TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Jonas reiškia išklausytą ir palaimintą

2009 06 23 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Jono vardas užburia žmogaus likimą - kasmet vardadienį tenka švęsti su visu kaimu, visa Lietuva ir kone visa Europa. Nė vienas Jonas ar Janina negali piktintis, jei šventės dieną juos prisimena ir aplanko net tie, kurie visus metus buvo užmiršę parodyti dėmesį.

Jono vardas, suteiktas žmogui, užburia jo likimą - kasmet vardadienį tenka švęsti su visu kaimu, su visa Lietuva ir kone su visa Europa. Jei esi pakrikštytas Jonu, niekas nepamirš, kuo tu vardu, ir su niekuo nesupainios - joks Jonas ir Janina neišsisuks Joninių dieną nuo artimųjų, draugų, o kartais ir nuo menkai pažįstamų žmonių sveikinimų. Žinoma, nė vienas Jonas ar Janina negali piktintis, jei šventės dieną juos prisimena ir į namus suguža net tie, kurie visus metus buvo užmiršę parodyti dėmesį.  

Seimo nariams Jonui Jagminui ir Jonui Ramonui Joninių (Rasos) šventė yra įgijusi kitą, su jų vardais susijusią asmeninio gyvenimo prasmę. Vienam politikui ta diena kupina džiugesio, gerų prisiminimų ir linksmybių, kitam - skausmingo liūdesio ir amžinai slegiančio praradimo jausmo. Vienas švęs savo gimtadienį, o kitas minės mamos mirties metines.   

Be šiaudinės skrybėlės.

Parlamentaras J.Jagminas per Jonines švenčia dar ir savo gimtadienį. Mat gimė per pačias Jonines, tad pagal tradiciją tėvai davė sūnui atsineštą vardą. Šiais metais politikui sukanka šešiasdešimt. Taigi proga švęsti Jonines - dviguba.

Tiesa, reikia pridurti, jog LŽ su parlamentaru teko ilgokai "pasiderėti", kad galėtume papasakoti, kokios bus jo Joninės Turniškėse. J.Jagminas nebuvo linkęs atvirauti ir apie savo jubiliejų - toks viešumas Seimo nariui nepriimtinas. Bet pasispyriojęs jis linksmai šyptelėjo ir pasakė, kad turbūt visų Jonų tokia dalia - kai tave sveikina, nori ar nenori, negali raukytis.

Politikas yra prisipažinęs, jog jaučia dėkingumą tėvams, pakrikštijusiems jį Jono vardu, kuris reiškia Dievo išklausytą ir palaimintą. Jam tai - ir įsipareigojimas pateisinti tėvų duotą vardą kasdieniu darbu.

Joninės yra puiki šventė, o ąžuolo vainikas Jonams ir Janinoms - privaloma atributika. "Koks iš manęs Jonas, jei neturiu nei šiaudinės skrybėlės, nei ąžuolo vainiko", - juokauja Seimo narys J.Jagminas, pasitikęs mus prie savo namų Turniškėse.

Daugelis politiko draugų žino, kad didžiausia Jono aistra - pirtis. Ta savo aistra jis užkrėtė ne tik žmoną, sūnaus šeimą, bet ir bičiulius. Visi žino, kad per Jonines teks pasigarinti gerai įkaitintoje pirtyje.

"Asmenines šventes švenčiu paprastai, be ypatingų iškilmių ar vaišių. Ta diena niekuo nesiskiria nuo kitų. Užkursiu pirtelę, čia pat, kieme prie židinio, kepsime šašlykus. Tie, kurie ne kartą yra buvę pas mus, kitokių Joninių ir neįsivaizduoja", - sako ponas Jonas.

Anūkas - kaip senelis

Tarp svečių sukiosis parlamentaro vienuolikmetis anūkas, taip pat Jonas, kaip ir senelis. Bus ir jaunesnysis anūkas Vilius - jam aštuoneri. Jonukas, priešingai nei senelis Jonas, laukia Joninių. Tuomet jis gaus dovanų, ir ne bet kokių, o tokių, kokių seniai norėjo.

