TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Jono Jablonskio namai - gimtoji kalba

2010 10 05 0:00
Nuo šiol apie kalbos patriarchą bylos ir memorialinė lenta prie namo J.Jablonskio gatvėje, kur jis gyveno 1919-1924 metais. J.Jablonskio anūkės ir proanūkės susirinko kartu renginyje.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vydūnas yra sakęs, kad kalbininkas Jonas Jablonskis, kurio 150 gimimo metines šiemet minėsime, buvo ir tebėra "lietuvių kalbos sąžinė". Tai žmogus, pastatęs iškiliausią gimtosios kalbos rūmą.

J.Jablonskis kartu su didele šeima visą gyvenimą neturėjo ne tik savo namų, bet ir nuolatinės gyvenamosios vietos - buvo ištremtas į Pskovą, Brestą, Gardiną, Voronežą, Latviją ir Estiją už tai, kad puoselėjo lietuvių kalbą. Paskutiniuosius vienuolika metų - ilgiausią laikotarpį - praleido Kaune, kur jam taip pat reikėjo nuomotis butą ir ne kartą jį keisti.

Išliko tik trys daiktai.

Kur gyventa kalbos tėvo J.Jablonskio ir jo žmonos Konstancijos? Kaip atkurti to meto didelės šeimos namų dvasią, jei beveik nieko neišliko - ne tik nuomojamų butų, bet ir daiktų, baldų. Kauno Maironio muziejuje saugomi trys kalbininko daiktai - neįgaliojo vežimėlis, ta pati kepurėlė, kuri kėlė daug kalbų, ir arbatos postiklinė. Šiuos daiktus muziejui 1958 ir 1961 metais atidavė jo duktė Julija Jablonskytė.

Kaune yra J.Jablonskio gimnazija, senamiestyje - jo vardu pavadinta gatvė. Nuo šiol apie kalbos patriarchą bylos ir memorialinė lenta (autorius - skulptorius Erikas Daugulis) prie namo, kur jis gyveno 1919-1924 metais. Ši lenta atidengta šių metų rugsėjo 17-ąją, kai buvo minima Europos kultūros paveldo diena. Tą dieną iš Maironio muziejaus fondų buvo iškeltas J.Jablonskio vežimėlis ir pastatytas prie namo Nr. 1. Ant jo padėta gėlių puokštė.

Laiškuose žmonai ir penkiems vaikams (vyriausioji dukrelė mirė vos tik gimusi) kalbininkas labiau rūpinosi, kaip jiems sekasi mokslas, ir kitais dalykais.

Beveik tokios pačios nebylios ir Jablonskių nuotraukos - gyvenamoji aplinka tarsi lieka už kadro kaip ne itin reikšmingas dalykas. Buities nėra.

Kalbininkas vaikams nepaliko jokio turto. Jam didžiausia vertybė - gimtoji kalba. "Kalba yra visų didysis tautos, jos pačios pasistatytasis, paminklas", - taip yra sakęs kalbos patriarchas. "Apie savo senelį nedaug ką galiu papasakoti. Jo nemačiau. Mano tėvas apie uošvį J.Jablonskį prisimena knygoje "Iš atminties ekranų", - pridūrė profesorius V.Landsbergis.

Tą patį pakartojo anūkės Alutė???? Landsbergytė-Karazijienė, gyvenanti Australijoje, taip pat Jonė Petkevičiūtė-Garmuvienė ir proanūkė geologė Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė, parengusi knygą "Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima".

Parama žentui

Anais laikais lyg kieno nors norėta, kad neliktų nė žymės, kur Kaune gyveno universiteto profesorius J.Jablonskis. Ant namo Kaune, A.Mickevičiaus gatvėje Nr. 12, buvo pakabinta memorialinė lenta, kuri bylojo, kad 1924-1927 metais čia gyveno kalbininkas. Tačiau ta lenta dar anais laikais nežinia kodėl dingo. Netikima ir nedidelio žalio medinio namo istorija. 1984 metais jame du kartus plykstelėjo gaisras, namas visiškai sudegė. To gaisro priežastis nežinoma.

1928 metų rugsėjo 29 dienos "Lietuvos aide" buvo išspausdintas pasakojimas "Kaip gyvena ir dirba profesorius J.Jablonskis".

