TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

K.Petrausko miegamajame - graudi daina

2009 12 01 0:00
Operos solisto dukrai A.Petrauskaitei-Šimulynienei buvę tėvų namai Kaune kelia dvejopus prisiminimus. Po karo menininkų šeima jų neteko, kai pastatas buvo nacionalizuotas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Tikriausiai garsusis operos tenoras Kipras Petrauskas nebuvo nė pagalvojęs, kad šeimos memorialiniame bute - Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje Kaune - po daugelio metų pianinas bus pastatytas jo miegamajame ir tame kambaryje įvyks koncertas.

Garsios menininkų poros K.Petrausko ir jo žmonos aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės miegamasis kol kas tuščias. Tik prie lango, lyg dūmodamas senus gerus laikus nežinia kodėl atsidūrė dainininko pianinas, daug metų stovėjęs svetainėje.

Beje, namie dainininkas retai kada grojo. Juo labiau per pokylius niekada nedainavo užstalės dainų. Jis turėjo atskirą repeticijų kambarį tuometiniame Kauno operos teatre (dabar - Muzikinis teatras). Be to, trys Petrauskų vaikai nesimokė muzikos, žmona taip pat negrojo šiuo instrumentu.

Koncertų salė uždaryta.

Brolių Petrauskų muziejaus rekonstrukcija, prasidėjusi 2003 metais, dar tęsiasi. Iš viso pastatas buvo tvarkomas tris kartus - 1977, 1985 ir 1996 metais. Tačiau dabar beveik atnaujintas tik dainininko K.Petrausko memorialinis butas. Kodėl nepakvietus pirmųjų svečių ir giminės artimųjų, tarp jų - K.Petrausko dukters Aušros Petrauskaitės-Šimulynienės ir M.Petrausko dukters Irenos-Protelės Skalandienės su šeimomis - bei jiems neparodžius, kas tame bute jau padaryta.

Anksčiau svarbesni įvykiai muziejuje vyko pirmame aukšte buvusioje koncertų salėje, kur buvo Miko Petrausko šeimos butas. Tačiau ši salė kol kas dar uždaryta ir nežinia, kada joje vyks renginiai. Kadangi kito pasirinkimo nebuvo, pabendrauti ir pasiklausyti koncerto svečiai buvo pakviesti į K.Petrausko ir jo žmonos erdvų miegamąjį su trimis langais.

Senajame K.Petrausko bute-muziejuje miegamasis taip pat buvo. Bet 1977-aisiais, kai pirmą kartą lankytojams duris atvėrė K.Petrausko muziejus, vargu ar buvo galima plačiai pasakoti apie garsiosios šeimos miegamojo reikalus.

Neišliko autentiškų detalių

Muziejaus fonduose saugoma garsių menininkų lova ir spinta. Tiesa, baldai šiek tiek nukentėjo per remontą, nes juos reikėjo perkelti į kitą vietą ir išardyti, kad būtų patogiau pernešti.

Koks bus K.Petrausko miegamojo likimas?

Muziejininkai užsiminė, kad atkurti miegamąjį tokį, koks buvo Petrauskų laikais, vargu ar įmanoma. Mat neišliko autentiškų detalių - lovatiesių, užuolaidų ir kitų akcentų, buvusių baldų. Svarstoma, gal būtų paprasčiau palikti tuščią miegamąjį ir čia rengti kamerinius muzikos renginius.

K.Petrausko buto kambarių sienų spalvos buvo atkurtos remiantis išsamiais polichrominiais tyrimais. Esą dabar sienos yra tokios, kokios buvo 1924 metais, kai broliai Petrauskai pasistatė namą.

Po rekonstrukcijos miegamasis išdažytas rausvai violetine spalva ir palikta tamsiai violetinė banguota dviejų centimetrų pločio juostelė prie lubų. Bet ar keičiant miegamojo paskirtį autentiška rausvai violetinė sienų spalva tiks koncertų aplinkai?

Siekiant atkurti to meto buto interjerą, muziejaus darbuotojams kilo daug neaiškumų ir dėl kitų kambarių. Koks turėtų būti žmonos aktorės E.Žalinkevičaitės ir vaikų kambariai, buduaras prie miegamojo?

Istorinio namo likimas galėjo baigtis tragiškai, kai po karo pastatas buvo nacionalizuotas. Laimei, tuometinė valdžia, įvertinusi K.Petrausko nuopelnus šalies kultūrai, tame name vis dėlto paliko butą šeimai.

Vienintelė liudytoja

Aušrai Petrauskaitei-Šimulynienei buvo vienuolika metų, kai jos tėvai išsikėlė gyventi į Vilnių. Iš trijų Petrauskų vaikų ji yra vienintelė liudytoja, galinti papasakoti, koks buvo jos tėvų aštuonių kambarių butas Kaune. Vyresniosios K.Petrausko dukters Guodos ir jo žmonos sūnaus Leono iš pirmosios santuokos, kurie gyveno Australijoje, nebėra gyvų.

LŽ pakalbino A.Petrauskaitę.

- Koks jūsų įspūdis, kai vėl įžengėte į savo namus?

- Tas įspūdis šiek tiek dvejopas. Tai, kas man buvo gyva ir artima, labai aiškiai prisimenu, o kai kas šmėkšteli lyg pro rūką. Tai natūralu, juk viską prisiminti vargu ar įmanoma. Buvau dar vaikas. Bet kai kurias mūsų namų detales regiu tarsi tai būtų šiandien.

Memorialinis butas dar ne iki galo įrengtas. Ekspozicijos autorė Vida Bingelienė toliau kruopščiai tęsia gana sudėtingą darbą, jau daug kas padaryta, bet kol kas ne viskas baigta.

