TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Knygos "inkile" ir kai kas daugiau

2010 12 07 0:00
Erlendo Bartulio nuotrauka

Gimtųjų namų praradimas atveria tuštumą gyvenime ir kelia ilgesį. Norime ten sugrįžti, bet nėra kur. Užaugę vaikai tą tuštumą bando užpildyti kitoje erdvėje, savo namuose, ir stengiasi išsaugoti tai, kas jaunystėje jiems buvo brangu, artima.

Tokia nelengva dalia teko Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikų buvusiam vadovui, profesoriui Alvydui Laiškoniui, kurio įvairialypė veikla įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino riterio kryžiumi. Pačiam gydytojui buvo labai nelaukta, kai jis pelnė aukščiausią Prancūzijos valstybinį apdovanojimą - Prancūzijos akademinių palmių ordiną. Prieš trejus metus profesorius buvo dar labiau pagerbtas - jam pirmajam Lietuvoje suteiktas Prancūzijos garbės daktaro laipsnis.

Gydytojo A.Laiškonio tėvų namų Panevėžyje seniai nebėra. Tačiau yra jo namai Kaune, kuriuose gyvena profesorius, ir tie namai atviri patiems artimiausiems žmonėms - seserims su šeimomis.

Norisi sugrįžti

"Kas nors iš mūsų šeimos turėjome pasirūpinti, kad gimtieji namai būtų, suburtų mūsų didelę šeimą po viena pastoge, kad neišsiblaškytume ir nenutoltume vienas nuo kito", - pasakė profesorius A.Laiškonis. Ir pasidžiaugė, jog turi tokius namus, į kuriuos norisi ne tik pačiam, bet ir artimiems žmonėms sugrįžti.

Šeimoje jis buvo vyriausias sūnus, todėl turėjo padėti dviem jaunesnėms seserims, kai šios atvažiavo į Kauną mokytis medicinos.

Prieš daug metų gydytojas įsigijo savo namus Kaune, ir jie buvo kai kuo panašūs į gimtuosius Panevėžyje - toks pat medinis pastatas, dviejų aukštų, ramioje vietoje. Senovinė architektūra išliko iki šių dienų, nors medinis namas prieš metus rekonstruotas - pakeistas jo stogas, langai, nudažytos sienos, bet paliktos tos pačios siauros lauko durys su raižytais ornamentais ir nedideliu langeliu.

Profesorius pasakojo, kad seną medinį pastatą senokai reikėjo remontuoti, tačiau tokiam darbui ryžosi tik pernai vasarą. Dabar namas atrodo pagyvėjęs ir atsinaujinęs, nors senovinė medinė architektūra išsaugota. Remontas profesoriaus visiškai nevargino. Priešingai, jis pats atitrūkęs nuo savo darbų nudažė beveik visas namo sienas iki pat stogo.

Kartu prie šventinio stalo

Gydytojo namai dabar yra visos didelės giminės susitelkimo vieta, kaip kadaise būdavo, kai jo tėvai gyveno Panevėžyje. Kasmet per šv. Kalėdas į profesoriaus namus suguža patys artimiausi žmonės, o krikštavaikių - visas būrys. Tas pat laukia ir šiemet. "Bus linksma", - tikino profesorius. Kūčių vakarą visi susės prie didelio šventinio stalo ir lauks artėjančio kalėdinio stebuklo. Ši tradicija šeimoje gyva nuo tada, kai nebeliko tėvų namų. Visi artimieji renkasi švęsti Kalėdų pas profesorių.

Pasak A.Laiškonio, kartais pats gyvenimas išskiria artimiausius žmones, nors nėra jokio pykčio ir neapykantos - kiekvienas skuba savais keliais, kurie jam atrodo tokie svarbūs. "Kaip smagu, kad mums visiems yra kur pabūti kartu. Tiesiog neįsivaizduoju Kalėdų be tų žmonių, jie man - patys artimiausi", - neabejojo gydytojas.

Profesorius guodėsi, kad jo vaikystės namų Panevėžyje jau daug metų nebėra, ir ta nuoskauda išlikusi iki šių dienų. Sovietmečiu tėvų namas buvo nugriautas, o jo vietoje iškilo daugiaaukštis pastatas.

"Kai būnu savo jaunystės mieste, stengiuosi aplenkti tą vietą. Kažkoks liūdesys ir praradimas įsismelkia į širdį, sugenda nuotaika. Ten prabėgo mano jaunystė, iš tėvų namų išėjau į žmones. Tačiau viskas pasikeitė", - kalbėjo A.Laiškonis.

Tėvai įskiepijo meilę

Profesoriaus namuose, kaip kadaise ir jo tėvų, svarbiausia vertybė - knyga. Čia jautiesi beveik kaip bibliotekoje: visi kambariai apstatyti knygų lentynomis ir visose jų - pilna įvairių leidinių. Tuščios vietos nematyti. Kai kurios senos knygos tvarkingai krūvelėmis sudėtos ant kėdžių. Jei nelieka vietos ir ant kėdžių, daug kas nugula ant grindų. Regis, leidinių nuolat daugėja, jų nėra kur laikyti. "Mano tėvas, nors nebuvo išėjęs jokių mokslų, vis sakydavo, kad knyga daro žmogų turtingą ir laimingą. Meilę knygoms man įskiepijo būtent jis. Per daugelį metų jų susikaupė tikrai daug", - aiškino knygų atsiradimo priežastį kaunietis gydytojas.