Jame rašoma: "Profesorius su žmona ir sūnum studentu gyvena nedideliame iš keturių nedidukų kambarių ir virtuvės bute. Viename iš nedidelių kambarių yra profesoriaus kabinetas, kur jis, sėdėdamas vežimėlyje, apsikrovęs įvairiausiais raštais, popieriais ir knygomis, praleidžia už stalo beveik visą savo gyvenimo dalį vis dirbdamas mūsų kalbai..."

Bet tai dar ne viskas. 1988 metais "Šviesos" leidyklos išleistoje serijos "Gyvenimas ir kūryba" knygoje "Jonas Jablonskis" net neužsimenama, kad iš A.Mickevičiaus gatvės kalbininkas išsikėlė pas žentą architektą Vytautą Žemkalnį-Landsbergį ir dukterį Oną Jablonskytę-Landsbergienę į Kęstučio gatvę 66a, raudonų plytų namą. To namo savininkas gydytojas A.Rabinavičius pirmame aukšte buvo įkūręs ginekologinę ligoninę.

Butą antrame aukšte Kęstučio gatvėje kalbininko žentas taip pat nuomojo. Kai šalia atsirado dar du laisvi kambariai, į juos ir atsikėlė gyventi J.Jablonskis. Jo sveikata vis blogėjo. Iš šių namų kalbininkas buvo išvežtas į ligoninę, kur po kelių dienų 1930 metų vasario 23-iąją mirė.

Tik vėliau V.Žemkalnis-Landsbergis su žmona pasistatė erdvų namą Donelaičio gatvėje. Tačiau J.Jablonskis to erdvaus ir modernaus namo nesuspėjo pamatyti, nors galbūt tikėjosi, kad jame gyvens.

Tokia užuomina peršasi iš V.Žemkalnio-Landsbergio prisiminimų knygos "Iš atminties ekranų". Dalyje "Šeimos namai" rašoma: "1932 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo žmona gydytoja Ona Jablonskytė-Landsbergienė iš savo santaupų ir tėvo Rygiškių Jono (Jablonskio) paramos pasistatė 218 kvad. metrų gyvenamąjį namą Kaune, Donelaičio g.16 savo profesijų ir šeimos reikalams."

Minėtoje knygoje esama dar tokių jo prisiminimų: "1921 metų sausio 1 dieną vedžiau Jablonskių Onytę. (...) Pirmasis, dabar jau uošvio (V.Žemkalnis-Landsbergis buvo J.Jablonskio mokinys, be to, jo tėvas bendravo su kalbininku - aut.), klausimas buvo: "Vytuk, dabar Onytė yra tavo žmona, tad pasakyk man, ką dabar su ja darysi?"

Aš supratau, kad čia būta jo kalbinio triuko, bet atsakiau, lyg tiesiogiai supratęs: "Mylėsiu." Yra dar ir toks sakinys: "Visą laiką profesorius Jonas Jablonskis gyveno vargingai."

Kelionė po gyventas vietas

Anūkė A.Karazijienė netikėtai atrado keistą sutapimą tą dieną, kai buvo atidengta memorialinė lenta Kauno senamiestyje. Po renginio ji su giminėmis lankėsi tose vietose (namų juk nėra), kur būta senelio J.Jablonskio.

Ji stovi prie raudono mūrinio namo Kęstučio gatvėje, bet tos vietos beveik neatpažįsta. "Mano seneliai negalėjo turėti savo namų - jie gyveno be nuolatinės vietos, didelių turtų neturėjo, - sako Alena. - Bet kaip nudžiugau, kai sužinojau, kad senelių ir mano vestuvių diena ta pati - liepos 24-oji. Man tai buvo didelė naujiena.

Buvusių mūsų namų Kęstučio gatvėje nebėra (dabar tame name įsikūrusios įstaigos ir kitoks vidaus suplanavimas - aut). Pamenu tik tai, kad mūsų butas buvo antrame aukšte su balkonu, visi jo langai išėjo į pietus ir į ramų apželdintą kiemą. Manau, seneliams buvo daug geriau gyventi su mumis. Močiutei Konstancijai buvo lengviau rūpintis seneliu Jonu", - vylėsi anūkė A.Karazijienė.

Anūkė J.Petkevičiūtė-Garmuvienė prisiminė, kad močiutė Konstancija po vyro mirties norėjo gyventi su dukterimi Julija Jablonskyte-Petkevičiene. Tuo metu ji su vyru teisininku pasistatė erdvų namą Perkūno alėjoje. Žentas architektas namui suprojektavo priestatą, kuriame iki mirties gyveno K.Jablonskienė.

