TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Išsaugotas medis ir kryžius partizanams

2010 09 28 0:00
Piliuonoje Norkų 20 arų sodyba - prie pat gana judraus gyvenvietės kelio.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Piliuona ir Rokeliai - du artimi Kauno rajono kaimai. Beveik tokie patys, kaip ir daugelis Lietuvoje. Gyvenimas čia atgyja. Nors mažai kas tikėjosi, bet į senas tėvų sodybas grįžta jaunoji karta. Vaikai nori gyventi kaime, pradėjo ir ūkininkauti. Jei to nebūtų padarę laiku, dar keleri metai - ir senos trobos būtų nugriuvusios.

Rokelių kaime Linos bei Valentino Stasiulevičių ir Piliuonoje Marijos bei Evaldo Norkų sodybos turi savo likimus. Vienoje jų stovi kryžius žuvusiems partizanams, kitoje - išsaugotas nudžiuvęs tėvo pasodintas medis. Tokios kuklios atminimo detalės daug ką pasako apie dabar tose sodybose gyvenančius žmones - jie darbštūs ir rūpestingi, kaip ir jų tėvai, vertina žemę.

Miesto įpročių neatsisakė.

Piliuonoje Marijos ir Evaldo Norkų 20 arų sodyba - prie pat gana judraus gyvenvietės kelio. Sklypas apsodintas žaliuojančiomis tujomis ir kiparisais. Tad nuo kelio namo ir žalios vejos su įspraustais akmenukais vingiuotame takelyje beveik nematyti.

Buvusios senos sodybos be patogumų ir su lauko tualetu vaizdo beveik neliko nė ženklo. Po rekonstrukcijos tik mūrinis pastatas išliko beveik toks pats, koks ir buvo. Tiesa, prie namo buvo pristatytas priestatas, kad būtų daugiau vietos pagausėjusiai šeimynai. Gyvenamieji kambariai - svetainė ir virtuvė - pirmame aukšte, antrame - miegamieji tėvams ir vaikams. Lyg ir pakaktų, bet būtinai reikėjo įrengti vonios kambarį, tualetą ir prieškambarį.

"Pačiu laiku mes su vyru grįžome į mano gimtinę Piliuonoje. Mama labai džiaugiasi, kad taip padarėme. Dabar bus kam sodybą prižiūrėti. Abu su vyru nesigailime, kad likome kaime. Kėdainiai - gražus nedidelis miestas, bet jame vis dėlto nepritapome - nematėme perspektyvos. Dabar nė už ką nesutikčiau grįžti į daugiabutį mieste", - pasakojo M.Norkienė.

Tačiau buvę kėdainiečiai ūkininkauti nepradėjo. Jie turi savo verslą mieste. Vos ne kasdien su reikalais važiuoja į Kauną.

"Miesto įpročių neatsisakėme. Tad vargu ar galima mus vadinti tikrais kaimo gyventojais", - šypsosi moteris.

Paliko dirbamos žemės

Norkai gyvena kaime kaip mieste - po rekonstrukcijos name įrengti visi patogumai. Kambarių interjero dizainas - itin šiuolaikiškas, modernus ir skoningas.

Sodybos šeimininkai viską darė savo jėgomis, nes daugelį darbų patys gerai išmano. Evaldas rūpinosi namo statyba, Marija - interjeru, o abu kartu - sodybos aplinka.

Pasak Evaldo, daug paprasčiau būtų buvę vietoj seno pastato pastatyti naują. Ir pigiau, ir lengviau. Bet nugriauti namo iki pamatų nesiryžo vien todėl, kad tai yra Marijos mamos namai. Ji čia praleido visą savo gyvenimą ir jai tai reikštų dalelę savęs praradimo.

Moteris turi atskirą kambarį, kartu su dukterimi ji naudojasi bendra virtuve ir kitais patogumais. Po jos langais nuolat žydi gėlės. Šalia namo yra laisvos žemės. Bet tos dalies jauna šeima nesiryžo neapželdinti žalia veja vien dėl senyvos mamos, kuri neįsivaizduoja gyvenimo kaime be daržo lysvių.

