TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Kelionė į teatrą ir atgal namo - lyg grūdinimosi repeticija

2011 06 07 0:00
Kazio Kazakevičiaus nuotrauka

Nustebti yra dėl ko: Kauno muzikinio teatro solistė Gitana Pečkytė-Vilkelienė daugiau nei 20 metų vos ne kasdien važinėja tuo pačiu maršrutu Marijampolė-Kaunas iš namų į teatrą ir atgal viešuoju transportu. Pati Gitana nevairuoja automobilio ir nė neketina kada nors sėsti prie vairo.

Dainininkė girdėjo net pašaipų, esą kaip tokia garsi Kauno primadona iki šiol gyvena provincijos mieste Marijampolėje ir net neturi savo automobilio. G.Pečkytei tokie atgarsiai kelia tik juoką. Ji ne tik didžiuojasi, bet dar net pabrėžia, kad yra marijampolietė.

Didžiuojasi gimtine

"Niekada nesidroviu savo kilmės. Kai kurios "žvaigždės" prisistato esantys "vilniečiai" ar "kauniečiai", nors jų gimtieji namai yra visai kitur, kokiame nors mažame miestelyje ar kaime. Neseniai per vieną TV projektą pastebėjau, kad keletas žinomų atlikėjų kompleksavo dėl to, jog kilę iš provincijos", - užsiminė dainininkė, konkrečiai susidūrusi su tokia komiška situacija.

Kauno muzikiniame teatre G.Pečkytė kuria vaidmenis nuo 1998 metų. Tačiau solistė su šeima liko gyventi gimtojoje Marijampolėje. Net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Gitana neįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi be teatro ir muzikos.

"Palikti teatrą?! Tokių minčių niekada nekilo. Muzika man reikalinga kaip oras! Žinoma, gyventi Marijampolėje ir dirbti Kaune - nelengva. Atstumas nedidelis, tačiau nuolatinės kelionės šiek tiek nuvargina. Kita vertus, tai savotiškai mane užgrūdino. Būtų galima net romaną parašyti, kaip kasdien keliauju į teatrą", - pasakojo dainininkė. Su scena ji nesiskiria nuo tada, kai vaikystėje tapo "Dainų dainelės" ir tuo metu ne mažiau populiaraus raiškiojo skaitymo konkursų laureate. Kitur savęs ji neįsivaizduoja. Tik scenoje!

Rudenį, kai prasidės teatrų sezonas, Kauno muzikinio teatro scenoje G.Pečkytę pamatysime G.Donizzetti operoje "Liucia di Lammermoor" atliekančią Liučijos vaidmenį. "Prieš akis - didelis ir įdomus darbas. Repeticijų laukiu nekantraudama. Liučijos vaidmuo - sudėtinga soprano vokalinė partija, reikalaujanti labai gilios vidinės emocinės išraiškos. Ši opera primena "Romeo ir Džuljetos" tragišką istoriją", - vardijo vasaros kūrybinius rūpesčius solistė, per karščius atskubėjusi į teatrą.

Artimieji lengviau atsikvėptų

- Namai ir teatras? Kaip pavyksta tai suderinti, kai scena tapo jūsų gyvenimo dalimi?

- Namai - tai erdvė, kur galiu jaustis saugi ir nepažeidžiama, galiu priklausyti tik sau ir artimiausiam žmogui. Teatras - kita erdvė, daug platesnė ir įvairesnė. Tačiau tai nereiškia, kad teatre artistas, norėdamas jaustis saugus, turi būti su kauke. Man tai - svetima. Manau, kad artistas turi gerai jaustis ir teatre, ir namie.

