TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Kosmoso ženklų pašonėje - žemės šviesuliai

2009 06 02 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Aukštai danguje - žvaigždės, šviesuliai, orbitos, žvaigždynai. Žemėje - gėlės, medžiais, akmenys, vanduo ir paukščiai. O tarp tų skirtingų gamtos stichijų - kuklus, kasdieniškas ir paprastas dviejų žmonių gyvenimas. Tačiau jie abu kiek kitokie - mokantys žiūrėti į žvaigždes ir matyti tai, kas yra ant žemės ir šalia jų.

Molėtų rajone, Čiulėnų seniūnijos Kulionių kaime, gyvenantys Gunaras ir Marija Kakarai, kaip jie patys teigia, savo noru pasirinko kitokią būtį - arčiau žvaigždžių, šalia naujojo modernaus etnokosmologijos muziejaus. Atrodytų, kad šiedu įdomūs ir saviti meniškos prigimties žmonės gyvena kaip atsiskyrėliai, į jų namus retokai užsuka net kaimynai.

Bet taip nėra. Nuo tada, kai prieš beveik dvejus metus po rekonstrukcijos buvo atidarytas kol kas vienintelis pasaulyje modernus etnokosmologijos muziejus, į Kulionių kaimą plūsta minios turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svetur.

Jie abu neturi ramybės nei dieną, nei naktį. Mat daug lankytojų čionai atvyksta naktį stebėti žvaigždžių pro modernų teleskopą.

"Dabar ir mums sutriko normali gyvenimo tėkmė. Žmonėms čia labai įdomu, tad stengiamės priimti visus norinčius, jiems kuo daugiau parodyti, bet ne visada viskas nuo mūsų priklauso. Norint pamatyti pro teleskopą žvaigždes naktį, reikia ypatingos nakties - itin giedro dangus, be jokio debesėlio. Romantiškiausia ir yra tai, kad žmonėms tos vienintelės nakties tenka laukti dvi tris dienas, kartais savaitę ar net ilgiau", - sako astronomas G.Kakaras.

Žinoma, jei prie etnokosmologijos muziejaus būtų viešbutis, daugelis apsistotų nakvynės ir kantriai lauktų. Deja, kol kas tokio viešbučio nėra. Tad lankytojams iš anksto pranešama, kad jie nevažiuotų į Kulionių kaimą vien dėl žvaigždžių.

Astronomas G.Kakaras paslaptingai šypteli,neva žvaigždės mėgsta paslaptis, tad ne visada iš pirmo karto pavyksta tą grožį danguje pamatyti.

"O jeigu rimtai, meteorologai beveik tiksliai nusako, koks bus oras kitą savaitę. Tad dažniausiai orientuojamės į jų žinias ir be reikalo neklaidiname lankytojų", - pasakojo G.Kakaras, kai liftu pakilome į stebėjimo aikštelę.

Kas ten apačioje?

Prie pat naujojo muziejaus ant kalvos prigludęs administracinis pastatas. Čia kukliame dviejų kambarių bute gyvena M. ir G. Kakarai. Šis namas etnokosmologijos muziejaus fone atrodo tarsi koks nykštukas, visiškai nederantis iš pagrindų pasikeitusios aplinkos erdvėje.

Toks vaizdas labai apgaulingas, kol geriau įsižiūri iš viršuje esančios stebėjimo aikštelės, kas yra apačioje. Nors turėtum žiūrėti į žvaigždes, bet negali atitraukti žvilgsnio ir nuo žemės.

Gal tai optinė apgaulė, mėginu juokauti, sakydama astronomui Gunarui. "Ten apačioje nesistenkite įžvelgti žvaigždžių ženklų", - šypteli astronomas. Turiu su juo sutikti, nors taip norisi patikėti gražia pasaka ant žemės.

Kai šalia stūkso dvi kosminės kolonos, savo forma ir dydžiu panašios į ant žemės nusileidusias skraidančias lėkštes, geometrinės akmenų formos irgi primena ateivių išmargintus raštus. Tarp tų akmenų - reto grožio gėlynai ir angelų figūros. "Apačioje yra mano žmonos stichija. Ji moka susikalbėti ne tik su akmenimis, gėlėmis, vandeniu, bet ir su paukščiais čiulbuonėliais", - pasakoja Gunaras.

Žmonos valdos žemiškesnės

Užuot žvelgę į žvaigždes danguje, netrukus leidžiamės žemyn pasidairyti po akmenų ir gėlių žvaigždynus. Tie žvaigždynai, skirtingai nei esantys danguje už keliolikos šviesmečių, sukurti astronomo žmonos dailininkės Marijos rankomis.

Kai šalia, vos už keliolikos metrų, vyko muziejaus rekonstrukcija, buvo manoma, kad senas pastatas, pastatytas maždaug prieš 40 metų, neatlaikys tokio didelio trenksmo. Ir dar kaip atlaikė. Kai viskas aprimo, ir šeimininkai liko tame name gyventi, buvusi vietovė taip pat palengva ėmė keistis.

Astronomo G.Kakaro valdos yra dangaus žvaigždės, o jo žmonos Marijos valdos šiek tiek žemiškesnės, bet taip pat nekasdieniškos. Ji kuria kol kas dar galutinai neužpildytų etnokosmologijos muziejaus ekspozicijų salių eksponatus ir darbuojasi prie namų esančiame akmenų gėlyne. To gėlyno jokiu būdu nepavadinsi rūtų darželiu, kokius dažnai matome kaimo sodybose. Čia kiekvienas kampelis, žaliose vejose virtęs akmens skulptūromis, dvelkia pagoniškų apeigų dvasia.