"Mama įpratusi dirbti savo sklype. Dabar neturime gyvulių, tai jai nors palikome gabalėlį žemės lysvei susikasti", - pasakojo Marija.

Erdviame prieškambaryje pastatyta iš Afrikos atvežta medinė moters skulptūra, bylojanti tokią išmintį: "Nieko blogo negirdėjau, nieko blogo nemačiau, nieko blogo nesakysiu."

Marijos džiaugsmas - erdvi vonia ir tualetas. Kai gyveno ankštame daugiabutyje, apie tokius patogumus net svajoti negalėjo.

Sūpuoklės anūkams

Šalia rekonstruoto namo tame pačiame sklype kyla dar vienas pastatas. Gal ta vieta bus jų vaikams, kurie kol kas į kaimą nesidairo. "Jei būtume iš karto pradėję statyti didesnį namą, to antro pastato gal būtų neprireikę", - užsiminė Norkai. Bet jie žvelgia į ateitį ir tiki, kad jei ne vyresnioji, tai jaunėlė dukra liks gyventi kaime.

Marija atidavė tėvų turto dalį savo dviem broliams ir seseriai, kad galėtų abu su vyru savarankiškai tvarkyti sodybą. "Kol dar turime sveikatos ir patys galime daug ką padaryti, norime, kad mūsų name būtų patogu ir jauku gyventi", - pridūrė Marija ir pasidžiaugė, kad rūpintis namais yra kur kas lengviau, kai vyras turi auksines rankas.

Evaldas yra veterinarijos specialistas, bet pagal profesiją seniai nebedirba, kai anais laikais buvo panaikinti kolūkiai. Dabar jis daug laiko skiria nedideliam šeimos verslui. Gyvenimas Piliuonoje Evaldui patinka dar ir todėl, kad jis galėjo susigrąžinti jaunystės pomėgį. Kai turi laisvo laiko, jis mėgsta meistrauti.

Viską, kas sodyboje išdrožta iš medžio, padarė Evaldas. Medžio skulptūros stovi net tik lauke, bet ir namo viduje. Dviveidis moters portretas - tarsi žmonos Marijos atvaizdas. Ji nepyksta ant vyro, kad jis ją taip įsivaizdavo - linksmą kaip dievaitę ir piktą kaip raganą.

Skulptūra stovi prie sraigtinių laiptų, vedančių į antrą aukštą. Pagal nuotaiką moteris vis atsuka medžio drožinį į virtuvės pusę, kad vyras be žodžių suprastų, kaip turi su žmona bendrauti.

Vejos centre - išdžiuvusio medžio kamieną su sausomis šakomis naginga meistro ranka išgražino. Tą medį prieš daug metų pasodino Marijos tėvas. Moteriai buvo gaila jį nupjauti - juk tai artimo žmogaus atminimas. Senas medis galėjo nulūžti vos tik stipresniam vėjui pūstelėjus. Bet šeima jį išsaugojo ir paliko kaip skulptūrinį akcentą. Kieme įrengtos medinės sūpuoklės. Kai atsiras anūkų, jie turės kur pasisupti.

Po langais nepastatysi

Rokelių kaime, ūkininkų Linos ir Valentino Stasiulevičių sodyboje, - skaudi istorinė praeitis. Tuščiame lauke ant kalniuko, kiek tolėliau nuo gyvenamojo namo pastatytas kryžius žuvusiems Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės Žiedo būrio partizanams. Nuo siauro keliuko tragediją liudijančio švento ženklo beveik nematyti. Dabartiniai jauni sodybos šeimininkai Lina ir Valentinas specialiai parinko tokią vietą kryžiui pastatyti, norėjo tyla ir ramybe pagerbti partizanų atminimą. Nebent tik šiaurys vėjas, atklydęs į vienkiemį ant kalnelio, nuo kurio į tolį matyti vien tik lygumų laukai, tą ramybę sutrikdo.

