TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Krepšinio relikvijos - lagamine spintoje

2010 11 09 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Jei žmogus didesnę gyvenimo dalį praleidžia žaisdamas krepšinį, tikėtina, kad jo namai bus panašūs į sportinių pergalių trofėjų muziejų. Bet taip būna ne visada.

Visų laikų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės simboliu pripažintas masažuotojas Juozas Petkevičius dalį sportinių apdovanojimų sudėjo į žalią lagaminą, su juo jau senokai vyko į Atlantos olimpiadą, o tą lagaminą paslėpė miegamojo spintoje. Kitus trofėjus jis išvežė į sodybą Molėtuose, tarp jų - ir šių metų pasaulio čempionate Turkijoje Lietuvos krepšinio rinktinės laimėtą bronzos medalį. Iš arti šio garbingo apdovanojimo taip ir neteko pamatyti ar juo pasigėrėti. Žalias lagaminas su apdovanojimais taip pat iškeliaus į sodybą Molėtuose, kuri yra arti neišlikusių Juozo gimtųjų namų.

Štai toks Vilijos ir Juozo Petkevičių butas Vilniuje, kuriame jie gyvena dar tik du mėnesiai - be krepšinio trofėjų.

Medaliais nesipuikuoja

J.Petkevičius, daugelio vadinamas tiesiog Juozuku, - kuklus ir paprastas žmogus. Namie jam nebūtina turėti į altorių panašų trofėjų paminklą, kad tuos brangius pergalių daikčiukus reikėtų kasdien garbinti. J.Petkevičius šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę. "Gyvenime kitokios žaidimo taisyklės nei krepšinyje. Prieš savo artimuosius nepasipuikuosiu jokiu medaliu, jei nesugebėsiu jiems atiduoti savo širdies šilumos ir gerumo. Ko būtų verti pergalių laimikiai be jaukių namų ir šeimos?" - vardijo savo gyvenimo taisykles žmogus, kuris daug metų yra neatskiriamas nuo krepšinio, nors pats šio žaidimo niekada nežaidė.

Krepšinis - antra šeima

Kaip tada suprasti viename interviu Juozo pasakytus žodžius, kad rinktinė jam yra antra šeima, kuriai atidavė tiek pat daug savo gyvenimo metų? Tad ar nebuvo nuskriausta tikra šeima - žmona Vilija, duktė Miglė ir sūnus Vaidas? Šis žmogus atvirai ir nuoširdžiai sako, kad jo gyvenimas buvo ramesnis ir sėslesnis, kai dvejus metus nedirbo rinktinėje. Šiemet į rinktinę Juozas grįžo po pertraukos komandos prašymu. Vėl kaip anksčiau beveik visai vasarai paliko žmoną Viliją su anūkais. "Pirmą kartą žmona man nepritarė, kad vėl dirbčiau su krepšinio rinktine. Ne todėl, kad ji nenorėjo likti viena be manęs. Jai visų pirma rūpėjo mano sveikata, jaudinosi, kad daug dirbdamas pervargsiu. Tiesa, mano pareigos rinktinėje buvo lengvesnės - skamba kažkaip solidžiai - paskyrė techniniu vadybininku, bet tai nė kiek nebuvo lengviau ir nesumažino nervinės įtampos bei atsakomybės", - prisiminė Juozas.

Po rungtynių - į ligoninę

Turbūt mažai kas žino, kad V.Petkevičienė buvo itin uoli krepšinio gerbėja. Moteris visada aistringai palaikė rinktinės žaidimą, nepraleido rungtynių, kai žaidė komandos, kuriose dirbo jos vyras, - tai Kauno klubai "Žalgiris" ir "Atletas", Alytaus miesto klubas ir Vilniaus "Lietuvos rytas". Dabar Juozas masažuoja Vilniaus klubo "Perlas" krepšininkus.

Po to, kai per vienas rungtynes Viliją iš namų išvežė į reanimacijos skyrių, ji daugiau nebežiūri net ir transliuojamų varžybų per televizorių. Pasidomi rezultatu po rungtynių, kai atslūgsta įtampa.