Iš dalies teatre sau jau kaip ir nepriklausau. Juk artistą stebi ir vertina žiūrovas! Kiekvienas vaidmuo - tarsi naujas savęs atradimas. Džiaugiuosi, kad mano kūrybinį repertuarą sudaro ypač kontrastingi vaidmenys. Išimtis - tos spektaklio scenos, kuriose susiduriu su mirtimi. Negaliu susitaikyti, kai miršta mano herojės, - tai mane kaskart vis labiau sukrečia. Kartą po vieno spektaklio režisierius manęs pasiteiravo, kaip jaučiuosi. Jam pasakiau: "Jaučiu tuštumą, lyg būčiau išsunkta kaip citrina." Jis nusišypsojo, apkabino ir tarė: "Labai gerai, taip ir turi būti. Vakar visą save atidavei scenai."

Sakyčiau netiesą, kad man, artistei, lengva suderinti namus ir teatrą. Kai vyksta naujo spektaklio repeticijos (tai trunka 2-3 mėnesius), į namus grįžtu tik pernakvoti. O kur dar koncertai! Ne kartą Naujuosius Metus teko sutikti kelyje. Todėl esu labai dėkinga savo vyrui. Be jo kantrybės ir supratimo suderinti namus ir teatrą iš tiesų būtų labai sunku, o kai kada ir neįmanoma. Artimieji lengviau atsikvėptų, jei namie būčiau dažniau ir per šventes nereikėtų niekur važiuoti. Kol jaučiuosi reikalinga teatrui ir savo klausytojams, tol esu laiminga. Teatras, jo kasdienybė ir šventės - ar visa tai ne antrieji namai?!

- "Triumfo arkoje" prisistatėte, kad esate marijampolietė. Jūs likote gyventi gimtajame mieste. Kas lėmė tokį jūsų apsisprendimą?

- Tėvai visada palaikė mano ketinimus ir niekada nenurodė, ką turiu daryti. Tiesa, vaikystėje mane labiau lepino, kadangi buvau jauniausia šeimoje. Mano vyras yra marijampolietis. Jis - svarbiausia priežastis, kodėl likau šiame mieste (šypsosi - aut.).

Kai studijavau LMA Kauno fakultete, mane pakvietė dėstyti dainavimo Marijampolės kolegijos ESDF Muzikos katedroje (tuo metu -aukštesniojoje pedagogikos mokykloje). Kol dar buvo miglota mano kaip dainininkės ateitis, Marijampolės kolegijoje tapau diplomuota lektore. Savajam mieste įsitvirtino ir mano vyras.

Prieš porą metų staiga netekau savo mamytės. Man daug ramiau, kad galiu dabar pasirūpinti likusiu vienišu tėčiu gyvendama greta Marijampolėje, nes mano vyresnioji sesuo gyvena ne Lietuvoje.

- Nedideliame mieste sunkiau išvengti dėmesio ir apkalbų. Ar tai jūsų nevaržo?

- Nors daugelis marijampoliečių mane pažįsta, gatvėje sutinkame retokai. Iš Kauno į namus po spektaklio grįžtu vėlai, ankstų rytą - vėl skubu atgal. Kai man buvo 18 metų, gerbėjų žvilgsniai trikdė gana stipriai. TV konkurse "Dainų dainelė 90" laimėjau laureatės vardą, atlikau savo kūrybos dainą pagal R.Graibaus žodžius "Gyvenimas - viltis visų". Grojau gitara. Tada mane vos ne visa Lietuva pažinojo.

Pamenu, vengiau net gatve eiti. Kai tik vaikinukai mane pamatydavo, pamėgdžiodami užtraukdavo dainos žodžius: "Gyvenimas - viltis visų." Net ausys užkaisdavo! Kartą mama paprašė išnešti šiukšles. Vengiau net kaimynų žvilgsnių, tad ir atsisakiau tas šiukšles išnešti. Viskas baigėsi, kai pradėjau rimtai studijuoti Kauno J.Gruodžio konservatorijoje, dainavimo dėstytoja B.Sodaitytė greitai mane nutupdė ant žemės. Dainavimo studijos vyko kryptingai, nuosekliai ir nenutrūkstamai - tai truko dešimt metų.