"Mūsų šeimoje senokai puoselėjama tradicija per gimtadienius nedovanoti vienas kitam brangių dovanų. Man pati gražiausia dovana - gėlės. Draugai tai žino, tad nesuka sau galvos, ką man atnešti. Kas kita anūkai. Jiems stengiamės ką nors padovanoti", - pasakoja J.Jagminas.

Tačiau šį kartą parlamentarą nustebino anūko Jono pasirinkimas. Berniukas nori turėti asmeninį kompiuterį. Politiko žmona Audronė taip pat nėra linkusi per daug išlaidauti, net ir dėl dovanų anūkui. Moteris mano, kad nereikia vaikų nuo mažens lepinti.

"Kompiuteris - geras dalykas. Jaunoji karta dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo be jo. Anūkas nuo mažens moka juo dirbti. Bet kai vaikai nuo kompiuterio negali atsitraukti ir sėdi prie jo vos ne visą dieną žaisdami įvairius žaidimus, tai jau nėra gerai", - neslepia politiko žmona.

Terasa pušų paunksnėje

Prie J.Jagmino namų stovi rąstinė pirtelė, tolėliau - lauko židinys. Vasarą visas šeimos gyvenimas sukasi kieme, aukštų pušų paunksnėje. Pirtelė nėra didelė, bet vietos visiems svečiams užtenka. Kieme žydi politiko žmonos Audronės pasodintos gėlės. O prieš pat Jonines šeimininkas aplink namą ir pirtelę nušienaus žolę, kad būtų dar gražiau.

Tiesa, netoliese nėra ežero ar upės, kur būtų galima išsimaudyti pasikaitinus pirtelėje. Vietoj ežero įrengtas dušas. Nors name yra baseinas, kuriame išėjus ir pirties būtų galima paplaukioti ir atvėsti, paprastai po kaitinimosi visi naudojasi dušu. "Jei orai geri, daug smagiau būti gamtoje, o ne namo viduje", - neabejoja šeimininkas.

Pažadina paukščiai

Dalis Joninių šventės persikels į namo terasą. Nuo jos kaip ant delno matyti Turniškių miškas. Kvepia pušys, o aukštai pačių šeimininkų įkeltuose inkiluose čiulba ulba paukščiai giesmininkai - lyg griežtų geriausias orkestras.

Prieš trejus metus Jonas ir Audronė galutinai persikėlė gyventi į Turniškes. Jau priprato prie paukščių "muzikos". Kas rytą juos pažadina gyvas čiulbesys. O kai į vieną inkilą įsikraustė voverė, šeimininkas pamanė: teks kelti dar vieną - paukšteliams, kad šie neliktų be savo namų.

"Labai svarbu turėti jaukius namus. Su žmona stengiamės, kad mūsų vaikai - sūnus Darius ir duktė Evelina, nesvarbu, kur jie būtų, visada jaustų gimtųjų namų dvasią ir norėtų į juos sugrįžti", - paaiškina politikas.

Arčiau tėvų liko sūnus su šeima. Duktė išvyko mokytis už Atlanto. Ten baigė mokslus, ištekėjo ir liko gyventi.

Politikas su šeima daug metų gyveno gražioje sodyboje prie ežero Širvintų rajone. Vis buvo gaila palikti sutvarkytus namus. Bet kai nusibodo važinėti į darbą sostinėje, pradėjo svarstyti, ar ne patogiau būtų arčiau jos gyventi. Sklypą ir namą Turniškėse turėjo įsigiję prieš daugiau kaip dešimt metų, bet čia viskas buvo labai apleista. Seną pastatą teko perstatyti, o aplinką sutvarkyti.

Šeimininkai išgenėjo mišką, išvežė šiukšles. Paliko tik didelius akmenis, nuo seno užsilikusius toje vietoje. Šiek tiek juos sustumdė, kad gamtoje atrodytų kaip skulptūros.

Nekeis rytinės tvarkos

Tarp aukštų pušų vingiuoja išmintas siauras takelis. Jis veda ne gilyn į mišką, bet sukasi ratu aplink namus. Kas tą keliuką taip keistai išmynė, lyg juo kasdien būtų einama? Nuo terasos, kurioje paprastai vasarą šeimininkai rytais geria kavą, šio takelio beveik nematyti. Jis krito į akis tada, kai apžiūrinėjome pirtelę.