"Kryžius - ne šiaip kokia atminimo lenta. Daug svarstėme, kur jis turėtų stovėti. Praeitis liudija didelę tragediją, tačiau anų laikų sunkus metas neturėtų užgožti mūsų gyvenimo liūdesio debesiu. Sodyba - ne kapinės. Kryžiaus po langais, kur buvo partizanų slėptuvė, nepastatysi", - svarstė V.Stasiulevičius.

Slėptuvės-bunkerio nerado

Baltas kryžius ne visai tradicinis. Iš tolo - tai lyg mūrinis stulpas ar rodyklė keliui parodyti. Šviesus ir grakštus.

Ūkininkė Lina tik iš vyro artimųjų pasakojimų girdėjo, kokia tragedija įvyko sodyboje 1950 metais. Seno pastato, šalia kurio buvo įrengta partizanų žeminė-bunkeris, jau nebėra.

"Partizanai gana išradingai tą bunkerį buvo įsirengę. Nežinant įėjimo, jo surasti buvo neįmanoma. Beje, NKVD slėptuvės ir nerado. Įėjimo anga buvo daržovių saugyklos viduje, o pati žeminė-bunkeris, ant kurio augo didelis alyvų krūmas, buvo už jos ribų", - pasakojo moteris, vos ne iki smulkmenų atmenanti, kaip tai buvo.

Tačiau atsitiko tai, ko nebuvo nematę slėptuvėje likę du partizanai A.Juodis-Šturmas ir J.Miliauskas-Sapnas. Kaip įprastai jie atėjo į šeimininkų namą nusiprausti ir pavalgyti. Nuo įėjimo į daržovių saugyklą, esančią rūsyje, jiems reikėjo eiti 15-20 metrų per lauką.

Čia juos ir užklupo dar vienai kratai išsiruošęs enkavėdistų būrys. Partizanams grįžti į bunkerį nebebuvo galimybės, todėl atsišaudydami pistoletais iš sodybos jie bėgo per kiemą už kluono ir leidosi į laukus. Tačiau Šturmą ir Sapną pakirto kulkosvaidžio kulkos.

Tą kartą nuo tragiško likimo Stasiulevičių šeimą išgelbėjo duktė Marcelė. Ji pagriebė bulvių krepšį ir nuskubėjusi į rūsį skubiai bulvėmis užvertė bunkerio angą, todėl enkavėdistai slėptuvės ir nesurado. Taip tą kartą Stasiulevičių šeima išsigelbėjo nuo lagerio. Žuvusių partizanų kūnus enkavėdistai sumetė į roges ir išgabeno nežinia kur. Tačiau atėjo 1951 metai. Po metų Stasiulevičių devynių asmenų šeima buvo ištremta. Sovietiniais laikais sodyboje gyveno svetimi žmonės.

Viliasi vaikų pagalbos

Jaunosios kartos Stasiulevičių gyvenime - daugiau šviesių spalvų. Jie nesibaimindami, kad pradėjo statyti namą tuščiame lauke, kuriame nebuvo nei vandens, nei elektros.

Dabar namas jau stovi - patys surentė pastatą iš rąstų. Su dideliais langais ir oranžiniais rėmais. Rudo pastato fone - gana originalus derinys kaime. Vėliau atsirado tvenkiniai - ne vienas, net du.

Akmenukais grįstas takelis nuo durų vingiuoja iki pat vandens. Kitas tvenkinys - Stasiulevičių dukters būsimoje sodyboje.

Ūkininkai augina dekoratyvinius augalus, turi pulką žąsų. Lina teigia, kad be vandens savo ūkyje neišsiverstų.

"Žemės turime pakankamai. Mūsų pagalbininkai - trys vaikai. Dukteriai aštuonioliktojo gimtadienio proga padovanojome žemės šalia sodybos - gal ji taip pat pradės ūkininkauti", - vylėsi Stasiulevičiai.

Kol kas šalia esančioje sodyboje išlieti tik naujo pastato pamatai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"