- Per studijų baigiamuosius egzaminus sublizgėjote Violetos vaidmeniu G.Verdi operoje "Traviata". Tačiau teatre tik po šešerių metų grįžote prie Violetos. Kaip išgyvenate tokias akimirkas, kai tenka ilgai laukti vieno įdomiausio vaidmens scenoje?

- Baigiamasis egzaminas vyko Kauno muzikiniame teatre, orkestrui dirigavo maestro Julius Geniušas, man talkino teatro solistai. Generalinė repeticija truko tik 15 minučių. Buvau laiminga - egzamino komisija mano pasirodymą įvertino aukščiausiu balu. Tačiau man pasakė, kad dar negaliu atlikti šio vaidmens teatre. "Traviatoje" atlikau nedidelį tarnaitės Aninos vaidmenį. Dėl to labai nesigraužiau. Svarbiausia - mane priėmė dainuoti teatre. Optimizmo teikė tai, jog mane palaikė teatro solistai, kurie sakė, kad Violetos partiją "Traviatoje" tikrai sudainuosiu. Taip ir atsitiko. Violetą dainuoju.

Tvarka ir švara lyg operacinėje

Pasak dainininkės G.Pečkytės, tėvų namuose visada buvo daug muzikos plokštelių ir gėlių. "Mūsų šeimoje profesionalių muzikų nebuvo, tačiau namuose visada skambėjo muzika. Mano močiutė, mama ir kitos moterys keliais balsais dainuodavo liaudies dainas. Jų skambesio niekas nedrįso trikdyti. Neabejingas dainai iki šiol ir tėtis. Jis matė visus spektaklius, kuriuose dainuoju. Liaudies dainų išmokau iš mamos ir močiutės. Vaikystėje buvau namų artistė. Jaučiausi esanti tokia svarbi. Vėliau pradėjau pati kurti dainas", - pasakojo Gitana.

Tėvas norėjo mažą mergaitę pavadinti Aida. Mat jam labai didelį įspūdį padarė opera "Aida". "Visų smulkmenų nežinau, kodėl tėvas apsigalvojo ir man išrinko Gitanos vardą. Matyt, tas vardas buvo gražesnis (ispaniškai jis reiškia "čigonė arba čigoniškas šokis" - aut.). Kai kas mano vardą sutrumpina ir vadina Gita. Tai - sanskritiškas vardas ir hindi kalboje reiškia "balsas", "giesmė, "daina", - pasakojo savo vardo istoriją solistė.

Iki šiol teatro G.Pečkytei gimtieji namai kelia pačius šilčiausius jausmus. Tų prisiminimų kaip medžių niekas neišraus. "Gyvenome šalia seno miesto parko. Nuo pat mažens tėvai skiepijo meilę gamtai. Žiemą tėtis mane veždavo rogutėmis prie Šešupės maitinti gulbių. Tai - karališkas paukštis, pats gražiausias. Dabar vaizdas kitoks - seno parko medžiai raunami su šaknimis. Net širdį suspaudžia, kai tai matau. Gyvenimas keičiasi", - sakė ji.

Atklydo katinėlis

Kol kas Gitanos svajonė neišsipildė. Ji norėtų gyventi jaukiame nuosavame name su dideliu kiemu, kur žydėtų daug gėlių. Tačiau ji nenusimena ir sako, kad namai turi tarnauti žmogui, o ne priešingai. Patys artimiausi žmonės, kuriuos labai myli, - vyras, tėtis, sesuo, uošviai, - nedidelė dainininkės šeima. "Namai pirmiausia turi būti tokie, kad į juos visada norėtųsi sugrįžti, kad žinotum, jog juose esi mylima ir laukiama. Tokie yra mano namai. Tikiuosi, kad ateityje su Dievo pagalba mano nedidelė šeima pagausės", - vylėsi talentinga moteris.