O takelio esama neįprasto. Net per Jonines politikas neketina keisti savo rytmetinės tvarkos. Jis, kaip ir kiekvieną rytą, atsikels šeštą valandą. Tris kilometrus bėgs ratu tuo takeliu prie namų, trumpai pasimankštins, išsimaudys baseine ir papusryčiaus terasoje. O tada ruošis šventei.

Vadinasi, nebus jokio aukštuomenės pokylio, jokių puošnių apdarų? Jonas su žmona Audrone nusišypso ir patikina, kad toks klausimas jiems net neiškilo. Pati gražiausia šeimos šventė būna tada, kai susirenka artimieji ir draugai, kai visi gerai jaučiasi būdami drauge be jokių prašmatnybių.


Milvydiškėse viskas kitaip

Politikas J.Ramonas nujautė, kad važiuodami nuo Varnių jo sodybos link į Milvydiškių kaimą galime išklysti iš kelio. Taip ir atsitiko. Taigi jis pačiu laiku pasitiko mus kelyje.

Surasti vienkiemį ne taip jau paprasta, o ir pasiklausti nėra ko -artimiausias kaimynas gyvena tik už kokių penkių kilometrų. Iš kelio pasukame į kaimo keliuką. Dulkių debesys pakyla iš po automobilio ratų ir užgožia gražių apylinkių vaizdą. Žvyrkelis veda iki pat politiko sodybos. Tuo pačiu keliu jis vos ne kasdien grįžta atgal į Seimą. O atstumas nemažas. Per valandą Vilniaus nepasieksi.

Važiuojame toliau - aplink vien laukai ir ganyklos. Sodybų nematyti. J.Ramonas rodo pievoje besiganančius galvijus. Karvės ypatingos veislės - prancūziškos. "Dvi moterys dėl manęs kentėjo: mama, o dabar - žmona. Jeigu Vilija nebūtų perėmusi ūkininkavimo, iš ūkio būtų nieko nelikę. Jai tikrai nelengva su manimi gyventi, tokią naštą tempti", - sako parlamentaras.

Kai susėsime prie didelio akmeninio stalo pasivaišinti Vilijos keptais šašlykais, žmona paneigs šią vyro mintį. Moteris ištars, kad jos niekas varyte nevarė į šį užmirštą užkampį. Būdama medikė nemokėjo ūkininkauti, tačiau pritarė vyrui, kad gyvenimas Milvydiškėse neturi nutrūkti. "Šis kaimas - tikros džiunglės. Kas gali čia gyventi? Šiais laikais ūkininkas yra vos ne paskutinis žmogus visuomenėje. Kaimietį gali visi kas kaip išmano koneveikti, uiti, o taip neturėtų būti", - tvirtina seimūnas.

Mokyklos prisiminimai

Važiuojame į Milvydiškes ieškoti paparčio žiedo. Pakartoju tą patį klausimą: kodėl taip toli sumanė ūkininkauti? Atsakymo dar neišgirstu. Pakeliui privažiavome Barzdžių kaimą. Kai buvo mažas, Jonas iš Milvydiškių du kilometrus čia ėjo pėsčiomis į pradinę mokyklą. Dabar pastatas visiškai sugriuvęs. Stovi apleistas prie pat ežero.

"Prieš ketverius metus čia lankiausi. Tada dar buvo užkaltos durys ir langai. Kaip viskas pasikeitę!" - stebisi Jonas. Jis stovi vidury savo buvusios klasės, iš kurios tik kelios apipuvusios sienos belikusios. "Čia vaidindavome prie Kalėdų eglutės. Buvau pirmoje klasėje. Tada pirmą kartą išgirdau klausimą apie mamą. Atsakymo nežinojau, bet iki šiol prisimenu, ką pasakė mokytoja: "Motinai net už pūką lengvesnis yra jos vaikas ant rankų." Mama man buvo pats brangiausias žmogus gyvenime. Ji mirė 1992 metais, per Jonines. Vos penkiasdešimt aštuonerių, neilgai sirgusi, todėl labai netikėtai, nelauktai. Mamai mirus patyriau tokį vienišumą, beviltiškumo jausmą, kad, atrodė, "stogas nuvažiuos". Išsigelbėjimą radau darbe, - pasakoja J.Ramonas, o paskui priduria: - Gal ir gerai, kad mama nematė, kai buvau vanojamas iš visų pusių."