Kai buvo dažomos kambarių sienos, niekas su manimi nesitarė. Juk dirbo specialistai ir nuodugniai ištyrė sienų dažų sluoksnius. Ką galėjau aš jiems pasakyti?! Tačiau, kai pamačiau mūsų svetainę, buvau tiesiog priblokšta. Sienos nudažytos žalia spalva, o jų paviršius išmargintas smulkiu ryškiai žalios ir auksinės spalvos ornamentu. Viršuje ir apačioje paliktos oranžinės dekoratyvinės juostos.

Mano atmintyje išliko kitokia svetainė. Nors sienos ir buvo žalios, ta spalva buvo kitokio atspalvio. Tai rodo paliktas sienoje senas pavyzdys.

O margas raštas viršuje tik suprastino svetainės interjerą. Juokaudama garsiai prasitariau, jei kada nors turėsiu daugiau pinigų, norėčiau svetainės sienas perdažyti.

- Ar jūsų mama padovanojo muziejui baldų ir asmeninių daiktų?

- 1977 metais, kai ekspozicijai buvo rengiamas mūsų butas, mama atidavė svetainės raudonmedžio bufetą, apvalų stalą ir šešias kėdes, rašomąjį stalą, minkštus rudos spalvos odinius fotelius, kortų žaidimo stalelį - tėvas labai mėgo žaisti kortomis, knygų spintą, miegamojo baldus - lovą ir spintą.

Buvusius namus, kai būdavau Kaune, dažnai aplenkdavau - mūsų namai buvo negyvi, šalti ir labai jau muziejiški. Mane tiesiog nustebino tų laikų baldininkų "išradingumas" - jie raudonmedžio baldus nudažė juodai, o tėvų miegamasis, ypač kai jų jau nebėra, man priminė šarvojimo salę.

- Ar teisingai supratau, ką pasakėte - miegamasis buvo lyg šarvojimo salė?

- Taip. Baldai taip pat nugyvena savo amžių. Mano tėvų dvigulę lovą jau senokai reikėjo atnaujinti, bet to nebuvo padaryta. Pasirinktas paprastesnis būdas - vietoj įdubusio čiužinio įdėta kieta lenta. Todėl lova be čiužinio labiau priminė du karstus nei baldą. Kiek prisimenu iš vaikystės, miegamajame tarp dviejų langų prie sienos stovėjo mamos tualetinis stalelis, prie jo - minkštas foteliukas. Kai su seserimi Guoda buvome mažos, jame buvo ir mūsų lovytės. Kampe lyg ir stovėjo dar kažkoks baldas, bet koks - aiškiai neprisimenu.

Tačiau tėvų miegamajame bute-muziejuje stovėjo tik ta lova ir spinta. Tuščias didelis kambarys su lova-karstais man kėlė šiurpulį. Kodėl jame nebuvo kitų baldų, nežinau. Gal mama jų muziejui neatidavė, o gal jie buvo laikomi fondo patalpose?

- Ar miegamasis bus atkurtas toks, koks buvo jūsų tėvų laikais?

- Toks tėvų miegamasis, koks buvo eksponuojamas anksčiau, tikrai negali būti. Savo nuomonę pasakiau muziejaus darbuotojams, kurie rūpinasi buto memorialine ekspozicija. Tikiuosi, kad jie atsižvelgs į mano siūlymus. Man teko lankytis atnaujintame poetės S.Nėries memorialiniame name Palemone. To muziejaus interjeras atspindi tarpukario Lietuvos interjerą ir tą atmosferą, kai gyveno poetė.

Toks turėtų būti ir mano tėvų butas. Daug kas iki šių dienų neišliko, bet juk šiais laikais daug ką galima atkurti.

Pašto dėžutė tebelaukia laiškų

- Virtuvėje išliko senovinė balta viryklė, kūrenama malkomis. Ar jūsų mama gamindavo valgį?

- Virtuvės, kaip ir miegamojo atkūrimas, taip pat buvo diskusijų klausimas. Aš nesutikau, kad būtų išgriauta senoji viryklė. Tai labai svarbi anų laikų detalė. Mama buvo labai užsiėmusi ir ji retai kada gamindavo valgį. Tačiau tėtis mėgo šeimininkauti, žinoma, kai turėdavo laiko. Jis buvo medžiotojas ir žvejys, bet pats žuvies patiekalų nemėgo valgyti. Viryklę pavyko išsaugoti, tačiau virtuvės patalpa sumažėjusi. Čia ketinama rengti edukacinius užsiėmimus.

- Vonios kambarys - ne prie miegamojo, o už virtuvės. Ar Jūsų tėvai turėjo pereiti svetainę ir ilgą koridorių, kad patektų į vonią?

- Toks buvo 1924 metų inžinieriaus Antano Golovinskio projektas. Tais laikais nebuvo mąstoma apie čia gyvenančių žmonių patogumus.

- Koridoriaus lauko duryse išliko pašto dėžutė su jūsų tėvo pavarde. Tai ypač gyva detalė. Įspūdis toks, tarsi ir dabar jūsų tėvui būtų siunčiami laiškai.

- Tai jaudinanti detalė. Tačiau kiek prisimenu, lauko durys buvo ne baltos, o rudos. Bet tai nėra svarbu.

Koridoriuje buvo unikalūs laiptų turėklai, bet anais laikais jie keletą kartų buvo nudažyti keliais dažų sluoksniais. Dabar turėklai atnaujinti. Jų grožis unikalus. Ypač baiminausi, kad koridoriaus sienos nebūtų nudažytos tik iki pusės, kaip sovietiniais laikais. Tarpukaryje tokios mados nebuvo. Laimei, taip neatsitiko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"