O kai vakare prie namų sutviska įspūdingas apšvietimas, daugelis pirma apžiūri akmenų kompozicijas, tik paskui eina pasidairyti į žvaigždes. Tiesa, už tai, skirtingai nei muziejuje, nereikia mokėti nė cento. Dėl tokios panosėje esančios "konkurencijos" astronomas nepyksta.

Priešingai, jis labiau didžiuojasi tuo, ką daro jo žmona.

Prisijaukino mėnuliasėkles

Kartais pajuokaudamas Gunaras teigia, kad jo žmona yra ne tik gerasis angelas, bet ir geroji ateivė, atkeliavusi ne iš taip toli, o nuo jūros, ir turinti įgimtą grožio jausmą. Negailėdamas mylimai moteriai gerų žodžių, jis sako, kad kur tik ji prisiliečia, viskas kitaip suskamba ir neatpažįstamai pasikeičia.

Muziejaus direktorius Kulionyse gyvena beveik 40 metų. Marija čionai, kaip anksčiau sakydavo, atitekėjo prieš dešimtmetį. Daug metų gyvenusi prie jūros, ji tarsi perkėlė į Molėtų rajoną jūros dvelksmą - rinko įvairius akmenis, jūros nuplautas medžio šakas ir iš jų kūrė savitas kompozicijas. Kai pririnko akmenukų su skylutėmis, Marija jiems taip pat rado vietą. Virvele lyg girliandą suvėrė ir kaip kalėdinį žaisliuką pakabino ant prie namų augančio vijoklinio mėnuliasėklio augalo. Net ir gėlės susijusios su dangaus kūnais.

Veda į žvaigždes

Ant didžiulio akmens, esančio prie muziejaus turistinių autobusų stovėjimo aikštelės, iškalti svarbiausi G.Kakaro žodžiai: "Iš čia į žvaigždes žemės rūpesčiai veda."

Tiesa, astronomo žmoną čionai atvedė ne vargai, o meilė, kurios atspindžiai švyti aplink kaip žvaigždės.

Gal tik įgudęs aplinkos dizaino specialistas pastebėtų darnų tęsinį nuo namų iki muziejaus.

Iš tiesų tai, kas yra prie namų, tarsi atgyja kitoje aplinkoje. Vėl matome panašiai išdėliotus akmenis. Vienur tie akmenys stūkso tarsi skulptūrų kolonos, ant kurių viršūnių lyg dangtis užridentos senovinės akmens girnapusės.

G.Kakaras, šiaip nelinkęs žerti pagyrų, stabteli prie įėjimo į muziejų. "Ši siena turėjo būti betoninė. Bet Marija ir čia pridėjo savo ranką. Betoną pakeitė akmenų mozaikos siena, išmarginta jos pačios sukurtu raštu. Ar matote ten apačioje kertinį akmenį. Jis ypatingas", - užsiminė G.Kakaras. Dabar ne visi tai žino. Šis kertinis akmuo mena labai senus laikus. Statant naujas trobas toks akmuo buvo pašventinamas ir pažymimas kryžiumi.

Muziejaus direktorius kertinį akmenį prieš septynerius metus rado Suginčių bažnytkaimyje. Perstatant seną trobą, iš pamatų buvo išimtas šis akmuo, ant kurio itin kruopščiai buvo iškaltas kryžiaus ženklas. Dabar šis kertinis akmuo įmūrytas į muziejaus sieną ir simbolizuoja kitus laikus.

Akmenų takas

Ne kartą Gunaras yra sakęs, kad baltiškasis ir aistiškasis pasaulėvaizdis rėmėsi tvirtomis kosmologinėmis atsparomis. Kiekviena sena Žemės rutulio tauta yra turėjusi savo kosmologinę sistemą, kuri reiškėsi per skirtingus įvaizdžius ar simbolius.

Marija tuos simbolius atkartoja savitomis kompozicijomis ir labai paprastomis priemonėmis - senais akmenimis ir rieduliais, kurių Lietuvoje dar yra išlikę.

Daug žmonių, atvykusių į muziejų, užklysta ir į Kakarų kiemą. Šeimininkai nė trupučio nesipiktina, kad svetimi po jų kiemą vaikštinėja. Priešingai, viską daro, kad atvykėliams čia patiktų.

"Nežinau, kas juos atveda į mūsų kiemą. Vieni mėgsta šiaip sau pasėdėti prie Želvos ežero, kiti paukščių čiulbesio pasiklausyti. Pastebėjau, žmonėms čia patinka. Tad reikėjo prie namų sukurti atitinkamą aplinką, kad tai būtų tarsi savotiškas muziejaus tęsinys", - pasakojo Marija.

Prie namų laikinai, kol yra svetimų žmonių, pririštas šuo nė nemėgina loti, jis įpratęs, kad ne vienas čia šeimininkauja.

Moteris veda jos pačios grįstais akmenų takeliais, vardija vis kitokius tarp akmenų įsispraudusius žaliuojančius augalus. Saulės laikrodis, kurį sukūrė skulptorius Petras Mazūras, ir akmeninis takas, vedantis naujojo kosmoso pastato link - tarsi pagrindinis akcentas jaukios žalumos centre.

Marija užsiminė, kad ji skuba baigti pradėtus darbus muziejuje: įrengti etnokultūros ir kitas ekspozicijų sales. Dabar tai ne tik vyro, bet ir jos rūpestis. Savo dirbtuvėje ji dėlioja savitus ženklus.

Marija užsiminė, kad jai vis labiau trūksta laiko prižiūrėti prie namų augančius žalumynus. Bet ji sakė netiesą. Aplink nematyti nė žolelės, tik žydinčios gėlės stiebiasi į saulę. O ir akmenys kaip gyvi - jokios ant jų samanėlės. Dirbtuvėje ant darbo stalo - runų senovinė knyga, skaičiuojanti ateities laiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"