Tačiau tuo, ką dar išgirdome iš profesoriaus, iš tiesų buvo sunku patikėti. Pasirodo, kai kurias retas knygas jis rado tiesiog nepagarbiai išmestas šiukšlyne. Medikas neatsistebėjo, kodėl žmonėms nereikalingos geros knygos, ypač reti leidiniai, kurie yra itin vertingi.

Tokie buvo laikai

Gydytojas nusivedė į namų biblioteką, esančią verandoje antrame aukšte. Mums lipant laiptais medinis namas tarsi prakalbo - sugirgždėjo ir nutilo. "Paukščiai turi inkilus. Mano minčių "inkilas" - veranda su knygomis. Čia praleidžiu daug laiko skaitydamas. Žiemą verandoje šalta, tad einu vidun, į darbo kambarį", - prisipažino jis.

Iš vienos krūvos profesorius paėmė itin retą knygą, išleistą dar XIX amžiuje. Kokia tai knyga, vos galima įskaityti viršelyje - paviršius nutrintas ir apiplyšęs, puslapiai pageltę. Ar profesoriui pavyks ją restauruoti? "Tai ilgas ir kruopštus darbas. Bet knygą reikia mylėti ir saugoti", - tvirtino jis.

A.Laiškonio namuose yra ir daugiau vertingų daiktų, kuriuos žmonės jau buvo išmetę į gatvę: senovinis bufetas, kėdės, stalas, knygų lentynos. Šiandien tie daiktai turi gerą aurą, nes jais pasirūpino rūpestingas šeimininkas. "Tokie buvo laikai, žmonės daug senienų išmesdavo - esą nemadinga. Gerus baldus pusvelčiui atiduodavo, kad tik kas nors paimtų. Rinkau visas senienas, kurios buvo susidėvėjusios, ir atnaujinau. Dabar jos turi kitą vertę, nors kadaise gulėjo šiukšlyne", - sakė A.Laiškonis.

Išvyko su avansu

Kitą vertę profesoriaus gyvenime įgijo ir prancūzų kalba, kurią jis išmoko Panevėžio berniukų gimnazijoje (anksčiau - Upytės pavieto realinė mokykla). Prieš kelerius metus iš esmės pasikeitė ir taip gana aktyvus mediko gyvenimo būdas vien dėl to, kad jaunystėje pats išmoko svetimą kalbą. A.Laiškonis užsiminė, jog beveik nesitikėjo, kad kada nors vėl prabils prancūziškai, bet taip atsitiko - kalba jam atvėrė duris į Prancūzijos universitetus.

"Sovietmečiu užsienio kalba buvo nereikalinga. Suprantama, daug ką pamiršau. Tačiau atkūrus nepriklausomybę kai kas pasikeitė - atsirado galimybė išvažiuoti į stažuotę Prancūzijoje. Bet išvykau su avansu, kad patobulinsiu prancūzų kalbą", - šyptelėjo profesorius, įrodęs, kad juo buvo galima pasitikėti. Prancūzų kalbos pamokas gydytojas pakartojo su kaupu.

Po daugelio metų svajonė išsipildė

- Štai dabar sėdime jūsų jaukiuose namuose tarp daiktų, kuriuos radote išmestus gatvėje. Bandau įsivaizduoti, kaip jūs Panevėžio berniukų gimnazijoje mintinai kalate prancūziškus žodžius.

- Prancūzų kalba atsirado iš didelės meilės knygai. Gimnazijos kieme buvo J.Lindės-Dobilo - kunigo ir rašytojo - medinis namas bei didžiulė biblioteka. Visi gimnazistai naudojosi jos knygomis. 1949 metais kažkam užkliuvo klerikalinė biblioteka, kurioje buvo kitos ideologijos knygų, tarp jų - Vakarų literatūros klasikų leidinių. Biblioteką nutarta sunaikinti, knygas - sudeginti. Dalį klasikos leidinių išgelbėjo sumani bibliotekininkė, atidavusi jas veltui mums, gimnazistams. Man atiteko dvi knygos - "Karalių motina" apie Lietuvos ir Lenkijos istoriją bei "Paryžiaus Dievo Motinos katedra". Abi iškart perskaičiau. Tas knygas išsaugojau ir tebeturiu iki šiol. Tada ir nutariau, kad būtinai išmoksiu prancūzų kalbą. Tačiau gana ilgai man jos neprireikė. Vis svajojau kada nors nuvažiuoti į Paryžių ir aplankyti tikrąją Dievo Motinos katedrą.

- Bet jums pernelyg ilgai teko laukti - vos ne 40 metų...

- Į užsienį manęs neišleido sovietų saugumas, nes per paskaitą studentams papasakojau apie Kražių skerdynes.

- Tačiau tikėjote, kad kada nors išvažiuosite?

- Viltis atsirado, kai 1989 metais tapau Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos nariu. Kitas gyvenimas prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1993 metais su avansu, kad tobulai išmoksiu prancūzų kalbą, patekau į Lilio universiteto infekcinių ligų kliniką. Tada išsipildė mano svajonė - ranka prisiliečiau prie Dievo Motinos katedros Paryžiuje. Šiam susitikimui ruošiausi nuo tada, kai būdamas gimnazistas pradėjau mokytis prancūzų kalbos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"