Solistė su vyru gyvena bute, bet didelio nepatogumo nejaučia. Ištrūkti į gamtą yra kur - šalia Marijampolės sodų bendrijoje turi nedidelį vasarnamį. "Man patinka būti namie. Po koncertų ar spektaklių visada skubu į juos sugrįžti. Turiu kur apsistoti Kaune, tačiau labai retai tokia galimybe pasinaudoju. Geriausiai pailsiu tik namie. Per gastroles dėl nesugebėjimo prisitaikyti kitur vargstu - svetimoje vietoje neišsimiegu", - paaiškino skubėjimo namo priežastis dainininkė.

Jaukiuose G.Pečkytės namuose vyrauja pastelinės spalvos. Po spektaklio ar koncerto kambariuose pasklinda aromatingas gėlių kvapas. Vazos sutupdytos visuose kambariuose ant grindų ir palangių. Gražu, kai namie daug gėlių. Pasak jos, kai kurioms jos kolegėms skintos gėlės nepatinka. Gitana žavisi skirtingų žiedų grožiu.

Prieš kelerius metus iš namų išėjo katinėlis. Jis buvo jau senas. Dainininkė tiesiog pagyvėjo, kai pradėjo pasakoti apie atklydusį katiną. "Kai atsikraustėme į dabartinius namus, šis gatvėje šlaistęsis katinėlis "įsiprašė" pas mus gyventi. Beveik septynerius metus atklydėlį globojame, jis atsigavo, išgražėjo. Jeigu mūsų namuose vyrautų slogi atmosfera, gyvūnėlis nebūtų pas mus veržęsis. Sakoma, katinai labai jautrūs aplinkai", - netikėtu rakursu apibendrino namų atmosferą G.Pečkytė.

Pilka spalva - lyg purvinas asfaltas

- Užsiminėte, kad nemėgstate pilkos spalvos. Kokių asociacijų jums kelia ši spalva?

- Pilka man sukelia niūrią nuotaiką. Šios spalvos Lietuvoje labai daug. Mūsų nelepina saulės spinduliai. Nuolat pilkos ir apniukusios dienos. Supilkėjo ir žmonės. Ši spalva man primena dulkes ir purviną asfaltą. Pilkus drabužius stengiuosi pagyvinti ryškiais aksesuarais.

- Sakoma, kad moteriai namie priklauso trys kampai, o vyrui - tik vienas? Ar pritariate tokiam posakiui?

- Jeigu taip sakoma, gal taip ir yra. Tačiau kiekvienoje šeimoje skirtingai susiklosto gyvenimas. Mūsų namuose yra kitaip.

- Jūsų profesija reikalauja didelio artimųjų palaikymo. Ar jūsų nevargina maži buitiniai rūpesčiai - virimas, skalbimas, dulkių valymas ir kita?

- Džiaugiuosi, kad artimieji mane visada palaiko ir supranta mano darbo savitumą. Bet tai nereiškia, kad namie nieko nedarau. Žinoma, dėl laiko stokos ne viską suspėju.

Mano mama ir močiutė buvo švaruolės. Matyt, atsigimiau į jas. Kol nesusitvarkau namų, negaliu atsipalaiduoti ir pradėti kitų darbų (taip pat ir mokytis vaidmens teksto). Mane tiesiog dirgina, jeigu koks nors daiktas atsiranda ne savo vietoje.

- Ką labiausia mėgstate veikti namie?

- Man patinka patinginiauti (juokiasi) ir ilgiau pamiegoti, ypač kai nereikia skubėti į repeticijas. Man dažnai trūksta miego.

Dainininkui juk būtina išsimiegoti, kad balsas geriau skambėtų. Nuovargis neigiamai veikia balso stygas. Anksčiau, kai buvo šiek tiek daugiau laiko, mėgau skaityti knygas.

- Sakoma, niekada nesakyk niekada. Pratęskite mintį...?

- Nes nežinai, KAS tavęs laukia, nei KUR, nei KADA!!!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"