"Mano tėvų namas buvo numatytas gyventi vienai šeimai. Dabar jame daug kas yra kitaip - čia gyvena kelios mūsų giminės kartos. Aš - močiutės kambaryje. Išliko tik seni ąžuolo laiptai su J.Jablonskių nuotraukomis. Mano tėvo teisininko buvusiame kabinete kabo didelė senelio nuotrauka", - pasakojo anūkė Jonė.

"Aš tebeklivikštenu"

Proanūkė E.Griciuvienė patvirtino, kad prosenelio kalbininko laiškai - dalykiški, be jokių dejonių. "Beje, šeimos buitimi rūpinosi žmona, tai jos laiškuose galime rasti šiokios tokios buities. Ji akivaizdžiai labai skurdi", - sakė ji.

Eglės parengtoje knygoje yra keli J.Jablonskio ir jo žmonos laiškai sūnui Konstantinui, jie ir parodo, kaip gyveno šeima.

1914 metų rugsėjo 24 diena

"Siunčiu, kiek prašei (30 rb.). (...) Gyvename gana skurdžiai. Pinigus tau laikau, rašyk..."

1914 metų lapkričio 20 diena

"Vaikeli! Siunčiu 25 rb. tau, 5 rb. alkanai dienai ir 10 rb. jūsų draugijos reikalams. Tiek atsiųsiu dar kitą mėnesį. (...) Nieko čia mūsų padangėje nauja nėra: aš tebeklivikštenu, Julytė su Jonu mokos, mama namų apyvoką eina..."

Konstancijos laiškai sūnui

1912 metų vasario 6 diena, Brestas-Maskva

"Kastuliuk! Tėtė išvažiuodamas paliko Tau kiek pinigų, kad tuojau užsimokėtum universitete, sakė, kad kitą mėnesį negalėsiąs Tau nieko siųsti. (...) Tėtė buvo palikęs 30, bet aš 5 tuo tarpu sau pasilikau, nes labai striuka, o po 20 šio mėnesio aš Tau juos galėsiu nusiųsti. Tėtė išvažiuodamas labai prastai išrodė, blogiau kaip prieš Kalėdas, man rodos, kad per daug dirbo su tais savo kalbos dalykais."

1912 metų kovo 9 diena, Brestas-Maskva.

"Kastuliuk, (...) dabar pas mus pinigai kaip per sietą byra. Daktarui už galvanizavimą kojos, (...) visokie žirneliai iš geležies su aršeniku etc. Bet kas svarbiausia, tai tas, kad Tėtė aną dieną pasakė nevažiuosiąs į užsienius (turbūt dėl stokos pinigų) ir prašymą nepaduoda."

1912 metų rugpjūčio 26 diena, Gardinas-Linkuva

"Kastuliuk! (...) Nuo vakar dienos ir mudu su Jonu jau Gardine, bet gyvenimo dar neturime. (...) Tėtė dar vis ir už liepos mėnesį ne viską gavo, (...) o viešbutį gyvenant, žinai, kokios išlaidos, už daiktus, ką vagzale stovi, taip pat reiks mokėti."

Tarp anūkų

Itin įsimintina 1928 metų nuotrauka Palangoje. Sunki liga daug metų kalbininką buvo tiesiog įkalinusi neįgaliųjų vežimėlyje - tokį jį daugelis prisimena - jis patogiai įsitaisęs, vasara, bet šiltai apsirengęs, kojos apsuktos vilnoniu pledu.

Aplink senelį susėdęs visas būrys anūkėlių - jų net šeši. Mažiesiems kol kas dar nerūpi, kiek iškilių darbų nuveikė jų senelis ir kokią pavardę jie paveldės. Šalia - rūpestingoji jo žmona Konstancija, bet ši moteris - tarsi šešėlyje, tokia ji išliks iki pat savo gyvenimo pabaigos, nors be jos vargu ar ligotas kalbininkas būtų galėjęs tiek nuveikti.

Nuotraukoje nėra dar keturių anūkų - Aldonos ir Gabrieliaus, dar du anūkai - Vytautas (Nepriklausomybės akto signataras, Europarlamentaras - aut.) ir Natalija ateis į šį pasaulį, kai jau nebebus lietuvių kalbos patriarcho. Iš dešimties anūkų jau nebėra dviejų - Justino ir Aldonos.