Akmenų karalystė

Kai privažiuojame ūkio trobesius, J.Ramonas netikėtai atsako į seniai užduotą klausimą, kodėl pradėjo ūkininkauti Milvydiškėse. "Mama norėjo susigrąžinti žemę, šioje vietoje gyventi ir ūkininkauti. Bet ji trumpai pasidžiaugė savo namais. Pagyveno čia tik vienus metus. Todėl man Joninės ne itin linksmos, nors po mamos mirties praėjo septyniolika metų. Per Jonines kasmet važiuoju į kapines prie jos kapo", - tuos žodžius vyras ištaria su tokia pagarba ir meile pačiam brangiausiam žmogui pasaulyje - mamai, lyg daugiau niekas kitas aplink neegzistuotų.

Joną vis užplūsta prisiminimai apie tuos laikus, kai ji buvo gyva ir ko mokė sūnų. "Kai baigiau vidurinę, persikraustėme į Paežerės kaimą netoli Rainių. Anais laikais niekas mūsų iš Milvydiškių nevarė. Bet mama taip nusprendė. Nuvyko į Telšius, susitarė, kad melioratoriai nugriautų mūsų namą. Už gautą kompensaciją (vienkiemių gyventojams, nusprendusiems išsikelti į gyvenvietę, tais laikais mokėdavo) nusipirkome kitą sodybą. Ji žinojo, ką darė. Jei nebūtume savo noru išsikėlę, nežinia, koks būtų buvęs mūsų likimas", - pasakoja J.Ramonas.

Įsukame į sodybos kiemą, o čia - tikra akmenų karalystė. Pažvelgi į vieną pusę - akmenys, žvilgteli į kitą, ežero pusėn, - tas pats. Netoliese ant kalniuko - vėl akmenys. Net tarp obelų lyg kareivukai išrikiuoti. Jonas šypsosi: "Tuos akmenis žmona dėlioja. Savaip, išradingai. Jai patinka, tad tegul džiaugiasi akmenimis."

Sodyboje šalia medinio stalo lauke auga du berželiai svyruonėliai. Kadaise tuos medelius pasodino J.Ramono mama. Jos atminimui sodyboje pastatytas medinis koplytstulpis. Kitoje pusėje užrašyta tragiškai žuvusios J.Ramono dukterėčios pavardė. Koplytstulpis - ir jos atminimui.

Giminėje buvo daugiau Jonų

Ponia Vilija su dukrelėmis Daniele ir Gabriele laukia mūsų atvykstančių, vis nerimauja, skambina vyrui, kur taip ilgai užtrukome. "Šašlykus jau kepame, greičiau važiuokite", - girdžiu, kaip ji sako savo Jonui. Parlamentaras patikslina, kad per Jonines kaime visada kepa šašlykus. Tai tradicinės šeimos vaišės.

"Kieme užkuriame ugnį, kepame šašlykus. Paskui susėdame prie didelio stalo ir vaišinamės. Juk diena tokia ilga. Kas atvažiuoja mane pasveikinti, turiu kuo pavaišinti. Specialiai šia proga nieko nekviečiu", - paaiškina Milvydiškių Jonas.

J.Ramono giminėje buvo ir daugiau Jonų. "Kitokio vardo man ir negalėjo duoti. Dabar šeimoje esu vienas Jonas, taigi visi manęs turi klausyti", - šmaikštauja vienintelis Ramonų giminės Jonas.

Dukrelė netiki pasakomis

O kaip dėl to paparčio žiedo? Gal jau surado pražydusį miško tankynėje ir daugiau nebereikės eiti laimės ieškoti? Vilija šypsosi, žiūri į abi dukreles ir vyrą, laukia, ką jie pasakys. Tačiau nesulaukusi pati taria: "Laimės šeimoje niekada nebūna per daug. O jei ta laimė jau aplankė mus, kitos ir neieškosime." Šeimos galva santūriai patyli ir jam būdinga žemaitiška tarme priduria: "Jei žmona taip sako, taip ir bus. Neisime ieškoti paparčio žiedo."

Vyresnioji dukrelė Danielė klausosi ir neapsikentusi išpoškina: "Nėra jokio paparčio žiedo. Kodėl suaugusieji tiki pasakomis?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"