Anksčiau žmona priekaištavo Juozui dėl krepšinio, bet jis į tai jai atsakė gana griežtai vyriškai. "Tada buvau jaunas, kategoriškas. Žmona mano žodžių rimtai nevertino. Ji žino, kad šeima man yra viskas, beje, kaip ir krepšinis", - pamėgino svariai dar kartą įtikinti Juozas.

Gyvenimas - tinginio svajonės išsipildymas

- Vilija, ar tiesa, kad jaunystėje savo vyrui tvirtai pasakėte, jog jis turėtų apsispręsti: likti su jumis arba sportu?

- Tiesa, taip buvo. Kai pradėjome kartu gyventi, atsirado daugiau rūpesčių, vaikai buvo maži. Jauna būdama vyrui iškėliau tokį klausimą. Tada Juozas man pasakė: "Vilija nepyk, bet sportą pasirinkau pirma nei tave."

- (Juozas) Pasakiau: ne "pasirinkau", o "pamilau" (abu juokiasi).

- Kaip reagavote į tokius Juozo žodžius?

- (Juozas) Užpyko ir dar kaip.

- (Vilija) Žinoma, įsižeidžiau, bet paskui nusiraminau: Juozas pasakė tiesą, jis visas pasinėręs į sportą. Žmogaus juk negalima pakeisti, jei jis toks yra.

- Vadinasi, šeimos rūpesčiai visada teko jums vienai?

- Iš dalies taip, bet Juozas labai rūpestingas tėvas. Jis, kiek galėjo, padėjo, nors ta jo pagalba buvo minimali - buvo toks laikas, kai namie jis nebūdavo net septynis mėnesius per metus - tai stovyklos, tai išvykos, tai čempionatai. Toks sportinis gyvenimas.

- (Juozas) Taip nebuvo. Juk išvažiuodavau ne visam laikui.

- (Vilija) Kai mūsų duktė pradėjo lankyti mokyklą, mečiau darbą. Žinoma, buvo gaila atsisakyti savo profesijos. Tačiau tai nebuvo joks pasiaukojimas. Tos sąvokos apskritai nesuprantu. Tai dariau dėl mūsų šeimos. Dabar man pats didžiausias atlygis, kad vaikai yra su mumis ir mes jiems esame reikalingi.

- (Juozas) Klausausi, ką sako žmona, ir mokausi toliau, kaip reikia gyventi. Mano gyvenimas - tinginio svajonės išsipildymas (abu juokiasi).

Dviratį mina vienas

Šiek tiek atslūgus džiaugsmo euforijai po rinktinės pergalės pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje, ramesnė nuotaika įsivyravo ir Juozo bei Vilijos namuose. Tie namai jų gyvenime - ne pirmi Vilniuje. Petkevičiams nepatiko ankstesnis jų butas moderniame daugiabutyje, kuris buvo gana judrioje vietoje beveik pačiame sostinės centre. Jie norėjo gyventi ramiau, toliau nuo sklindančio gatvės triukšmo.

Keltis į kitą butą ir vėl iš naujo mėginti įsikurti nelengva, ypač kai visa našta užgriūva moters pečius. Petkevičiai kėlėsi gyventi į kitą butą būtent tuo metu, kai krepšinio rinktinė rengėsi pasaulio čempionatui, paskui Juozas su komanda išvyko į Turkiją.

Kol jis darbavosi rinktinėje, Vilija beveik visą vasarą rūpinosi kraustymusi į naują dviejų kambarių butą, kad pasibaigus čempionatui Juozas galėtų sugrįžti į tvarkingus namus. Kai kuriuos baldus ji pervežė iš seno buto, dalį nupirko naujų.

Juozo dovana žmonai už tai, kad išvadavo jį nuo kraustymosi rūpesčių, - dviratis treniruoklis. Naujas daiktas pastatytas įstiklintame balkone. Atvėrus langus iš lauko veržiasi tyras ir gaivus oras, netoli miškelis, gatvė rami - tik sportuok.