J.Jablonskio proanūkių - net 21, o proproanūkių net sunku tiksliai suskaičiuoti. Jau yra ne vienas ir proproproanūkis. "Beje, gausioje giminėje neišliko Jablonskio pavardės - joje stipresnė yra moteriškoji linija, tiktai Jonų vis kartais gimsta", - atkreipė dėmesį kalbininko proanūkė Eglė.

Atsisveikinimo straipsnis

Koks atradimas! Apie J.Jablonskį dar ne viskas pasakyta.

1930 metų "Naujojoje Vaidilutėje" (Nr. 1-2) vis dėlto buvo išspausdintas profesoriaus studentės A.Mažylytės atsisveikinimo po laidotuvių straipsnis. Tą liūdną valandą ji aprašė kalbininko namus! Tai, ko buvo taip ieškota!

(Kalba netaisyta) "Treji metai jau buvo jį labai pasendinę. Visai paliego - nebevaldė abiejų kojų. Gyveno tuomet J.Jablonskis Seimo (dabar - J.Jablonskio gatvė) ir Vilniaus gatvių kertiniuose namuose. Butas buvo kukliausias. Vienas kambarys erdvesnis - tai jo su vienu sūnumi miegamasis, tas pat darbo ir svečių kambarys; mažas kambarėlis p. Jablonskienės ir tik keliems žmonėms nedidelis valgomasis, jie abu pereinami.

Trilypiam reikalui skirtame pailgame kambary prie sienos prieš įeinamąsias duris, netoli nuo jų, skersai kambarį dvi lovos; viena didesnė Profesoriaus, kita mažesnė žema sūnaus. Tarp lovų pailgas švariai užtiestas staliukas, dažnai visas knygomis nukrautas, o gale kambario didesnis paprastas žaliu popieriumi aptiestas darbo stalas. Stalo abu galai apkrauti knygomis, įvairiais laikraščiais, ties viduriu buteliukas rašalo ir du mediniai plunksnakočiai; vienoj stalo pusėj kėdė, kitoj pusėj pats Profesorius privežamas nuo lovos aukšta pintine atloša vežimėly.

Langai apkrauti knygomis. Sienos plikos, tik prieš darbo stalą nedidelis kun. Jauniaus portretas.

Panašus kuklumas buvo ir kitų buto kambarių. Apie 1921 m. Velykas dar atsirado Jablonskio kambary vienas didesnis stalas ir medinės kvadratais suskirstytos apie metrą aukštumo lentynos. Tada ant langų knygų dažniausiai visai nebūdavo, ant stalo jų taip pat sumažėjo. Greta jo kambario auditorija, kurioj po kelias valandas į dieną kelia triukšmą dvimečių mokytojų kursų mokiniai. Į šią auditoriją ir Profesorių nuveždavo rateliuose skaityti paskaitų studentams. Namai neramiausioje miesto daly, langai į neramiąsias gatves.

Ligonis, tokiose nepatogiose sąlygose gyvenęs, kasdien apie pusiau devintą jau privežamas prie darbo stalo. Laikas ligi 14 val. skirtas rašyti. Pats jau ir tada rašydavo mažai, tik diktavo. O darbo visad turėdavo labai daug...

Pas Jablonskį atėjimas visad laisvas - dieną durys nerakinamos. Neretai pasibelsdavo į jo duris ir elgetos. Niekuomet nei vieno neišleido nesušelpęs. Tuojau prašo padėti atidaryti stalininką, nes paties ir rankos nebe stiprios buvo, išima pinigą ir siunčia išmaldą prašančiajam."


"Su meile anūkui"

Profesorius Vytautas Landsbergis papasakojo, kaip anais laikais privatizavus jo tėvų namą buvo atimta ir senelio kalbininko J.Jablonskio parama dukteriai.

- V.Landsbergio-Žemkalnio knygoje "Iš atminties ekrano" skirsnyje "Šeimos namai" yra tokia eilutė: "1932 m. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo žmona gydytoja Ona Jablonskytė-Landsbergienė iš savo santaupų ir tėvo Rygiškių Jono (Jablonskio) paramos pasistatė 218 kvadratinių metrų gyv. ploto gyvenamąjį namą Kaune, Donelaičio g. 16 savo profesijų ir šeimos reikalams."

