydėjo muzika. Su juo kartu eidavome į operą, pasiimdavo mane ir į teatro repeticijas. Jis mane išmokė dainuoti vieną savo dainą, sakė, kad eisime į radiofoną ir tą dainą įrašysime. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kompozitorius buvo man kaip tikras tėvas, jo dėka tapau tuo, kas esu. Muzika - tarsi mano gyvenimo dalis.

- Baigėte teatrologijos mokslus tuomečiame Leningrade. Gal iš tiesų jūsų mama buvo teisi, kad muzika yra nerimtas užsiėmimas ir iš jos nepragyvensite?

- Mama nelabai pritarė, kai vaikystėje kompozitorius, kaip rūpestingas tėvas, mane nukreipė muzikos link. Jis matė mano domėjimąsi muzika, ir mama nieko negalėjo padaryti. Ji prieštaravo, kad iš muzikos bus sunku pragyventi. Žinoma, turiu kitą specialybę, bet, kaip matote, būtent muzika visą gyvenimą mane maitino.

Sutrupėjusios plytos palei stogą

Laisvės alėja čia pat. Nijolė sako, kad jai ir dabar sunku praeiti pro buvusius namus. Prisiminimai tokie gyvi, tarsi laikas būtų sustojęs. Bet ar buvo įmanoma tuos namus išsaugoti vien todėl, kad juose gyveno kompozitorius J.Tallat-Kelpša? Nijolė suabejojo. Namas senas, palei stog1 sutrupėjusios plytos bet kurią akimirką gali kam nors užkristi ant galvos. Savo lėšomis stogą norėjo suremontuoti name gyvenanti verslininkė Ona Balžakienė (dabar ji yra politikė, Kauno administracijos viršininkė), bet itin stropi kultūros paveldo vadovė Irena Vaškelienė, pagarsėjusi ant Aleksoto tilto esančių sovietinių relikvijų saugotoja, nedavė leidimo - esą reikia atlikti paveldo tyrimus. Taip iki šiol senas pastatas stovi nesuremontuotas. Buvusią prabangą, didybę mena kukli kompozitoriaus J.Tallat-Kelpšos memorialinė lenta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"