Tačiau treniruoklio dviračio pedalus dažniau mina pats Juozas. Jo žmonai toks sportas nepatinka ir ji vyro dovanos nepriėmė. "Nors ką gali žinoti, gal kada nors dviratis patiks ir Vilijai", - vylėsi krepšinio rinktinės geradaris.

Du laikrodžiai

Prie daugiabučio namo sienos ties įvažiavimu į uždarą kiemą, aptvertą tvora, pastatyta krepšinio lenta. Kitaip ir būti negali, juk po viena pastoge su kaimynais gyvena krepšinio pasaulio žmogus! J.Petkevičius nesistebi - Lietuvoje turbūt nerasi namo kiemo, kuriame krepšinio nežaistų.

"Šiame name kol kas esame naujokai. Kai atsikėlėme gyventi, ta krepšinio lenta jau buvo. Mano nuopelnas čia mažas", - sakė jis rakindamas kiemo vartus.

Petkevičių buto prieškambaryje stovi dėžė, pilna įvairaus dydžio šlepečių, - jomis būtų galima apauti beveik visą krepšinio komandą. Kodėl tiek daug namie šlepečių? V.Petkevičienė šypsodamasi sako, kad šlepečių susikaupė per tam tikrą laiką - vienos skirtos vaikams, anūkams, kitos - svečiams. Jų namai atviri draugams, taip pat - ir krepšininkams.

Ant sienos kabo didelis senovinis laikrodis. Šį daiktą buvę kauniečiai nusipirko antikvariate dar tada, kad tik atsikėlė gyventi į Vilnių. Tai buvo pirmas jų pirkinys namams. Laikrodis kaip jų bendro gyvenimo simbolis atkeliavo ir į naujuosius namus, nors sutuoktiniai juose dar beveik negyveno.

Vasarą Vilija su anūkais buvo sodyboje, o vyras Juozas darbavosi krepšinio rinktinėje. Kitas senas laikrodis, taip pat kaip šeimos relikvija, keliauja iš vienų namų į kitus. Jis - Vilijos tėvo dovana. Abu laikrodžiai skaičiuoja laiką tiksliai ir ritmingai, koks yra darnus Petkevičių gyvenimas.

Traukia jūra

Nauja gyvenamoji vieta Petkevičiams patinka - aplink ramu ir tylu lyg kaime. Šeimos augintinė kalytė Rikė jaučiasi kaip tikra šeimininkė, vis reikalauja dėmesio ir nepatenkinta suka ratus aplinkui.

Tačiau Vilijos balse pasigirsta abejonė, ar ilgai šie namai bus jų. Kai juodu prieš daugiau nei dešimt metų kėlėsi iš Kauno, kur praleido 34 metus, norėjo gyventi arčiau savo vaikų ir anūkų, o dabar vėl liko vieni. Jų duktė Miglė Achramavičienė (Miglės vyras - plaukikas Julius Achramavičius - aut.) pasuko tuo pačiu keliu kaip ir tėvas - baigė kineziterapijos specialybę ir dirbo Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje bei buvusioje Vilniaus TEO komandoje masažuotoja. Kaip ir tėvai, ji buvo pabėgusi iš Kauno, bet ir vėl kartu su šeima grįžo į gimtąjį miestą - dabar dirba su į Kauną persikėlusia ir "Viči" tapusia komanda.

Petkevičių sūnus Vaidas su šeima gyvena Varėnoje. Dirba gaisrininku. "Vilnius dabar mums lyg koks tarpinis susisiekimo miestas su vaikais. Ne kartą pagalvojome, kad būtų gerai gyventi prie jūros. Gal taip ir bus. O kol kas yra taip, kaip yra. Štai anūkas neseniai mus nustebino ir nuramino, kad greitai vėl būsime kartu, mat mūsų duktė su vyru ketina įsigyti skypą ir statytis namą. Jame bus vietos ir mums. Kaip smagu, kad esame reikalingi savo vaikams", - toks buvo galutinis Vilijos atsakymas į tai, ar ketina su vyru vėl grįžti į Kauną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"