Kalbininkas jau buvo miręs, kai jūsų tėvai įsigijo, jei neklystu, pirmuosius savo namus.

Ar su žmona Konstancija jis tikėjosi taip pat gyventi kartu su dukters Onytės šeima? Kokia tai buvo jūsų senelio Jablonskio parama?

- Paskutiniaisiais metais J.Jablonskis ir jo žmona Konstancija gyveno su Landsbergių - taigi vyresniosios dukters Onytės - šeima.

Parama, veikiau palikimas, atėjo jau po uošvio mirties kaip dalis honoraro už daugiatomius "Jono Jablonskio raštus". Tada Landsbergiai pardavė ir pirmuosius savo namus - medinį vasarnamį Panemunėje.

Kadangi sovietai be skrupulų nacionalizuodavo netgi pavienių šeimų namus, galbūt apie 1960 metus atrodė verta priminti, jog iš Onos Landsbergienės (mirusios 1957 m.) atėmė Jono Jablonskio palikimą.

Taip anuomet buvo pavykę išgelbėti bent pusę kitos dukters namo, o V.Landsbergiui-Žemkalniui vis tiek negrąžino.

- Kitame skirsnyje "Greta Jono Jablonskio" rašoma: "Visą tą laiką profesorius Jonas Jablonskis gyveno gan varganai..." - toliau necituoju. Kodėl jūsų manymu kalbininkas neturėjo savo namų? Juk jis buvo toks žinomas ir mylimas savo studentų. Per jo laidotuves palydėti į amžiną poilsio vietą į gatves išėjo beveik visas Kaunas.

- Jo pajamos buvo nedidelės, ir nieko nesutaupė sau. Užaugino ir išmokslino penkis vaikus. Dar išleisdavo savo ir žmonos gydymuisi specialiuose kurortuose. Spėju, kad jam nė į galvą neatėjo mesti kalbos dalykus ir statydintis namus. Iš ko ir kam?

- Šiandien sunku įsivaizduoti, jog J.Jablonskis lyg koks kampininkas keldavosi iš vienos vietos į kitą, dėl savo pažiūrų buvo ištremtas iš Lietuvos. Ką reiškė J.Jablonskiui gyventi be savo namų, nes gyvenimo pabaigoje jis glaudėsi pas žentą ir dukterį Kęstučio gatvėje?

- Tada jau reikėjo kur nors glaustis, kad kas nors pažiūrėtų, paslaugytų. Našle likusios Konstancijos Jablonskienės žentas architektas Vytautas Landsbergis kiek vėliau suprojektavo du atskirus kambarius kitos dukters Julijos ir jos vyro Tado Petkevičiaus statomuose savo šeimai namuose Kaune, prie Ąžuolyno. Tačiau šių materialiai geresnių laikų Jonas Jablonskis nesulaukė.

- Tiek jūsų tėvo knygoje, tiek Eglės Griciuvienės "Konstancijos ir Jono Jablonskio šeima" pabrėžiama, kad kalbininkui rūpėjo tai, kad jo vaikai ir anūkai išmoktų lietuviškai kalbėti, gautų išsimokslinimą. Apie buitinius dalykus beveik neužsimenama išlikusiuose laiškuose.

Kaip vertintumėte tokį senelio J.Jablonskio požiūrį?

- Regis, buitiniai dalykai jam kur kas mažiau rūpėjo, jeigu apskritai rūpėjo.

- Gyvo senelio J.Jablonskio jūs negalite prisiminti. Kai jis išėjo Anapilin, jūsų dar nebuvo šiame pasaulyje. Senelė Konstancija minima kaip itin rūpestinga ir stropi moteris, kai vyrą slaugė, kuris daug metų praleido ligonio vežimėlyje. Kokią jūs pamenate savo senelę Konstanciją?

- Rūpestingą ir autoritetingą, kurią visi gerbė. Kasmet jos vardadieniui vasario mėnesį išleisdavome pačių rašytą ir pieštą "žurnalą" - "Anūkų aidą".

Kartą buvo mane pasivadinusi atskirai pakalbėti. Tiesiog pasidomėjo, kas aš toks, ką galvoju ir kas toje sovietinėje mokykloje dedasi. Be abejo, su meile savo beveik mažiausiam anūkui (dar buvo mažesnė Natutė Jablonskytė).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"